JONAS MIŠKINIS
Lietuvos nepriklausomą gyvenimą nutraukė klastingoji bolševikų jėga, kuri nūdien kad ir netiesioginiai, grasina viso pasaulio laisvei. Maskvos despotai siekia to įvairiais būdais ir priemonėmis. Lietuva buvo persilpna tai jėgai pasipriešinti ginklu.
Bet lietuvių tautai paliko kitas ginklas — dvasinis pasipriešinimas. Tasai pasipriešinimas ir šiandien reiškiasi Lietuvoje. Palikusieji saugoti gimtųjų sodybų, dažnas, kuris tik nepakluso okupantui, susilaukė lietuvių knygnešių, kankinių ir kitokių kovojusių dėl Lietuvos laisvės, tragiško likimo — ištrėmimo Sibiran, arba visiško sunaikinimo. Daugiau kaip 80,000 lietuvių turėjo pasitraukti iš Tėvynės svetur ir pasitenkinti benamiškumu. Tokia tragedija ištiko ne vien lietuvių tautą, bet ir daug kitų. Todėl, laisvasis pasaulis intensyviai ruošiasi ir jau Vietname priešinasi tai bolševikinei jėgai, kuri yra pavergusi Lietuvą ir kuri yra visai žmonijai grąsinanti nelaimė.
Šių dienų įvykiai ypatingai įpareigoja mus visus, laisvuose kraštuose gyvenančius, savo jėgas, nepalaužiamą valią ir energiją skirti Lietuvos išlaisvinimui.
Augščiausias tautos idealas — laisvė. Lietuvos laisvei atgauti geriausieji tautos sūnūs paaukojo brangiausią savo turtą — gyvybę. Nežinomojo Kareivio kapas, savanorių-kūrėjų, šaulių, partizanų pralietas kraujas ir usnimis užžėlusieji jų kapai uždeda mums kilnią pareigą vieningai siekti iš okupantų išlaisvinti krauju persisunkusią ir ašarose pasruvusią Lietuvos žemę.
Pokarinė Europos drama nūdien daugeliui tautų kelia įvairių klausimų ir sukelia įvykių, nuo kurių vienokio, ar kitokio išsprendimo priklauso ir mūsų ateitis. Todėl labai svarbu, kad mūsų tautos medžiaginis ir moralinis apginklavimas būtų kuo tobuliausias.
Skaityti daugiau: Tautos idealas —laisvė
P. B.
Šių metų rugpjūčio mėn. 23 ir rugsėjo mėn. 28 dienomis suėjo 29 metai, kai J. Stalinas su A. Hitleriu susitarę pasidalino Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, o Molotovas su Ribbentropu Maskvoje pasirašė tų slaptųjų susitarimų protokolus.
Dabartiniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupantai rusai-bolševikai iki šio laiko tų Stalino ir Hitlerio niekšiškų darbų neatsisako ir Molotovo su Ribbentropu pasirašytų slaptų protokolų tebesilaiko. Jie tas buvusias laisvas, demokratines ir nepriklausomas valstybes savo geležinėse replėse tebelaiko iki šios dienos.
Okupantai rusai ir jų pastatyti visokių rūšių tarnai dar vis tebekartoja senai nuvalkiotą tvirtinimą, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos liaudis, nu vertusios savo valdžias, įsivedusias sovietišką santvarką ir paprašiusios rusus-bolševikus įjungti jas į Sovietų Rusijos tautų šeimą.
Ar tai yra tiesa? Aišku, kad ne! Be to, okupantai tvirtina, kad dabar tų buvusių nepriklausomų valstybių žmonės neatsidžiaugia savo dabartiniu vergišku likimu ir be perstojimo dėkoja tam “vyresniajam broliui", rusui okupantui, kuris klasta, raudonosios armijos tankais ir enkavedistų teroru juos “išvadavo” iš laisvo, nepriklausomo gyvenimo ir padarė rusų-bolševikų vergais.
Dar niekad pasaulio istorijoje nebuvo tokio įvykio, kad laisvos ir nepriklausomos valstybės, savo noru, paprašytų kurią totalinę-diktatūrinę valstybę jas priimti į tokią valstybę, kokia yra dabartinė Sovietų Rusija. Nebūta, kad kurios laisvos ir nepriklausomos valstybės piliečiai maldautų uždaromi į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, kuriuose lėta mirtimi jie numirti galėtų, arba žiauriausiu būdu būtų išžudyti.
Jei tų valstybių žmonės savu noru prie Sovietų Rusijos prisijungė, tai kodėl rusai į tas valstybes atgabeno savo raudonosios armijos divizijas ir enkavedistų kolonas? Kodėl rusai Lietuvos rubežius mongolais apstatė ir geležine uždanga uždarė? Kodėl jie lietuvių, latvių ir estų prigrūdo pilnus kalėjimus? Už ką jie tuos žmones kankino ir žudė? Dėl kokios kaltės vyrus, moteris, senelius ir vaikus, naktimis iš miego prikėlę, į gyvulinius vagonus užkalę, į Sibirą ešalonais išgabeno? Pagaliau,kodėl po šio karo rusų divizijos prieš Lietuvos partizanus visą dešimtmetį turėjo kariauti ir juos iki paskutinio išžudyti — ar dėl to, kad jie savo valia į Sovietų Sąjungą įsijungė?
Skaityti daugiau: AR LIETUVA, LATVIJA IR ESTIJA SAVARANKIŠKAI IR LAISVA VALIA ĮSIJUNGĖ Į SOVIETŲ RUSIJOS VERGŲ...
Petronėlė Orintaitė
Vyturiai—
vyturiai giedojimais aušrų padangėj siaudžia . ..
Nemunai —
nemunai kovingai laužo ledo lytį skaudžią . . .
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Broliai, sesės Vilniun šaukia, vėliavos plasnoja!
Paneriais —
pamariais pro šalną sodų pumpurai pražysta . . .
Ei, žygiuot —
ir vaduot petim gintaro kraštą iš vergystės!
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Broliai, sesės Vilniun šaukia, ilgesiu svajoja . . .
Ten toli —
mūs šaly šventovių bokštai laisvės giesmę skardi.
Vai, klestėk —
ir žėrėki protėvių takuos lietuvio varde!
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Broliai, sesės Vilniun šaukia, tėviškė mieloji...
Širdimi —
ryžtimi laimėjo laisvės taurę savanoriai,
aukomis —
amžinai tautoj gyvens garbėj nemirštą broliai!
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Sesės sielvartą dainuoja, ilgesiu mus moja . ..
Lūkesty —
maldoje tėvynės vardą viltimi nešiosim, niekados —
Lietuvos už nieką svetimiem neatiduosim!
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Sesės, broliai Vilniun šaukia, vėliavos plasnoja. ..
(Kareivio atsiminimai)
V. LAGENPUŠAS
Po ilgų pastangų ir didelių vargų, 1923 m. spalių mėn. sugrįžau iš Rusijos į Kauną. Kaunas man buvo žinomas iš seniau ir jo vaizdas buvo mažai ką pasikeitęs: Vytauto prospektas turėjo medinius šaligatvius su gretimu grioviu, nuo geležinkelių stoties iki Rotušės važinėjo “konkė”, į Šančius ėjo siaurasis traukinukas “kukuška”, per Nemuną — trys tiltai — žaliasis, traukiniams, ir du mediniai. Norint kur kitur nuvažiuoti reikia samdyti vežiką, o į užmiestį — sėsk į karetką. Butų klausimas buvo labai opus. Teta, pas kurią buvau sustojęs, turėjo tris nedidelius kambarius, todėl aš miegojau ant lentų, paklotų virš vonios. Vienok, patalas man nebuvo svarbus, nes už kelių savaičių turėjau stoti į kariuomenę — atlikti būtiną tarnybą. Dėdės patartas, nusprendžiau paduoti prašymą, kad mane priimtų dar prieš šaukimą į kariuomenę. Padaviau, priėmė ir paskyrė į 4-tą artilerijos pulką, kuris tuo metu stovėjo Alytuje.
Alytaus geležinkelio stotis mažytė, bet pusryčius gavau gerus. Nuėjęs į pulko rajoną, suradau pulko štabą ir atidaviau savo dokumentus raštininkui, kuris man kažką pasakė, ko aš nesupratau. Dalykas tame, kad aš tada lietuviškai bemaž nemokėjau. Mažas bebūdamas kalbėjau gerai lietuviškai, bet per paskutinius 15 metų gyvenau tik miestuose, kur teko šnekėti tik rusiškai, — taip lietuviškai ir užmiršau. O tas raštininkas tiek mokėjo rusiškai, kiek aš lietuviškai, todėl mudu viens kitą ir nesupratome. Jis kažkur paskambino telefonu ir už kiek laiko atėjo ltn. Kazys Ambraziejus, tuo laiku ėjęs adjutanto pareigas. Jis perskaitė mano raštus ir kreipėsi į mane rusiškai, į kurią bateriją aš norėčiau būti paskirtas, pridurdamas, kad viena baterija turi širmius, kita — bėrius, o trečia — juodus arklius. Neilgai galvodamas pasakiau: į “širmių” bateriją, už ką vėliau turėjau sunkiai atidirbti. Trumpo pasikalbėjimo metu ltn. Ambraziejus pasakė, kad ateity aš jį tankiai matysiu, nes jis yra 2-os gaubicų baterijos vyresnysis karininkas, o bat. vadas yra vyr. ltn. Jonas Šimkus, kuris rusiškai nemoka, bet užtat gerai kalba vokiškai. Kad rajone nebepaklysčiau, gavau palydovą, kuris mane ir nuvedė į 2-os gaubicų baterijos raštinę.
Skaityti daugiau: ARTILERISTO DIENOS
J. KRIMANTĖNAS
Pagal jotvingių gyventame plote esančius vietovardžius, iškasenas, gyventojų atpasakojimus ir raštus iš archyvų, jotvingiai yra tikra lietuvių tautos šaka, čia gyvenusi iš labai senos gadynės, kaip ir visa lietuvių tauta. Begyvendami jie naudojosi plačiais miškingais ir pelkėtais Lietuvos pietų ir vakarų plotais, arčiau prūsų, mozūrų ir lenkų. Jų apgyventas plotas ribojosi maždaug tokiais vietovardžiais: Suvalkai, Augustavas, Gardims, Vilkavinė (Volkovisk), Slenimas, (Slonim), Upynas (Pinsk), Lietuvos Brasta ir Lomžė. Didysis jų centras buvo Balstogės miestas.
Jotvingiai buvo labai darbšti lietuvių giminė. Jų moterys dabojo namus, gaminosi maistą, tvarkė daržus ir auklėjo šeimas. O vyrai medžiojo, žuvavo, augino žirgus ir, patys pasigamindami ginklus, gynėsi nuo užpuolikų. Svarbiausias jų verslas buvo žirgų auginimas ir savo krašto gynimas.
Pavasariui tik prasidedant, iš įvairių apylinkių šimtai vyrų būriais (jotva) jodavo ir vesdavo savo jaunus žirgus toli į pietus, jau į šylantį kraštą, ten į Upynės ir Lietuvos Brastos plačiąsias apylinkes, net iki Kelmės (Cholm) tarpumiškių. Drėgni Priepietės (Pripet) upės geros žolės pievų plotai puikiai tiko auginti jotvingių žirgus ištisą vasarą.
Rudeniui artėjant, jotviai jau varydavo savo žirgus iš visų plotų ir pamiškių. Suimdavo juos į būrius ir įvairiais keliais, dar pasiganydami, lėtai varydavosi namo. O jau iš ten, kasmetiniu krašte prekybai skirtu laiku, vyrai jodavo savo žirgus į prekyvietes, kur tuo metu suvažiuodavo iš įvairių vakarų kraštų arklių pirkliai.
Be tokio arklių auginimo ir tinkamos ūkiui žemės naudojimo jotvingiai dar turėjo ir kitų darbų. Taip, jie Drobčinės-Drobinės (Drohiczin) kunigaikščio Kaunato piliavietėje, turėjo įsteigę didelę gamyklą kur verpdavo ir ausdavo įvairių rūšių audeklus. Daugumą tų gaminių jotvingiai išleisdavo mainomis į ginklus ir kariškas reikmenis iš vakarų šalių gaunamas. Beto, jie Uosvietėje (Osoviec) ir Balvezės miškų plotuose turėjo lentpjūvių ir gerų baldų dirbtuvių.
Skaityti daugiau: JOTVINGIAI IR LIETUVOS SIENOS
