“Pradžioje buvo Žodis”

VILIUS BRAŽĖNAS

Kelios mintys prie gen. prof. S. Dirmanto viešai tarto žodžio lapkričio 19 d. 1967 m. Čikagoje prie paminklo žuvusiems kovoje dėl Lietuvos laisvės, tilpusio KARYJE # 1, sausio mėn. 1968 m.

Anot to lietuviško grandinio, prigriebto dėl nepastabumo ir generolo nepasveikinimo: — “Ponas Generole! Jeigu mes, viršininkai, tarp savęs ginčysimės, ką gi tie eiliniai pasakys?! ..

Tad ir man, atsargos (net ne kadro) jaunesniajam leitenantui, nesutikti su generolu lyg ir nelabai tiktų, nustatyta tvarka. Ypač, kad brig, generolas Stasys Dirmantas yra dar ir mano buvęs profesorius.

Tačiau, kaip vyskupai, kunigai, seselės ir net pats popiežius nėra mums visiems autoritetai karinės strategijos ir Šiaurės Vietnamo bombardąvimo srityje, taip ir generolai, nebūtinai turėtų būti laikomi neklaidingais geopolitikos, psichologinio karo, šaltojo karo, ar politinės laisvės kovos klausimuose. Mano manymu, KARIO 1968 metų 1 nr. paskelbtoje kalboje gen. Dirmantas kaip tik daugiausia ir lietė tas sritis.

“Tokios mūsų dabartinės, neva, ‘kovos’ mūsų priešas nebijo”. Tiesa, kad dabartinės “neva kovos” nebijo, jei kova tik šokiais ir dainomis bei operų pastatymais apsiriboja. Tuos dalykus ir pats mūsų priešas pavergtoje Lietuvoje kol kas puoselėja ar bent toleruoja. Bolševikai net mūsų tremties dailininkams parodas suruošia. Tačiau, kita kalba yra su peticijomis, kongreso rezoliucijomis, demonstracijomis ir panašiomis, viešąją opiniją formuojančiomis, kovos priemonėmis. Jeigu priešas jų nebijo, kodėl tad bando jas stabdyti, kodėl puola ir šmeižia jų vykdytojus, kodėl siunčia savo agentus visuomenei suskaldyti, kodėl bruka “ryšius su kraštu” kaip priemonę pavieniams veikėjams burnas užčiaupti? Kodėl Amerikos liberalų spauda, TV ir radijas, sąžiningai einą Sovietų klapčiuko pareigas, taip nuosekliai nutyli ir slopina mūsų bandymus eiti su sava byla į viešąją opiniją? Kodėl Sovietai, jei ne tiesioginiai, tai bent per savo pusbernius Washing-tone, suparaližavo mūsų veiksnių veiklą iki tokio laipsnio, kad mes net bijomės viešai pasirodyti esą antikomunistai ir antisovietai ? (Turiu omeny “Gedulo Dienos” Spalio revoliucijos proga ir “Komunizmo teismo” ši vasarį skandalą.)

Skaityti daugiau: “Pradžioje buvo Žodis”

Kolizėjus ir maudyklės neapsaugojo Romos

BALTYS

Kalbant ar rašant apie prieš 50 metų įvykusį nepriklausomybės atstatymą, mūsuose užakcentuojama, kad savanoriai, sakytum, atėjo, kraštą nuo priešų išvadavo ir vėl dingo. Arba, 1945-52 metų priešokupacinis pasipriešinimas: — partizanų prisirinko miškuose ir iš ten jie vedė kovą, o paskui ir vėl dingo. Ir taip, nuolat kartojant, jau apsipratom su mintimi, kad atėjus metui, vėl kas nors susirinks, atstatys jau dabar lyg ir apspręstas valstybės sienas, o mums beliks tik suorganizuoti policiją judėjimui tvarkyti, demokratiniu būdu išsirinkti vyriausybę ir puoselėjant kultūrines vertybes, ramiai tęsti nepriklausomą gyvenimą.

“Oficialioji paminklo paskirtis, nusakyta jo pavadinime: — Prisiminti, pagerbti, bet kokiose aplinkybėse kovojusius, nukentėjusius ir kritusius kovoje dėl Lietuvos žmonių laisvės.” (S.D.).    .

Tikiuosi, kad rasis kas pilnai nusakys platesnėje studijoje tautų ir valstybių nepriklausomybės išlaikymo pagrindinius reikalavimus nūdieniniam pasaulyje; trumpai gi tariant, prisimenam ir pagerbiam, ne vien kovojusius Nepriklausomybės atstatymo metais, prie Jezno, ar Radviliškio, ten kritusius, sužeistus, bet ir dėl Lietuvos žmonių laisvės aukojusius save, savo darbą, pastangas, nežiūrint kokiose aplinkybėse.

Paskutinis eksperimentas, 1967 metų birželio mėn. 5-10 dienomis, žydų arabų konflikte, klasiškai įrodė, kad pati viena kariuomenė, nežiūrint jos skaičiaus ir modernaus apginklavimo, be visos tautos dalyvavimo ir pastangų, negali pilnai įvykdyti jai skirtų uždavinių (žiūr. KARYS #9, 1967 m. “šešių dienų karas Artimuose Rytuose”). Ir mūsų pačių tautos istorija mus moko, kad vieningos visos tautos pastangos sutelktos vienam bendram tikslui duodavo lauktas išdavas. Trumpai žvelkime: šimtmetinės rusų okupacijos nusikratymas buvo visuotinų tautos pastangų išdava. Kad ir maža kultūrininkų saujelė, formavo nepriklausomybės atstatymo idėjas, atkūrė istorinę tautos nepriklausomybės praeitį; jų idėjas knygose ir laikraščiuose išspausdino spaustuvininkai, platino knygnešiai, visi skaitė ir kitus mokė rašto ir tie skleidė idėjas patys pramokę skaityti. Tuo būdu, tautoje išaugo supratimas reikalo būti nepriklausomais ir atėjus metui, “bet kur, bet kada, bet kokiose aplinkybėse”, bet kokiomis priemonėmis, kaip kas išmanė, kovojo, tą kovą palaikė ir aukojosi bendram tikslui — Lietuvos žmonių laisvei.

Skaityti daugiau: Kolizėjus ir maudyklės neapsaugojo Romos

LIETUVOS VALSTYBINĖS SIENOS

JONAS VASYS

Lietuviai yra labai humaniška, taiką mylinti tauta. Tą buvo pastebėję jau žilos senovės keliautojai, pirkliai, misijonieriai ir kiti svetimieji, turėję reikalų su baltais. Prūsai, sugavę svetimtaučius misijonierius, XII a. skelbusius jiems jų žemėje nepriimtiną mokslą, jų nežudė, tik išvarė, sakydami: “Išeikite, kad mūsų akys jūsų neregėtų, mūsų ausys negirdėtų”.

Priešai, tačiau, prūsus, sūduvius, jotvingus, galindus, latvius, lietuvius ir kitus baltus traktavo visai kitaip: organizuodavo į jų kraštus baudžiamuosius žygius, išžudydami gyventojus, išdegindami jų sodybas, kad net ir kur nors miškuose pasislėpę, neturėdavo galimybių beišlikti. To, gi, meto žygiai būdavo daromi krikščionybės vardan ...

Ir dabar mūsų kaimynų užmačios, baltų atžvilgiu, nė kiek nepasikeitę, tik šūkiai, kuriais jie dangstosi, yra kiek daugiau pritaikyti šiems laikams: rusai eina komunizmo vardu, lenkai —    “nesugriaunamos” unijos atstatyti, vokiečiai —    plėsdami erdvę “didžiajai” vokiečių tautai. . .

Iš kitos pusės, lietuviai, pilnai išlaikę per ištisus amžius humanistinius principus, stengiasi įtikti visiems kaimynams, pasitenkindami net labai suspaustomis sienomis, užmerkdami akis prieš faktą, kad buvę labai dideli baltų gyventi plotai jau baigia būti visiškai užimti rusų ir lenkų, šiais laikais jiems taip meistriškai naudojant genocidinius principus.

Tuo tarpu, mūsų draugai, čia turiu galvoje amerikiečius, nemėgsta mažų, ekonomiškai nepastovių valstybių. Po I Pas. karo Amerikos prezidento Wilsono sudarytoji komisija, Lietuvos reikalą išstudijavusi, nubrėžė gana įdomų Lietuvos sienų žemėlapį, kuris dar ir šiandieną yra vertas dėmesio.

Taigi, mes stovime prieš dilemą: mūsų kaimynai nesutinka matyti nepriklausomos Lietuvos jokiose, kad ir ankščiausiose sienose, kai mūsų draugai amerikiečiai norėtų Lietuvą matyti gerokai daugiau praplėstose, negu 1920 m., sienose. Tam jie turi gerą pagrindą. Lieka tik patys lietuviai, kurie priešo nesveika propaganda persiėmę, pamiršdami Lietuvos istoriją, baltų gyventus plotus, stengiasi patenkinti priešo reikalavimus, o ne savo, siekdami mažos Lietuvos.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBINĖS SIENOS

AR TU ATSIMENI

P. Geišionis

Ar tu atsimeni tą klaikią naktį
Kada gyvenimas tulžim pavirto,
Kada tėvynė ašarom pasruvo,

Kaip dalgė žolępriešai mūsų brolius kirto?

Ar tu tą naktį dar meni,
Kai sau ramiai ir be pavojaus gyveni?
Ar tu prisimeni tą didį skausmą,
Kurį ir šiandien kenčia mūs tėvynė?

Kai blaško, tremia, srūva kraujas
Ir tuos, kurie ją niekina jos išsigynę?
Ar tu tiki, kad kelsis vėl ir bus laisva
Šalis gimtoji Lietuva?

Ar tu prisimeni grandis ant rankų,
Kai širdys pagieža, kerštu liepsnoja?
Maldaukime rankas sudėję dangų,
Kad atitolintų nuo mūsų tą pavojų.

Po tremtinio našta, miels broli, nepalūžk!
Kovotojų eilėj tu pirmas būk!
O taip! Prisimenu. Mačiau ne kartą . . .
Šiurpu! Kiek vargta, kiek kovota ir kentėta.

Iš kovos lauko nesitrauksim,
Kai tiek aukų ant laisvės aukuro yra sudėta.
Pirmyn! Drąsiau! Augštai iškelta vėliava. 
Laisva ir vėl žygiuos tėvynė Lietuva.

KARO LAUKO PAŠTAS

EUG. PETRAUSKAS

ĮVADAS

Imdamasis rašyti bent kiek apčiuopiamesni straipsnį apie Lietuvos Karo Lauko Paštą, veikusį Nepriklausomybės kovų laikotarpyje, turėjau pasinaudoti Susisiekimo Ministerijos Pašto, Telegrafo - Telefono Valdybos išleistu leidinėliu “Lietuvos Paštas 1918-1922 metais” (inž. K. Puidos redaguotu, Kaunas, 1922 m.). Be to, pasinaudojau Karo Technikos Dalių 1919-1939 m. dvidešimtmečio proga išleistu specialiu leidiniu, KARIO žurnalo straipsniais apie Nepriklausomybės kovas, o taip pat ir gyvųjų liudininkų prisiminimais.

Kadangi mūsų paštų veikloje yra labai maža žinių apie Karo Lauko Paštą, tad teko daryti analizę bei sprendimus iš žinių, surinktų paminėtuose šaltiniuose. Tad kiekvienas šio straipsnio skaitytojas teatsižvelgia į sunkumus, su kuriais teko šio straipsnio autoriui susidurti, ir tepalydi šias mintis kaip prisiminimus apie mūsų buvusį Karo Lauko Paštą.

ISTORINĖ APŽVALGA

Kiekviena kariaujanti pusė parinkdavo ypatingai ištvermingus vyrus, galinčius nugalėti fizinį nuovargį, alkį ir ligas. Ištvermė ir drąsa turėjo lydėti šiuos parinktuosius vyrus. Tie vyrai būdavo vadinami žinių bėgliais.

Dar prieš Kristaus gimimą graikų legenda apibūdino nežinomą žinių bėglį, kaip ištvermingiausią vyrą, per porą valandų sukorusį 42 kilometrų kelią iš Maratono mūšio lauko į Atėnus, atnešusį džiugią žinią savo valdovui, kad priešas yra sumuštas. “Mes nugalėjom”, buvo jo paskutinieji žodžiai ir jis krito negyvas nuo širdies smūgio. Taigi, skubi žinia buvo perduota gyvu žodžiu iš kovos lauko vyriausiam krašto valdovui, reiškia, įvyko veiksmas karo lauko apystovose ir žinia buvo perduota lyg ir pašto sąlygomis.

Jei dabartiniais laikais Olimpiniuose žaidimuose naudojamos estafetės — perdavimas lazdelės nuo vieno bėgiko kitam, ir t.t., tai tik vykdoma tas, ką senovėje graikai ir romėnai, išlaikydami greitį, vykdė, perdavinėdami skubias žinias savo valdovams. Dabar tai yra sportas, gi, anais laikais tai buvo žinių perdavimas, lyg ir paštas.

Dažnai kronikose užtinkame nurodymų, kaip lietuviai senais laikais, ypač žemaičiai, kariaudami sugebėdavo, tiek žiemą, tiek ir vasarą išnaudoti savo krašto topografines ypatybes — miškus, kalnus, upių slėnius, ar balas. Jie mokėjo ne tik išnaudoti, kas gamtos buvo patiekta, bet mūsų gausingų piliakalnių statytojai dažnai daug pridėdavo ir savo. Pastebimos tais laikais ir ryšių tarnybos užuomazgos: iš piliakalnių dūmai ir laužo šviesa, būgnai ir trimtų garsai. Ir anais laikais buvo jau įprasta vartoti pasiuntinius (pėsčius ir raitus), šauklius ir vyčius. Būdavo duodami garsiniai ir vamzdiniai signalai. Reiškia, būta tolygaus paštiniam susižinojimui organizuotumo.

Skaityti daugiau: KARO LAUKO PAŠTAS

Subkategorijos