ARTILERISTO DIENOS

 (Kareivio atsiminimai)

V. LAGENPUŠAS

Po ilgų pastangų ir didelių vargų, 1923 m. spalių mėn. sugrįžau iš Rusijos į Kauną. Kaunas man buvo žinomas iš seniau ir jo vaizdas buvo mažai ką pasikeitęs: Vytauto prospektas turėjo medinius šaligatvius su gretimu grioviu, nuo geležinkelių stoties iki Rotušės važinėjo “konkė”, į Šančius ėjo siaurasis traukinukas “kukuška”, per Nemuną — trys tiltai — žaliasis, traukiniams, ir du mediniai. Norint kur kitur nuvažiuoti reikia samdyti vežiką, o į užmiestį — sėsk į karetką. Butų klausimas buvo labai opus. Teta, pas kurią buvau sustojęs, turėjo tris nedidelius kambarius, todėl aš miegojau ant lentų, paklotų virš vonios. Vienok, patalas man nebuvo svarbus, nes už kelių savaičių turėjau stoti į kariuomenę — atlikti būtiną tarnybą. Dėdės patartas, nusprendžiau paduoti prašymą, kad mane priimtų dar prieš šaukimą į kariuomenę. Padaviau, priėmė ir paskyrė į 4-tą artilerijos pulką, kuris tuo metu stovėjo Alytuje.

Alytaus geležinkelio stotis mažytė, bet pusryčius gavau gerus. Nuėjęs į pulko rajoną, suradau pulko štabą ir atidaviau savo dokumentus raštininkui, kuris man kažką pasakė, ko aš nesupratau. Dalykas tame, kad aš tada lietuviškai bemaž nemokėjau. Mažas bebūdamas kalbėjau gerai lietuviškai, bet per paskutinius 15 metų gyvenau tik miestuose, kur teko šnekėti tik rusiškai, — taip lietuviškai ir užmiršau. O tas raštininkas tiek mokėjo rusiškai, kiek aš lietuviškai, todėl mudu viens kitą ir nesupratome. Jis kažkur paskambino telefonu ir už kiek laiko atėjo ltn. Kazys Ambraziejus, tuo laiku ėjęs adjutanto pareigas. Jis perskaitė mano raštus ir kreipėsi į mane rusiškai, į kurią bateriją aš norėčiau būti paskirtas, pridurdamas, kad viena baterija turi širmius, kita — bėrius, o trečia — juodus arklius. Neilgai galvodamas pasakiau: į “širmių” bateriją, už ką vėliau turėjau sunkiai atidirbti. Trumpo pasikalbėjimo metu ltn. Ambraziejus pasakė, kad ateity aš jį tankiai matysiu, nes jis yra 2-os gaubicų baterijos vyresnysis karininkas, o bat. vadas yra vyr. ltn. Jonas Šimkus, kuris rusiškai nemoka, bet užtat gerai kalba vokiškai. Kad rajone nebepaklysčiau, gavau palydovą, kuris mane ir nuvedė į 2-os gaubicų baterijos raštinę.

* * *

Dideliame raštinės kambary sėdėjo trys kariškiai: karo valdininkas Jonas Stašaitis — baterijos ūkio viršininkas, Izidorius Liesis — vyr. raštininkas ir eilinis Juozas Stradomskis. Stašaitis matomai jau buvo Ambraziejaus perspėtas, kad atvyks “keistas paukštis”, nes jis iškarto kreipėsi į mane rusiškai. Jis paklausė mano vardo, pavardės, tėvo vardo, gimimo metų ir kita ko, vertė mano atsakymus lietuviškai, o Liesis surašė naujoko formuliarą. Užbaigęs visus formalumus, Stašaitis pasakė, kad naujokų dar nėra, kad baterijoje yra mažai žmonių ir dėlto teks kiek daugiau dirbti, bet užtat, tuo tarpu, nėra ir užsiėmimų ir siūlė atliekamą laiką panaudoti ne kortųlošimui, o kalbą išmokti. Baigdamas pasikalbėjimą tarė: jei turėsi kokių sunkumų — ateik pas mane. Paskui liepė Stradomskiui nuvesti mane baterijon.

Taigi, atvykau pas viršilą. Juo buvo tada labai mažo ūgio, bet gana griežto būdo vyras, Gružauskas, kurį baterijos kareiviai vadino “gaiduku”. Jis šiek tiek grabaliojo vokiškai bet nenorėjo to parodyti, o į jo lietuviškus klausimus aš tegalėjau atsakyti — nesuprantu. Tada jis pašaukė vieną kareivį, Baltrušaitį, kažką jam pasakė ir tas Baltruk, kaip aš jį vėliau vadinau, nusivedė mane į kazematą, parodė man lovą ir gana bloga rusiška kalba pareiškė, kad nuo šios dienos jis yra mano viršininkas.

Šitas Baltrukas ir buvo mano pirmas mokytojas baterijoje. Kur ėjo Baltruk, tenai ėjau ir aš, visvien, kur tai bebūtų: ar bulves skusti virtuvėn, ar arklius valyti arklidėn, ar rytinei gimnastikai, ar akselį pjauti, ar su katiliuku atsinešti valgį, — visur aš lydėjau jį kaip šešėlis. Sekmadieniais mes pasiprašydavom prie pabūklų ir jis man rodydavo visas dalis, aiškindavo jų paskyrimą ir jų pavadinimus Jis pats buvo taikytojas, t.v. I-as nr., į šią vietą jis ir mane ruošė. Negaliu pasakyti, ar tai buvo jo paties noras, ar kieno įsakyta, bet taikytojo pareigos man patiko ir aš po kelių pamokų mokėjau su panorama apsieiti neblogiau už Baltruką. Užtat lapkričio ir gruodžio mėn. labai vargau prie kito darbo — prie arklių valymo. Arklių baterijoje turėjome apie 50 ir, kaip sakiau, visi buvo širmi. Kareivių gi baterijoje buvo gal 40-50 žmonių, iš kurių prie arklių valymo dalyvaudavo nedaugiau kaip 15, nes kiti būdavo ar tai sargyboje, ar tarnyboje, ar raštinėje, ar komandiruotėje, ar tai ligoninėje, o puskarininkiai, žinoma, arklių nevalė. Paprastai arkliai miega neatsigulę, bet mūsų širmukai buvo gana seni kuinai ir po ilgos tarnybos kariuomenėje pripratę prie gero pašaro ir gero valymo. Taigi, didesnė pusė visų arklių miegodavo gulsčiomis ir iš ryto atrodydavo nevisai širmi, o daugiau pusrudžiai. Tat ir būdavo nemaža darbo, kol per 1,5-2 valandas suspėsi keturis arklius taip išvalyti, kad ne tik rudų dėmių nebūtų nė žymės, bet ir šiaip, perbraukiant pirštu per arklį, ant piršto neliktų dulkių ar kitokių nešvarumų. Šalčiui esant plauti arklį negalima, todėl arklių rytinį valymą atlikdavom be mundurų, nes su juo būdavo per šilta. Antras valymas per pietus ir trečias — vakare, jau būdavo visai lengvas darbas, čia net būdavo laiko ir juokams, ar tai su “Begemotu” — 1-jo pabūklo šakniniu arkliu, ar tai su mūsų baterijos avinu. Begemotas buvo nepaprastai stiprus arklys, bet labai ramus. Jis buvo vienintelis, už kurio galėjome pastatyti trampliną ir įsibėgėję, užšokti ant jo nugaros. Begemotas tik retkarčiais atsukdavo savo galvą, lyg norėdamas pasižiūrėti kas šoko. Kai jis būdavo labai gerai nusiteikęs, tai pakeldavo kairę užpakalinę koją, lyg norėdamas šokantįjį spirti, bet niekad to nedarė. Jei kuris vyras tos Begemoto kojos pabūgdavo ir nešokdavo, tai jam tekdavo kitų kareivių juokas.

Mūsų avinas buvo irgi įdomus sutvėrimas. Jis mėgo tabaką, ypač machorką. Jei jam iš ryto kas nors nepaduodavo “parūkyti”, tai toks apsileidimas neapsieidavo be bausmės. Avinas visą laiką vaikščiodavo nuo vieno prie kito ir trindavo savo snukį ton vieton, kur yra kišenė. Negavęs savo porcijos, avinas pasirinkdavo sau auką ir progai pasitaikius, taip trenkdavo savo ragais, kad ir stipriausias vyras nebeišlaikydavo smūgio. Vėliau, prieš pat Velykas, tas avinas trenkė baterijos vadą į pakinklius ir vadas pargriuvo. Ar tai dėl to smūgio, ar dėl kitų priežasčių — jų aš ir šiandieną nežinau, avinas buvo Velykoms papjautas ir nukeliavo į katilą. Kareiviai už tai pakaltino viršilą ir nusprendė jį nubausti. Buvo nutarta viršilą “primušti”. Planas buvo toks: viršila eidavo valgyti privačiai pas vieną bobelką, kuri gyveno tuojau už miško. Taigi, vienas iš mūsų turėjo miške palūkėti viršilos einančio vakarienei ir tinkamu momentu, suduoti jam su lazda per kuprą. Didelės rizikos lyg ir nebūta, nes viršila buvo mažo ūgio žmogelis ir nelabai stiprus. Vienok iš to “sąmokslo” nieko neišėjo. Burtas krito žmogui, kuris buvo gana stiprus, bet užtat ir nedurnas, krito eiliniui Šapugai, žydui. Jis nuėjo į mišką, atsistojo už medžio, matė praeinantį viršilą, bet mušti nemušė. Sugrįžęs į kareivines jis pasakė, kad jam pritrūko drąsos mušti žmogų, kuris gal nėra ir kaltas. Jį užstojo ir daugiau vyrų ir Šapugai buvo dovanota. Tuo reikalas ir pasibaigė.

* * *

Kai atvyko naujokai, aš jau buvau visai apsipratęs su kareivio gyvenimu, tik statutai ir rikiuotė buvo man naujiena. Man vertėjo nebereikėjo ir Baltrukas jau nebebuvo mano viršininku. Visus pulko naujokus suvedė į vieną grupę, jos vadu buvo mūsų baterijos vadas vyr. ltn. Šimkus. Jo žinioje buvo, tik ką atvykę, Karo mokyklos V laidos leitenantai — Žilinskas, Sabaliauskas, Staranevičius ir Glinskis, o prie pabūklų ir jodinėjimo dalyvavo ir baterijų vyr. karininkai: Ambraziejus, Rupšys, Beinaravičius ir Dapkus. Kai kada atvykdavo ir baterijų vadai: Šimkus, Karosas, Banys ir Traškevičius, ypač kai buvo veikiama visos baterijos sudėty. Mums labiausia patikdavo užsiėmimai prie pabūklų ir jodinėjimas, o rikiuotė ir statutai, kurių tada buvo tik du — vidaus tarnybos ir drausmės, — buvo nelabai mėgiami dalykai. Ypač rikiuotės pamokų buvo labai daug. Puskarininkiai ir pats vadas Šimkus dėjo daug dėmesio į šį dalyką, o kadangi užsiėmimų aikštėbūdavo bemaž visada šlapia, tai mes po tų pamokų grįždavom į kareivines kaip iš balos ištraukti ir turėdavom daug vargo su rūbų valymu.

Naujoko darbo diena atrodė maždaug taip: 5 val. kėlimas, iki 7 val. arklių valymas ir šėrimas, iki 8 val. gimnastika ir pusryčiai. Iš įrankių turėjome tik kumelę, taigi dažniausia bėgdavome, kartais net iki Nemuno tilto. Nuo 8 iki 10 val.  būdavo rikiuotės užsiėmimai, šautuvų veiksmai, šaudymas šratais, veiksmai prie pabūklų, jodinėjimas. Iki 11 val. statutai, šautuvas, pabūklų dalys, pakinktai, balnas. Nuo 11 val. arklių valymas ir šėrimas. 12 val. pietūs ir iki 14 val. liuoslaikis. Po pietų ir vėl prie pabūklų, apie 2 valandas; paskui — įvairūs ūkio darbai ir 17 val.  vėl arklių valymas. Apie 18-18:30 val. darbo dienos galas, o iki 20 val., kada būdavo vakarinis patikrinimas, būdavome laisvi. 22 val. kazematuose degdavo tik po vieną lemputę ir visur būdavo tylu. Šeštadieniais dirbome tik iki pietų, po 14 val. valėme pabūklus, pakinktus, balnus, atlikdavom ūkio darbus, taisėmės rūbus, o sekmadieniais tik arklius valėme. Šventomis dienomis lošėme futbolą, arba su 6-to pėst. pulko komanda, arba su antra mūsų komanda, — abi jos buvo sudarytos ltn. Dapkaus.

1924 m. pavasarį į pulką atvyko generolas Žukauskas patikrinti naujokų apmokymą. Net gimnastiką nepraleido, pats parodęs kaip reikia per kumelę šokti. Su juo atvykęs plk. Janavičius irgi šoko per kumelę ir taip mikliai, kad daug kas iš mūsų net išsižiojo, — iš tų “ponų” mes nelaukėme tiek vikrumo, nes mūsų Šimkus niekad nešokinėdavo. Buvo ir skundų apklausinėjimas, kur dalyvavo visos baterijos kareiviai. Prieš apklausinėjimą viršila mums pasakė, kad visus skundus turime pirm jam pareikšti, o kadangi skundų nėra, tai ir generolui nėra ką sakyti. Bet išėjo kitaip. Eilinis Makutėnas, kuris buvo mikčius ir tik vandenį ir malkas tevežiodavo, pasiskundė generolui, kad neturi tinkamų batų. Ir iš tikrųjų, jo nepaprastai didelei kojai visame pulke neatsirado tinkamų batų ir jis dėvėjo savotiškas klumpes, — apačia medinė, o viršus odinis. Skundas pasibaigė gerai, Makutėną nenubaudė, o iš Kauno Intendantūros jam atsiuntė tinkamus, naujus batus.

* * *

Baigęs naujokų apmokymą buvau paskirtas į baterijos raštinę. Tais laikais kiekviena baterija turėjo savo atskirą ūkį, kurį valdė ne rikiuotės karininkai, o karo valdininkai. Gaubicų baterijoje ūkio viršininku buvo karo vald. Jonas Stašaitis, jis kartu buvo ir raštinės “vadu”. Tai buvo gerai nusimanąs žmogus ir šiaip malonus vyras. Jo dešiniąja ranka buvo psk. Izidorius Liesis, baigęs tik pradžios mokyklą, bet šiaip labai gabus augštaitis. Jis ruošėsi tada laikyti 4-ių gimnazijos klasių kvotimus ir daug dirbo. Su juo aš susidraugavau — jis man dėstė lietuvių kalbą iš Rygiškių Jono gramatikos, o aš jį lavinau matematikoje. Kiek aš jam padėjau, negaliu pasakyti, bet kvotimus jis išlaikė. Man gi jis tikrai daug padėjo, ir kai aš rudenį stojau į Karo mokyklą, tai klaidų dariau visai nedaug. Liesis vėliau gavo brandos atestatą, buvo pakeltas į karo valdininkus, baigė topografijos kursus, buvo perkeltas į Karo Topografijos skyrių, kur ir užbaigė savo tarnybą. Antru raštininku buvo eilinis Stradomskis. Kiek rimtas buvo Liesis, tiek vėjavaikis buvo šis vyrukas. Baigęs tarnybą, Stradomskis išvyko į Pietų Ameriką laimės jieškoti.

Raštinėje turėjau labai daug laisvo laiko, nes daug kas atkrito: arklių valymas, užsiėmimai ir ūkio darbai! Pagaliau net patikrinimui nereikėjo stoti, ir tik retkarčiais nueidavau vienai valandai atlikti veiksmus prie pabūklų. Užtat gerai pažinau ūkio atskaitomybę, nes tam buvau Stašaičio paruoštas. Raštininkai gyveno atskirame kambary greta raštinės, po pietų galėdavome pusvalandžiui numigti, o vakarais, prie geros šviesos, kiek ilgiau “eiti mokslą”. Tokiose gerose sąlygose Liesio pamokos nešė gerus rezultatus ir aš per vasarą iš tikrųjų daug išmokau. Rugpjūčio mėn. padaviau raportą, kad leistų man stoti į Karo mokyklą. Gavęs sutikimą išvykau į Kauną, išlaikiau egzaminus ir buvau perkeltas. Tuo ir pasibaigė mano kareiviavimo laikai.

Baigdamas noriu dar vieną dalyką paminėti, būtent, kokia nuotaika vyravo kareivių tarpe ir kaip jie žiūrėjo į karininkus. Čia, žinoma, galiu pasakyti tik tiek, kiek pats patyriau.

Tais laikais artilerijoje reikėjo tarnauti tris metus. Per tokį ilgą laikotarpį viens kitą gerai pažinome, tačiau draugiški santykiai buvo palaikomi tik tarp tų, kuriuos rišo bendra tarnyba, pav., prie to paties pabūklo. Mūsų lovos kazematuose stovėjo pabūklų tvarka, panašiai kaip ir arkliai arklidėje, todėl kaimynas tarnyboje gulėjo getą tavęs. Santykiai tarp kareivių buvo geri, nieks neklausė ar tu lietuvis, ar lenkas, ar rusas, ar vokietis. Net abu baterijos žydeliai, Šapuga ir Teiceris, niekad nebūdavo užgauliojami dėl to, kad jie buvo žydai, o 10-tos baterijos viršila buvo žydas Geselkevičius.

Kas liečia viršininkus, tai į juos kareiviai žiūrėjo taip, kaip jų santykius nustatė vidaus tarnybos ir drausmės statutai. Apie kažkokią “meilę”, apie kurią kartais rašoma, negali būti ir kalbos, — viršininkai buvo gerbiami, vienas daugiau, kitas mažiau, bet daugiausia į juos žiūrėta, jei taip galima pasakyti, “abstrakčiai”, t.y. nežiūrint asmens, kiekvienas viršininkas gali tik įsakyti, o ne prašyti, ir pavaldinys gali tik klausyti ir vykdyti. Net su puskarininkiais turėjome tik tarnybinius santykius, — jie gyveno atskirame kambaryje ir į mūsų kazematus ateidavo, tik kai turėdavo kokį reikalą.

Karininkus matydavome tik užsiėmimo metu, kur ir jie ir mes atlikdavome tik mūsų pareigas. Savaime aišku, kad tas viršininkas, kuris mažiau bausdavo, o daugiau tik papeikdavo, buvo mūsų daugiau gerbiamas už tą, kuris darydavo atvirkščiai. Šių “gerų” karininkų pirmoje vietoje pas mus stovėjo ltn. Kazys Ambraziejus, o puskarininkių — žvalgų viršininkas vyr. psk. Dūda. Vienok, neapykantos bet kuriam karininkui niekados nebuvo pareikšta.