BERMONTININKŲ ĮSIVIEŠPATAVIMAS ŠIAULIUOSE IR ŠIAURĖS LIETUVOJE

Didžiojo Karo metu sudeginti Šiauliai

K. ALIŠAUSKAS

Vokiečių kariuomenei kovo 10 d. išvijus bolševikus iš Šiaulių miesto, ten buvo palikta vokiečių įgula, kuri priklausė vokiečių “Šiaulių brigados” vadui, kurio štabas irgi buvo Šiauliuose. Šiauliuose buvo ir vokiečių karo komendantūra. Brigada buvo užėmusi: Šeduva - Smilgiai - Pakruojis - Linkuva - Pašvitinys ribą, nukreiptą prieš bolševikus; retkarčiais talkininkavo kovoje su bolševikais Joniškėlio partizanams, turėjusiems pozicijas prie Levenės ir Mūšos upių. Šiaulių vokiečių įgula, kuri sudarė fronto rezervą, buvo nedrausminga ir vietos gyventojams nepalanki. Ji stovėjo Šiaulių miesto priemiesčiuose. Kovo 24 d. miesto turgaus aikštėje vokiečiai kareiviai sušaudė 3 visai nekaltus vietos gyventojus, Lietuvos piliečius. Nors po šio įvykio padėtis ir aprimo, bet įtampa tarp vietos gyventojų ir vokiečių nesumažėjo.

Šiaulių lietuvių įgulą sudarė Šiaulių miesto ir apskrities karo komendantūra ir nuo balandžio 12 d. organizuojamas Šiaulių batalionas. Naktį iš birželio 20 d. į 21 d. vokiečių kareiviai įvykdė Šiaulių karo komendantūros ir Šiaulių bataliono puolimą.

Šiauliuose karo komendantu buvo karn. A. Birontas (nuo balandžio 16 dienos). Komendantūros buveinė buvo miesto centre. Komendantūra savo žinioje turėjo vieną apie 200 vyrų kuopą, ginkluotą šautuvais ir kulkosvaidžiais. Kuopos kareiviai jau buvo kiek pamokyti šaudymo ir kautynių.

Šiaulių bataliono vadu buvo karn. J. Gaudešius. Batalionas stovėjo priemiestyje į vakarus nuo Šiaulių, prie plento į Kuršėnus, odų fabriko medinėse patalpose. Batalione buvo virš 1,000 vyrų. Tik 200 vyrų buvo kiek pamokyti ir turėjo šautuvus. Visi kiti — buvo naujokai, vos keletas dienų pašaukti į kariuomenę ir neturėjo ginklų.

Birželio 20 d. iš vieno vokiečių leitenanto buvo gauta žinia, kad naktį vokiečių kareiviai pulsią lietuvius. Karn. A. Birontas tuojau įsakė komendantūrai pasiruošti kautynėms, visiems karininkams būti vietoje, sustiprinti sargybas, patikrinti kulkosvaidžius ir pasirūpinti pakankamu kiekiu šaudmenų. Apie vokiečių kareivių ruošiamą užpuolimą buvo tuoj pranešta ir Šiaulių bataliono vadui. Karn. J. Gaudešius į tai neatkreipė reikiamo dėmesio, nes panašių įspėjimų buvo gauta daug kartų, o vokiečiai nepuolė. Todėl karn. J. Gaudešius tik įsakė bataliono karininkams, kad pasigirdus šaudymui, jie skubėtų į kareivines. Batalione prie kareivių tebeliko tik vienas budintis karininkas Milašius, o visi kiti ir bataliono vadas, pasiliko namuose, Šiaulių mieste privačiose patalpose. Bataliono pozicijos gynimuisi buvo blogos ir visai neparuoštos.

Skaityti daugiau: BERMONTININKŲ ĮSIVIEŠPATAVIMAS ŠIAULIUOSE IR ŠIAURĖS LIETUVOJE

KAUTYNĖS PRIE SEDOS

J. V. SŪDUVAS

ĮVEDAMOSIOS MINTYS

Antrojo Pasaulinio karo eigoje kada mūsų Tėvynė buvo teriojama imperialistinių kaimynų armijų, buvęs nepriklausomos Lietuvos karys su širdies skausmu sekė karo gaisrų naikinamos tėvynės kančią. Jis šventai tikėjo, atėjus laikui vėl galėsiąs griebtis ginklo, kuris iš jo buvo atimtas išdavikiškų politiškų kombinacijų būdu, kad juo galėtų ginti tik savo krašto interesus ir laisvę.

Karo meto okupacinė hitlerinės Vokietijos valdžia Lietuvoje, naudodama įvairias apgaules ir represijas, dažnai bandė organizuoti lietuvių karinius dalinius ir siųsti juos į frontus kautis už trečiojo reicho interesus. Tačiau visos nacių pastangos, be mažų išimčių, palūžo į kietą lietuvio nusistatymą — likti tik savo krašte ir ginti protėvių žemę nuo betkokio priešo. Tikram lietuviui patriotui — ūkininkui, intelektualui ir kariui buvo pilnai suprantami tiek raudonųjų komunistų, tiek rudųjų nacių kėslai Lietuvos atžvilgiu Lietuvą okupuoti ir ją paversti savo kolonija. Tačiau greitai kintančios karo fronto apystovos nešė netikėtumų ir vilionių pavergtoms tautoms.

Šiandien mums nėra sunku vertinti ano meto kariavusios Europos politinę padėtį ir padaryti atitinkamas išvadas. Tačiau tas buvo veik neįmanoma prieš dvidešimt penkeris metus. Juo labiau, kad tikrieji Atlanto Chartos, Teherano bei Jaltos konferencijų nutarimai kaip bus tvarkoma pasidalinta pokarinė Rytų Europa, buvo pridengti apgaulinga tautų apsisprendimo ir jų išlaisvinimo skraiste.

Ir taip, 1944 metų vasarą, sulūžus Rytų frontui, besitraukianti vokiečių kariuomenė Rytinę ir Pietinę Lietuvos dalį užleido besiveržiančiai raudonajai armijai. Viena okupacija užleido vietą kitai dar nuožmesnei. Komunistinės Rusijos antrasis Lietuvos okupavimas nešė siaubą ir baisius praėjusių išvežimų prisiminimus bei tautos naikinimą. Skaudaus likimo akivaizdoje patriotinis Lietuvos jaunimas spontaniškai organizavosi į partizanų kovos vienetus ir, pasitraukęs į miškus, kovėsi su Maskvos pasiųstųjų desantinių plėšikų gaujomis, teriojančiomis lietuviškas sodybas.

Tuo metu dar laisvoje Žemaitijoje susibūrę lietuviai kariai, policijos pareigūnai bei iš okupuotų vietovių pasitraukę gyventojai, paskatinti vokiečių kariuomenės augštesniųjų karininkų ėmėsi organizuoti lietuviškus kariuomenės dalinius. Jie, vokiečių Wehrmachto padedami, turėjo išaugti į pirmąją Lietuvišką Diviziją. Suorganizuotai divizijai buvo paskirtas uždavinys Sedos rajone organizuoti stabdomąjį gynimąsi prieš raudonosios armijos veržimąsi Telšių—Klaipėdos kryptimi. Divizijos štabo būstinė buvo Telšiuose.

Skaityti daugiau: KAUTYNĖS PRIE SEDOS

RYTŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ SARGYBOJE

K. K. U.

Važiuojant Amerikos keliais dažnai tenka matyti automobilius, aplipintus visokių miestų ar žymesnių turistinių vietovių vardais ant įvairaus formato popiergalių. Tikslas, atrodo, tik vienas — kad pasirodžius žymiu keliautoju, arba bent skirtingesnių nuo kitų žmonių esant. Visi tie “stickeriai” keliautojui nereikalingi, jis juk atsimena kur yra buvęs.' Tam tikra prasme, šiuo atveju, yra šiek tiek panašumo ir su bet kokių prisiminimų rašymu. Ne sau jie rašomi, bet tik kitiems.

Laikas nuo laiko “Kario” puslapiuose tenka skaityti aprašytus įvairius atsiminimus. Šiokiu ar tokiu būdu, kiekvienas iš jų, apart tam tikro asmeniškumo, turi ryšio ir su bendrais tėvynės Lietuvos reikalais platesne prasme.

Mėginsiu rašyti ir aš. Ir asilas, gi, mirštančiam liūtui spyrė sakydamas: “Tegu išpažįsta ir mano nagą”.

Per baigiamuosius egzaminus gimnazijoje skirtos 5-kios valandos rašomajam darbui atrodė gana trumpas laikas. Penkių mėnesių laikas parašyti straipsnį “Kariui” irgi neatrodo ilgas, kadangi, visvien, didesnę darbo dalį nuolat atidedi pabaigai.

Mačiau kažkokį žurnalą anglų kalba ant kurio buvo užrašyta: “tik vyrams”. Ant “Kario” viršelio užrašo “tik kariams” nereikia, tegu skaito visi. Šiais sunkiais tėvynei Lietuvai laikais, kiekvienas privalo būti karys, tik nebūtinai su šaunamuoju ginklu rankoje. Praėjusio karo metu, nuo 1939 m. iki 1945 m., visokiausiais atvejais, daug lietuvių, vienokiu ar kitokiu būdu kovojo, ar bent buvo pasiruošę kovoti prieš raudonąjį siaubą. Neatrodytų, kad šis šešerių metų kovos laikotarpis būtų galima aprašyti, kaip vienalytė istorija. Daugumoje tada vyko tik smulkesnių vienetų veiksmai. Iš to laikotarpio turime Savisaugos dalinius, Vietinę rinktinę, policijos punktus ir policijos kuopas.

Man asmeniškai teko keletą metų vadovauti policijos kuopai, todėl visi mano prisiminimai daugiausiai apie policijos kuopų veikimą ir suksis. Nežiūrint tragiškos užbaigos, aš didžiuojuosi bent dalimi prisidėjęs prie kovos prieš raudonąjį slibiną.

Skaityti daugiau: RYTŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ SARGYBOJE

RYTŲ FRONTE

 (IŠ KARIO DIENORAŠČIO)

V. Č.

1943 metai birželio mėn. 6 diena, sekmadienis

...Šiandieną buvau Naugarde, teatre, kur pamačiau, kad yra žmonių, gyvenančių normalų gyvenimą. Ten taip išsiblaškiau, kad šiuo momentu nebegaliu sugaudyti ir savo minčių. .. Nežinau, neturiu supratimo kuo tas viskas baigsis: arba turi greitai įvykti kokia permaina, arba vieną gražią dieną užversiu kojas ir taip liksiu ramus ant visados.

Na, jau dešimta valanda, turiu eiti patruliuoti. Gal ten, tarp švilpiančių kulkų ir nuolatinio pavojaus, gal kiek susikaupsiu . . .

Birželio 7 d., pirmadienis

Liūdnas ir kruvinas buvo vakarykštis sekmadienis. Apie dešimtą valandą vakar, su minos skeveldra krūtinėje krito mūsų draugas vilnietis Domas Požėla. Kartu su juo atvažiavome viename vagone, kartu, vienoje troboje, šalia vienas kito, miegojome Rakome. Kartu, vienoje gretoje, atžygiavome į pozicijas ir — štai, jis jau šaltas lavonas ...

Išeidavome naktimis su juo patruliuoti, kiek mes prikalbėdavom, kiek gražių prisiminimų vienas kitam pripasakodavom ir dar gražesnių vaizdų ateičiai sukurdavom. Puikus buvo jis vyras, drąsus, draugiškas ir patriotas lietuvis, kurį žiaurus likimas išplėšė iš mūsų tarpo pačiame jo jaunystės ir šios gamtos pavasary.

Prisimenu, vieną kartą, nuvažiavau į jų bunkerį. Jie gyveno palapinėje, nes bunkeris buvo vandens apsemtas. Vargas jam ten buvo: smėlis, šalta, atsirado “partizanų” rūbuose, o be to, palapinė jokia apsauga nuo minų ir kaukiančių kulkų. Tačiau, jis guodėsi, kad laikui atėjus gausiąs atostogų, o jie juk turi gauti pirmieji už visą pakeltą vargą. Taip, atostogas jis gavo pats pirmutinis .. .

Paguldėme jį į mūsų pačių sutvarkytus kapus, šalia vokiečių, ispanų ir latvių, kur išdygo naujas lietuviškas kryžius.

Neateis čia jį apraudoti žmona, neaplankys jo kapo mergaitės su gėlių puokštėmis, nes jis guli taip toli nuo numylėtos Tėvynės Lietuvos. Tik gal vėjelis praskrisdamas nuneš liūdną žinią, kad dar vienas Lietuvos sūnus praliejo kraują už šviesesnį Tėvynės rytojų, kad dar viena pilna jėgų gyvybė nusviro, kaip ir pridera kariui, su ginklu rankoje.

Ilsėkis, Domai, ir lai būna lengva Tau ši tolimoji žemė, nes ir ji kadaise buvo Lietuvos valdovų valdoma ir nevienas Algirdo pulkų vyrų praliejo čia savo kraują . . .

Liepos 1 d., ketvirtadienis

Jau prieš keletą dienų, po bunkerius pasklido žinia, kad į mūsų užkampį atvažiuoja kapelionas.

Pirmąsias pamaldas fronte turėjome birželio 29 d. Kažkas didaus ir ypatingai jaudinančio buvo tose pamaldose. Mūsų bažnyčia buvo panaši į katakombų laikų. Vienuolyno griuvėsių vieną didesnę kamerą išvalėme ir paruošėme altorių: paprastą stalą apdengėm kariškomis milinėmis ir papuošėme laukų gėlėmis ... Viskas

10. Fronto Bataliono karininkai, su vokiečių pareigūnais, Volchovo fronte, 1943 m. liepos 7 d.

taip primityvu, taip paprasta, bet koks džiugus jausmas, kada į tą improvizuotą bažnyčią pradėjo rinktis vyrai iš bunkerių. Kokia didi ir galinga giesmė išsiliejo iš krūtinių tų vyrų, kurie jau ketvirtas mėnuo kaip nieko daugiau negirdi kaip drebančią žemę, patrankų griausmą ir kulkų zvimbimą. Koks jaudinantis momentas, išspaudęs ašaras seneliui kapelionui, kai pakylėjimo metu ant kelių suklupo vyrai, užgrūdinti viskuo. Ne vieno akyse pasirodė ašaros, o mes pasijutome toki mažučiai, kad rodos imtum ir prisiglaustum prie mamytės ir viskuo, viskuo jai pasiguostum . . .

Skaityti daugiau: RYTŲ FRONTE

LIETUVOS KARININKAI POKARIO DEŠIMTMEČIO LAISVĖS KOVOSE

VLADAS RAMOJUS

“Žydintį birželio rytą
Trempė vieškelį maskoliai— 
Ir nuplešė Baltą Vytį . . .
Ir pavergė laisvą brolį.”

Lietuvos valstybės prezidentas, įteikdamas kardą Karo Mokyklą baigusiems jaunesniesiems leitenantams tardavo: “Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!” Lietuvos valstybę, tačiau, 1940 m. birželio mėnesį ištiko tokia staigi tragedija, kad kardas — visų ginklų simbolis — nebuvo pakeltas ir to pasėkoje, Lietuvos vardas dingo iš Europos žemėlapio, ji liko tik lyg kokia sezoninė valstybė. Tačiau anų metų gėdą ir augštųjų karininkijos sferų (turiu galvoje gen Vitkauską ir kt., tuo tarpu, kai gen. K. Musteikis stovėjo už pasipriešinimą) neryžtingumą ir nesiorientavimą atpirko 1941 m. birželio mėn. sukilimas ir Lietuvos partizanų laisvės kovos 1944-1954 m. laikotarpyje.

Šio rašinio, kurį specialiai užprašė “Kario” redaktorius sukaktuviniam žurnalo numeriui, tikslas yra pažvelgti į Lietuvos kariuomenės karininkus, dalyvavusius partizanų vestose Lietuvos laisvės kovose, kurios užtruko visą dešimtmetį ir, geriausiems vyrams žuvus, o iš kitur nesusilaukus pagalbos, galutinai buvo sustabdytos apie 1953-54 m., kai mirė Stalinas, o JAV prezidentu buvo išrinktas gen. D. Eisenhoweris. Amerikos valdžios įstaigos nutraukė bet kokį domėjimąsi Pabaltijy ir kitose bolševikų užimtose valstybėse vedamomis laisvės kovomis. Gerai išstudijavus eilę bolševikinių leidinių ir J. Daumanto “Partizanus” pamatome, kad prez. Trumano laikais susidomėjimas okupuotose kraštuose vedama rezistencija buvo palyginus nemažas, nors neveiksmingas, todėl neturėjęs lemiamos reikšmės. Šia tema reikėtų kito studijinio straipsnio su fotografijomis ir dokumentų ištraukomis.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARININKAI POKARIO DEŠIMTMEČIO LAISVĖS KOVOSE

Daugiau įrašų...

  1. MAŽOSIOS LIETUVOS DRAGŪNŲ PULKAS
  2. LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO PRISIMINIMAS
  3. LIETUVIAI SUMUŠA TOTORIUS TIES KLECKU
  4. Kariuomenės atkūrimo 50-čio jubilėjus

Subkategorijos