Tremties Trimitas

Redaguoja — s. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

TAUTINIS ŠVIETIMAS IR ŠEIMA

ALGIRDAS BUDRECKAS

Išeivijoje tautinė šeima yra viena iš svarbiausių pagrindų išsilaikyti lietuvybėje. Tik tautiškai nusiteikusi šeima gali būti laidas lietuvybei. Šeima turi būti pagrindinis lietuviškumo ramstis mūsų priaugančiai kartai. Vėliau mokyklos tą lietuvybės akiratį gali praplėsti, bet jau prieš tai pagrindai turi būti jaunimuo duoti jų tėvų namuose. Lietuviškoje mokykloje vaikai supažindinami ir mokomi apie Lietuvą, jos istoriją, lietuviškus papročius ir t.t. Jie turi progos išmokti lietuviškai skaityti ir rašyti. Trumpai sakant, lietuviškų mokyklų paskirtis yra irgi labai didelė ir svarbi mūsų augančiam atžalynui lietuvybėje susicementuoti ir išsilaikyti.

Išeivijoje šios abi institucijos susiduria su ypatingais sunkumais ir įvairiais pavojais. Todėl jos yra reikalingos mūsų visų didelio dėmesio, supratimo ir nuolatinės paramos.

Šie metai paskelbti Švietimo ir Šeimos metais. Todėl stenkimės šiais metais išskirtinai kreipti dėmesį į lietuviškas šeimas ir lietuviško švietimo reikalus. Visi privaloma visokeriopai remti, propaguoti ir sudaryti geriausias ir tinkamiausias sąlygas, kad jaunimas išliktų lietuviškas. Juk tai yra svarbiausias ir pagrindinis rūpestis, kuris ir privalo toks būti, nes jaunimas yra mūsų tęstinumas ir lietuvybės išlikimo laidas. Be lietuviško jaunimo merdės išeivijoje lietuvybė, nes tauta be jaunimo — tauta be ateities. Todėl turime stebėti ir visur, kur tik galima, remti ir padėti mūsų lietuviškam jaunimui. Tik lietuvybei atsidavusi ir savo vaikams lietuvybę skiepijusi šeima gali susilaukti iš priaugančios kartos gerų ir susipratusių lietuvių. Tik iš tokių šeimų galima susilaukti valingų ir veiklių lietuvių jaunuolių.

Ne kartą girdime nusiskundimų, kad sunku yra mokyti ir įskiepyti lietuviškumą, bei tėvynės meilę tiems, kurie Lietuvos nėra matę, o dar svetimos aplinkos yra paveikti. Lietuviškoje spaudoje irgi randame tas užuominas. Tikrai nesuprantama, kam tas rašoma. Ar tam, kad dar labiau paikinti priaugančią kartą ir nejausti tautinės atsakomybės?

Laikau tai dideliu absurdu, kad esą sunku vaikams įskiepyti tėvynės meilę, nes jie tos tėvynės nėra matę. Priešingai, ir savo tėvų krašto nemačius, galima jį labai pamilti, jei jiems nuo mažens nuolat bus skiepijama tėvynės meilė.

Apart šeimos ir mokyklos, labai daug galime atsiekti, jei savo atžalyną nuo mažens laikysime patriotinėse organizacijose, kaip šaulių, skautų. Šios organizacijos mūsų jaunimui yra būtinos, nes per jas mes galimą išauginti lietuviškus susipratėlius.

Žydai per du tūkstančius metų buvo netekę savo krašto — Palestinos. Tėvai, tačiau, savo vaikams nuo mažens skiepijo prarastos tėvynės meilę. Kokiam krašte jie begyveno, kokie vargai jų nespaudė, bet kiekvienas iš jų niekad nepamiršo Pažadėtosios Žemės. Kiekvienas jų sirgo savo krašto ilgesiu — nostalgija. Tūkstančius metų negyvendami savam krašte, ne tik jo nepamiršo, bet, priešingai, dar labiau jį pamilo. Kokį, gi, pateisinimą turi mūsų žmonės tik po 20 metų išeivijos teisinti savo vaikų nutautėjimą?

Po daugel metų žydai savo išsvajotą Palestiną atgavo. Tai didelio ryžto ir pasiaukojimo vaisiai. Tokiais pasiryžėliais būdami ir mes atsieksime savo tikslo.

Tebūna mums lietuviams tai pavyzdys ir kelrodis, kaip reikia nepamiršti savo tautybės ir savo krašto — Lietuvos.

ŠAULIŲ SĄJUNGOS 50 METŲ JUBILĖJUS DETROITE

Š. m. gegužės mėn. 11 d. Detroito jūrų šaulių kuopa “Švyturys”, vadovaujama energingo j. š. Mykolo Vitkaus, suruošė šaulių Sąjungos 50-ties metų ir š. Vlado Pūtvio 40 metų mirties sukakčių paminėjimą. Nariais negausi kuopa, bet darbais ir ryžtu turtinga, sugebėjo suruošti puikią šventę ir tinkamai paminėti Šaulių S-gos nuopelnus nuo pat jos įsikūrimo dienos. Tačiau, kuo galėjo, prisidėjo ir Stasio Butkaus šaulių kuopa ir jos nariai, šventiška nuotaika jau gaubė detroitiečius šaulius ruošiamos šventės išvakarėse. Nuolatiniai posėdžiai, telefonai, šauliškas judėjimas vyko ir butuose ir greitkeliuose, nes posėdžiaujant nuolatos reikėjo vykti iš vienos vieto kiton. Darbas virė!

Išvakarėse man buvo pavesta paruošti paskaitą apie Šaulių Sąjungą. Ją skaičiau per lietuviškų melodijų Ralph Valatkos radijo valandą, o per Lietuviško Balso radijo valandėlę apie Šaulių S-gą ir jos istorinius nuopelnus skaitė paskaitą š. Eduardas Milkauskas. Abu paskaitininkai esame St. Butkaus kuopos šauliai.

Sekmadienį nuo 10 val. 30 min. šauliškoji šventė pradėta šv. Antano parapijos bažnyčioje lietuviškomis pamaldomis. 12 val. 30 min. Lietuvių namuose įvyko oficiali šventės dalis. Prezidiumą sudarė: buvęs neprikl. Lietuvos min. pirm. gen. Jonas Černius, gen. št. plk. Jonas Šepetys, Čikagos jūrų šaulių atstovas ltn. M. Maksvytis, Detroito LB apylinkės pirm. inž. Jonas Gaižutis, kpt. Jurgis Mitkus, mjr. Kazim. Daugvydas.

Programos vedėjo pareigas sumaniai atliko ltn. Mar. Šnapštys. Labai įdomią 20 minučių paskaitą skaitė LžS-gos pirmk., publicistas ir rašytojas Vytautas Alantas. Paskaitai klausytojai parodė didelio susidomėjimo, nes Vyt. Alantas pristatė šaulių S-gos įkūrėją kaip rašytoją, publicistą ir tikrai didelio mąsto patriotą lietuvį, jį vertindamas iš psichologinio požiūrio. Prelegentui pavyko atkurti gyvą ir nuostabiai tikrą Vlado Pūtvio asmenybę. Tik gal nereikėjo jam primesti mėlyno kraujo žymių. Tiesa, jis buvo kilęs iš bajorų, jo tėvai ir protėviai buvo sulenkėję ir nutolę nuo lietuvybės, bet kraują tikriausiai turėjo tik raudoną, lietuvišką, kadangi jis nėra iš lenkų kilęs, bet priešingai — iš lietuvių bajorų. Taigi, jis buvo šimtaprocentinis lietuvis, tik paveldėjęs sulenkėjusius tėvus. Paskaitos klausėsi apie 150 svečių.

Po iškilmingos akademijos, kuri mus nukėlė nepriklausomos Lietuvos šviesion ir laisvon praeitin, buvo atlikta trumpa, bet meniškai vertinga programėlė. Ją atliko tautinių šokių — skautų ir skaučių — grupė “Pašvaistė”, kuriai vadovauja Rimgailė Zotovienė. Skautai šokėjai, kaip ir visuomet, pasirodė iškiliai, grakščiai ir svečių buvo apdovanoti gausiomis katutėmis. Akordeonu grojo jaunas skautukas Robertas Arlauskas, pastebimai darąs muzikinę pažangą. Ilgą Juozo Mikuckio poemą, kurios turinys pritaikintas šauliams ir Šaulių S-gai, deklamavo Sofija Sirutienė, šaulė, ir jos jauniausioji dukrelė. Programos atlikėjams svečiai buvo dėkingi ir atsidėkodami nesigailėjo entuziastingų katučių.

Po meninės programos įvyko pietūs. Pietų metu buvo trumpų sveikinimų ir linkėjimų. Čia viską vėl tvarkė š. teis. Mar. Šnapštys, pasipuošęs nauja šaulių uniforma.

Atrodo, kad įvyko ir mažas nesusipratimas, nes į prezidiumą nebuvo pakviestas St. Butkaus š. kp. atstovas.

Sveikiname ir linkime “Švyturio” šauliams žygiuoti lietuviškų laimėjimų keliais. Gyventi ir veikti Lietuvos laisvinimo labui. O kaip jūrininkams — gero vėjo! š. Vl. Mingėla

Detroito jūros šaulių “švyturio” kuopa šaulių Sąjungos 50-čio minėjimo šventės metu; tik išėję iš šv. Antano parapijos bažnyčios po pamaldų. Ruošiamasi paradui. Nuotr. K. Sragausko

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

Šaulių Sąjungos 50 metų sukakties minėjimas

BOSTONE

Jono Vanaičio šaulių kuopa gegužės mėn. 4 d. Bostone surengė Lietuvos Šaulių S-gos 50 metų jubilėjaus paminėjimą.

Minėjimo išvakarėse per radiją kalbėjo iš Čikagos atvykęs LŠST CV pirmininkas š. VI. Išganaitis, primindamas S-gos istorinę raidą bei apibūdindamas jos nuveiktus darbus nepriklausomame gyvenime, ypač karinėje ir kultūrinėje srityje, šitas priminimas leido sugrįžti į praeitį ir pagyventi ano laikotarpio džiugiomis ir našiomis dienomis.

Rytojaus dieną 10 val. šv. Petro bažnyčioje, So. Bostone, pamaldas už Lietuvą ir žuvusius šaulius atnašavo ir pritaikintą pamokslą pasakė klebonas kun. A. Baltrašūnas. Pamaldose visos lietuvių organizacijos dalyvavo su savo vėliavomis.

3 val. po pietų iškilmingas minėjimas įvyko Lietuvių Piliečių draugijos salėje, kur vėl visos organizacijos atvyko su vėliavomis. Graži pavasario diena ne vieną viliojo į gamtą, tačiau netenka skųstis, nes bostoniečiai minėjime dalyvavo gausiai. Minėjimą pradėjo kuopos pirm. š. inž.

J. Stašaitis pakviesdamas į garbės prezidiumą: Lietuvos garbės konsulą adv. A. Shalną, LŠST CV pirm. š. VI. Išganaitį, LAV LB Tarybos pirm. J. Kapočių, Bostono ramovėnų valdybos pirm. B. Bajerčių, TT pranciškonų provincijolą tėv. L. Andriekų, tautinių šokių sambūrio vadovę O. Ivaškienę, šv. Petro parapijos kleboną kun. Baltrašūną, skautų Pirmijos atstovą v.s. P. Molį ir š. prof. dr. V. A. Mantautą. Minėjimo programą pravesti buvo pakviestas A. Tumas, šia iškilminga proga buvo pašventinta Jono Vanagaičio šaulių kuopos vėliava, kurią kuopa pasigamino savo jėgomis ir sumanumu. Krikšto tėvais buvo kuopos garbės šaulė Ona Šležienė ir M. Jankaus š. kp. garbės pirm. Al. Mantautas. Po pašventinimo š. VI. Išganaitis vėliavą perdavė kuopai. Po to sekė apdovanojimai. Šaulių Žvaigždės ordinu apdovanoti: LE leidėjas ir JAV LB Tarybos pirm. Juozas Kapočius, Ona Ivaškienė ir š. inž. Juozas Stašaitis, šaulių žvaigždės medaliu šauliai: Juozas Liutkonis, Bronius Utenis ir Steponas Minkus.

Skautų Pirmijos atstovas v.s. Petras Molis pasveikino LŠST skautų vardu ir, s. Česlovui Kiliuliui asistuojant, įteikė skautų ordinus š. Vladui Išganaičiui ir š. Aleksandrui Mantautui. Visus apdovanotus garbės žyminiais pasveikino š. VI. Išganaitis, primindamas garbės žyminio reikšmę, paskirtį ir įpareigojimą.

Šaulių S-gą ir šią kuopą sveikino: JAV LB Tarybos pirm. J. Kapočius, Bostono ramovėnų pirm. B. Bajerčius, provincijolas L. Andriekus, O.F.M., buvęs LŠS-gos ir LŠST CV pirm. Al. Mantautas ir So. Bostono Lietuvių Piliečių dr-jos vardu A. Matioška, linkėdamas šauliams pozityvios veiklos Lietuvos laisvinimo darbe, kad naujai pašventintoji vėliava būtų sėkmingai nugabenta į mūsų sostinę Vilnių.

Pagrindinį žodį apie Lietuvos šaulių S-gos istorinę raidą, paskirtį Lietuvoje ir tremtyje pasakė LŠST CV pirm. Vl. Išganaitis.

Prof. dr. V. A. Mantautas labai išsamiai kalbėjo apie Bostono šaulių kuopos šefą, Mažosios Lietuvos veikėją ir šaulį Joną Vanagaitį, šiemet suėjo jo šimtasis gimtadienis.

Meninę programą atliko šv. Antano gimnazijos mokiniai. Choras, vadovaujamas muziko J. Gaidelio, sudainavo šešias dainas. V. Bruzgio vadovaujami lietuviškų tautinių šokių šokėjai pašoko tautinių šokių. Pabaigai buvo suvaidintas pačių mokinių (Br. Acalino, J. Ežerskio ir G. Taoro) parašytas ir akt. J. Daubėno surežisuotas dviejų vaizdų veikalėlis “Partizanų kerštas”.

Po programos vyko šokiai ir vaišės. Minėjimo dalyviai skirstėsi namo su gera nuotaika.

K. Šimėnas

Lietuvių skautų Pirmijos atstovas v.s. Petras Molis, asistuojant s. Česlovui Kiliuliui, įteikia skautų ordiną LŠST CV pirmininkui š. Vladui Išganaičiui. Nuotrauka — Urbono

HAMILTONE, KANADOJE

Š.m. gegužės 17 ir 18 dienomis Hamiltone įvyko 50 metų šaulių Sąjungos įsisteigimo minėjimas ir Kanados Rinktinės šaulių kuopų suvažiavimas. Nepriklausomąją Lietuvą atstovavo generalinis konsulas dr. J. Žmuidzinas su ponia; Šaulių Sąjungos įsteigėją, Lietuvos didvyrį Vl. Pūtvį, atstovavo šaulių S-gos atkūrėjas tremtyje prof. dr. Mantautas; šaulių Sąjungos CV atstovavo šaulys inž. J. Preikšaitis; Lietuvos Kariuomenės savanorius-kūrėjus ir Vyčio kryžiaus kavalierius atstovavo kapitonas K. Sitkauskas; Kanados Liet. Bendruomenę atstovavo dr. S. Čepas; Kanadoje veikiančias lietuviškas šaulių kuopas atstovavo dabartinis L. š. S. Rinktinės pirmininkas š. St. Jokūbaitis; dalyvavo: Montrealio šaulių kuopa su valdybos pirmininku kpt.

K. Sitkausku, Toronto šaulių kuopa su valdybos pirmininku š. St. Jokūbaičiu, Detroito šaulių kuopos atstovai ir šauliai jūrininkai; Delhi šaulių kuopos atstovas šaulys Jokubickas ir Šventės rengėjai — Hamiltono šaulių kuopa su valdybos pirmininku priešakyje šauliu P. Kanopa.

Šventės programa buvo sekanti: gegužės 17 d. 9 val. r. svečių sutikimas ir registravimas, 10 v. r. šaulių šaudymo varžybos, 13 val. krepšinio komandų varžybos, 18:30 montažas “Subatvakaris” (vaidino Montrealio šaulių kuopos mėgėjų būrelis su režisorium š. Šiaučiuliu, 20 val. Jaunimo Centro salėje vyko vaišės ir sveikinimai.

Gegužės 18 d. 11 val. Aušros Vartų parapijos bažnyčioje vyko iškilmingos pamaldos už žuvusius partizanus ir šaulius, šv. Mišias atnašavo, Libe-rą atgiedojo ir gražų pamokslą pasakė prelatas dr. J. Tadarauskas. Pamaldose dalyvavo šauliai ir kūrėjai-savanoriai su vėliavomis. Po pamaldų šauliai padėjo gėlių vainiką prie kankinių kryžiaus ir vėliau visi vyko į J.C. salę užkandžiauti ir baigti programą.

Programą pravesti buvo paprašytas L.Š.S. Rinktinės pirmininkas St. Jokūbaitis. Jausmingą žodį tarė Liet. generalinis konsulas dr J.. Žmuidzinas, Lietuvių Bendruomenės pirm. S. Čepas, profesorius dr. Mantautas,

L.Š.S. CV įgaliotinis inž. J. Preikšaitis, L. K. savanoris-kūrėjas kpt. K. Sitkauskas ir prel. dr. J. Tadarauskas. Toliau ėjo dailiojo žodžio kūrėjo Sutkaičio ir kitų deklamacijos ir dainos. Po to, buvo įteikiamos taurės šaudymo prizų laimėtojams.

š. K. Valdyba

šaulių paradą (kurių daugumas buvo uniformuoti), priėmė Čikagos jūros šaulių ir LšST CV narys Itn. M. Maksvytis, gen. št. plk. Jonas Šepetys (vidury) mjr. Kaz. Daugvydas (dešinėje) ir Itn. M. Šnapštys (užstotas — vidury), LšST CV narys. Paradas įvyko šv. Antano parapijos bažnyčios kieme. Atraportavo Detroito jūros šaulių “švyturio” kuopos pirmininkas Mykolas Vitkus (kairėje).

DAIL. VYTAUTO OGILVIO PARODĄ PRISIMINUS

(Iš Detroito St. Butkaus šaulių kuopos Spaudos ir Kultūros sekcijos darbų)

Šaulio Vyt. Ogilvio dailės paroda buvo atidaryta šių metų balandžio 19 d. ir užtruko iki balandžio 29 d., sekmadienio, šią parodą broliui Vytautui suruošė Stasio Butkaus šaulių kuopos Spaudos ir Kultūros sekcija. Šioji paroda jau iškeliavo praeitin, gal gi ir užklius mūsų darbų istorijos puslapiuose. Beveik visos lietuvių dailininkų parodos randa sau prieglobstį Lietuvių namuose, — taigi ir šioji. Dail. Vyt. Ogilvis išstatė daugiau kaip 45 paveikslus.

Paroda susidomėjimas buvo neeilinis, tikrai didelis. Atidarymas įvyko sekmadienį, balandžio 20 d., jame dalyvavo daugiau šimto žiūrovų. Parodą atidarė keliais žodžiais St. Butkaus šaulių kuopos Spaudos ir Kultūros sekcijos pirmininkas. Menininką pasveikino valdybos ratelio pirmininkas ir režisorius Justas Pusdešris. Po šio sveikinimo trumpai padėkojo atsilankiusiems svečiams ir žiūrovams pats dail. Vyt. Ogilvis. Pasibaigus “ceremonijoms”, visi svečiai buvo pavaišinti kavute ir pyragaičiais. Kavutės šeimininke buvo St. Butkaus šaulių kp. Moterų sekcijos pirmininkė Lydia Mingšlienė, o jai padėjo p. Ogilvienė.

Per visą savaitę parodą apžiūrėjo ir vertino daugiau kaip 300 žmonių. Buvo ir tokių, kurie pirko paveikslų po 2, po 3 ir po 4 — ir tai buvo brangiausi paveikslai: įkainuoti po 175 dol. ir daugiau. Reikia dar iškelti teigiamybę, kad programoje (kurią išspausdino š. Vladas Vijeikis Čikagoje) paveikslų pavadinimai atitiko tematikos prasmę visais atžvilgiais, o ypatingai lietuvių kalbo ir literatūros požiūriu. Brolis Vyt. Ogilvis išvengė gramozdiškų kalbinių nesklandumų, tematikai ar kompozicijai neatitinkančių, vaizdą nusakančių pavadinimų. Štai, pavyzdžiui: Vienkiemis Tėvynėje, Ežerėlio burtai, Banguoja liūliuoja, Vasaros fantazija, Vidudienio idilija, Smėlėtas krantas, šviesa girioje, Pavakario svajonės, Prinokę vaisiai, Tyvuliuojantis ežeras kalnuose, Kalnų romantika, Su lapais nuplasnojo ir pan.

Šaulio brolio Vytauto Ogilvio paroda susilaukė didžiulio pasisekimo. Parduota apie 40 paveikslų! Daugelis užprašė nutapyti jų svajonėse ir atmintyje užsilikusių Tėvynės vaizdų paveikslus, kadangi brolis Vytautas Ogilvis išėjo iš šios parodos kaip po gaisro: viską, visą savo kūrybą jam reikės pradėti iš naujjo.

Sveikindami brolį Vytautą, linkime jam sėkmės ir ateity.

Vyt. Ogilvis gimęs Varniuose nepriklausomoje Lietuvoje. Menininko talentą ir šios srities gabumus atsinešė gimdamas. Dar gimnaziją lankydamas reiškėsi paišyboje ir išsiskirdavo iš savo mokslo draugų tarpo dėmesio vertomis meno formomis dailės kūryboje. Aišku, toji jo kūryba dar buvo pradžiokiško pobūdžio. Mėgo lietuviško peizažo auksą barstyti. Anuomet vartojo pastelę ir akvarelę. Šiuo metu — akriliką, pastelę, o daugiausia mėgsta aliejaus dažus — nė vieno pav. akvarele tapyto.

Jaunasis dailininkas nerimo ir blaškėsi meninių jieškojimų kelyje. Trūko pastovios koncentracijos ir ryžto. Mėgo dainuoti, vaidinti, piešti ir tapyti, o ypač mėgo dekoracijas tapyti. O gal taip reikėjo, nes tokių žmonių anuomet labai trūko. Apskritai tariant, buvo visad begaliniai judrus, energingas ir kūrybingas, bet vis nepakankamai pastovus: kaikada pritrūkdavo “neįdomioms” studijoms kantrybės. Ir taip atėjo nelauktasis II Pas. karas. Priešų okupacijose sužlugo Nepriklausomos Lietuvos šviesieji valstybės rūmai. 1944 m. Vytautas atsidūrė Vokietijoje. Ir ten, kai tik ramybės siluetai jį pasekdavo, noras kurti, kilti, “būti dailininku” tapdavo didelis, šioji idėja vis buvo gyva ir negalėjo numirti. Pabaltiečių stovyklose jis vis tapė, vaidino ir dainavo. Tačiau didžiausias Vytauto dėmesys vis dėlto buvo nukreiptas į dailę. Dažnai jam tekdavo dekoracijas vaidinimams paruošti — nutapyti. Anuomet studijavo ir tapė kartu su vokiečių dailininkais, o ypač su dail. Česlovu Janušu. Nepaprastai mėgo meno muzėjus. Mokėsi iš knygų ir iš gyvenimo; gilinosi į paveikslų restauravimo meną. Domėjosi viskuo ir visur: rastuosius deimančiukus krovė į savo dvasios meninį lobyną. Jis žinojo, kad dailininku, iškiliu menininku tapti nelengva. Daugis pasiekė garso tik po mirties, o kitiem ir mirtis nieko nepadeda ...

1950 m. atvyko į JAV ir, nedelsdamas laiko, šoko prie rimtų studijų Cass Technical School, Detroite. Ypačiai daug dirbo kaligrafijos, “Lettering”, srity. Po įvairių pastangų, bandymų ir ryžtingų darbų, pagaliau, pastoviai įsitvirtino Hudsono prekybos bendrovėje, kur kaip dailininkas ir šiandien dirba dekoratyvinio ir restauracijos meno srityse, Žodžiu, iš dailės meno duonų kasdieninę valgo, šeimą išlaiko, ir yra profesinis dailininkas. Privačiai dekoruoja ir savo meno tapybomis puošia įvairių religijų amerikiečių bažnyčias. Restauruoja muzėjams ir šiaip asmenims menines vertybes — paveikslus. Namie kiekvieną valandėlę išnaudoja dailės kūrybai. Iki šiol, atsargiai skaičiuojant, yra nutapęs apie 1000 paveikslų. Detroito Šaulių Spaudos ir Kultūros sekcijos suruoštoji (1969 m. balandžio 19-27) meno paroda yra trečioji iš eilės ir vis Detroite. Dail. Vytautas Ogilvis dėl perdidelio kuklumo nenorėdavo gaišinti laiko ir savo tapybas išparduodavo namie, ir iš viso nesuskubdavo tapyti. Paminėtinos abi jau praeity dingusios Vytauto Ogilvio parodos — jos abi buvo nepaprastai sėkmingos. Visi .jo išstatytieji paveikslai buvo išparduoti. Ir šioji 3-čioji paroda irgi susilaukė panašaus “likimo”. Tad, atrodo, jog Detoroito lietuviškoji visuomenė jį mėgsta, jis turi čia tikrai daug draugų. Visuomenei patinka jo realistinis, lietuviškas stilius ir žanras. Tačiau šioje parodoje dail. Vyt. Ogilvis patiekė ir modernaus stiliaus paveikslų, akrilika tapytų. Tačiau tikroji jo stiprybė, tur būt, nesuklysime pasakę, yra realistinio gamtos pasaulio menas. Kiekvienas Vyt. Ogilvio paveikslas kvėpuoja gyvos Lietuvos laukais ir pievomis — gyvąja tėvyne. Tačiau šiuo metu dailininkas bando ir modeminio bei abstraktinio meno jieškojimais pasigrožėti ir pasigardžiuoti. Ir šie jo paveikslai nemažiau vertingi už realistinius.

Dabartis ir netarpinė gyvenimo aplinka tartum jo nedomina. Jis žinojo ir žino, kad tie nerimsta “jieškojimai” po ilgo blaškymosi ir klaidžiojimo vėl turės grįžti namo — prie žemės šventosios stebuklų, prie gamtos grožio, prie saulės auksinių spindulių. Jis žino, kad už tolimųjų horizontų yra mūsų žemės kamuolio tąsa — ten irgi nieko geresnio, nieko naujo. Jis, be to, yra teisingas dailininkas arba menininkas: nemėgsta nei savęs nei kitų apgaudi-

Dail Vytautas Ogilvis

nėti. Užtat ir per kasdienybės nuoširdų meną jo romantinė lietuviška dvasia veržiasi į tuos realybės saulės nušviestus, o kartais ir aptemusius, regionus; realybėje jis sugeba sukurti pasaką. Ir meno mėgėjai eina paskui jį.

Realistinio meno — peizažo mylėtojams šioji paroda buvo tikrai didelio džiaugsmo puota.

V. Mingėla