KOVOS SU DANŲ VARINGAIS VIII -IX AMŽ.

II

Z. RAULINAITIS

Danų karaliui Haraldui Karo Dančiui (Hilditon) žuvus Bravalos mūšyje 750 metais ir iširus didžiajai Skandinavų sąjungai, Baltijos kraštai, kurį laiką lyg ir gavo atsikvėpti nuo danų ir švedų įkyrių puldinėjimų. Atrodo, būta laikotarpio kai aisčiai ne tik atsigavo, bet pradėjo atsilyginti savo engėjams — vikingų kraštams, tuo pačiu. Nornagest sagos pasakotojas kalbėdamas apie tuo metu (gal apie 800 m.) vykstantį skandinavų kraštų tarpusavį karą, prisimena Bravalos mūšio laimėtoją Sigurdą Hringą ir pažymi jog šio naujo karo lemiame mūšyje Hringas negalėjęs dalyvauti dėl svarbios priežasties:

“Sigurdas Hringas nedalyvavo (mūšyje), nes savo Švedijos kraštą turėjo ginti nuo ten plėšiančių kuršių ir kvėnų. Tada Sigurdas Hringas buvo jau labai senas” — pabrėžia sagos autorius. Čia minimi kvėnai tai suomiai gyvenę Botnijos įlankos pakraščiuose — Kainulaiset vadinęsi, t.y. žemaičiai, arba lygumų gyventojai, germanų vadinami kivanen.

Neilgam, tačiau, buvo nutrūkę šiaurės vyrų puldinėjimai. Vikingų vadai IX a. viduryje vėl atkreipia dėmesį į Pabaltijį ir vėl prasideda beveik neperstojanti jų žygiai į Gintaro pakrantę. Senesnieji tų karinių žygių dar vis supami legendų, dažnai pasakiški, tačiau jie yra tikri liudininkai, kad mūsų protėviai sugebėjo be perstojo kovoti, kad išsilaikytų laisvi, kad nesusilauktų savo šiaurinių ir rytinių kaimynų, suomių ir slavų, patekusių varingų valdžion, likimo.

Pradžioje vadovu į tų žygių istoriją yra mums jau pažįstamas danų seniausias istorikas ir pasakotojas Saksas Gramatikas.

Norvegų karalius Svibdagas, užmušęs danų karalių Gramą, paima savo valdžion visą Daniją ir Švediją. Žuvusio Gramo sūnus Hadingas prisiekia kerštą už savo tėvo nužudymą.

Dievo Odino padedamas, jis sudaro karinę sąjungą su vikingų vadu Liseru (Lisero—cuidam piratae) ir abudu pradeda siausti Baltijos jūroje. Jiedu puola Kuršą, kurį tuo metu valdo Lokeras (Lokero, Curetum tyranno). Jų žygis, tačiau, baigiasi nesėkmingai. Kuršiai sumuša danus. Hadingas net pakliūva Lokero nelaisvėn ir tik Odino padedamas jis pasprunka.

Atrodytų, jog tas Hadingas tai tik pasakų tvarinys. Tačiau, tikrumoje, jis yra istoriškas asmuo. Tai žinomasis islandiečių sagų didvyris, vikingų vadas Hastingas, gyvenęs anglų karaliaus Alfredo Didžiojo laikais. Jis plėšė Franciją (vėlesnę Prancūziją) 866 m. ir siautėjo Anglijoje 893-94 m. Hastingo būta narsaus ir sumanaus karvedžio, dažniausiai pergalinčio. Tais laikais stipriausiai valstybei Europoje Francijai, jis buvo tikra pabaisa. Taigi, jo žygiai, jų tarpe ir pralaimėjimas prieš kuršius, yra tikriausiai istoriniai, dainių apdainuoti ir pasakų išdailinti dideli žygiai.

Iš Kuršo valdovo nelaisvės pasprukęs, vikingų vadas Hadinga s- Hastingas nerimsta ir vėl bando savo laimę Aisčių kraštuose. Leiskime ir toliau pasakoti Saksui Gramatikui: ...“jis vyksta kariauti prieš Helesponto karalių Handvaną (Handioannum, Hellesponti regem . ..); šis pastarasis priešinosi jam ne atvirame mūšyje, o Daugpilyje, saugojamas jo nepaimamų sienų (apud Dunam urbem . . .).

“Kadangi į pilį įsiveržti, dėl sienų augštumo, buvo neįmanoma, tai jis liepė paukščių gaudytojui sugaudyti įvairių rūšių paukščių, kurie įprastai toje vietoje laikėsi, ir prie jų sparnų pritvirtinti uždegtas dagtis (pintis). Paleisti paukščiai nuskubėjo į savo lizdus pilies namuose ir taip visą pilį padegė. Gyventojai puolėsi gesinti gaisrą ir paliko pilies vartus neginamus. Tuo momentu Hadingas puolė ir įsiveržęs į pilį paėmė nelaisvėn Handvaną. Jis leido jam išsipirkti auksu atsvėrus jo kūną. Nors jis lengvai galėjo savo priešą nužudyti, tačiau mieliau dovanojo jam gyvybę: mat, švelnumas nustato žiaurumui ribą.

“Po šio laimėjimo, karu pergalėjęs dar daug kitų, stiprių kilčių Rytuose (muito Orientalium robore debellato .. .), jis pasuko tėvynės kryptimi, į Švediją. Pakeliui prie Gotlando salos, pasitikusį jį su dideliu laivynu Svipdagą, mūšyje nugalėjo ir nužudė . . .”5

Hadingo paėmimą Daugpilio patvirtina runomis rašyta kronika, vadinama Series Runica Regum Daniae Altera. Pagal ją Aisčių kraštas ir Daugpilis buvo Hadingo priversti mokėti duoklę (Ellespont ok van Dynn burh til skat. .. Lange

Pagrindiniai prekybos keliai šiaurinėje ir rytinėje Europoje, vikingų-varingų laikais (Iš vokiečių šaltinių.) Gintaro pakrantėje pažymėti trys miestai, prekybos centrai: Trusas, Viskiautai ir Gruobynas.

bek, Script. Rerum Danicarum I, 1772). Tuo tarpu, Annales Ryenses, rašyti iki 1288 m., tik trumpai nusako Hadingo žygius: “Iste regem Sueciae et Hellespontem interfecit... M.G.H.S. val. 16).

Helespontas šiame aprašyme minimas, yra kraštas prie Rygos įlankos ir pagal Dauguvos upę. Latvių istorikas A. Švabė rašo: “Nėra jokios abejonės, kad Hadingo sagoje minimas Hellespontas yra ne kas kitas kaip Dauguvos-Dniepro vandens kelias, jungiantis Baltijos ir Juodąją jūras.”

Ar sagoje minimasis Daugpilis atitinka šių dienų Daugpilį — sunku būtų pasakyti.

Apie Hadingo laimėjimus kalba ir Petro Olao kronika: Hadingus, filius Gram, regem Švede and Norvegie Swibdagerum ocddit, Hellespontum subegit. .. Deinde orientalia regna debellavit and sibi subjedt. SRD. I).

Hadingui vykdant karo žygį prieš permiečius, Rusios šiaurėje, legenda sako, Odinas išmokęs jį kylio mūšio rikiuotės. Iš Bravalos mūšio aprašymo žinome, jog tokios rikiuotės žinovas yra buvęs Haraldas Karo Dantis, irgi Odino pamokytas.

Hadingui pasikorus, danų karalium tapo jo sūnus Frodis (Frotho). Sunku būtų nustatyti kelintas to paties populiaraus vardo danų valdovas jis buvo. Kai kurių istorikų jis laikomas pirmuoju. Tačiau, jei jis tikrai buvo Hadingo sūnus ir gyveno IX a. pabaigoje, tai negalėjo būti pirmuoju, nes žinome net keletą Frodžių iš VIII a. (žiūr. Z. R. Prieš Vikingų Audrą).

Nukovęs slibiną ir taip įsigijęs turtų, Frodis turėjo pakankamai lėšų karams vesti:

“... jis suruošė žygį į Kuršių kraštą (Curetum partibus), kurio karalius Domas (Rex Dor-no), išsigandęs pavojingo karo, savo žmonėms tokią kalbą išdrožė: ‘Bajorai! Svečios šalies priešą, kuris yra remiamas beveik viso Vakarų pasaulio ginklų ir priemonių, nugalėsime bado pagalba; tik kovos vengdami, mes išsigelbėsime . .. Geriau priešą pulti badu, kaip ginklu; smailesnės strėlės už badą į priešą nepaleistume . . !’ (ir t.t.)

“Po tokių žodžių karalius atsisakė visko, kas būtų sunku buvę išsaugoti ir tą pats liepė sunaikinti; taip savo kraštą jis sunaikino aršiau už žiaurų priešą, nepalikdamas nieko, kas galėtų būti priešo pasisavinta. Po to, su savo kariuomenės didesne dalimi, jis užsidarė stipriai įtvirtintoje pilyje ir leidosi priešo apgulamas. Pilį paimti puolimu nesitikėdamas, Frodis įsakė savo stovykloje prikasinėti daugybę labai gilių griovių. Iškastą žemę jis liepė nepastebimai pintinėmis išnešti ir slaptai išbarstyti upėje, kuri tekėjo nepertoli nuo pilies sienų. Tuos griovius jis liepė apdengti storomis velėnomis, vildamasi neatsargiai įžengusį priešą sunaikinsiąs įsmukdindamas į griovius, tikėdamasis, kad smunkančios ir griūvančios velėnos, nieko nesitikintį priešą, užpils ir palaidos. Tada, lyg baimindamasis, jis kiek pasitraukė toliau nuo savo stovyklos. Kai pilies žmonės puolėsi į stovyklą ir po kojomis, staiga, praradę žemę, ištisais būriais suvirto į griovius, jis įsakė visus juos išžudyti iš viršaus svaidomomis jietimis.

“Iš ten žygiuodamas tolyn, jis susidūrė su rutėnų kunigaikščiu Tranu (Trannonem Rutenae gentis tyrannum .. ,)”5 Su juo Frodis kovojęs jūrinį mūšį ir laimėjęs, iš anksto prigrąžęs priešo laivams skylių.

Nugalėtiems rusinams, tačiau, nustojus mokėti duoklę, jis apgulė jų Rotalos miestą ir nuleidęs upės vandenį, saugojusį pilį, jis Rotalą paėmė. Čia Saksas bus suklydęs priskirdamas vėlesnę estų Rotalą rusinams. Livonijos Henrikas Rotalia, arba Rotelewic vardu vadina pajūrinę sritį Estijoj, vėliau vokiečiams žinomą Die Wieck vardu, o estams — Läänemaa. Kartais šita sritis dar vadinama Maritima (Stender-Petersen).6 Taigi ir Tranas bus buvęs ne rutėnas, bet estų kunigaikštis.

Frodis ir toliau vykdė savo žygius sėkmingai. Po Rotalos Estijoje, jis pasuko į Polocką (Paltiscam). Nesitikėdamas tą tvirtą pilį paimti puolimu, jis ėmėsi apgaulės: pavaizdavo jog pasimirė. Iškėlė sau netikras laidotuves, net susipylė pilkapį. Žinoma, pilies gyventojai visą tą vaidinimą stebėjo nuo pilies sienų ir džiaugėsi. Tačiau, tuo pačiu, jie ir apsileido, nes juk priešų vadas jau numirė.

“Tos žinios apgautas, pilies karalius Vespasius, lyg savo rankose jau laikydamas pergalę, tiek apleido pilies gynimą, kad priešai rado progą įsiveržti. Užklupę jį maloniai laiką bepraleidžiantį ir žaidimą bežaidžiantį, nužudė.

“Tą pilį paėmus, Frodžiui kilo mintis užvaldyti visus Rytus ir jis nužygiavo prie Andvano (Handvano-Gandvenio-) pilies (Urbe capta, Fro-tho spe Orientis Imperium complexus Andwani moenibus admovetur). Šis pastarasis prisiminė, kaip anksčiau jo pilis buvo Hadingo padegta, todėl liepė iš visų namų pašalinti paukščius, nenorėdamas išgyventi dar vieną panašų smūgį. Tačiau Frodžiui netrūko karinių apgaulių: pakeitęs savo rūbus į tarnaitės, jis apsimetė kovoti įpratusia mergina. Taip savo vyriškus rūbus numetęs ir pakeitęs juos moteriškais, jis, lyg kokia perbėgėlė, įžengė į pilį. Čia jis viską atydžiai ištyrinėjo ir sekančią dieną, per išsiųstą vieną iš savo palydovų, jis liepė savo kariuomenei priartėti prie pilies sienų, nes vartai bus jai atidaryti. Tokiu būdu, apgavus sargybas, pilyje visiems dar tebemiegant, pilis buvo užpulta ir paimta. Taip ji žlugo dėl perdėto saugumo jausmo, krisdama į vargą ne tiek dėl priešo narsumo, kiek dėl savo pačių apsileidimo. Kare nieko nėra pražūtingesnio kaip ramiai tinginiauti, nerūpestingai ir neatydžiai, perdėtu pasitikėjimu, ramiai sau laikyti suglaustas rankas. Pamatęs tėvynę prarastą, Andvanas susigabeno savo lobį į laivus ir paskandino gilioje jūroje, geriau praturtinti bangas norėdamas, kaip priešą. Nors būtų daug protingiau buvę dovanomis papirkti priešo palankumą, kaip atimti pinigų naudą iš žmonių. Pagaliau, kai Frodis per pasiuntinius paprašė Andvano dukterį sau už žmoną, pastarasis liepė perduoti jam, kad nesileistų laimėtai pergalei apakinti ir suvedžioti, kad nepasidarytų išdidus. Geriau lai jis pasigaili nugalėtųjų, lai neužmirštą jų garbės ir vertina buvusią jų padėtį. Tegul neverčia nuo sosto tą, su kuriuo nori susigiminiauti. Lai nestumia į negarbingą vargą tą, kurį savo vedybomis nori pagerbti. .. Tokiom draugiškom kalbom jis laimėjo pergalėtoją sau žentu ir išgelbėjo savo valstybės nepriklausomybę.”5 Taip pasakoja Saksas Gramatikas.

Petro Olao kronika apie Frodžio pergales taip rašo: “Frotho . . . filius Hadingi. Hic solus interfecit vivum draconum in Vendelsyssell, vielt Britanniam, Scotiam, Teutoniam (Germanium secundo), Sclaviam, Rutiam, Kwrland, Friislandh oc allae landh som skywde paa Ryn baadhae sidher oc Hellespontum . . . Hic etiam Regem Curetum vielt. SRD I) Dėmesio vertas paskutinis sakinys. Kuršių valstybė laikoma nėkiek nemenkesnė už didžiąsias Europos valstybes, nes sakoma, kad Frodis net ir Kuršių karaliją nugalėjo.

Saga apie Frodį irgi nėra tik gryna pasaka. Tyrinėtojai mano, jog jos pagrinde yra tikras

Frodžio vardo vikingas-varingas, vykdęs karo žygius ir į Vakarus ir į Rytus. Kiek matėme, jo žygiai Baltų kraštuose buvo labai sėkmingi. Jis nugalėjo kuršius ir estus ir paėmė Polocką, kuriame valdė Vespasius. Tais laikais Polockas dar buvo aisčių žemėje ir valdomas aisčio, kurio pareigos išliko atžymėtos jo varde, pilies valdove, viešpatyje. Frodžio žygius tyrinėjęs A. Stender-Petersenas rašo: “Verta pažymėti, kad pilies karalius Sakso yra vadinamas Vespasium, vardu, kuris be abejonės, yra būdingas sulotynintas lietuviškas pavadinimas viešpats, kuris reiškia maitre -souverain”.e

Norėdamas užvaldyti Rytus Frodis turėjo paimti savo valdžion vieną iš pagrindinių kelių — Dauguvos tėkmę. Tam tikslui reikėjo užkariauti Daugpilį ir Polocką, kurie stovėjo prie Dauguvos ir kontroliavo kelią ja. Tačiau, Frodžio pergalės nebuvo pastovios. Jam mirus, skaitome apie karo žygius, vykdomus į Rytus jo anūko:

‘Helgas buvo lieknos sudėties. Besidalindamas su broliu valstybę, jis gavo savo dalį—jūrą. Jūrų karalium tapęs, jis puolė slavų karalių Skalką (Scalcus) ir jį nugalėjo. Slavus pavergęs, atsitiktiniais jūriniais žygiais, jis plėšikavo įvairiose Baltijos jūros įlankose... Gėdydamasis savo ankstyvesnių begėdiškų darbų, Helgas nebenorėjo daugiau likti tėvynėje. Jis vėl išvyko į Rytus ir ten numirė.”5

Tuose žygiuose švedai neapsileido danams: “norėdamas praplėsti valstybę Hotbrodas (Hothbrodus) kariavo su rytiečiais (Orienti bellum intulit. . .) ir po didelio kraujo praliejimo tų tautų tarpe, jis pagimdė du sūnus: Atislą ir Hoterą . .. Nesitenkindamas, tačiau, rytiečių nugalėjimu (Nec Orientis victoria contentus ...), jis puolė ir Daniją .. .”5

Hotbrodui ir vėliau jo įpėdiniui Hoterui, valdžiusiam Švediją ir Daniją, žuvus, atrodo, kilo vidaus karas, švedai sukilo prieš Danus. Tie įvykiai atsiliepė ir Baltijos kraštuose:

“Kuršiai (Curetes) ir švedai (sueones), Ho-tero mirtimi pasinaudodami ir norėdami išsivaduoti nuo mokėjimo Danijai duoklės, kurią jie kasmet turėdavo paklusniai atiduoti, nutarė ginklais pulti Daniją. Tokios sąlygos ir kitus, iš pavaldinių, padarė priešais. Šitą išdavikišką puolimą atmušti, Rorikas (Hotero sūnus) pašaukė kraštą prie ginklų. Norėdamas uždegti savo karius, jis išvardino jiems savo protėvių žygdarbius, karštai ragindamas juos pasirodyti narsiais vyrais. Karą be vado nenorėdami pradėti, suprasdami, kad privalo turėti vieną vadovaujančią galvą, barbarai (barbari) išsirinko sau karalių (rege). Du kariuomenės dalinius jie paslėpė dengtoje pozicijoje ir tik likusias jėgas išrikiavo atvirai. Rorikas, tačiau, spąstus pastebėjo. Pamatęs savo laivyną užkliuvus ant seklumos siauroje angoje,, vedančioje į įlanką, jis liepė laivus nutempti nuo tos seklumos, ant kurios užkliuvo ir buriuoti į atvirą jūrą, kad nebūtų nuvaryti į klampią pelkę, kurioje, iš kitos pusės, juos pultų priešas. Be to, dalį savo žmonių jis liepė dienos metu paslėpti, kad ten tūnodami, jie netikėtai užkluptų priešus, kai tik jie įsiverš į laivus. Ir ištikrųjų, nežinodami danų atsargumo, tie barbarai aklai puolė laivus ir visi, vykdę užpuolimą, buvo išmušti. Likusieji slavai (reliqua sclavorum manus) stebėjosi, kur užtruko Rorikas ir nežinojo kaip tą paaiškinti.. ,”5 Po ilgo delsimo ir vargingo žvalgymo, sukilėliai, pagaliau, danų laivyną užtiko. Kai abi pusės susitiko akis į akį, grėsė didelis ir smarkus mūšis.

Nenorėdami didelio kraujo praliejimo, sukilėliai pasiūlė danams išspręsti kovą dviejų kareivų dvikove. Jei pralaimės, jie ir toliau mokėsią danams duoklę, jei laimės — nemokės. Pirmąją dvikovę danai pralaimėjo, antroje, abu kareivos gavo galą: “Tokią dvikovės pabaiga grąžino Rorikui sukilusiųjų paklusnumą ir jų mokamą duoklę.”17

Taip aprašo sukilimo išdavas Saksas. Atrodo sukilimo būta visuotino, kuriame dalyvavo slavai, švedai ir kuršiai. Tačiau didžiausią vaidmenį vaidino slavai, todėl aprašyme visas dėmesys kreipiamas jiems. Greičiausiai tai būta užvyslinių slavų—vendų. Kuršiai buvo tik pagelbininkai.

Petro Olao kronika apie tą visuotiną sukilimą rašo trumpai: “Roricus rege facto, Sveci ac Curetes, qui prius tributarii erant, nunc cogitabant Daniam infestare. Que res Sclavis ac alus, Danica imperio subjectis, ūudaciam rebellandi tribuebat. Sed Roricus congregans exercitum, Sclavos aggresus cohercuit, et sub tributo de-tenuit. .. SRD I................

LITERATÜRA

1.    P. Herrmann, Erlaeuterungen zu den ersten neun Büchern der Daenischen Geschichte des Saxo Grammaticus, II Teil (Kommentar), 1922

2.    Langebek, Script. Rerum Danicarum I, 1772

3.    B. Nerman, Die Verbindungen zwischen Skandinavien in der jüngeren Eisenzeit, 1929

4.    T. J. Arne, La Suède et L’Orient, 1912-14

5.    Saxonis Gesta Danorum, Saxo Grammaticus, t. I, 1931

7. Stender-Petersen, Études Varégues, 1924-44