ST. DIRMANTAS
Šių metų KARIO pirmam numeryje kiek stipriau sudaviau Laisvės Kovų varpu Čikagos forume — prie žuvusiems kovose paminklo, kad jo keli dūžiai prikeltų, kiek senstelėjusius ir snustelėjusius, mūsų visokių visokiausių rūšių karius—kovotojus, kieno nors galia paleistus ar nepaleistus atsargon, dimisijonuotus ir nedimisijonuotus, savanorius ar mobilizuotus, kūrėjus, pirmūnus, įvairių laikotarpių sukilėlius, ginklu kovojusius šaulius, aktyvistus, rezistentus, 1944 visokių pulkų, rinktinių, batalionų karius ir pagaliau, nuo 1944 metų ir iki šių dienų dar tebegaudomus, teisiamus ir šaudomus, ar kalėjimuose bei tremtyje kankinamus partizanus... O daugiausiai vilties turiu būti išgirstas mūsų, amerikoniškų ligų nepaliesto, patriotinio jaunimo. Prieš 50 metų, jis pirmas pakėlė ginklą vyti lauk įsiveržusius priešus. Kaip matome, būtų nemaža armija. Juo labiau, kad turėjau galvoje ir mūsų, nemažiau skaitlingus, visuomenės veikėjų bei kultūrininkų būrius, o taip pat, ne mažiau skaitlingus, veiksnius ir veiksnelius, keliolikos politinių daugiagalvių partijų, sambūrių, sąjungų galingus vadus. Jie visi ne tiek savo vardą nuo išnykimo saugoja, kiek Lietuvą laisvina, vaduoja o, neretai sakosi, kad kovoja.
Priminti apie tikrąją kovą buvau paakintas pernai paskelbto didingo manifesto. Buvo skatinta 1968 metus, ne tik pavadinti KOVOS metais, bet ir tikrai kiek pakovoti dėl Lietuvos laisvės.
Apie tų kovų strategiją, kaip apie slaptą ir paslaptingą dalyką, partijų ir veiksnių štabai, iš viso, nekalba, nesiaiškina, taktikos nederina. Būtų neatsargu nagrinėti, kai tiek daug sprendėjų. Todėl, strategija palieka kiekvieno asmens—kovotojo pačiame dugne.
Kitas dalykas — ginklai. Jie viešai paskelbti, juos visi žinome, juos daug kas pamatom, išgirstam ... Nors tie ginklai niekam nepavojingi! Priešingai: malonūs pamatyti, išgirsti, dalyvauti. Štai jie: Išdailinti kryžiai parodose (tik kur jie po parodų dingsta?). Meniškų koplyčių Vašingtone ir Romoje statymas. Ciklą pradėjo Kultūros kongresas, apsiėjęs be, visą kultūrą velkančio, garvežio — mokslų ir pamiršęs pagerbti tikrųjų ankstyvesnių kovų žuvusius karžygius. Seka operos, kantatos, dainų bei šokių festivaliai, konferencijos, seimai. Didele energija ir nemažomis lėšomis organizuojamos sportininkų — krepšininkų ekskursijos, netik į Lietuvą, bet ir į tolimas Australiją bei Pietų Ameriką. Berods, visus savo rato varžovus nurungėme savo menininkų parodų skaičiumi, savo vokaliniais ir kitokiais koncertais.
Skaityti daugiau: Kovos metais nors pasvarstykim apie tikrąją kovą
A. Beržinis
Neseniai vilniškis “Gimtasis Kraštas” įsidėjo savo bendradarbio Juozo Varvuolio (aišku, kad tai slapyvardis), neva, pasikalbėjimą su kažkokiu šiauliečiu Juozu Slavicku, kadaise, būk tai, tarnavusiu F. Baltušio-Žemaičio lietuvių raudonarmiečių pulke Šiauliuose. Kad pasikalbėjimas atrodytų “svaresnis”, į pokalbį įtrauktas ir nekuris kaimynas Vaitkus, dar tebegyvenąs ar jau seniai miręs “narsuolis”, taip pat buvęs to pulko dalyvis. Pasikalbėjimas pavadintas daug žadančiu pavadinimu: “Pranašingi šūviai”. Tikrai, tie šūviai buvo pranašingi, tik ne “tarybininkams” ir ne žemaičio raudonarmiečiams, o atsikūrusios Lietuvos kariuomenei, kuri ties Radviliškiu sumušė bermontininkus ir juos išvijo, ne tik iš Radviliškio, bet ir iš pačių Šiaulių, apie kuriuos šiame pasakojime ir norėta pasikalbėti.
Pasakojimą Juozas Varvuolis pradeda tuo, kad šiaulietis Juozas Slavickas grįžta iš darbo ir, eidamas pro “Rūtos” saldainių fabriką, esantį, anksčiau vadintoje, Tilžės gatvėje, o kaip dabar ši gatvė vadinasi, kada ir tikrosios Tilžės nebėr, kai ji “pavirto” Sovietsku, jis nė neužsimena, prisimena tik savo “jaunas dienas” ir tuos “aštuonioliktuosius metus”, kada jis, Slavickas, dar jaunas buvo ir pilnas jėgų ir kada buvo dar tik grįžęs iš carinės armijos, "pabuvojęs vokiečių nelaisvėje”, ir matęs “revoliuciją Rusijoj”. Tačiau kaip tai visa atsitiko, kad Slavickas, tuo pačiu metu, galėjo būti ir vokiečių nelaisvėje, ir matyti bolševikinę revoliuciją Rusijoj ir sugebėti grįžti namo, į Šiaulius, Varvuolis to nemoka paaiškinti. Be to, jei jis tarnavo caro armijoj, tai jau tada turėjo būti nejaunesnis, kaip 18 metų, tad kokiu būdu 1967 metais, kada pasakojimas rašytas, Slavickas dar dirba, jei “tik grįžo iš darbo” ? Juk, pagal sovietinius įstatymus, jis jau seniai turėjo būti pensijoje ir džiaugtis “laiminga senatve”...
Skaityti daugiau: ŠŪVIAI, KURIE NIEKO NEPRANAŠAVO
