Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes A v., Racine, Wisc.

SU “SENUOJU” KARIU IR ŠAULIU ATSISVEIKINANT

Lietuvos laukai pagimdė mane, užaugino
Čia svečioj šaly priglaustas lieku asai,
Laukdamas, kad Nauja Aušra vėl nušvistų Tėvynei,
Tuomet ir man lengviau bus ilsėtis svetur.

1965 m. liepos mėn. 12 d. Ročestery, N. Y., mūsų eiles apleido taurus Rytų Augštaitijos sūnus, savanoris - kūrėjas, 1935 - 1940 m. LŠS-gos vadas, plk. Pranas Saladžius.

Lietuvos laukų užaugintas, paliko jiems ištikimas namuose ir svetur, ilgėdamasis aušros Tėvynei ir dirbdamas, kad ji vėl jai nušvistų. Užsigrūdinęs Galicijos ir vėliau Nepriklausomybės kovų laukuose, pasirinko kario profesiją, kuri glaudžiai rišasi su jaunystėje pradėtu mokytojo darbu. Ėjo įvairias karinio pobūdžio administracines pareigas. Vadovavo LŠS-gai ir ją ruošė sutikti galvotrūkčiais beatslenkančias karo audras, atnešusias Lietuvai okupaciją.

Kalėjimo kankynės ir tremtinio dalia nepalaužė jo valios jungtis į lietuvišką darbą ir ji pasiryžusiai vykdyti. Ir paskutinioji jo valia, kada jau žinojo, kad neužilgo mirs, buvo prašymas vietoj gėlių prie jo karsto siųsti aukas Vasario 16 gimnazijai, kurią jis taip nuoširdžiai rėmė.

Neteko su velioniu susipažinti asmeniškai, bet susirašinėdavome šauliškais reikalais čia Amerikoje. Noriu supažindinti skaitytojus su “senojo” šaulio mintimis, paskelbdamas paskutinį jo laišką, rašytą 1965 m. balandžio mėn. 8 d. Velionis dažnai pridėdavo prie savo parašo prierašą: “dabar jau senas šaulys”.

“Malonus Šauly, Nepriklausomai Lietuvai Redaktoriau,

Grįžęs iš ligoninės, radau prisiųstą Tamstos leidinį “Nepriklausomai Lietuvai”. Labai apsidžiaugiau, kad šauliams atminti tokį gražų paminklą sukūrėte. Senas karys Jums nuoširdžiai dėkoja. Tikiu, kad ir daugiau leidinių išleisite šauliams atminti. Šaulių savanoriškas darbas labai stiprino mūsų valstybiškumą ir ugdė tautinį susipratimą.

Aš labai patenkintas, kad gražiai pagerbėte LŠS-gos Garbės šaulius, nes tai asmens, labai nusipelnę Lietuvai. Pagal statutą, Sąjungos Garbės šaulių kandidatus siūlo Sąjungos vadas. Jei nebūtų ištikusi mūsų tėvynės žiauriausia nelaimė — okupacija — dar aš planavau, kad sekančiais metais išrinkti garbės šauliu kun. kan. Tumą ir dar sekančiais — prel. Maironį ir buvau numatęs, turėdamas 30 metų tarnybos, išeiti į pensiją ir gyventi gimtose Vyžuonose, kur buvau išrinktas garbės šauliu. Taip buvo planuota, svajota, galvota apie poilsį, bet Dievulis — ar likimas, skyrė visiems, visiems, visai tautai žiaurios tremties ir vargo kelią. Tik labai gaila, kad tremtis ir vargas nenuskaidrino mūsų sielų: spaudoje kaip veidrody atsispindi didelis murzinimas nepriklausomybės meto. Aš skaitau mūsų spaudą su didele širdgėla. Jei kam valstybės režimas nebuvo prie širdies, tai dar nereiškia, kad žmonės buvo blogi. Tokia mažutė Lietuva taip buvo darbšti, augo, progresavo, — tai buvo šventa Lietuva, kai pamatėm vakarus ir Ameriką. Visi šmeižtai prieš darbštų lietuvį turi būti tų pačių plunksnos žmonių atšaukti. Dėl vieno kito suklydėlio, nusižengėlio — negalima kaltinti viso šimto. Šiandien jau ir vokiečių nebekaltina dėl Hitlerio ir jo sėbrų nusikaltimų. Visa vokiečių tauta nekalta. Ir rusų tauta nekalta, o tik komunistų partija ir jos vadai.

Dar po ligos neturiu sveikatos. Visą vasario mėnesį išgulėjau ligoninėje, išpjovė tulžį su akmeniukais. Tebeturiu dreno triūbelę ir pjūvis tebesivalo.

Knygą iš lėto skaitau. Suklydo š. Žadvydas, rašydamas, kad aš įsakiau šauliams sutikti raudonąją armąją (psl. 164). Įsakė Kariuom. Vadas gen. Vitkauskas, o aš tuo laiku net nebuvau Kaune — buvau Kybartuose, delegacijoj. Telefonogramą pasiuntė gen. št. plk. ltn. Žukas, jis suklaidino visus, pasiųsdamas telef. mano vardu. Tokią telefonogramą gavo divizijų vadai ir komendantai apie raud. armijos sutikimą. Įsakymas kariuomenės vado gen. Vitkausko. Gaila, kad tokioj knygoj tokia klaida įsivėlė. Faktai turėtų būti tikri. Viso geriausio. Kai perskaitysiu visą — parašysiu.

Jūsų Pr. Saladžius”.

Netekome Senojo Kario ir Šaulio, bet turime jo šventą palikimą — tikėjimą, kad Nauja Aušra nušvis vėl Lietuvai. Tęskime jo pamiltą darbą, eikime jo pramintu keliu, kad ir mums kada nors, kaip jam dabar, būtų lengviau ilsėtis svečioje šalyje, jei likimo bus lemta gulti amžinam poilsiui svetur.

Jonas Petrušaitis

VISKĄ DAROME, AUKOJAME JUMS .. !

Š. VINCAS TAMOŠIŪNAS

Pavergtoje tėvynėje okupantas negailestingai rauna su šaknimis viską, kas lietuviška. Istorija liudija, kad pavergėjai nieko neduoda pavergtiesiems, nepalieka savo krašto indėlio, o viską glemžiasi sau. Dabar, rusai okupavę Lietuvą, vykdo žiauresnę ir brutalesnų kolonizaciją, kaip ji buvo vykdoma per šimtmečius prieš necivilizuotas Azijos ir Afrikos gentis. Tos gentys, apsipavidalinusios į valstybes, dabar jau tvarkosi savistoviai ir laisvai, o tuo tarpu Lietuva, per šimtmečius buvusi savistovi valstybė, negailestingai naikinama komunistinės vergijos ir rusiškojo kolonializmo.

Detroito šauliai, nuoširdžiai remiami lietuviškos visuomenės, yra besąlyginėje jungtyje su pavergto krašto kenčiančiais tautiečiais. Viską, ką mes darome, aukojame Jums, kenčiantieji lietuviai, nes nėra nieko kilnesnio, kaip dirbti Tautos laisvei!

Virš.: Pagerbiant Mažosios Lietuvos sūnų, tilžietį, savanorį-kūrėją, Vyčio kryžiaus kavalierių, šaulį — majorą Joną Šimkų. Iš k. į d.: p. Anysienė, Marija Šimkienė, p. Pakalnis, Jonas Šimkus, p. Pakalnienė ir žurn. VI. Mingėla.

Apačioje: žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbime buvo atliktas Justo Pusdešrio montažas “Paskutinis žygis”. Nuotraukoje montažo išpildytojai, iš k.: V. Kunčiūnas, A. Gubilas, V. Žibertavičius, J. Kinčius, J. Pranaitis. Antroje eilėje: Vyt. Petrauskas, P. Žiūkas ir A. Pesys.

Nuotraukos K. Sragausko

Tarp Tilžės ir Detroito!

1965 m. gegužės mėn. 2 d. pagerbėme Mažosios Lietuvos sūnų — tilžietį savanorį-kūrėją. Vyčio kryžiaus kavalierių, š. mjr. Joną Šimkų. Laisvės kovoms prasidėjus, Jonas buvo tvirtas kaip ąžuolas, su būriu tilžiečių atvyko į Tauragę ir įstojo į ten organizuojamą lietuvių batalijoną, kurio adjutantu buvo plieninis mažlietuvis Ed. Simonaitis. Pasižymėjo kovose su Lietuvos priešais ir buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Iš kariuomenės pasitraukė 1932 m. išsitarnavęs majoro laipsnį. Greitai buvo paskirtas Kauno ugniagesių brandmajoru. Domėjosi visuomenine veikla, o ypač aktyviai veikė šaulių gretose. Buvo ilgametis Kauno miesto savivaldybės šaulių kuopos pirmininkas, kuriai priklausė virš 250 narių. Toks pat paliko jis ir tremtyje: tuojau įsijungė į lietuvišką veiklą, įstojo į šaulių eiles. Visur dalyvauja noriai ir judriai, neatbodamas savo metų naštos, jau penkiolika metų Detroite rūpinasi Tėvynės reikalais.

Pagerbimas Jonui buvo šiltas ir draugiškas. Greta iškilmingų pietų, šauliai dar surengė liaudies meno parodėlę. Gausūs eksponatai: siuviniai, audiniai, drožiniai, gintaro išdirbiniai ir kita parodė, kad gausus lietuviškojo meno lobis yra Detroite. Daugelis pageidavo, kad parodėlė vėl būtų pakartota kita proga.

Prie skanių užkandžių, kuriuos paruošė š. Stasė Pranėnienė su dukromis ir Sirutytėmis, susispietė virš 100 svečių. Iš Toronto buvo atvykę dr. M. Anysas su žmona ir A. Kybrancas su žmona, iš Grand Rapids— Pakalniai, iš Londono, Ont. — Andriušaičiai.

Buvo daug sveikinimų žodžiu ir raštu. Raštu sveikino: dr. P. Daužvardis — Lietuvos generalinis konsulas, gen. K. Musteikis, š. Alf. Valatkaitis — LŠST pirmininkas, J. J. Bachunas — ALB pirmininkas, mokyt. F. Skėrys, V. Pėteraitis, A. Lymantas, kun. A. Trakis, kun. J. Pau

š. Vincas Tamošiūnas, P.L.K. Stasio Butkaus š. kp. pirmininkas.

peras, Jonas Anysas, E. Simonaitis ir kiti.

Detroito šauliai padovanojo solenizantui jo portretą Lietuvos kariuomenės majoro uniformoje su visais pasižymėjimo ženklais, pieštą dail. Vytauto Ogilvio. Pagerbimą sklandžiai pravedė visuomenininkas š. Vladas Pauža.

Pušele, jus visus prisimename!

1965 m. gegužės mėn. 16 d. šauliai, aktyviai talkinami Liet. Fronto bičiulių ir kitų kovos organizacijų, paminėjo žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Kaip tik tą pačią dieną prieš 20 metų Kalniškėse, Dzūkijoje, įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos laisvės kovotojų ir sovietinės armijos. Kautynėse dalyvavo ir partizanės moterys. Viena jų, slapyvarde Pušelė, sužeista į abi kojas, vis valdė kulkosvaidį, kol priešas atėmė jai gyvybę.

1941 m. sukilimo vadas Leonas Prapuolenis, atvykęs iš Chicagos, skaitė kruopščiai paruoštą paskaitą apie Lietuvos laisvės kovas istorijos bėgyje.

Minėjimui pirmininkavo prof. A. Damušis, o jo reikalų vedėju buvo š. kpt. J. Petrulionis.

Aktorius Justas Pusdešris, talkinamas šv. Antano parapijos choro, kurį veda Albertas Mateika, pastatė montažą “Paskutinis žygis”, primenantį laisvės kovotojus. Montažo išpildytojai nukėlė žiūrovus į Lietuvos miškus, kur didvyriai kovojo, tikėjo ir žuvo. Jų krauju kiekviename Lietuvos kampelyje išrašyta: "... ir metai eis, sužydės laukai prie kelio ir kelsis vėl iš kraujo tavo Lietuva”. Tai jų testamentas mums gyviesiems. Pastatymas, išpildymas ir dekoracijos buvo geros. Salėje susikaupimas, lyg joje nebūtų žmonių. Prieš uždangai nusileidžiant, scenoje stovi pakrypęs kryžius ir ant jo užrašas: 1940 - 1965.

Montažo išpildyme dalyvavo: Danutė Racevičiūtė - Jankuvienė, R. Griciūtė, K. Milmantaitė, A. Gubilas, V. Žibertavičius, A. Pesys, V. Ogilvis, St. Petrauskas, Vyt. Petrauskas, J. Kinčius, J. Pranaitis, P. Žiūkas ir V. Kunčiūnas. Muzikinė dalis Alb. Mateikos ir Vyt. Petrausko.

 


ŠAULIŲ AUKOS LIETUVAI

Jau 25 metai Lietuvą engia rusas okupantas, naikindamas viską, kas lietuviui šventa ir kilnu, kas jo protėvių darbu sukurta ir prakaitu bei krauju palaistyta. Lietuviai visais laikais giliai mylėjo savo žemę, o ypač toji meilė žaizdžiai degė šaulių širdyse. Vien tik dėl tos priežasties šaulių gretos buvo žiauriai okupantų naikinamos ir taip pat dėl tos priežasties šauliai savanoriškai aukojosi, siekdami savo tautai laisvės ir gerovės.

Taip buvo Nepriklausomybės kovų metu, tas pats pasikartojo okupacijų laikais. Šaulių idėja buvo prigijusi lietuvių tautoje, tapdama neatskiriama jos kūno dalimi. Tai nėra tuščias, išpūstas tvirtinimas, bet faktais paremtas įvykis, — šviesus, nors ir kruvinas lietuvių tautos istorijos laikotarpis.

Nepriklausomybės kovose žuvo apie šimtas šaulių — partizanų. Tiek pavardžių suminėta kun. dr. J. Matuso “Lietuvos Šaulių Sąjungos Istorijoje”, išleistoje 1939 m. Tačiau, gi, rezistencinės kovos, masinės deportacijos ir kiti okupantų siautėjimai nutraukė gyvybės siūlą tūkstančiams šaulių. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad būtų surinktos žinios apie tuos pilkuosius didvyrius, kurie padėjo savo gyvybes ant bendro aukuro, gaivalingai spindinčio laisvės šviesa mums ir mūsų jaunajai kartai.

Pagerbdami mūsų didvyrius šaulius, pradėsime skelbti jų pavardes, aplinkybes, kuriose jie žuvo ar mirė, papildydami datomis ir kitomis žiniomis. Nebus laikomasi chronologinės ar alfabetinės tvarkos, taip pat bus naudojami pakartojimai iš spaudos, nes tai yra žinių rinkimas tolimesnėms studijoms. Šauliai, jų rėmėjai ir visa lietuviškoji visuomenė yra prašomi siųsti tokias žinias šio skyriaus redaktoriui.

1. Norkūnas, Juozas, Gelgaudiškio š. br., žuvo kovoje su rusų pasienio sargybiniais prie Vokietijos sienos ties Slavikais 1941 m. vasario mėn. 7 d.

2.    Grygelis, Alfonsas, Gelgaudiškio š. br., enkavedistų nužudytas Gelgaudiškyje 1941 m. birželio mėn. 21 d.

3.    Šimkevičius, Simas, Geležinkelių Valdybos š. br., gyvenęs Kaune — Šančiuose, žuvo 1941 m. birželio mėn. 23-24 dienomis kautynėse su rusų kariuomenės likučiais, pasislėpusiais Šančių R. K. kapinėse. Palaidotas tose pačiose kapinėse.

4.    Jasiukevičius, Antanas, gyvenęs Šafarkos kaime, Jonavos vls., Kauno rinktinės Kalnėnų š. br., žuvo 1941 m. birželio mėn. 22 d. Retašilių miške, apie 7 km. nuo Kalnėnų geležinkelio stoties.

Jis buvo įskųstas raudonarmiečiams savo kaimyno Kazlovo, kad esąs šaulys, turįs ginklą ir agituojąs pulti besitraukiančius rusus. Suimtas savo namuose Šafarkos kaime buvo šaulio uniformoje, bet be ginklo. Buvo nuvestas į mišką už kilometro nuo namų, kur buvo apsistojęs raudonarmiečių dalinys. Dalinio vadas liepė jį tuojau sušaudyti. Buvo šautas iš užpakalio, bet tik kliudytas; pradėjo bėgti į miško gilumą. Daugiau šūvių kliudytas už 300 m. suklupo. Pribėgę raudonarmiečiai ištaškė Antano galvą į smulkius gabalėlius. Laikinai buvo palaidotas vokiečių dalinio žuvimo vietoje. Vėliau, tardant Kazlovą, kuris buvo suimant nužudytąjį, paaiškėjo, kur jis dingo. Toje vietoje buvo du kapai ir Antanas buvo atpažintas iš jo kišenėje rasto šaulio liudijimo.

Palaidotas Karmėlavos parapijos kapinėse.

5.    Lisauskas, Larijonas, Kalnėnų š. br., gyvenęs Būdų II kaime, Jonavos vls., rusų tautybės, bet labai didelis Lietuvos patriotas ir labai sąžiningas. Nušautas rusų partizanų 1944 m. birželio mėn. iš 11 į 12 dieną naktį Būdų girininkijos 75 kvartale.

6.    Lisauskas, Nikoforas (Larijono brolis), Kalnėnų š. br., gyvenęs Būdų II kaime, Jonavos vls., Būdų girininkijos eigulys. Patriotas, reto sąžiningumo žmogus, 58 metų amžiaus. Nužudytas rusų partizanų 1944 m. birželio mėn. iš 11 į 12 dieną naktį, Būdų girininkijos 75 kvartale. Buvo apdovanotas Nepriklausomybės medaliu.

7.    Ribakovas, Jurgis, Kalnėnų š. br., gyvenęs Būdų II kaime, Jonavos vls., Kertupio girininkijos eigulys, 32 metų amžiaus. Nuo pirmųjų kovų su bolševikais iki 1942 m. pabaigos tarnavo lietuvių Savisaugos daliniuose ir buvo sužeistas prie Ilmenio ežero. Nužudytas rusų partizanų 1944 m. birželio mėn. iš 11 į 12 dieną naktį Būdų girininkijos 75 kvartale. Taip pat toje vietoje buvo nužudytas Ribakovo 13 metų sūnus.

Šiek tiek aplinkybių, kaip buvo nužudyti broliai Lisauskai ir Ribakovas su sūnumi. Kaip jau minėta, visi buvo rusų tautybės, bet savo gimtąjį kraštą — Lietuvą mylėjo, ir su jos priešais kovojo, kas reta kitataučių tarpe. Jie visi trys buvo miškų žinybos tarnautojai ir sąžiningai ėio savo pareigas ir priklausė šauliams. Todėl jie buvo nekenčiami vietinių, užsimaskavusių komunistų, kurie palaikė ryšį su raudonaisiais banditais. Jie padėjo išaiškinti ir likviduoti Būdų girininkijos ribose du raudonųjų partizanų lizdus: vieną 1941 m. spalio 8 d. ir kitą 1941 m. liepos mėn. 2 d. Paskutiniojo lizdo partizanai nužudė plk. Alytą.

Aišku, apie jų veiklą žinojo miške besislapstą raudonieji partizanai. Kai palūžo frontas rytuose, ir raudonoji armija priartėjo prie Lietuvos, raudonieji pasiryžo juos likviduoti, bet miške negalėjo savo plano įvykdyti. Tačiau nakties metu apie 20 ginkluotų asmenų įsiveržė į visų trijų butus ir šeimų akivaizdoje juos mušė ir įvairiai kankino. Po to nusitempė į mišką, kur juos galutinai pribaigė. Visų kūnai buvo lavai sužaloti. Jų lavonus artimieji surado birželio mėn. 13 d. ir nužudymo vietoje palaidojo.

8. Paplauskas, Kalnėnų š. br., Kalnėnų girininkijos eigulys, nužudytas iš pasalų, bekinkant arklį, 1944 m. birželio mėn. 24 d. Žmona, išgirdusi šūvį, įmetė Paplausko pistoletą ir turėtas granatas į paplavų kibirą. Banditai susigrūdo į vidų ir reikalavo atiduoti ginklus. Drąsi moteriškė nepasakė, kur ginklas, todėl banditai ją labai sumušė ir apiplėšė.

(Bus daugiau)

IŠ PADALINIŲ VEIKLOS

Partizanų vado vardas Los Angeles šaulių kuopai

š. m. rugsėjo mėn. 5 d., šv. Kazimiero par. salėje įvyko Los Angeles šaulių kuopos susirinkimas, kurį atidarė ir pravedė kuopos pirmininkas š. O. Žadvydas. Sekretoriavo š. B. Giedąs.

Pirmininkas pakvietė susirinkimo dalyvius atsistoti ir susikaupimo minute pagerbti mirusius šaulius: Lš ST garbės narį prof. dr. inž. Joną šimoliūną, buv. LŠS-gos vadą plk. Praną Saladžių ir kuopos narę Genovaitę Brikavičienę.

Nutarta įstoti nariu į Lietuvių Fondą, įmokant iš kasos 100 dol. įnašą. Suorganizuotai sportinio šaudymo sekcijai sutiko vadovauti š. V. Augus, šaudymo instruktorium — š. A. Nevardauskas. Sudaryta šaulių spaudos talkos komisija iš šaulių A. Razučio ir D. Mitrikienės.

Remdamasis CV pirmininko raštu, susirinkimas aptarė ir išsirinko kuopai vardą. Buvo iškelta mintis, kad ne vien senovėje Lietuva turėjo garbingų valdovų, kuriais didžiuojamės, bet, kad ir šiais laikais turime asmenų, kurie pasižymėjo dideliais žygiais, todėl jų vardų neturime pamiršti. Kuopa pasirinko JUOZO DAUMANTO, vieno iš antrosios bolševikų okupacijos partizanų vadų, vardą, kuris žuvo didvyrio mirtimi, kovodamas prieš Lietuvos engėjus. Nutarta Los Angeles šaulių kuopą pavadinti JUOZO DAUMANTO ŠAULIŲ KUOPA.

žvalgas