LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia KARYS Nr. 5)
LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA MINDAUGO LAIKAIS
Kiek vėliau, 1262 m., Vitebskas grįžo į Lietuvos valdžią. Vitebskas buvo paveržtas iš Didžiojo Naugardo kunigaikščio Aleksandro Nevskio, kuris buvo priverstas atšaukti savo sūnų. Jo vietoje atsisėdo Tautvilo sūnus Konstantinas, vedęs Nevskio dukrą Eudoksiją. Konstantinas ir Tautvilas 1262 m. dalyvavo karo žygyje į Livoniją, iki Tartu, kai Mindaugas buvo įsiveržęs už Dauguvos.
Mindaugą nužudžius, 1263 metais, Treniota pakvietė Tautvilą atvykti į Lietuvą ir dalintis žemėmis bei palikimu. Tačiau jie vienas antru nepasitikėjo ir kėsinosi į vienas kito gyvybę. Savo valdovą išdavė Polocko bajoras rusas Prokopij, ir taip Treniota Tautvilą nužudė. (Valuinės metraštis aiškina: . . . priedi semo rozdelive zem-liu i dobytok Mindovhov, onomu že priehavšu k nemu i poča dumati Tavtivil chotja ubiti Trejnata a Trejnata sobe dumašet na Tovtivila pak i. . . Trejnata že poperediv i ubiv Tovtivila i nača kniaziti odin. PSRL, II, psl. 860-861). Polocko gyventojai buvo raginami nužudyti ir Tautvilo sūnų Konstantiną, kuris su savo vyrais pabėgo į Naugardą (...i prosiša u poločan syna Tovtivi-lova ubiti že . . . o ubeža v Novhorod.).
1263 m. Vitebsko kunigaikštiją užvaldė Lietuvos kunigaikštis Gerdenis. Nors Vitebskas nuo Mindaugo laikų pateko Lietuvos priklausomybėn, bet visdėlto sugebėjo išsilaikyti kaip sritinė kunigaikštija, turėjusi čia lietuvius, čia Riurikaičius savo kunigaikščiais, kurie, tačiau, pripažino Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos viršenybę. Apie 1265 m. Vitebsko kunigaikščiu buvo Iziaslavas, pripažinęs DLK Vaišvilko viršenybę.
Vienas iš įdomiausių mindauginių karžygių buvo kunigaikštis Daumantas, kuris dalyvavo pa-pasikėsinime prieš karaliaus Mindaugo gyvybę. Daumantas išbėgo iš Lietuvos su savo palyda ir tapo Pskovo valdovu, ir gynė tą miestą nuo priešų. Jo narsumas ir kovingumas jam užpelnė net pravoslavų šventojo titulą!
Daumantas pabėgo į Pskovą 1266 m. su visais savo palydovais ir šeima. Pskovą tada valdė Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Sviatoslavas. Pamatę Daumanto asmenyje didelį karžygį, pskoviečiai išsirinko jį savo kunigaikščiu. Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Jaroslavaitis ėmė reikšti nepasitenkinimą ir norėjo Daumantą išvaryti. Tačiau, prie atviro karo tarp Naugardo ir Pskovo nepriėjo: naugardiečiai atsisakė savo kunigaikštį remti, ir jis buvo priverstas paleisti savo kariuomenę. Tais pačiais 1266 m. Daumantas vedė Aleksandro Nevskio vaikaitę ir tuo būdu susigiminiavo su Riurikaičiais. Nuo pat savo išrinkimo Daumantas stengėsi keršyti DLK Vaišvilkui ir su pskoviečiais išsirengė žygiui į Lietuvą, kurio metu jis paėmė į nelaisvę kunigaikščio Gerdenio žmoną su dviem jo sūnumis.
Matyti, kad Gerdenis, buvęs Mindaugo šalininkas, palaikė Vaišvilką, kuris jam užrašė Daumanto valdą Nalšėnus. Be to būta dar ir senų sąskaitų. Surinkęs 700 ginkluotų vyrų, lydimas kunigaikščių Gotarto, Lumbėjo ir Lugailos, Gerdenis išvyko jieškoti Daumanto. Priėjus Dauguvos upę, Daumantas slapta įspėtas apie Gerdenio kariuomenę, tik su 180 vyrų puolė 700 Gerdenio lietuvių ir juos visai sumušė 1266 m. balandžio 18 d. Kautynėse krito Gotartas ir daug kitų. Dalis nuskendo Dauguvoje, o Gerdenis su likučiais grįžo į namus. Dar kelis kartus Daumantas puolė Gerdenį, kuris, veikdamas prieš Daumantą, buvo užmezgęs artimus ryšius su Naugardo Jaroslavu ir Tverės kunigaikščiu. Ilgainiui, 1267 m. žiemą, įvyko naujas Daumanto įsiveržimas į Gerdenio žemes ir Gerdenis žuvo kautynėse.
1267 m. naugardiečiai drauge su pskoviečiais suorganizavo žygį, kuriam vadovavo Daumantas. Pakeliui kilo ginčai, kur toliau žygiuoti. Pagaliau buvo nužygiuota į šiaurės Estiją, kur netoli Rokoboro, prie Vesenbergo, Daumanto kariauna sutiko Livonijos magistro kariuomenę ir 1268 m. vasario 18 d. kruvinose kautynėse ją sumušė. Daumantas apiplėšė pajūrį ir su dideliu grobiu grįžo į Pskovą. Tarp 1271 ir 1272 m. jis sėkmingai kovojo su kalavijuočiais, net Naugarde įsigydamas didelį palankumą. 1282 m. Daumantas padėjo savo uošviui Dimitrui užimti Naugardui La-godos sritį ir Koporiją. Po to, metraščiai jo nemini iki 1299 m., kada, nepaisydamas savo žilos senatvės, Daumantas dar kartą sumušė kalavijuočius, kurie ketino pulti Pskovą. Po to, gegužės 20 d., jis mirė. Daumantas buvo vienintelis lietuvis kunigaikštis, kuris visiškai nepriklausomas nuo Lietuvos valdė rusinų valstybę.
8. ŽYGIAI Į RYTUS
Po Saulės mūšio, kuriame lietuviai sutriuškino Kalavijuočių ordiną, lietuvių žygiai buvo daugiau nukreipti į rusinus rytuose ir pietuose. Rytuose lietuvių didžiausias varžovas buvo Naugardo arba Mugėpilio Respublika.
Kievui nusilpus, Naugardas pasidarė nepriklausomos pirklių ir miestelėnų respublikos sostinė. Augščiausią politinę galią turėjo večė, kuri rinkdavo Respubliko kunigaikščius. Naugardo kunigaikščiu virsdavo tik vyriausias kariuomenės vadas, kuris turėjo tik teisminių pareigų, bet neturėjo nei administracinės, nei įstatymų leidžiamosios galios.
Prekybinė Naugardo reikšmė išaugo dėl pačių naugardiečių išvystytos prekybos ir prekybai patogios geografinės padėties. Naugardas pasidarė žymiausiu prekybos tarpininku tarp slavų bei suomių-ugrų tautelių, iš čia ir jo pravardės kilmė Mugėpilis. Volchovo ir Nevos upėmis prekyba buvo palaikoma su Baltijos jūros šalimis, ypač su Gotlando salos Visby miestu. Ilmenio ežeru, Lovatės upe, toliau pervilkę laivus į Dnieprą, Naugardo pirkliai pasiekdavo Juodąją jūrą, iš čia parsiveždavo Bizantijos prekių: vyno, šilko, aukso ir kit. Jau XIV a. Naugardo Respublika turėjo apie 400,000 gyventojų. Pats Naugardas ėmė vadintis Gospodar Velikij Novgorod.
Jau Lietuvos valstybės kūrimosi metu Naugardui tekdavo nukentėti nuo lietuvių naikinamųjų karo žygių, kai lietuviai dar XIII a. pradžioje nusiaubdavo Naugardo teritoriją prie Lovatės upės ir kartais pasiekdavo Ilmenio ežerą. Pavyzdžiui, 1225 m. tokia didelė lietuvių kariuomenė buvo įsiveržusi į Naugardo žemes, jog rusinu metraštininkas pažymėjo, kad naugardiečiai dar niekada nebuvo matę tiek daug kareivių. Susikūrus Lietuvos valstybei, pavojus Naugardui dar labiau padidėjo. Kartais lietuviai ir Naugardas bendradarbiaudavo, kariaudami prieš Livonijos ordiną, kuris buvo užėmęs Nugardo kolonijas lybių ir estų žemėse. XIII a. trečiame dešimtmetyje naugardiečiai ir lietuviai suruošė du bendrus naikinamuosius žygius prieš Livonijos ordiną. Kiek vėliau Mindaugo pasiųsti kiti Lietuvos kunigaikščiai siaubė Naugardo žemes 1240 -1242 metais. Lietuviai sumušė naugardiečius ant Lūgos krantų. Bet sekančiais metais Naugardo Aleksandras sudavė lietuviams smūgį ir juos išvijo iš tos srities. 1262 m. Mindaugas vėl sudarė sąjungą su Naugardu prieš Livonijos ordiną, tačiau Naugardo kariuomenė į Mindaugo žygį kažkodėl neatvyko.
Dail. Dagys: — Į karo žygį
Lietuviai padarydavo tolimus žygius ir rytuosna. 1245 m. lietuviai pasiekė Tvercos upę, kur jie apiplėšė Toržoką. 1248 m. lietuvių kariauna laimėjo kautynes Zubcove ties Volga ir prie Pro tvos (Okos intako). Tuose žygiuose Mindaugo pulkams dažnai talkindavo Polocko kunigaikštis Tautvilas.
9. KOVOS SU VALUINE
Į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Valuinės kunigaikščiai. Haličas-Valuinė kartais kariaudavo su Lietuva, besivaržydama dėl jotvingų ir dregovičių gyvenamų, taip vadinamų, Juodosios Rusios žemių, buvusių į pietus nuo Nemuno augštupio. 1245 m. Mindaugas padėjo Vasilkui ir Danieliui kariauti prieš kitus Rusios kunigaikščius, bet 1246 ir 1247 m. Valuinė buvo lietuvių užpulta.
1249 m. Valuinės kunigaikštis Vasilkas su Haličo Danielium prisidėjo prie Tautvilo, Eidivydo ir Vykinto bei Livonijos ordino sąjungos prieš Mindaugą. Valuiniečiai užėmė lietuvių Juodosios Rusios žemes su Zietela, Slanymu ir Volkovisku.
Lietuvių žygių keliai XIII amžiuje.
Tais pat metais, į Valuinę ir Haličą įsiveržę, lietuviai buvo sumušti prie Sano upės. 1252 m. Haličo Danielius puolė Naugarduką, bet buvo atmuštas. Keršydamas Mindaugo sūnus Vaišvilkas nusiaubė Tursko sritį Valuinėje. Sekančiais metais Danielius atėmė iš jotvingų Drohičiną ir ten buvo vainikuotas Haličo karalium. 1253 ir 1254 m. Danielius siaubė jotvingų kraštą ir susitarė su vokiečių ordinu jį pasidalinti.
Mindaugo apsukrumo dėka, karas pasuko kita kryptimi. Mindaugui priėmus krikštą, sąjunga prieš jį suiro. Sūnui Vaišvilkui tarpininkaujant Mindaugas užbaigė kovas su Valuine. Užimtas Lietuvos žemes Vasilkas ir Danielius turėjo grąžinti Lietuvai 1254 m. taikos sutartimi su Mindaugu. Taikai sustiprinti Mindaugas išleido savo dukterį už Danieliaus sūnaus Švarno, o kitam Danieliaus sūnui Romanui pavedė valdyti Lietuvai priklausomą Juodąją Rusią su Naugarduko, Slanymo, Volkovisko ir kitais miestais. Tautvilas grįžo iš Haličo į Polocką ir dešimt metų ištikimai tarnavo savo dėdei Mindaugui.
Tapęs vainikuotu krikščioniškuoju karalium ir visam dešimtmečiui užsitikrinęs sau taiką iš Ordino pusės, Mindaugas atnaujino žygius į rusinu plotus. Po Saulės mūšio (1237 m.) iki Mindaugo mirties lietuviai suruošė 20 karo žygių į rusinu žemes. Lietuviai varžėsi su Haličo-Valuinės kunigaikščiais dėl įtakos Turovo-Pinsko kunigaikštijoje. XIII a. pirmoje pusėje Turovo, Pinsko ir Klecko kunigaikštijėlės svyravo tarp Haličo Danieliaus ir Mindaugo politinės įtakos. Haličo-Valuinės ir Lietuvos kunigaikščiams besivaržant, Pinsko kunigaikščiai labiau artėjo prie Lietuvos, palaikydami draugiškus ryšius su Lietuvos valdovu. 1240 m. totoriams nusiaubus Turo vą, Pinskas labiau iškilo ir įgijo didesnės politinės reikšmės negu Turovas, kuris šiek tiek priklausė Haličo kunigaikščių, ypač Turovo-Pinsko pagirys. 1244 m. Aišnas Ruškys sumušė Danielių ir Pinsko Vasilką ties Peresopnicos. 1247 m. lietuvių karvedžiai Lekaunas ir Lankogvenis sumušė Pinsko kariauną ties Melninkais ir paėmė patį Pinską.
Mindaugas ryžosi atgauti Valuinės Danieliaus užgrobtas žemes. Jis žygiavo pietuosna, palei Ščarą, ant kurios krantų snaudė Slanymo kunigaikštija. Po to, jis žygiavo palei Jasioldą, kurios krante puikavosi Ždzitovo miestas. Tokiu būdu Mindaugas pasiekė Pripetę. Jasioldos upė buvo svarbus ryšys tarp Lietuvos ir Valuinės. Mindaugas taip pat darė įtaką į Pinską. Kokia buvo lietuvių įtaka Pinske liudija faktas, kad Haličo ir Vladimiro kunigaikščiai turėjo smurtu priversti pinskiečius prisidėti prie žygio prieš Lietuvą.
Naujam karui su Valuine vadovavo Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Haličo Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis. 1255 m. sutartis Mindaugui grąžino jotvingų sritis. Buvo amnestuoti Mindaugo priešai Tautvilas su Eidivydu.
Mindaugas, taipogi, atgavo valdžią Polocke, užėmė naujų žemių prie Dniepro — Černigovo ir Briansko kunigaikštijose (1258 m.).
Tuo būdu po 1255 metų taikos su Valuine Mindaugas nebeturėjo didelių priešų. Jis kietai valdė visus augštaičius ir nukariautus rusinus: Polocką, Borisovą, Minską ir Palenkę. Lietuviai dar turėjo įtakos Klecke, Pinske, Vitebske ir Pskove. Ir po Mindaugo mirties 1263 m. lietuviai užėmė ir valdė vis daugiau rusinu žemių. Šitoji nauja politika sukėlė baimę rusinuose. Didysis Naugardas ir Vladimiro kunigaikštija Kliazmos krantuose ėmėsi atoveiksmių, t.y. vyko nuolatiniai susirėmimai tarp lietuvių ir naugardiečių būrių.
Haličo - Valuinės valstybė XIII a.
10. MINDAUGO ANTRASIS SUSIDŪRIMAS SU TOTORIAIS
Rūpindamas sutvarkyti savo valstybę, po taikos su Valuine Mindaugas dar kartą susidūrė su totoriais, pavergusiais tuo metu visą Rusiją. Mindaugas yra atlikęs reikšmingą vaidmenį sustabdydamas totorių slinkimą prie Pabaltijo. Mindaugas puolė totorius kartu su Valuine. Už tai atsilygindami, totoriai 1258 m. suruošė didelį žygį į Lietuvą. Totoriams pareikalavus, Valuinės kunigaikštis Vasilkas su broliu Danielių dalyvavo totorių žygyje. Už tai Mindaugas iš Romano atėmė anksčiau jam pavestas tvarkyti Juodosios Rusios žemes, o pats Romanas buvo nužudytas. Totoriai tada nusiaubė visą rytinę Lietuvą. Bet kaip greit jie užplūdo, taip veikiai ir atsitraukė. Didelių mūšių su jais neįvyko, nors vėlyvi XVI a. šaltiniai mini daug lietuvių susikirtimų su totoriais. Totorių užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės; šiek tiek buvo apnaikintas kraštas, bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos. Tuo tarpu Valuinės kunigaikštija pateko totorių viršenybėn, kuriems įsakius, svarbiausios Valuinės pilys: Vladimiras, Luckas, Kremenecas ir Lvovas buvo sugriautos 1261 m. ir valuiniečiai dar kartą buvo priversti bendradarbiauti su to-
toriais prieš Lietuvą. Mindaugas visdėlto išlaikė ir nuo Valuinės užgrobimo apsaugojo pietų Lietuvos sienas Juodojoje Rusioje. 1262 m. lietuviai nusiaubė Valuinę ir buvo sulaikyti tik prie Nevelio. (Bus daugiau)
BIBLIOGRAFIJA:
1. Thomas Chase, “Mindaugas, King of Lithuania,” Marion (Čikaga, 1951).
2. Michael T. Florinsky, Russia: A History and an Interpretation, T. I (Niujorkas, 1955).
3. V. O. Kliueevskij, Sočinenija, TT 1-3 (Maskva, 1956-1957).
4. Waclaw Koszczyc, Zygmunt Sierakowski (Krokuva, N.D.).
5. J. Latkowski, Mendog, krol litewski (1892).
G. Henryk Paszkiewicz, Origins of Russia (Londonas, (1954).
7. Henryk Paszkiewicz, Regesta Lithuaniae (Varšuva, 1930).
8. Polnoe Sobranie Russkich Letopisei II (Ipatevskoi letopis, 1908).
9. Polnoe Sobranie Russkich Letopisei II(Volynskaja, letopis, 1908).
10. S. M. Solovjev, Istorija Rossii s drevneišich vremen (1911).
11. J. Totoraitis, Mindaugas Lietuvos Karalius (Kaunas, 1832).
12. George Vernadsky, The Mongols and Russia (New Haven, 1953).
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia KARYS Nr. 5)
III. NUO MINDAUGO IKI DLK GEDIMINO LAIKŲ
Mindaugo nužudymas kuriam laikui sustabdė lietuvių tolimesnius žygius į rusinų žemes. Prasidėjo vidinių kovų laikotarpis. Treniota stengėsi apjungti visus aisčius vienon valstybėn. Dešimtmetis po Mindaugo mirties yra tik žudynių ir intrygų klaiki kronika. Kunigaikštis sekė kunigaikštį į DLK sostą ir būdavo nužudomas: Treniota (1263-65), Vaišvilkas (1265-67) ir Švarnas (1267-68). Tik maždaug 1270 m. Traideniui pavyko vėl atstatyti pastovią valdžią.
11. TRAIDENIS
Traidenio viešpatavimo laikais (1270-1282 m.) nebuvo maištininkų, tokių kaip Tautvilas, Vykintas ir Daumantas. Įsigalėjo tradicija, skirti valdyti slavų miestus ir sritis lietuvių kunigaikščiams. Didieji kunigaikščiai, patys valdydami Tikrąją Lietuvą, pavesdavo rusinų valdas savo broliams ir sūnums. Kilus pavojui, Lietuvos didieji kunigaikščiai ateidavo jiems į pagalbą. Antra vertus, kai Lietuvai reikėdavo karinės paramos prieš kryžiuočius, tie rusinus valdę kunigaikščiai privalėdavo atsiliepti į šaukimus.
DLK Traidenis išlaikė Mindaugo užkariautas sritis pietuose.
Po Švarno mirties, vėl atsinaujino Lietuvos kovos su Valuine. Tose kovose Traidenis buvo remiamas jotvingų. Bekovodami su valuiniečiais, žuvo trys Traidenio broliai — Sirputis, Mintaila ir Mudeika. Tų kovų metu mirė Valuinės kunigaikštis Vasilkas. Valuinę paveldėjo jo sūnus Vladimiras, kuris dar prie tėvo dalyvavo žygiuose prieš lietuvius ir lenkus. Vladimirui tada teko ginti Valuinę nuo lietuvių. Traidenis kariavo prieš Vladimirą dėl buvusių jotvingų Palenkės ir Juodosios Rusios žemių. Tų kovų pasekmėje jam pavyko prijungti prie Lietuvos Juodosios Rusios miestus ir dar Kopylių, Klecką, Tureiską ir Sluc-ką, o 1272 m. užimti Palenkės Drohičiną. Savo brolio Sirpučio padedamas, Traidenis nekartą įsibraudavo į pačios Valuinės žemes. Tačiau 1271-72 m. Valuinės Vladimiras nusiaubė jotvingų Slanymo apylinkes.
1274-75 m. Vladimiras, padedamas totorių chano Mengu Temiro, Haličo Levo ir Padnieprio kunigaikščių Riurikaičių (jų tarpe Briansko Ro-
DLK Traidenis
mano), suruošė didelį karo žygį prieš Lietuvą, nuteriojo Juodąją Rusią (Pinską, Turovą ir Slucką) ir nusiaubė Nemuno augštupio sritį. Haličo Levas sudegino Naugarduką, tik pačios pilies neįstengė paimti. Levui 1275 m. pavyko atimti iš Lietuvos Drohičiną. 1276 m. Vladimiras nusiaubė Slanymo apylinkes. Tačiau, šiaip Lietuvos sienos su Valuine nepasikeitė. Traideniui susitaikius su Valuinės ir Haličo kunigaikščiais, jotvingams buvo leista Valuinėje pirktis javų, nes jų kraštas buvo karo nualintas.
Traidenis buvo ištikimas senajam lietuvių tikėjimui. Jo politika buvo pagrįsta lietuvių gentiškumu (t.y., jis daugiau dėmesio skirdavo aisčių problemoms ir jų sričių konsolidavimui). Tačiau jo broliai jau buvo krikščionys, kaip Vaišvilkas Mindaugaitis, Sirputis, Mintaila ir Mudeika, kurie buvo pravoslavai. Iš to galima daryti prielaidą, kad Traidenis juos apgyvendino rusinų valdose. Tik negalima nustatyti, kuris valdė kurį miestą. Traideniui broliai buvo ištikimi, nepaisant to, kad jis paliko pagoniu. Traidenis jiems pavedė pietų sienų gynimą ir jų plėtimą, o pats vadovavo žygiams prieš kalavijuočius.
Įsidėmėtina, jog Traidenio valdymo metu nebuvo vykdomi lietuvių žygiai prieš Smalenską, Brianską ar Černigovą, nors Mindaugo laikų metraščiai yra pilni žinučių apie tokius karo žygius prieš tas kunigaikštijas. Matyti, kad DLK Traidenis visuomet buvo atsargus ir vengė perdaug išsklaidyti savo jėgas.
12. BUTEGEIDIS, DAUMANTAS PUKUVERAS
Aprašymai apie laikotarpį po Traidenio mirties yra šykštūs. Mes tik žinome, kad Lietuvoje tuo metu nebuvo vidaus kivirčų ir kad drąsūs žygiai į visas kryptis vėl prasidėjo iš naujo. Tai reiškia, kad reikalai Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos branduolyje buvo pastovūs. Įsigalėjo naujas valdymo principas: dinastinė įpėdinystė. Brolis sėsdavo į DLK sostą po vyresnio brolio mirties. Sūnus paveldėdavo tėvo sostą.
Kurį laiką, po Traidenio mirties, lietuvių santykiai su rusinais buvo daugiau ginamojo pobūdžio. Haličo-Valuinės valstybė vėl ėmė plėstis į šiaurę. Vladimiras su totorių pagalba 1279 m. puolė jotvingų žemes ir apiplėšė Bugo ir Narevo sritis. Mes žinome iš miglotų metraščių, kad lietuvių kunigaikščiai Budikidas ir jo brolis Budivydas pasirašė taiką su Mstislavu Danilovičium. Valuiniečiai užima Volkaviską, Slanymą ir kitus Juodosios Rusios miestus. Butegeidžiui mirus, Daumantas Traidenaitis (ne tas pats, kuris valdė Pskovą) ėmė valdyti Didžiąją Kunigaikštystę. 1285 metų žiemą jis suruošė žygį už Lovatės, į Naugardo -ir Tverės žemes. 1285 m. kovo 24 d., ties Tvėrė, deja, DLK Daumantas žuvo.
Lietuviai valuiniečiams tuo metu nelabai galėjo atsispirti, nes 1283 m. Kryžiuočių ordinas peržengė Nemuno liniją ir pradėjo veržtis į lietuvių ir žemaičių sritis. Atsilaikyti prieš kryžiuočių rimtą grėsmę, DLK Pukuveras buvo priverstas sutelkti savo karo jėgas, kad apgintų vakarines sienas. Tam tikslui jis pastatė eilę tvirtovių palei Nemuną. Žemaičių kunigaikščiai jam veikliai talkino. Net jo du sūnūs, Vytenis ir Gediminas, įsikūrė pilyse prie Nemuno krantų, kad kryžiuočius atlaikytų.
13. VYTENIO VEIKLA, 1295-1316 M.
Įtemptose kovose su Kryžiuočių ordinu DLK Vytenis nepamiršo, tačiau, kaimynų rytinių žemių. Mindaugui mirus, Polockas buvo atsipalaidavęs nuo Lietuvos. Sisteminga Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ekspansija ir vėl prasidėjo nuo Vytenio laikų. Vytenio vadovaujama Lietuvos kariuomenė, kovodama prieš Livonijos ordiną, 1307 metais sumušė kalavijuočius prie Po-
Žemaičių kunigaikštis Butegeidis
locko ir išvijo juos iš to miesto. Pasinaudodamas susidariusiomis aplinkybėmis, jis Polocką ir Polocko kunigaikštiją vėl prijungė prie Lietuvos.
Mirus Švarnui, Haličo kunigaikštija buvo Levo rankose (1270-1301). Jis savo sostinę perkėlė į Lvovą. Prie jo įpėdinio Jurgio prasidėjo Haličo smukimas. Haličui teko susikirsti su lietuviais dėl Palenkės ir dėl sričių tarp Nemuno ir Pripetės. 1315 metais Vytenis atgavo didžiąją dalį Palenkės, prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikais užimtą Drohičiną ir Brastą. Jis dar prijungė prie savo valdžios Juodąją Rusią ir Turovo-Pinsko kunigaikštijas. Pats Pinskas buvo galutinai tik Gedimino įjungtas į Lietuvą, 1318 m.
Rytinės ir pietinės sienos jau Vytenio laikais ėjo toli už Tikrosios Lietuvos. Tačiau, kai kurios sritys Vytenio viešpatavimo laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tik pasidavusios Lietuvos įtakai. Pavyzdžiui, 1281-97 metais Vitebskas laikinai buvo patekęs į Smalensko kunigaikščio įtaką, bet, matyti, palaikė draugiškus ryšius ir su Lietuva, nes lietuvių kariuomenė laisvai žygiuodavo per Vitebsko žemes. Vytenio laikais Vitebsko kunigaikštija perėjo į jo įtaką.
Vytenio valstybė ne tik atlaikė kryžiuočių puolimus iš Prūsų ir iš Livonijos, bet atgavo ir tas sritis, kurios buvo dar Mindaugo valdžioje. Antrusyk sukonsolidavęs Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją, Vytenis sukūrė aplinkybes savo broliui Gediminui kiek vėliau vykdyti ekspansionistinę politiką. (Bus daugiau)