BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE

Mirus vienam ramovėnui, skyriaus valdybos nariui, bevartydamas jo tolimų giminaičių grąžintas “Ramovės” bylas, radau vieną nebaigtą sąsiuvinį jo užrašytų atsiminimų. Pradžios neradau, kaž kur dingo. Užbaigti jis nespėjo, mirtis sutrukdė. Daug kas iš ramovėnų turi įdomių prisiminimų, kurie “Kario” skaitytojams būtų įdomūs, bet juos aprašyti ir jiems sutrukdys mirtis. Gaila . ..

Patiekiu šio mirusio ramovėno atsiminimų ištrauką tokią, kokią radau nebaigtame sąsiuvinyje, and kurio viršelio užrašyta “tąsa”. Atsiminimų ištrauka įdomi tuo, kad aprašoma kai kurie dalykai, kokių spaudos puslapiuose dar neteko matyti.

“ ... tai milžiniškas reprezentacinis kalėjimas. Tai vieta, kur sovietiški Kremliaus budeliai panaudoja paskutiniąsias klastingas priemones, kad paveiktų suimtąjį palūžti ir tapti atviru. Ne tik puikios patalpos, bet ir nepaprastas žemesniųjų ir augštesniųjų kalėjimo administracijos enkavedistų mandagumas, o taip pat pavyzdinga švara, tyla ir visas suimtojo užlaikymas, nežinantį sovietiškos tikrovės, tikrai nuteiktų palankiai sovietams. Čia tikrai yra suvaidinamas augščiausio laipsnio žmoniškumas. Įstaigos — kalėjimo vidaus tvarkos taisyklės pilnai atatinka Stalino konstitucijos dvasią. Apart smulkmenų, kada kas reikia, ar galima daryti, bei gauti, ryškiai atsispindi užtikrintas suimtojo interesų gynimo rūpestingumas. Pagal taisykles, pradedant prokuroru, sekančiu bylos eigą, autonominės ar sąjunginės respublikos prokuroru ar vidaus reikalų komisaru ir baigiant Sovietų Sąjungos vidaus reikalų komisaru, visi rūpinasi, kad be reikalo nebūtum kalinamas ir skriaudžiamas. Suimtajam leidžiama kreiptis į minėtus pareigūnus net uždaroje formoje, t. y. kreipimosi turinys negali būti kontroliuojamas nei kalėjimo administracijos nei kitų pareigūnų. Pabuvus čia keletą dienų, pranyksta dalinai baimė ir turi viltį, kad būdamas teisus, vėl išvysi laisvąjį pasaulį.

Jau sekančią dieną po atvykimo į šį pavyzdingą kalėjimą, perskaitęs visas taisykles, kreipiausi į budintį enkavedistą prašydamas popierio, voko ir rašymo priemonių, kad galėčiau parašyti skundą Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisarui. Gaunu atsakymą, kad reikia palaukti taisyklėse numatyto termino.

Už trijų ar keturių dienų pagaliau atėjo tas terminas ir gal ne atsitiktinai, į vienutę įžengęs augšto rango enkavedistas pasakė, kad esąs kalėjimo viršininkas. Klausinėjo, kaip aš jaučiuosi, ir kokios esu nuomonės apie sovietų kalėjimus. Atsakiau jog netikiu, kad visi sovietų kalėjimai yra tokie, kaip kad šis kalėjimas. Šis kalėjimas prilygsta didmiesčio pirmos rūšies viešbučiui. Sienos dažytos aliejiniais dažais, grindys vaškuojamos, lovos su gerais spyruokliais ir plunksnų pagalvėmis, apklotos baltomis paklodėmis ir šiltomis antklodėmis. Kambaryje yra staliukas, kėdė ir gerai dezinfekuojamas naktinis puodas. Kambario apšvietimui, dienos metu, uždegama paprasta balta elektros lemputė, o naktį — šviesiai mėlynos spalvos. Blizgąs arbatininkas nuolat papildomas karšto vandens. Maisto mažoka, bet jis gana įvairus ir gerai pagamintas. Cukraus norma: trys gabaliukai dviem dienom.

Išgirdęs mano abejojimus dėl kitų sovietų kalėjimų, užtikrinančiai pareiškė, kad sovietų Lietuva tik dabar suklestės, prijungus ją prie sovietų Rusijos. Lietuvoje tik retam viešbutyje koridoriai ir laiptai esą iškloti kilimais, gi visuose sovietų kalėjimuose taip yra. Nenorėdamas pasirodyti žinąs sovietinę tikrovę su jos apgaulinga propaganda, tik tiek pasakiau, kad geriau paukščiui ant žalios šakelės, kaip kad aukso narve. Paprašiau rašymui popierio, skaitymui knygų ir siūlų su adata, kad galėčiau prisisiūti šniūrelius vietoj išpjaustytų sagų baltiniuose ir rūbuose. Įgriso tas nuolatinis kelnių laikymas, kad nenusmuktų. Taip pat paprašiau, kad atiduotų atimtą tabaką ir leistų pasivaikščioti gryname ore. Gavau trumpą atsakymą, kad visa tai gali patenkinti tik tardytojas. Patarė, kad kai būsiu iškviestas tardymui, turiu viską, ką žinau, teisingai pasakoti ir tardytojas mano prašymą patenkins. Aš jam priminiau, kad perskaičiau kalėjimo vidaus tvarkos taisykles ir kad prašymui parašyti medžiagą ir priemones aš turiu gauti iš kalėjimo administracijos. Jis man pažadėjo duoti gabalėlį popierio, kad galėčiau parašyti keletą žodžių tardytojui, kad noriu būti iškviestas tardymui. Rašyti kam kitam, be tardytojo leidimo, esą negalima. Palinkėjo man ramios nakties ir išėjo.

Tą vakarą ilgai neužmigau. Niekaip negalėjau atspėti mįslės, kodėl jie mane atvežė į Maskvą. Kai iš provincijos kalėjimo Lietuvoje perkėlė mane į Kauną, galvojau, kad ten turi įrengę kokias kankinimo priemones, kad priverstų duoti jiems naudingus parodymus. Viskas, ką aš girdėjau būdamas Kauno N.K.V.D. įstaigos rūsyje, nuteikė mane beviltiškai. Taip netikėtas išgabenimas į Maskvą kėlė mintis, kad būsiu nugabentas kur nors į Sibirą, ar kitur, katorgos darbams. Bet vėl, perskaičius visas anksčiau aprašytas instrukcijas, kad esu globoje augštų sovietinės valdžios asmenų, davė vilties kibirkštėlę, kad gal, kaip nors, iš to viso pragaro ir ištruksiu. Pirmieji bandymai, jieškant teisybės, užčiaupė man lūpas ir privertė sukandus dantis kęsti, kadangi vieton globos vis gilyn grimzdino į komunistų diktatūros vietinių kraugerių nasrus. Čia pilnai įsitikinau, kad sovietų Rusijos konstitucija rašyta ne sovietų Rusijos piliečiams ir kalėjimo vidaus tvarkos taisyklės rašytos ne į sovietinių budelių nagus pakliuvusiam žmogeliui. Ir taip, nespėjęs mįslės, karštai besimelsdamas, atsidaviau Dievo valiai, prašydamas pagalbos rikiuoti visas mano mintis, žodžius ir veiksmus, kad išsigelbėčiau iš šio žemiško raudonųjų pragaro.

Malda mane atgaivino. Vėl grįžo šiokia tokia ramybė ir vilties kibirkštis. Daug kartų pabudęs nakties metu aiškindavausi džiuginančius sapnus. Keturias savaites išbuvau vienutėje. Tai lyg neregio ir nebylio pasaulis. Nei kalbos, nei rašto, nei žodžio. Du kartu per dieną išvesdavo, kelių minučių laikotarpiui, gamtiniams reikalams. Sargybinis jokio žodžio nepratardavo. Viskas vykdoma rankų ar elektros šviesų ženklais. Kartais bandai ką sargybinio užklausti, bet vietoj atsakymo tik prašnypščia “tss”. Dažnai būdavo, kad nežinodavau nei mėnesio nei savaitės dienos. Mėgindavau po naktiniu puodu, vaškuotose grindyse atžymėti datą, bet po kiek laiko šį kalendorių radau panaikintą. Mat, išvedus mane pasivaikščioti kelių minučių metui, vienutėje būdavo daroma nuodugni krata. Grįžęs viską rasdavau senoje vietoje. Niekaip negalėtum pasakyti, kad vienutėje būtų kas nors ką judinęs. 1940 metais spalių mėn. 2-rą, vidurnaktyje, įėjęs kameron enkavedistas pažadino ir liepė pasiruošti tardymui. Neskubėdamas apsirengiau ir buvau nuvestas, kilimais išklotais koridoriais, kaip vėliau sužinojau, į vyriausios N.K.V.D. įstaigos trečio skyriaus viršininko kabinetą. Apart tvirto kūno sudėjimo, gana simpatingai atrodančio, apie 45 metų amžiaus viršininko, šalia sėdėjo dar kitas augšto rango enkavedistas. Šis buvo žymiai smulkesnis ir pablyškusio veido. Pasveikinimui švelniai linktelėjau galvą ir jie man tuo pačiu atsakė. Paprašius sėstis, priėjau prie už rašomojo stalo sėdinčio trečio skyriaus šefo, kur stovėjo kėdė ir atsisėdau, kaip kad buvau Dunkovo išdresiruotas”.

Reikia manyti, kad čia atsiminimų autorius mini pavardę tardytojo iš ankstyvesnių tardymo laikų. Greičiausiai, ši dresiruotė buvo atlikta Kauno N.K.V.D. kalėjime.

“Šefas tuojau įspėjo, kad laikyčiaus laisvai ir pradėjo klausinėti įvairius klausimus. Į jo klausimą atsakęs, kad esu iš Lietuvos ir, kad ten esu gimęs, gavau atsakymą, kad Seinų apskritis nėra jokia Lietuva, kad tai buvusi caristinė Rusija. Lietuva, kaip valstybė, yra kaž kada buvusi, o 1917-1940 metų laikotarpis tai tik istorinis nesusipratimas. Rusijos sienos ne tik turi sugrįžti į savo seną padėtį, bet dar turi žymiai prasiplėšti ir.t.t. Beklausydamas nepastebimai mėginau apžvelgti visą kabineto apstatymą. Ant sienos kabojo 1934 metais išleistas Sovietų Rusijos politinis žemėlapis, kuriame ne tik Pabaltijo valstybės, bet ir Rytprūsiai buvo atžymėti raudona spalva, kaip Sovietų Sąjungos teritorija. Mano gilesnis žvilgsnis į žemėlapį buvo jo pastebėtas ir jis manęs švelniai paklausė, kas mane žemėlapyje taip sudomino. Pareiškiau, kad niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva ir kitos Pabaltijo valstybės, jau nuo 1934 metų, yra laikomos Sovietų Rusijos dalimi, kai tuo tarpu Sovietų Sąjunga yra pripažinusi šias valstybes de jure. Juk tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos buvo konsulariniai ir diplomatiniai ryšiai. Į tai šefas šypsodamasis atsakė, kad Petrapilio seimas prijungė Lietuvą prie Rusijos ir kad ne nuo 1934 metų, bet visą laiką Pabaltijo kraštai laikomi Sovietų Rusijos dalimi. Jo nuomone, aš tai turėčiau žinoti ir nesistebėti. Aš atsakiau, kad lietuvių tauta per pusantro šimtmečio stengėsi pasiliuosuoti iš caristinės Rusijos vergijos ir sudėjo daug aukų bekovodama prieš nacionalistinį rusų prievartavimą. Grįžęs iš Rusijos 1918 metais, būdamas vos 16 metų amžiaus, kovojau su visais tėvynės priešais. Lietuvai tapus laisvai, su Sovietų Rusija buvo pasirašyta taikos sutartis. Tik Lenkija, sulaužiusi taikos sutartį, inscenizavusi generolo Želigovskio smurtą, tebelaikė užgrobusi dalį Lietuvos. Atrodė, kad Sovietų Sąjunga palaikė Lietuvą Vilniaus krašto klausime ir Lietuvoje niekas niekuomet negalvojo, kad Sovietų Sąjunga laikytų Lietuvą Sovietų Sąjungos dalimi. Ta pačia proga pareiškiau nusistebėjimą, kad esu suimtas ir net atgabentas į Maskvą. Ramiu ir tvirtu balsu jis man pasakė, kad juk man yra paskelbtas nutarimas, pagal kuriuos straipsnius ir paragrafus esu kaltinamas. “Taip”, atsakiau, “žinau, tai numeris 10-tas, 11-tas, 13-tas ir 48-tas, bet jų turinys man nėra žinomas, o, be to, aš Sovietų Sąjungoje negyvenau, ir jos įstatymai man negali būti taikomi”. Švelniai šyptelėjęs, jis atsivertė bylą ir paaiškino, kad 48 straipsnis taikomas kontrrevoliucijonieriams, o 10, 11 ir 13 paragrafai apima kovojusius prieš proletarijatą ginklu ar spauda. Dabar priklauso nuo manęs, kokia ateitis manęs laukia. Ištrėmimas 10-čiai metų ar visų teisių atėmimas ir visiška izoliacija — mirtis.

Čia jis man priminė, kad iš lenkų nelaisvės buvau paleistas už pažadą šnipinėti ir 1922-1923 metais aš šnipinėjęs Rusijoje. Šypsodamasis atsakiau, kad visi kaltinimai, ypač šis paskutinysis, yra grynai iš piršto išlaužti, kadangi po grįžimo į Lietuvą, po 1918 metų, tik dabar pirmą kartą patekau Rusijon. Iš lenkų belaisvės buvau paleistas, padarius su jais paliaubas tuo metu, kai bolševikai pradėjo spausti lenkus iš Latvijos pusės. Su tuo pačiu lenkų inžinerijos daliniu, kuris mane paėmė nelaisvėn kautynėse ties Balceriškiais, drauge kovojome Daugpilio - Gryvos fronte prieš bolševikus. “Taip”, pertraukė mane kitas enkavedistas, “čia jau prisipažįsti kovojęs prieš raudonąją armiją, be to, ir kryžiais esi apdovanotas už mūsų belaisvių šaudymą”. Šefas, gi, dar pridūrė, kad kovojau ne kaip eilinis, bet kaip savanoris ir karininkas, todėl tas žymiai pasunkina mano nusikaltimą. Atsakiau, kad kovojau kaip garbingas karys. Belaisvio nesu nei vieno nušovęs, o kryžiai gauti už kovas su lenkais. “Jeigu turite mano tarnybos lapą, ten galite rasti, kad 1922-1923 metais buvau Lietuvos armijoje”. “Ne armijoje”, įsikišo piktai šviesiaplaukis (pablyškusio veido enkavedistas buvo šviesiais plaukais), “bet baltagvardiečių bandoje, be to, šnipai visaip maskuojasi. Jie gali neva tai sirgti, būti armijoje ar vaizduoti atlieką kitą uždavinį. Geriau viską pasipasakok atvirai, kaip kad tavo bendradarbiai padarė, kurie viską atpirko ir dabar gerai gyvena”. Jis šefui pasiūlė, kad iškviestų liudininką, kuris manę pažįstąs. Šefas paspaudė mygtuką ir įėjusiam sargybiniui pasakė, kad minimą liudininką pakviestų.

Tuč tuojau įėjo augalotas civilis ir permetęs mane žvilgsniu, nuo galvos iki kojų, pasakė: “Taip, tas pats”. Šefas padėkojo ir civilis išėjo. Abu tardytojai negalėjo nepastebėti mano šypsnio ir šviesiaplaukis pirmas prabilo: “Laikysena, kaip geros dresūros šnipo, nenorėk gerbiamasis, kad mes čia sukviestumėm visus tavo buvusius bendradarbius, papasakok viską atvirai, kol kalbame, kaip su žmogumi”. “Aš galiu tave padaryti žmogumi”, įsiterpė šefas, “ir mūsų plačioje tėvynėje gyventum geriau, kaip kad gyvenęs. Turi juk šeimą, kurios neprivalėtum užmiršti”. Sakant minėtus žodžius, abu atydžiai stebėjo mane. Negalėjau nesišypsoti dėl nebūtų kaltinimų, bet paminėjus šeimą, sugėlė širdį ir mintimis nuskridau į tolimą gimtinę. Pašokęs nuo kėdės paprašiau, kad leistų susirašinėti su žmona. Šviesiaplaukis vėl pakartojo tuos, daug kartų kartotus, žodžius, kad prisipažinčiau. Priminė, kad aš, nors ir esąs tikrai gudrus šnipas, bet jie esą irgi “gramatni”. Delsimas naudos neatneš.

Pasibeldusi į duris, įėjo jauna grakšti padavėja, arbata ir pyragaičiais nešina, kuriuos padėjusi ant stalelio kampe prie sofos, bandė išeiti, bet šefas ją sustabdė ir paliepė paduoti jiems arbatą, pasiūlydamas man sėstis ant sofos. Begeriant arbatą, pradėjau teisintis dėl primetamos man kaltės. Negi aš kaltas, kad gimiau lietuviu. Praeityje buvusi galinga valstybė, Lietuva vėl, kaip ir kiekviena valstybė, norėdama gyventi savitu gyvenimu, kovojo prieš pavergėjus, kovodama dėl savo nepriklausomybės. Toje kovos dvasioje buvo auklėjama ir priaugančioji karta. Tos laisvės kovos vyko prieš du dešimtmečius ir, kaip ir jie žinojo, kova buvo laimėta. Viso pasaulio valstybių, neišskiriant nei Sovietų Sąjungos, Lietuva buvo pripažinta de jure ir de facto. “Turėjome savo kariuomenę, policiją ir viską, ką kiekviena laisva valstybė turi. Tvarkėmės demokratiniais pagrindais, visoms mažumoms, kaip ir Vytauto laikais, buvo taikoma pilniausia tolerancija. Įstatymus leido demokratiniais pagrindais rinkta tautos atstovybė — seimas. Lietuvos įstatymams nesu nusižengęs. Jei nuo šiol bus privalomi Sovietų Sąjungos įstatymai, tai tik dabar jų nevykdant galėčiau būti baudžiamas”. Tuo momentu šefas mane pertraukė, pasiūlydamas papirosą ir kartu duodamas visą pakelį, sakydamas, kad sovietų įstatymai parašyti viso pasaulio liaudžiai, ir kad jų įstatymai įsisenėjimo neturi. Teks būti atsakingam už visą proletariato revoliucijos metą, nuo pat 1917 metų. Draugas Stalinas, be abejo, atsižvelgs, kad buvau jaunas ir kad tai buvo labai senai. Žinoma, šių lengvatų sulauksiu tik atvirai viską prisipažindamas ir tuo pačiu atsipirkdamas. Tuo momentu kabinetan įėjo augšto rango enkavedistas ir atraportavo viršininkui, kad “jau”. Jis atsisėdo šalia šviesiaplaukio, pasiteiraudamas, kaip tardomasis reaguoja į tardymą. Šviesiaplaukis nieko neatsakęs, paragino mane kalbėti toliau apie reikalą. Jeigu esą negana vieno, tai dar įeisiąs vienas iš mano buvusių bendradarbių. Aš atsakiau, kad aš apie tuos visus išmistus neturiu ką pasakoti. Vėl, kaip ir pirmą kartą, paspaudus mygtuką, įėjo mažas kresnas žmogelis ir trumpai pasakęs: “Taip, tas pats”, tuojau vėl išėjo. Tretysis, vėliausiai įėjęs enkavedistas, atsikėlė ir priėjęs prie manęs, piktai pasakė: “Ar žinai, kur esi ir, kad tau kelio atgal nėra, arba visiškai atvirai viską papasakok, arba būsi priverstas tai padaryti”.

Matydamas, kad susipažinimas su manimi, kaip su tardomuoju, lyg ir baigtas, ir toliau seks naudojimas tardymo priemonių, pagal susidariusią apie mane nuomonę, jau nesišypsojau, bet su giliai sukaupta veido išraiška, kreipiausi į šefą, kuris atrodė lyg mane užjaučia, prašydamas, kad statytų klausimus, kadangi tikrai nežinau ką pasakoti. Tardant mane Kaune buvo pasakyta, kad apie tarnybą kariuomenėje ir veiklą Šaulių sąjungoje nereikia pasakoti, o čia kaltina mane, kad dalyvavau kovose prieš bolševikus. Šefas, trečiojo skyriaus viršininkas, tuoj suformulavo eilę klausimų: “Su kuo ir kokiai valstybei šnipinėj ai prieš Sovietų Sąjungą; kur buvo provokatorių mokyklos Lietuvoje ir kas buvo tų mokyklų viršininkai ir lektoriai; koki kaliniai iš Lietuvos kalėjimų, kaip provokatoriai, išvyko Sovietų Sąjungon pasikeičiant politiniais kaliniais?” Jam pabaigus, tuojau atsakiau, kad aš pats asmeniškai nešnipinėjau, tokių mokyklų nežinau ir netikiu, kad tokios galėjo būti. Kalbant apie politinius kalinius, nieko, apie juos negaliu pasakyti, kadangi visiškai nieko apie tai nežinau. Negaliu nei spėti, ar tokie kaliniai provokatoriai buvo, ir ar jie išvyko Sovietų Sąjungon.

Tuo, tos nakties tardymas ir buvo baigtas. Priminė, kad už poros dienų vėl būsiu iškviestas ir per tą laiką aš turįs viską prisiminti. Palinkėjo man ramios nakties ir, paspaudus mygtuką, įėjo sargybiniai, kurie mane grąžino į vienutę.

Nors buvau išlaikytas tardyme apie tris valandas ir buvau be galo išvargęs, bet užmigti negalėjau. Įvairios mintys sukosi ratu. Noriu išvengti kankinimų ir kombinuoju, kaip teisintis, kad įtikinčiau juos, kad esu atviras. Su nepaprastai įtemptais nervais praleidžiu dvi paras, neatrasdamas būdo, kaip juos galėčiau įtikinti ir baimėje, kad ko nors neįklampinčiau.

Pagaliau, trečios paros vakare, prisiminiau eilę žmonių pavardžių tilpusių dienraštyje, kurį skaičiau aną liepos mėnesio vakarą Kauno autobuso stotyje, besikalbant su pensininku M. Paaiškėjo, kurie iš jų tikrai yra pabėgę Vokietijon. Taip pat prisiminiau, kad daugelyje įstaigų, prieš pat užeinant bolševikams, buvo deginami kai kam galį pakenkti dokumentai. Beplėtodamas šią mintį, pradėjau kurti mano būsimo sekančio tardymo parodymą. Mintys vystėsi sklandžiai ir, davus ženklą gulti, patenkintas ramiai užmigau. Kaip paprastai, vidurnaktį buvau švelniai pažadintas ir paragintas pasiruošti tardymui. Po geros valandos vėl atsidūriau III-čiojo skyriaus viršininko kabinete, kur be jo paties ir šviesiaplaukio, buvo dar du civiliai, prieš tai dar nematyti.

Viršininkas liepė atsisėsti į atokiau nuo jo stalo esantį fotelį, pastatytą taip, kad visi ten esantieji mane ir aš juos, gerai mačiau. Paklausęs, kaip jaučiuosi, paprašė pasakoti. Visa aplinka ir mandagus į mane atsinešimas, be to, taip pat ir šį kartą, vaišinamas gerais rūkalais, visai ramiai ir įtikinančiai pradėjau pasakoti. Sakiau, kad iš mano tarnybos lapo mato, kad kovojau prieš raudonąją armiją, kovojau prieš į Lietuvą besiveržiančius lenkų legijonus ir bermontininkus. Kaip mato, kovojau, be išimties, su visais norėjusiais mus pavergti. “Esu apdovanotas už narsumą kovose, bet jūs galite rasti prezidentūroje smulkų aprašymą, kad buvau apdovanotas, ne kovose prieš bolševikus ir kad kryžiai duoti ne už belaisvių šaudymą. Jeigu buvo kokios provokatorių mokyklos, apie tai Jums galėtų papasakoti G...., kuris gyvena (nurodžiau jo adresą). Jeigu tokie provokatoriai buvo ir jie buvo pasiųsti į Sovietų Sąjungą pasikeičiant politiniais kaliniais, tokius, gal būt, galėtų žinoti J... (nurodžiau ir jo apytikslį adresą). Kad 1922-1923 metais tikrai buvau kariuomenėje, jūs galite rasti kuopos archyvuose, kurios vadu aš tuo metu buvau. Pagal sąrašus, jūs galite apklausinėti daug buvusių mano kareivių, kurie savo buvusį vadą tikrai atsimins”. Nurodžiau ištisą eilę pavardžių, tik, žinoma, negalėjau nurodyti adresų, o jeigu kai kurių žinojau, tai sąmoningai nutylėjau. Pabrėžtinai pasakiau, kad Kauno N.K.V.D. įstaigoje mačiau milicininką Vyšniauską, kuris irgi mano kuopoje tarnavo.

Iki užbaigiau pasakoti, nei vienas manęs nepertraukė, bet vos tik baigiau, tuojau pasipylė kryžminis visų keturių klausinėjimas, o ypač šviesiaplaukio. Klausimai pilte pylėsi. Ar nurodyti asmenys gyvena ten, kur nurodžiau, ir iš kur aš tai žinau, kas tokiu, ar kitokiu, metu buvo pulko ar bataliono vadai, kur tokiais tai, ar kitais, metais su kuopa stovėjau ir t. t. Jie tuos pačius klausimus kartojo daug kartų, turėjau kartoti jau pasakytas pavardes, adresus, taip pat laiką, vietoves ir jų pavadinimus. Po ilgesnio klausimų maišymo, tardymas nukrypo į kitas temas. Kur gyvenau Rusijoje 1914-1918 metų laikotarpyje, kur gyveno tėvai, kas iš giminių gyvena kitose valstybėse, ir kaip senai. Taip keletą kartų kartojau visas apie save žinias nuo kūdikystės laikų.

Nors ir patogiai sėdėdamas, bet po įtempto kelių valandų tardymo, jaučiausi visiškai pavargęs. Galų gale, grąžino mane vienutėn, kur net nenusirengęs kritau į savo guolį. Nespėjus atsipeikėti, buvau vėl tuojau iškviestas tardymui. Pusiau nešamas, jau trečią kartą atsidūriau viršininko ir šviesiaplaukio akivaizdoje. Kitų dviejų jau nebebuvo.

Šviesiaplaukis snūduriuodamas patarinėjo, kad žymiai lengviau man būtų prisipažinus ir išduodant šnipinėjimo bendrininkus. Viršininkas pridėjo, kad ir jis esąs tokios pat nuomonės. Kai kitą kartą iškviesiąs, tai aš turėsiu papasakoti viską iš mano gyvenimo, pradedant 1922 metų sausio mėn. 1-ma diena, iki 1923 metų gruodžio mėn. 31-mos dienos. Grąžinus vienutėn, tuojau kritau į lovą ir, kai sargybinis pažadino, pamačiau padėtus pietus.

Visą savaitę įtemptai galvojau, norėdamas tiksliai prisiminti paskutinius tardytojo žodžius,, bet galų gale pajutau, kad nepavyks minčių sukoncentruoti. Visą savaitę niekur manęs nešaukė ir niekas neklausinėjo. Staiga, vieną vakarą, tuojau po vakarienės, du pusberniai enkavedistai išvedė mane iš vienutės. Ilgai vedžiojo po siaurus ir plačius koridorius, kilnojo elevatoriais augštyn ir žemyn, kol, pagaliau, atsidūriau tamsiame šaltame narve, kuriame tik vienas galėjau teįtilpti. Pajutau, kad važiuoju. Po gero pusvalandžio atsidarė narvas ir sargybinis sukomandavo man išlipti, žodžius palydėdamas pačiais svariausiais rusiškais keiksmais. Drebėdamas nuo šalčio, išlipau “Butyrki” kalėjimo kieme.

“Butyrki” tai nuo senų laikų garsus kieto režimo kalėjimas. Ypač prisimintinas buvusiems kaliniams tai šio kalėjimo garsusis skyrius, vadinamas “Pugačiovo bokštu” (Pūgačiovskaja bašnia). Tai tikras milžinas, galįs sutalpinti kelis tūkstančius žmonių ir turįs įvairiausius skyrių”.

Čia atsiminimai nutrūksta. Atsiminimų autorius, kaž kaip, vėl pateko į Kauno kalėjimą, iš kurio buvo išlaisvintas karui su Vokietija prasidėjus.

Ne visiems vienodai lengva į tuos išgyvenimus įsijausti. Skaičiau kartą buvusio prezidento Trumano žodžius apie ekonominės padėties palyginimą, vartojant du panašios reikšmės žodžius, “recession ir depression”. Viena iš tų abiejų žodžių reikšmių tai smukimas žemyn, bet recession reiškia gerokai lengvesnę formą. Kalbėdamas apie ekonominę padėtį, jis tuos žodžius lygina taip: jeigu tavo kaimynas yra iš darbo paleistas, reiškia yra “recession”, bet jeigu tu pats esi iš darbo paleistas, jau reiškia “depression”. Panašus reikalas ir apie aprašomus įvykius. Kas juos išgyveno, tam tragedija, bet kas tik girdėjo juos pasakojant, tai tam tik įdomi naujiena. Manydamas, kad šių atsiminimų ištrauka bus įdomi “Kario” skaitytojams, nusprendžiau juos paruošti spaudai.

Kazys U.