ALVUDAS
Po sėkmingo pasirodymo scenoje ALVUDO artistai užkandžiauja. Deš. stovi ALVUDO ideologas, įkūrėjas ir vadovas dr. J. Adomavičius.
... “Ne kiekvienas didelis darbas yra geras, bet kiekvienas geras darbas yra didelis". ..
KALPAS UOGINTUS
Dažnai skaitome spaudoje, o dar dažniau girdime žmones pašnekesiuose minint ALVUDĄ. Yra tai koks kalbinis naujadaras ar kas kita? — Tai yra (sutrumpintai) AMERIKOS LIETUVIO VAIKO UGDYMO DRAUGIJA, Inc. ALVUD’as — patrioto lietuvio ir didelio altruisto - visuomenininko, med. daktaro Jono Adomavičiaus, 1958 m. įsteigta Čikagoje. Vyriausias Alvudo tikslas — išauklėti ir subrandinti lietuviukus į sveikus kūnu, dvasia ir pajautomis; išugdyti dorus, kilnius žmones, sąmoningus, savo tėvų kalbą, kraštą ir papročius gerbiančius, lietuvius.
Po II-jo Pasaulinio karo, besklindančio komunizmo poveikyje, įsivyravo, taip vadinamoji, modernioji pedagogika. Vaikas — mokinys buvo pastatytas visako centru. Vaikystės laikotarpis, ne vaikus “apsunkinančiam” mokslui, bet jo laisvei, jo paties nuožiūra naudojamam laikui, skiriamas. Mat, vaikas turįs naudotis, džiaugtis “laimingu savo vaikystės— jaunystės amžiumi”. Tai liberalizmo, nihilizmo ir savotiško dvasinio kvaitulio nuotaika, kuri naujoviškumo, originalumo bei madingumo vardu, laisvam jaunimui įdiegė skurdžiaus— bastūno veido ir aprangos pavidalą. Tasai, vadinamasis, vaiko “savuoju laimingu laiku”, savo nuožiūra neribotas (besaikis) naudojimasis, pakeitė normalius mokytojo ir mokinio santykius, sugriovė vaikų drausmę šeimoje ir mokykšloje. Mokytojas nebeteko pagarbos, nes “laisvi” mokiniai, be bausmės baimės, drįsta pajuokti, niekinti, net fiziniai užpuldinėti, įžeidinėti savo mokytoją. Mokyklose įsivyravo vandalizmas: langų daužymas, inventoriaus, mokslo priemonių, knygų, net ir pačių mokyklų pastatų naikinimas (padeginėjimas). Tai kasdienis, beveik normalus reiškinys... Pats sau paliktas ir besinaudodamas laiminga savo vaikyste — jaunyste, vaikas — jaunuolis apsileido išviršiniai ir susirgo, pakriko moraliai. Šiurpius vaizdus šiandieną mums rodo televizija, kinai, skelbia radio ir spauda. Faktas yra, jog net vidudienį pavojinga pasidarė žmogui būti miesto gatvėje. Čia siautėja, taip vadinamų, “teenagerių” (vaikėzų) gaujos, užpuldinėja vyrus, moteris ir senelius. Šaudo, subado peiliais ir net nužudo. Jieško pinigo, kurį sunaudoja narkotikam, alkoholiui, rūkalams, ar ginklui įsigyti... Viešai yra žinoma, kad jaunamečių nusikaltimai šioje laisvoje šalyje šiandieną “sumuša” visus rekordus.
JAV prezidentas, kartą, vienoje savo spaudos konferencijų, jaunamečių nusikaltimų problemą pripažino rimta ir pavojinga ateičiai. Tai jau kiekvienas mato ir supranta. Nežabota vaikų—mokinių laisvė, pražydo jaunimo anarchizmu, banditizmu. Vyriausybė, tačiau, sakosi negalinti imtis jaunuomenės auklėjimo iniciatyvos ir daboti jos moralę. Visų pirma, tuo reikalu susirūpinti privalą patys tėvai, pedagogai, dvasiškiai.
Kai mūsų inteligentų dauguma pasibaisėdami visą tai tik stebėjo ir baiminosi dėl mūsų pačių — lietuviško prieauglio, kuris tėvams dirbant, dienos laiką laisvai leido gatvėse, toje pavojingoje aplinkoje begyvendamas, tik vienas žmogus teisingai suprato gresiantį mūsų jaunimui pavojų ir ne tik žodžiais, bet realiu darbu stojo lietuvio vaiko gelbėjimo darban. Tas idealistas, tai medicinos daktaras, Jonas Adomavičius. Jis pasiryžo gelbėti lietuvių vaikus — jaunimą nuo tos baisios, užkrečiamos “neribotos laisvės” ligos ir 1958 m., įsteigė oficialią lietuvio vaiko auklėjimo draugiją — ALVUDĄ, kurio, kaip jau anksčiau minėta, vyriausias tikslas — ugdyti pilnutinį, sveiką kūnu, protu ir jausmais žmogų; iš mažens formuoti vaiko sielą ir kūną, kad jis neįprastų, neįgautų palinkimo nusikalsti, kad pamėgtų sąmoningą drausmę, tvarką ir pamiltų tiesą, gėrį ir grožį.
Jonas Adomavičius, M.D., priešingai pseudo moderniajai pedagogikai, nepalieka vaikui savo nuožiūra naudotis “laisvu gyvenimu”, bet duoda vaikui, pagal jo sugebėjimus ir galias, pakankamai jį dominančio darbo, kad atitraukus jį iš gatvės, iš neigiamai vaiką veikiančios ir jo būdą žalojančios, aplinkos, ir duoda jam tinkamą, naudingą užsiėmimą, pratinantį naudingai leisti laiką, žaidžiant ir kartu fiziniai bei intelektualiniai lavinantis ir tobulėjant. . . “Didelė yra menkysta darbais neparemti pamokslų. Tokių ‘liežuvininkų’ jau nebeilgos dienos. Dėl jų veiklos ir susilaukėm viso to pasaulio krizio, kai žmoguje nesimato žmogaus. Dėl jų pataikūniškų patarimų, viskas augštyn kojom apvirto. Turime tvarkytis, kad pajėgtume savu pavyzdžiu jaunuosius išmokyti sąmoningos darbo drausmės, pagarbos vyresniesiems, artimui, ir viso kas žmoniška, teisinga, gražu ir gera, gerbti ir mylėti. Nuo pat mažens žmogus privalo mokytis skirti grūdus nuo pelų” — kartą savo prakalboje pasakė dr. Adomavičius. (Pakartojau iš atminties. K. Uog.)
Dr. J. Adomavičius, netik kalba, jis ir veikia. Alvudan jis subūrė profesorių, pedagogų, psichiatrų, psichologų, medicinos gydytojų ir kitų augštojo mokslo, auklėjimo specialistų, kurie skaito viešas paskaitas apie žmogaus kūno ir jausmų plėtros dėsnius bei suinteresuotiems atsakinėja įvairius klausimus, įvairiais šeimų darnaus sugyvenimo bei vaikų auklėjimo reikalais. Alvudo paskaitos gausiai lankomos. Visiems atsilankantiems ir suinteresuotiems veltui teikiama mediciniška-pedagoginė literatūra. Tuo būdu Alvudas teoriniai ir praktiniai ateina pagalbon geros valios tėvams — lietuviams, norintiems išauklėti vispusiškai sveikus ir dorus vaikus.
1962 m. Alvudas suorganizavo vaikų teatrą, kuriam sėkmingai vadovauja akt. A. Brinką, baigęs Kauno valstybės dramos studiją. Teatro personalo sąstate veikia: direkt. padėjėja A. Sobieskienė, muzikas-komp. J. Bertulis, baletmeisteris S. Velbasis, pedagogė Z. Juškevičienė — administratorė, kanklių ansamblio vadovė A. Kirvaitytė ir kt. Nelengva buvo teatro veiklos pradžia. Tik pasiryžimas, energija, kantrybė ir savimi pasitikėjimas sunkumus nugalėjo ir šiandieną vaikų teatras jau yra stiprus vaidybos vienetas, pastatęs scenoje kelias gražias premjeras. Visi spektakliai praėjo dideliu pasisekimu. Patenkinti žiūrovai nuoširdžiai gėrėjosi mūsų mažųjų artistų sugebėjimais.. Iš tikro, žavėtinai gražu žiūrėti kaip 3-8 metų amžiaus artistai taip gražiai, taip sąmoningai vaidina sudėtingus pasakų personažų ir kt. vaidmenis. Dabar teatras jau turi virš 40 artistų, kurių tarpe yra turinčių apčiuopiamų vaidybos talento duomenų, tai: V. Sobieskytė, Onutė Požerniukaitė, Rita Kėkštaitė, D. Petersonaitė, V. Ramonis ir kt. Teatras yra viena didžiųjų priemonių Alvudo užsibrėžtajam tikslui siekti. Teatre vaikai ugdosi kūrybines galias, savo bendraamžių aplinkoje, kultūringai žaizdami mokosi būti socialūs, visuomeniški, taurūs. Didelį sąmoningumo ir išsilavinimo skirtumą palyginę rastume tarp vaikų nedalyvaujančių ne tik teatro veikloje, bet ir išviso Alvudo parengimuose, su ten dalyvaujančiais.
Alvudo vaikų auklėjimo programa nesiriboja vien tik teoretinėmis paskaitomis, bei vaikų teatro veikla. Čia. auklėjimo ir mokslinimo darbas vykdomas labai planingai, plačia vaga ir įvairiais kitais būdais:
1. Vasaros metu rengiama vaikams iškylos į miškus, parkus, gojus, vaisių sodus, uogynus, gėlynus, botanikos ir zoologijos sodus, kur yra viskas, kuo tik mūsų mažieji domisi. Čia viskas mokytojų vaikučiams aiškinama, rodoma.
2. Didelės reikšmės turi Alvudo vasaros metu, miesto parkuose įkurtos vaikų aikštelės, prityrusių mokytojų vadovaujamos. Aikštelėse vaikai mokomi, netik gražiai žaisti, bet ir skaičiuoti, naudojant specialų raidyną ir kitas modernias priemones. Ččia taipgi vaikai mokomi jiems pritaikintų dainelių, šokių, Lietuvos istorijos (jiems prieinamu metodu), jiems sekamos pasakos, legendos. Tuo būdu vaikai (2, 5-6 metelių) pratinami naudingai leisti laiką, pratinami prie tvarkos — drausmės, mokslinami. Su jais kalbama taisyklinga ir jiems suprantama lietuvių kalba. Tokie vaikai, nepalyginamai stipriau jausis už kitus, pradėję lankyti mokyklas.
3. Savaitgaliais, atviroje gamtoje, kur nors jaukiame parko kampelyje, mūsų trispalvės tautinės vėliavos paunksmėje, o žiemą salėse, vaikams ir suaugusiems (vaikų tėvams, palydovams ir kt.) rengiama kultūringos popietės — subuvimai. Ten skaitoma (įvairiomis temomis) paskaitos, ro-
Grupelė ALVUDO artistų žiūrinėja gautas dovanas už gerą pasirodymą scenoje.
doma specialiai vaikams pritaikinti ir suaugusiems taipgi, kultūriniai filmai. Visada būna specialios, mokytojų priežiūroje, vaikams programos su pačių vaikų šokamo baleto numeriais, žaidžiama sportiniai žaidimai, dainuojama, deklamuojama. Geriausiai savo uždavinį atlikę vaikai apdovanojami, o visi kartu pavaišinami, pačiam dr. Adomavičiui patarnaujant ir su vaikais pasišnekant.
4. Kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį, per Sophie Barčus radio šeimos valandą (7 val. vakaro), iš Alvudo vaikų teatro studijos, transliuojama vaikų radio vaidinimai: dainos, deklamacijos, prakalbos ...
5. Vyresnieji vaikai mokomi gražbylystės bei meniško skaitymo; gražių rankdarbėlių: inkilėlius dirbti, velykinius margučius marginti, Kalėdų eglaitei šiaudinius ir popierinius papuošalus dirbti, karpyti, drožinėti, piešti; aiškinama kaip reikia medelius, daržoves, gėles sodinti ir prižiūrėti. Mergaitės mokomos higieniškų maisto patiekalų gaminimo būdų ir t.t. Todėl retkarčiais būna tokių vaikų darbelių parodėlės, konkursai. Laimėjusiems įteikiamos dovanos: knygos, žymiųjų lietuvių menininkų paveikslų reprodukcijos, vaisiai, saldumynai, kepsniai, žaislai ir kt., pagal laimėjusio amžių ir nuopelną.
6. Kasmet lietuviškomis tradicijomis organizuojama lietuviams bendros Kūčios su atitinkama programa, eglute ir vaikams dovanėlėmis, kurias iš "Lietuvos” atneša Kalėdų senelis. Senelis, apdovanodamas vaikučius, pasakoja jiems kaip ten, Lietuvoje, Kalėdos būdavo švenčiamos anksčiau ir kaip dabar. Tas labai sudomina vaikučius ir jie dar ilgai klausinėja savo mamyčių apie Lietuvą. Pabrėžtina, jog kalėdinės programos būna labai turtingos, įvairios ir grynai patriotiškos. Tik Alvudo Kalėdų vaizdų scenoje galima pamatyti šv. šeimą — lietuvišką. Ten Madona su Kūdikėliu ir aplink juos dramos liudininkai, lietuviškai-tautiškai apsirengę.
7. Kasmet organizuojama bendras Naujųjų Metų sutikimas, Vasario 16-sios minėjimas, Lietuvos pavergimo ir žiauraus lietuvių iš gimtųjų namų Sibiran trėmimo minėjimas, Lietuvos kariuomenės šventės, Dariaus-Girėno ir kitų tautai bei valstybei nusipelnusiųjų asmenų ar organizacijų iškilmingi minėjimai. Taipgi, tradicinės Joninės; šeimos švenčių dienos: motinos, tėvo pagerbimas... Visa tai atliekama gražia, taisyklinga lietuvių kalba, pagal iš anksto auklėtojų — mokytojų nustatytas, įvykius atitinkančias, turiningas, prasmingas ir patriotines programas, mokytojams vadovaujant ir prižiūrint. Kiekviename žingsnyje, Alvudo veikloje, neatsitiktinai, bet planingai, nuoširdžiai jaunųjų lietuviukų širdelėsna diegiama Tėvynės meilė. Pavyzdžiui, čia pateikiu kun. dr. J. Kubiliaus, S.J., kartą Vasario 16-tą minint, sukalbėtą invokaciją: ... “štai tau, Tėvyne Lietuva, Tavo mažieji, dukros ir sūnūs, atėjo Tavęs pasveikinti prisikėlusios laisvam gyvenimui, gi dabar kenčiančios ir persekiojamos, ir pasiryžti augant, savyje ugdyti Tau, Tėvyne, meilę ir dirbti Tavo laisvei atgauti. Visi maldos žodžiuose nulenkiame galvas tiems, kurie kovodami už Tėvynės laisvę žuvo ar mirė”...
Mes, seniai, kurie (pagal A. S. Puškiną) ko nors ir kaip nors kadaise mokėmės, negalime nežinoti, jog stipriausiai įspūdžiai mus veikia vaikystėje. Ką anuomet girdėjome, matėme ar išmokome — niekada nebeužmirštame. Nesunku tad suprasti kokią brangią dovaną mūsų atžalynui, mūsų mažiesiems “alvudukams”, lietuvybės išlaikymo srityje, nemokamai ir taip mokoviškai, taip gausiai ir įspūdingai teikia Alvudas! ... Negana to, dr. J. Adomavičius, besirūpindamas išauklėti vispusiškai sveiką lietuviuką, kol daugeliui darbininkių motinų ne savuose namuose dirbant ir negalint viso laiko pašvęsti savo vaikų auklėjimui bei mokslinimui, apleidžia tą sritį, skuba ateiti tiems tėvams ir motinoms pagalbon, pastatydinant pavyzdinius Vaikų Namus. Tuose namuose vaikai turės vispusišką sveikatingumą palaikantį gyvenimą tuo metu, kai jų gimdytojai negali kartu su jais būti. Projektuodamas tai, daktaras J. Adomavičius neturi omenyje jokio asmeniško sau pelno. Jis trokšta visą lietuvių visuomenę praturtinti vispusiškai sveikais, gerai išauklėtais žmonėmis. Taip projektuojamas epochinės svarbos darbas, nes prie vaikų namų numatoma ir seneliams poilsio namai (prieglauda). Kaip vaikų namuose, taip ir senelių namuose, numatoma viskas įrengti pagal paskiausius mokslo ir higienos reikalavimus. Vaikų namuose būsianti įkurta mokykla su visais moderniosios pedagogikos įrengimais, bei mokslo priemonėmis. .. .“Tepra-nyksta madų parodėlėse vaikams Kleopatrų rodymas, jei negalima jiems Birutės ar Gražinos pristatyti” .. . sako dr. J. Adomavičius, savo paskaitose lietuviams.
Dr. Jonas Adomavičius per Alvudą propaguoja visišką abstinenciją, t.y. susilaikymą nuo svaiginimosi alkoholiniais gėrimais, rūkymo, o taipgi kortavimo ir apkalbinėjimo. Alvudo parengimuose nesisvaiginama ir nerūkoma, nors ir atvirame ore esant. Alvudo parengimai visada atviri visiems geros valios lietuviams. Be labai vertingų programų, čia visada, p. M. Bosienės vedamas, veikia šviežių ir sveikų lietuviškų užkandžių ir bealkoholiškų, namie gamintų, gėrimų (duoninė gira, šampanas, vaisių arbata), bufetas.
Viso to didelio darbo ir projektų gerasis genijus yra pats dr. J. Adomavičius. Jam uoliai talkininkauja dr. Ona Vaškevičiūtė, kuri ypač daug rūpesčio ir širdies parodė organizuodama vaikų aikšteles. Ji taipgi daug rūpinasi senelių namų statyba. Dr. J. Adomavičius, kurdamas Alvudą, darbą pradėjo, kaip sakoma, ne nuo viršūnių, bet kaip matome, iš apačios, nuo lietuviškos liaudies. Savo, kaip gydytojo, brangiais laisvalaikiais, savo prakalbomis, paskaitomis jis eina ne į garbės prezidiumus, bet į radiofonus, į redakcijas, į paprastųjų savo tautiečių tarpą, į lietuvių vaikų, jaunuolių būrelius ... Jis sielojasi lietuvio ateitimi, jam rūpi, kad lietuvių tėvų vaikai nepapildytų tų, gatvėse besidaužančių, bedarbių jaunuolių nusikalstamųjų būrių ... Jam rūpi papildyti lietuvių gretas vispusiškai sveikais, savo bendruomenei, savo tautai ir kraštui naudingais žmonėmis.
Savo paskaitas ir prakalbas dr. J. Adomavičius visada baigia raginimu visiems, be jokių išimčių, įsijungti į gražiausią žmogaus veiklą — vispusiškai sveiko žmogaus mūsų tarpan atėjimo paspartinimą. ... “Žmonijos atžalyną daug kas mėgina auklėti, vienok reikiamai jį išauklėja tik vispusiškai pakankamai susveikęs asmuo. Pagal šių dienų mediciną, vispusiška sveikata yra žmogaus kūno, proto ir pojūčių—emocijų darna. Tokios darnos visiems privaloma siekti, nes jos, lygiai kaip ir bendrai mokslo, nė vienam nebuvo, nėra ir niekada nebus perdaug” — sako dr. Jonas Adomavičius.
Teigiama Alvudo veiklos įtaka čikagiečių lietuvių visuomenėje, organizacijų gyvenime jau yra jaučiama, nes Alvudas stengiasi jiems padėti pilniau kūnų, protu ir jausmais sustiprėti.
Alvudas yra Illinois valstybės sekretoriaus pripažinta, Cook County Clerk įstaigoje užregistruota ir iš Internal Revenue Service, aukojamoms sumoms, nuo mokesčių mokėjimo atleidimą gavusi, organizacija.
Dėl savo veiklos naudingumo, Alvudas pilnai užsipelno visuomenės ir geravalių žmonių, bei organizacijų rimto dėmesio ir medžiaginės, jo planams vykdyti, paramos. Našta nebus taip sunki, jei visi padės ją nešti.
ALVUDO adresas: 2319 West Garfield Blvd. Chicago, III. 60636; telef.: HE 4-8666.
