SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS
P. ŽILYS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Kiek anksčiau min. pirm. Rytis turėjo pasikalbėjimą su kariuomenės vadu maršalu Mannerheimu, kuris apie būklę fronte pareiškė, kad kare, esą, niekuomet negalima pasakyti, kaip reikalai gali pakrypti ir baigtis, bet šiuo metu padėtis esanti nebloga. Dėl kariuomenės stovio ir aprūpinimo, marš. Mannerheimas pareiškė, kad jam esanti labai reikalinga sunkioji artilerija ir bent 25,000 vyrų papildymas.
Sausio 29 d. buvo gauta žinia iš Stockholmo, (per A. Kollontai ir Švedijos užs. reik. min. Guentherį), kad Sovietų Rusija principiniai sutiktų pasirašyti susitarimą su Suomijos vyriausybe, bet prieš pradedant pasitartus norėtų žinoti, kokias nuolaidas Suomijos vyriausybė linkusi padaryti. Kadangi buvo pralietas kraujas, tai dabar Sovietų Rusijos reikalavimai būsią didesni, negu Maskvos pasitarimuose.
Iš Molotovo telegramos, min. Guentheris spėjo, kad Sovietų Rusijos vyriausybė nori sueiti į tiesioginį kontaktą su Suomijos vyriausybe. Iš tos žinios paaiškėjo, kad Sovietų Rusija nustūmė į šalį Terijoki sudarytą Kuusineno vadovaujamą “demokratinę” Suomijos vyriausybę ir yra pasirengusi tartis su teisėta Suomijos vyriausybe, kurią anksčiau buvo atsisakiusi pripažinti ir su ja tartis.
Suomiams tai buvo džiuginanti žinia. Ponios Wuo-lijoki paaiškinimu, Sovietų Rusijos nuomone, tinkamiausia pasitarimams bazė galėtų būti Sovietų Rusijos sutartis su Kuusineno vyriausybe, kitaip sakant, reikėtų patenkinti visus Sovietų Rusijos reikalavimus.
Į tą pasiūlymą Suomijos vyriausybės atsakymas buvo trumpas ir bendras. Esą, ne dėl Suomijos kaltės buvo nutrauktos Maskvos derybos. Suomija nenorėjo ir nepradėjo karo. Karui prasidėjus Suomija jieškojo abiems pusėms priimtino susitarimo. Abiems pusėms priimtinas susitarimas galįs būti pasiektas tik kompromisu. Todėl geriausia pradėti pasitarimus nuo ten, kur jie buvo pertraukti Maskvoje. Suomija esanti nusistačiusi padaryti nuolaidų, kiek tai liečia Leningrado saugumą ir t.t. Kas liečia teritorijos — plotų perleidimą, tai gali būti padaryta tik pasikeitimų būdu. Privatiems asmenims turėtų būti atlyginta.
Tuo pačiu metu, kada buvo aiškinamasi, tarpininkaujant Švedijai, derybų su Maskva atnaujinimo reikalas, buvo gauta įdomių žinių iš Prancūzijos ir Anglijos. Suomijos pasiuntinys Paryžiuje Holma prisiuntė pranešimą, kad Prancūzija planuojanti ekspediciją į Murmanską, prie kurios turėtų prisidėti ir Suomija (Gen. Sikorskio planas). Dabar Suomija atsidūrė gana keblioje būklėje. Jeigu Suomija prisidėtų prie tos ekspedicijos, ji automatiškai įsijungtų į pasaulinį karą Sąjungininkų pusėje, kurie dabar jai teikia ginklus, šaudmenis ir įvairias priemones. Iš kitos pusės, Suomija jieškojo kelių, dėjo pastangas atnaujinti pasitarimus su Sovietų Rusija dėl karo užbaigimo. Suomija atsidūrė kryžkelėje. Jai buvo labai sunku apsispręsti ir nuspręsti. Tokia svyruojanti būklė truko keletą savaičių.
Kai reikalai taip vystėsi, Vokietijos pasiuntinys Stockholme paleido gandus, kad Švedijon yra atvykusi suomių grupė, kuri kviečia Švediją įsijungti į karą Suomijos pusėje. Tuojau po to Vokietijos karo atstovas Stockholme plk. Gutmannas pradėjo aiškinti, kad jei Vakarų S-kų kariuomenė eitų į pagalbą Suomijai, tai Vokietija pastotų jai kelią. Atseit, Vokietija taptų Sovietų Rusijos sąjungininke karo lauke.
Tokių priešingybių sūkuryje Erkko išreiškė pageidavimą, kad min. Tanneris atvyktų į Stockholmą, vietoje išsiaiškinti ir aptarti būklę. Vasario 3 d. iš p. Wuolijoki gauta žinia, kad tarp kitų nuolaidų, Hango turėtų būti perleistas Sovietų Rusijai.
Tą pačią dieną p. Wuolijoki vėl kalbėjosi su pasiunt. A. Kollontai ir telefonu pranešė min. Tanneriui, kad Kollontai siunčia jam širdingus linkėjimus ir mano, kad jo atvykimas į Stockholmą būtų svarbus ir reikalingas. Buvo nuspręsta, kad min. Tannerio slaptas susitikimas su A. Kollontai ir tiesioginis reikalo išsiaiškinimas būtų svarbus ir naudingas.
Per tą laiką Suomijos vyriausybė gavo daug įvairių pasiūlymų, iš savųjų ir svetimųjų, kaip išspręsti tą sunkų taikos klausimą. Vieni siūlė siųsti delegatus pas Hitlerį ir su juo tartis Suomijos reikalu. Kiti siūlė atsikviesti Trockį, duoti jam Repola apylinkėje, Rusijos pasienyje, teritorijos ruožą ir leisti jam ten sudaryti provizorinę Rusijos vyriausybę, panašią į Kuusineno. Nebuvo pamirštas ir Kerenskis.
Vasario 4 d. min. Tanneris nuvyko į Stockholmą ir tą patį vakarą, Plaza Hotelyje, turėjo pasitarimą su Erkko ir Wuolijoki. H. Wuolijoki papasakojo, kad pasiunt. A. Kollontai turinti iš Maskvos leidimą pasimatyti su min. Tanneriu. Wuolijoki kalbėjo labai nuoširdžiai, esą negerai, kad į Suomijos pasiūlymą nebuvo įtraukta Hanko. Esą, Stalinas linkęs daryti nuolaidų.
Vasario 5 d. min. Tanneris susitiko su Švedijos užs. reik. min. Guentheriu. Pradėjus kalbėti apie taikos galimybes, min. Guentheris pareiškė, kad Hanko yra didelė problema abiems pusėms. Iš tolesnio pasikalbėjimo paaiškėjo:
1. Švedai nori, kad tarp rusų ir suomių būtų baigtas karas;
2. Švedai sutinka būti tarpininkais, bet pritaria ir betarpėms deryboms;
3. Guentheris buvo labai nustebintas sužinojęs, kad prancūzai galvoja apie desantą į Murmanską bei
Petsamo;
4. Tanneris papasakojo Guentheriui, kad Suomijos kariuomenės vadovybei reikalingas bent 30,000 vyrų papildymas ir ypatingai sunkioji artilerija, ir kad tokią pagalbą suomiams turėtų suteikti Švedija 4-6 savaičių bėgyje.
Aptarus visą kompleksą klausimų, buvo prieita išvadų:
1. Daryti taiką su Sovietų Rusija;
2. Toliau tęsti karą imant pagalbą iš artimųjų kaimynų ir tuo būdu lokalizuoti karą šiaurės srityje;
3. Jeigu artimieji kaimynai — Skandinavijos valstybės — nesuteiktų reikalingos pagalbos, tada prašyti pagalbos Vakarų s-kų (Anglijos ir Prancūzijos). Tai būtų pavojingiausias kelias, tektų įsivelti į didelį ir ilgą karą.
Guentheris paaiškino Tanneriui, kad iš žinių, gautų iš Vokiečių pasiuntinybės (princo von Wiedo ir plk. Gutmanno paleisti gandai?) aiškėja, jeigu Švedija pradėtų remti Suomiją stambiu mastu, tada susidarytų cassus belli. Be to, Guentheris papasakojo, kad žiniomis, gautomis per Švedijos konsulą Paryžiuje Nordlingą (iš Prancūzijos min. pirm. Daladier) pagal Sovietų - Vokiečių sudarytą paktą, rusams yra duotos laisvos rankos užimti Suomijos teritoriją iki Viipuri vak. dalies ir taip pat dalis Petsamo.
Po pasikalbėjimo su min. Guentheriu, min. Tanneris nuvyko į Grand Hotelį ir Wuolijoki kambaryje susitiko su Sovietų Rusijos pasiuntine A. Kollontai. Tanneris į viešbutį įėjo pro užpakalines duris, nenorėdamas būti atpažintas. Min Tanneris su pasiuntine A. Kollontai buvo pažįstami nuo 1910 m., dar iš tarptautinio socialistų kongreso. Vėliau jiems teko susitikti Suomijoje, 1917-18 m. revoliucijos sūkuriuose. Pasiuntinė A. Kollontai buvo gimusi Suomijoje, todėl ji turėjo tam tikrų sentimentų Suomijos atžvilgiu.
A. Kollontai paaiškino min. Tanneriui, kad tarpininkaujant min. Guentheriui, ji tikėjosi, jog pasiseks prieiti prie reikalo. Pasiremdama min. Guentherio pasiūlymu iš sausio 25 d., ji tikėjosi pasekmių, o tą pasiūlymą ji pasiuntė į Maskvą. Deja, sausio 29 d. iš Maskvos buvo gautas atsakymas, kad Suomijos pasiūlymas neduodąs pagrindo pasitarimams. Dėl tos tai priežasties ii norėjusi susitikti su min. Tanneriu ir reikalą išsiaiškinti.
Pasiuntinė A. Kollontai paaiškino, kad ji gerai suprantanti, ką reiškia Suomijai Hanko. Esą, ankstesnių pasitarimų metu galima buvo suprasti suomių sentimentus, bet dabar, kada jau prasidėjo karas, reikalinga panaudoti visas priemones jį baigti. Esą, gal Suomija rastų kompromisą, kas liečia Hanko, kad būtų galima toliau tartis.
Min. Tanneris savo vardu pareiškė, kad galima būtu pasiūlyti vieną salą (vardo sąmoningai nenurodė) Suomių įlankos sąsmaukoje už kompensaciją Repala ir Pojarvi rajone. Ta sala, esą, būtų tinkama Sovietų Rusijos tikslams, nes esanti Suomijos pakrantėje prieš Estijos Paldiski uostą.
Pasiuntinė A. Kollontai pažadėjo tą pasiūlymą perduoti į Maskvą.
Toliau buvo aiškintasi techniškais klausimais, jeigu taikos derybos būtų pradėtos. Suomiai, esą, pasiruošę vykti į Maskvą tartis. Talinas būtų per mažas tokioms slaptoms deryboms. Jei deryboms būtų pasirinktas Stockholmas, tada švedų tarpininkavimas būtų nereikalingas.
Ta proga pasiuntinė A. Kollontai paklausė, ar tarp Suomijos ir Švedijos nėra kokių susitarimų, ar Švedija neprotestuotų dėl Hanko. Į tai min. Tanneris paaiškino, kad Suomija tvarkosi savystoviai, nėra susirišusi nei su Švedija, nei su vakarų s-kais: Anglija, bei Prancūzija. Tai išgirdusi, A. Kollontai buvo labai nustebinta ir patenkinta.
Min. Tanneris prašė pasiunt. A. Kollontai duoti atsakymą Wuolijoki, o ši perduosianti jį Erkko. Be to, min. Tanneris paaiškino, kad jis matėsi su min. Guentheriu, nes jam būtų nepatogu, būnant Stockholme, jo neaplankyti.
Sekančią dieną min. Tanneris vėl, ten pat, susitiko su pasiuntine A. Kollontai. kuri atrodė tragiškai ir pareiškė, jog iš Maskvos neturinti gerų žinių. Čia pat ji perskaitė ši Maskvos gautą telegramą, kad suomių pasiūlymas nesudaro pakankamos bazės pasitarimams, nors ji buvo patenkinta draugišku gautos telegramos tonu. Po to, A. Kollontai paklausė, kokią salą min. Tanneris siūlo. Tanneris atsakė, kad nauju pasiūlymų jis negalįs duoti ir salos vardo pasakyti, nes pirma turįs išstudijuoti Maskvos pasiūlymus. Prašė apie tai informuoti Maskvą. Anot pasiunt. A. Kollontai, svarbiausias dalykas vis esąs Hanko, kaip ir anksčiau.
Po to, Tanneris išvyko į Helsinkį, pavedęs Erkko painformuoti min. Guentherį, kad biznis su Maskva nėra puikus, o, be to, kad pagreitintų Švedijos pagalbos, kariuomenės prisiuntimą ir primintų Prancūzijos planus dėl Murmansko.
Grįžęs į Helsinkį, min. Tanneris rado daug naujų ir svarbių žinių. Svarbiausia žinia buvo iš Paryžiaus pasiuntinio Holmos. Jo buvo pranešama, kad vasario 5 d. posėdžiavo Vakarų s-kų Augščiausioji karo taryba ir vienbalsiai nutarė siųsti kariuomenę į Suomiją. Ji taip pat nusprendusi kreiptis į Oslo ir Stockholmą, dėl tranzito. Buvęs svarstomas ir Petsamo ekspedicijos klausimas.
Šia proga noriu priminti, kad vakarų s-kų Augščiausios karo tarybos sprendimas ir sudarė aplinkybes, pareikalavusias Sovietų Rusijos vyriausybę pagreitinti ginkluoto konflikto su Suomija išsprendimą ir sudarymą su ja taikos.
Čia Suomijos padėtis susikomplikavo. Suomija atsistojo prieš tris alternatyvas: tęsti pradėtus žygius dėl taikos, pasirinkti Švedijos, ar Vakarų s-kų, pagalbą ir tęsti karą. Buvo kritiška ir sunki padėtis; įvertinti kiekvieną iš tų alternatyvų nebuvo lengvas dalykas.
Vėliau paaiškėjo, kad tokią Vakarų s-kų pagalbą Suomijai išrūpino, savo iniciatyva, be vyriausybės žinios, Suomijos pasiuntinys Paryžiuje Holma ir karo atstovas plk. Paasonenas.
Vasario 7 d. gen. Waldenas — ryšio karininkas tarp kariuomenės vado ir vyriausybės — įteikė min. Tanneriui maršalo Mannerheimo laišką, kuriame duodama paaiškinimų apie anglų gen. Lingo ir kitų Vakarų valstybių karo atstovų pasiūlymus, dėl karinės pagalbos teikimo Suomijai. Marš. Mannerheimas buvo nepalankiai nusistatęs Vakarų s-kų planų atžvilgiu, kiek tai liečia Petsamo ekspediciją, nes ji mažai ką padėtų suomiams, bet, tikriausiai, tada Vokietija atsistotų Sovietų Rusijos pusėje.
Vasario 8 d. min. Tanneris gavo iš Stockholmo per Erkko žinią, kad Molotovas teiraujasi, kokia sala yra siūloma Suomių įlankos sąsmaukoje. Iš to paaiškėjo, kad užmegzti ryšiai dėl derybų atnaujinimo nėra galutinai nutraukti.
Be to, Erkko pranešė, kad jis spaudžia švedus skubėti su apmokytų kariuomenės dalių pasiuntimu į Suomiją ir kad jau tą pačią dieną buvo paskirtas Švedijos vyriausybės posėdis tą klausimą svarstyti.
Suomijos sprendimas buvo toks: Palaukti su atsakymu Sovietų Rusijai dėl siūlomos salos vardo. Paprašyti daugiau paaiškinimų dėl Vakarų s-kų siūlomos pagalbos. Spausti Švediją, kad greičiau prisiųstų pagalbą.
Taip aplinkybėms susiklosčius, suomiai galvojo, jei mokės gerai išnaudoti Vakarų s-kų pasiūlymą prisiųsti pagalbą, tai galės paspausti savo naudai ir Sovietų Rusiją ir Švediją.
Greitu laiku iš Londono ir Paryžiaus buvo gautas atsakymas, kad bus teikiama neribota pagalba. Kas liečia tranzitą per Norvegiją ir Švediją, tai kai viskas bus paruošta pagalbos išsiuntimui, tada bus atsiklausta Oslo ir Stockholmo dėl tranzito. Bendrai viskas bus paruošta taip, kad Norvegija ir Švedija bus pastatytos prieš fait accompli — įvykusį faktą.
Vasario 10 d. ministeris pirm. Ryti ir užs. reik. min. Tanneris lankėsi kariuomenės vado būstinėje — Mikkeli aptarti susidariusią padėtį. Pasitarimai tęsėsi nuo 9:00 val. iki 23:00 val. Buvo smulkiai aptarti visi svarbesnieji klausimai: bendroji politinė ir karinė padėtis; turimi žmonių, ginklų, šaudmenų ir kiti ištekliai, nuostoliai ir t.t.
Nuspręsta pirmoje eilėje tęsti pastangas užbaigti karą; antroje eilėje prašyti Švedijos pagalbos, stengiantis apriboti karą šiaurinėje Skandinavijos dalyje tik kraštutiniu atveju priimti Vakarų s-kų siūlomą pagalbą.
Maršalas Mannerheimas, suglausdamas pranešimą apie karinę padėtį pareiškė, kad šiuo metu suomių kariuomenė laikosi gerai, bet ji jaučia didelius nedateklius, ypatingai jai trūksta sunkiosios artilerijos ir žmonių. Kas liečia Suomių įlankos sąsmauką, buvo manyta pasiūlyti Sovietų Rusijai vieną iš salų: Uto, Oro, ar kitą kurią, be to, atiduoti visą Suursaari salą (iki šiol buvo siūloma tik pusė tos salos). Bet, už tai, Sovietų Rusija turėtų atsisakyti nuo reikalavimų Rybachy pusiasalyje. Karelijos sąsmaukoje buvo nuspręsta užleisti ruožą tarp Ino ir Seivasto.
Bendrai, pasitarimas praėjo sklandžiai su išvada, kad be svetimos pagalbos Suomija ilgai kariauti negali.
Min. pirm. Ryti ir užs. reik. min. Tanneriui grįžus į Helsinkį, buvo sukviestas užsienių reikalų komiteto posėdis, kuriame komiteto nariai buvo painformuoti apie pasitarimą ir nutarimus kariuomenės vado būstinėje ir buvo aptarti visi aktualiausi klausimai. Buvo prieita išvados, kad nebegalima pradėti derybų su Sovietų Rusija senomis sąlygomis, reikia daryti naujų nuolaidų. Komiteto narių nuomonės buvo įvairios. Krašto aps. min. Niukkanenas buvo nuomonės, kad nėra vilties susitarti su Sovietų Rusija. Esą, reikia laukti rusų puolimo. Kariuomenei esą reikalingi ginklai ir šaudmenys, kad ji galėtų išsilaikyti iki pavasario. Atėjus pavasariui, prasidės atolydis, patvins upės, ežerai ir pelkės. Tas apsunkins ir sulėtins priešo veiksmus. Esą reikia stengtis gauti daugiau ginklų ir priemonių iš Švedijos ar Vakarų sąjungininkų.
Rezultate trys komiteto nariai pasisakė už taiką, trys prieš taiką. Padėtį išgelbėjo respublikos prezidentas, pasisakydamas už taiką.
Pagaliau buvo nutarta, kad užs. reik. min. Tanneris turi vėl važiuoti į Stockholmą prašyti Švedijos pagalbos ir aiškintis kitais klausimais.
ANTROJI KELIONĖ Į STOCKHOLMĄ
Vasario 13 d. min. Tanneris, išvykdamas į Stockholmą ir pasiekęs Turku (suomių) aerodromą, gavo Erkko laišką, iš kurio paaiškėjo, kad Sovietų Rusija padidino reikalavimus Suomijai. Reikalaujama Hanko ir š. vakarinių Ladoga ežero krantų.
Stockholme min. Tanneris pirmiausia susitiko su min. Guentheriu ir aptarė naujas Sovietų Rusijos taikos sąlygas ir švedų pagalbą. Pasikalbėjimo metu paaiškėjo, kad Švedijos vyriausybė nusprendė nesiųsti į Suomiją reguliarios kariuomenės dalių, o siųsti didesnes savanorių grupes.
Jau buvo praėję daugiau kaip 2 mėnesiai laiko, bet Suomijos fronte dar nebuvo nei vieno savanorio iš svetimų valstybių. Min. Guentheris aiškino, kad, jeigu Švedija siųs į Suomiją savo reguliarią kariuomenę, tuo atveju įsijungs ir Vakarų s-kai. Jie nutrauks santykius su Sovietų Rusija, o tada į karą įsijungs ir Vokietija. Vokietija yra davusi tai suprasti.
Min. Tanneris paaiškino, kad Vokietija laikytų casus belli tuo atveju, jeigu Vakarų S-kai įsteigtų savo bazes.
Šioji informacija min. Guentheriui buvo nauja. Min. Tanneris paaiškino, kad Suomija kariauja už save ir už Švediją, dabar, gi, atėjusi eilė įsijungti ir Švedijai. Min. Guentheris kalbėjo, kad švedų tauta nesupras, kodėl Švedija siunčia savo kariuomenę kariauti į Suomiją. O jeigu Suomijai į pagalbą ateitų Vakarų s-kai, tai Švedija savo kariuomenę iš Suomijos atšauktų. Taigi, geriausia išeitis — taikytis.
Min. Tanneris paaiškino, kad jis irgi supranta, jog reikia taikytis, tačiau Sovietų Rusija pasidarytų daug nuolankesnė, jei Švedija pasisakytų, kad ji eina su Suomija.
Po to min. Tanneris turėjo pasikalbėjimą su Švedijos min. pirm. Hanssonu, dalyvaujant užs. reik. min. Guentheriui ir krašto aps. min. Skoldui.
Min. Tanneris, pirmiausia, pareiškė, kad Suomija nori taikos, bet pastangos ta kryptimi neduoda vaisių, dėl to Suomija turi tęsti karą. Bet karui, gi, tęsti Suomijai neužtenka savo jėgų ir išteklių. Ji turi gauti pagalbos iš kitur. Suomija nori pasitenkinti Švedijos pagalba. Iki šiol savanorių verbavimas Švedijoje einąs labai lėtai, todėl tą darbą turinti perimti vyriausybė. Švedija turinti siųsti savanorius į Suomiją taip, kaip Vokietija siuntė Kondoro legiono dalis Ispanijon, pilietinio karo metu. Jeigu Švedija taip darytų, tai tikrai palengvintų Suomijos pastangas taikos kryptimi. Jeigu Suomija tokios pagalbos negaus iš Švedijos, tai tada ji bus priversta prašyti tokios pagalbos iš Vakarų s-kų, kas turės sunkias pasėkas. Suomija tada pasidarys didelio karo dalyvė. Panašiai gali atsitikti su Švedija ir Norvegija. Turint visą tai omenyje, Suomijos vyriausybė norėtų žinoti Švedijos Vyriausybės nuomonę tuo klausimu.
Pirmiausiai prabilo min. pirm. Hanssonas pareikšdamas, kad, jeigu Švedijos vyriausybė taip elgsis kaip siūlo min. Tanneris, tai švedų tauta negalės to suprasti. Be to, neaišku, kaip techniškai tai įvykdyti. Esą, negalima priversti, kad siunčiamų į Suomiją kariuomenės dalių visi kariai pasidarytų savanoriais. Tai gali spręsti ne vyriausybė, o Riksdagas — seimas. Jeigu taip būtų nuspręsta, tai galėtų iššaukti sunkias pasėkas. Vakarų s-kai nutrauktų santykius su Sovietų Rusija. Vokietija įsiveržtų į Skandinavijos kraštus. Esą, padėtis pasidarytų dar sunkesnė, jeigu Suomijai į pagalbą ateitų Vakarų s-kai.
Min. Tanneris paaiškino, kad šiuo atžvilgiu švedų informacija esanti klaidinga. Jis bendrais bruožais painformavo švedus apie Vakarų s-kų Augščiau-sios Karo Tarybos sprendimą siųsti kariuomenę į Suomiją. Tų valstybių karo specialistai, jų komisija, esanti atvykusi į Suomiją diskutuoti tą klausimą. Jei Suomija paprašys Vakarų s-kų pagalbos, tuo atveju, Vakarų s-kai pareikalaus tranzito per Norvegiją ir Švediją. Tada Norvegija ir Švedija atsidurs sunkioje būklėje. Joms bus sunku atsisakyti patenkinti tranzito reikalavimą.
Min. pirm. Hanssonas su tokia nuomone sutiko. Reikia pasakyti, kad apie Vokietijos tada laikyseną suomiai turėjo tikslesnų informacijų negu švedai.
1939 m. gruodžio 6 d. švedų grafas Rosenas turėjo pasikalbėjimą su marš. Goeringu, kuris pareiškė, kad jeigu Švedija įsiveltų į karą su Sovietų Rusija, tai Vokietija Švedijos ne tik nepultų, bet nesiimtų ir kitų veiksmų prieš ją. Tas pasikalbėjimas tarp grafo Roseno ir marš. Goeringo įvyko po to, kai dieną prieš tai marš. Goeringas išsikalbėjo tuo reikalu su pačiu Hitleriu.
(Bus daugiau)
P. ŽILYS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Tą pačią vasario 13 d. min. Tanneris grįžo į Helsinkį ir patyrė, kad Summa bare rusai pralaužė spragą Mannerheimo linijoje. Nors spraga nebuvo didelė, bet buvo pavojinga, ypač grėsė tankų prasilaužimo pavojus.
Bendrai, vasario 13 d. buvo nelaiminga suomiams: Sovietų Rusija padidino reikalavimus, praplėtė pralaužtą spragą Mannerheimo linijoje, o Švedija nepažadėjo konkrečios pagalbos.
NEMALONI ŽINIA
Min. Tannerio kelionė į Stockholmą ir pasitarimų rezultatai su švedais buvo laikomi didelėje paslaptyje. Apie tai žinojo tik keli išrinktieji.
Vasario 16 d. Stockholmo laikraštis “Folkets Dagblad Politiken” didelėmis raidėmis paskelbė žinią, kad Suomijos užsienių reik. min. Tanneris lankėsi Stockholme ir prašė Švedijos karinės pagalbos ir kad Švedijos min. pirm. Hanssono atsakymas į tą prašymą buvęs neigiamas. Toji žinia padarė sprogusios bombos įspūdį ir labai pakenkė Suomijos reikalui derybose su Sovietų Rusija dėl taikos. Visą reikalą dar labiau pablogino min. pirm. Hanssono spaudai duotas paaiškinimas apie pasitarimą su min. Tanneriu. Toji žinia skaudžiai palietė ir sunkiai prislėgė narsiai kovojančią suomių tautą.
Min. Tanneris tuojau, per Suomijos Charge d’Affaires Stockholme Erkko, pareiškė, kad toji žinia išėjo viešumon ne iš suomių šaltinių ir kad ji buvo didelė staigmena suomių tautai. Ši žinia tuojau pasklido pasaulio spaudoje. Daugelis laikraščių reiškė pasipiktinimą už tokios žinios paskelbimą ir Švedijos atsisakymą suteikti pagalbą sunkiai kovojančiai suomių tautai. Spaudos kampanija, dėl tos žinios taip įsisiūbavo, kad net pats karalius turėjo įsiterpti savo vyriausybės pusėn.
Karaliaus įsiterpimas gerokai apmarino suomių viltis gauti didesnę pagalbą iš Švedijos.
DIDĖJA SUSIRŪPINIMAS SUOMIŲ - SOVIETŲ KARU
Pradėjus sovietų rusams pulti Mannerheimo liniją, padidėjo svetimųjų susirūpinimas karo eiga. Vokietijos pasiuntinys von Bluecheris pradėjo prašytis priimamas min. Tannerio. Vasario 17 d. von Bluecheris atvykęs pas min. Tannerį pradėjo aiškinti, kad Vokietija neduodanti Sovietų Rusijai jokios pagalbos, kare prieš Suomiją. Be to, jis buvo gana pesimistiškai nusiteikęs dėl Vakarų s-kų pagalbos Suomijai ir jos laimės kare su rusais. Pagaliau jis prabilo ir apie taiką.
Jei Suomija norėtų, jis galėtų sugestijonuoti užs. reikalų min. Ribbentroppą padaryti žygių Maskvoje, kad abi pusės prisiųstų savo atstovus į Berlyną išsiaiškinti abipusius norus ir pageidavimus. Von Bluecheris buvo net pasiruošęs pasiųsti tuo reikalu telegramą Ribbentropui. Čia kilo du klausimai, ar Ribbentropas sutiks padaryti tokį pasiūlymą, ir ar Maskva sutiks su tuo pasiūlymu. Pasikalbėjimas baigėsi tuo, kad min. Tanneris pažadėjo tuo reikalu pasitarti su vyriausybės nariais ir informuoti apie rezultatus von Bluecherį. Mat, suomiams daugiau rūpėjo ne tas pasiūlymas, bet kas glūdi už to von Bluecherio pasiūlymo.
Vasario 20 d. min. Tanneris pasikvietė von Bluecherį pasikalbėti. Von Bluecheris pareiškė, kad Vokietija nelaikanti, jog momentas yra patogus tarpininkauti. Tačiau svarbu, kad būtų sudarytas kontaktas, nors jis negalįs duoti garantijos, kad tai pasiseks. Min. Tanneris tada pareiškė, kad šis klausimas galėjo būti išdiskutuotas vokiečių pareigūnų ir tada pareikštas, ar tokios galimybės yra. Von Bluecheris atsakė, kad jis į tą klausimą neduosiąs atsakymo.
Tęsiant toliau pasikalbėjimą, von Bluecheris pareiškė, kad esą kalbų, jog Suomija prašiusi pagalbos iš valstybių, esančių karo stovyje su Vokietija. Min. Tanneris į tai atsakė, kad jis negalįs į tai atsakyti. Iš pasikalbėjimo su von Bluecheriu buvo prieita išvada, kad jo pasiūlyme nieko rimto nėra. Min. pirm. Ryti, min. Tanneris ir gen. Waldenas aptarę tą von Bluecherio pasiūlymą, nusprendė, kad reikia prašyti Švedijos vyriausybės imtis iniciatyvos tarpininkauti dėl karo užbaigimo — taikos sudarymo. Esant reikalui, žadėti perleisti Hanko.
Taip reikalams klostantis, Suomijon atvyko specialus Italijos užsienių reik. min. Ciano pasiuntinys grafas Bechas, susipažinti su padėtimi vietoje. Min. pirm. Ryti informavo grafą Bechą apie padėtį ir pareiškė sugestiją, kad nekariaujančios valstybės, Italija, JAV, bendrai tarpininkaujant karą užbaigti. Grafas Bechas pareiškė, kad Italija galėtų tai daryti per Vokietiją.
Norvegijos pasiuntinys Helsinkyje Micheletas, atsilankęs pas min. Tannerį, pradėjo skųstis dėl vokiečių laivo Altmark incidento. Anglai buvo sučiupę jūroje vokiečių laivą Altmarką su anglų belaisviais ir varėsi jį pas save. Laivas Altmark, tačiau, paspruko iš anglų ir įspruko į Norvegų uostą, Kjiel fiorde. Tada anglai įsiveržė į fiordą ir išsitempė tą laivą. Anot Micheleto, anglai tokiu aktu grubiai pažeidė Norvegijos neutralumą. Micheletas teiravosi, kokiais reikalais lankėsi von Bluecheris ir ar jis nesiūlė tarpininkavimo dėl taikos sudarymo.
Tuo metu Paryžiuje buvo planuojama kariuomenės pasiuntimas į Suomiją. Suomijos pasiuntinys Paryžiuje Holma rinko įvairią informaciją ir leidosi net į tokias smulkmenas: kokie pageidaujami aerodromai lėktuvams nusileisti, koks Suomijos kareivio maisto davinys žiemą ir t.t.? Anot pasiuntinio Holma Vakarų s-kų kariuomenė būsianti pasiruošusi išvykti į Suomiją vasario pabaigoje ar kovo pradžioje.
EINAMA PRIE SPRENDIMO
Reikalai klostėsi suomiams nepalankia linkme. Sunkios kovos ir netikrumas vyravo karo fonte. Didėjo Sovietų Rusijos reikalavimai dėl taikos sąlygų. Švedija atsisakė siųsti į Suomiją reguliarią kariuomenę, o savanorių verbavimas buvo lėtas. Vakarų s-kų siūloma pagalba kėlė daug ir įvairių abejonių.
Vasario 21 d. buvo sukviestas užsienių reikalų komitetas apsvarstyti būklę. Komiteto dauguma pasisakė, kad reikalinga daryti energingus žingsnius užmegzti pasitarimus dėl taikos sudarymo. Esant reikalui, aukoti Hanko.
Tą patį vakarą min. Tanneris telefonavo į Stockholmą Suomijos Chargė d’Affaires Erkko ir pavedė jam susisiekti su Švedijos užsienių reik. min. Guentheriu, prašant imtis iniciatyvos daryti žygius dėl taikos sudarymo su Sovietų Rusija, turint omenyje Švedijos interesą išgelbėti Suomiją nuo kreipimosi į Vakarų s-kus pagalbos. Tą įvykdyti min. Tanneris siūlė, kad abi pusės prisiųstų savo atstovus į Stockholmą išdiskutuoti taikos sąlygas. Kad pateisintų tokį suomių sprendimą, min. Guentheriui turi būti pasakyta, jog Suomija yra kryžkelėje. Jeigu Suomija kreipsis į Vakarų s-kus prašydama pagalbos, tuo atveju karas gali išsiplėsti visoje šiaurinėje sferoje. Švedijos interesas yra daryti žygius to išvengti. Kai abi pusės bus pasiruošusios siekti taikos, tada kelias į susitarimą bus surastas.
Min. Guentheris tą pasiūlymą priėmė ir tuojau pradėjo daryti reikalingus žygius per Švedijos pasiuntinį Maskvoje Assarssoną ir Sovietų Rusijos pasiuntinę Stockholme A. Kollontai.
Vasario 23 d. į Helsinkį atvyko gen. Waldenas (ryšio karininkas tarp kariuomenės vado ir vyriausybės) ir bendrame pasitarime painformavo min. pirm. Rytį, užsienių reik. min. Tannerį ir krašto aps. min. Niukkaneną apie pasitarimus kariuomenės vado būstinėje su anglų gen. Lingu ir prancūzų gen. štabo plk. Ganevaliu. Gen. Waldenas patiekė pasitarimų memorandumą, iš kurio buvo aišku, kad Vakarų s-kų pagrindinis tikslas buvo užblokuoti Švedijos geležies rūdos pardavimą Vokietijai, o pietuose ruošiamomis operacijomis sulaikyti Baku alyvos tiekimą Vokietijai. Baku ir Batumą buvo projektuojama bombarduoti iš Artimųjų Rytų per Iraną ar Turkiją, o į šiaurę buvo numatoma pasiųsti ekspedicinį korpą iš trijų ir pusės divizijų. Parengiamuosius darbus tam korpui atvykti turėjo atlikti Suomija. Pirmiausia Suomija turinti prašyti Švedijos karinės pagalbos pabrėžiant, kad jeigu Švedija to prašymo nepatenkins, tada Suomijs bus priversta prašyti karinės pagalbos iš Anglijos ir Prancūzijos. Tuo pačiu metu Suomija turinti prašyti Norvegijos ir Švedijos tranzito teisių Vakarų s-kų kariuomenei vykti į Suomiją. Esant reikalui, pakartoti tranzito teisių reikalavimą. Per tą laiką ekspedicinio korpo dalys bus prie Norvegijos krantų, pasiruošę išsikelti. Anglai ir prancūzai mano, kad esant tokioms sąlygoms, Norvegija ir Švedija sutiks praleisti ekspedicinio korpo dalis per savas teritorijas.
Šis projektas kėlė abejonių suomiams. Ekspedicinio korpo jėgos buvo ribotos; kad pasiektų Suomiją, reikėjo nugalėti sunkias kliūtis. Gen. Waldenas painformavo posėdžio dalyvius, kad priešas yra jau priartėjęs prie Viipuri - Viborgo; suomių ginamoji linija esanti silpna. Jos pralaužimas esąs tik dienų klausimas.
Tą pačią vasario 23 d. iš Stockholmo, per Erkko, iš Švedijos pasiuntinio Maskvoje Assarssono buvo gauta naujos Sovietų Rusijos taikos sąlygos: 1) perleisti Hanko; 2) Karelijos sąsmaukoje perleisti plotą imtinai iki Viipuri — Viborgo; 3) perleisti š. vakarinius Ladoga ežero krantus įskaitant Sortavalą, taigi, siekiant, maždaug, Petro Didžiojo 1721 m. sieną. Iš kitos pusės, Sovietų Rusija sutinka evakuoti kai kurias sritis, jų tarpe Petsamo. Savitarpinės pagalbos sutartis, kiek tai liečia Suomių įlankos sąsmauką, turi būti pasirašyta Sovietų Rusijos, Estijos ir Suomijos.
Sovietų Rusijos patiektoms naujoms sąlygoms apsvarstyti buvo sušauktas Užsienių reikalų komiteto posėdis. Pasitarimo metu nebuvo padaryta jokio nutarimo, nes visais klausimais buvo kalbėta pasiremiant tik bendromis informacijomis. Komitetas priėjo išvados, kad galutinam sprendimui padaryti reikalinga turėti aiškius atsakymus į šiuos klausimus:
1. Ar bus gauta iš Švedijos kariuomenės pagalba? Jei taip, tai kada ir kiek?
2. Ar Norvegija ir Švedija sutiks praleisti Vakarų s-kų ekspedicinį korpą, pasiremiant Tautų S-gos statuto 16 paragrafu?
3) Kada Vakarų s-kų ekspedicinio korpo dalys pasieks savo paskyrimo punktus?
Be to, buvo nutarta palaukti prof. Kivimaki grįžtant iš Vokietijos, kuris ten kalbėjosi su įtakingais Vokietijos vadovaujančiais asmenimis, jų tarpe ir su marš. Goeringu.
Min. Tanneris tuojau susirišo telefonu su Erkko Stockholme ir pavedė jam padaryti žygius, kad Švedijos vyriausybė trumpiausiu laiku duotų atsakymus į pirmame ir antrame punktuose išvardintus klausimus. Vasario 24 d. buvo gautas Švedijos vyriausybės atsakymas į abu punktus, net aprobuotas Riksdago — seimo užsienių reikalų k-to. Kas liečia pirmąjį punktą —Švedija pažadėjo suintensyvinti esamos programos vykdymą, tai yra, siuntimą savanorių, o kas liečia Vakarų s-kų ekspedicinio korpo dalių tranzitą, atsakymas buvo neigiamas.
Tą pačią dieną pas min. Tannerį atsilankė Anglijos pasiuntinys Verekeris, lydimas gen. Lingo, ir pasiunt. sekretorius Gurney. Jis paaiškino, kad Anglijoje esąs didelis susirūpinimas padėti Suomijai. Visuomenės opinija verčia vyriausybę tai daryti ir vyriausybė esanti tam reikalui labai palanki. Anglijos vyriausybė esanti nusistačiusi padėti Suomijai visais būdais: žmonėmis, ginklais ir visomis kitomis priemonėmis. Tam reikalui esą paruošti laivai. Kariuomenės dalys pajudėsiančios apie kovo 15 d. ir apie balandžio 15 d. pasieksiančios Suomiją. Esą jau nutarta, kurį fronto barą užims anglai, bet didžiausia kliūtis dėl kariuomenės dalių atvykimo yra tranzitas per Norvegiją ir Švediją. Suomija pati turinti pasirūpinti gauti tranzitą. Po to prasidėjo aiškinimai, kaip gauti tą tranzito teisę. Min. Tanneris paaiškino, kad dėl tos teisės jau aiškintasi su Švedija ir gautas neigiamas atsakymas. Norvegijos nusistatymas esąs irgi neigiamas. Tada Verekeris patarė, kad Suomija oficialiai paprašytų Vakarų s-kų karinės pagalbos. Vasario 25 d. tie patys ponai, tais pačiais reikalais, kalbėjo su min. pirm. Ryti.
Iš prof. Kivimaki, kurį Suomijos vyriausybė buvo specialiai pasiuntusi į Berlyną išsikalbėti ir išsiaiškinti padėtį su Vokietijos valdančiais sluoksniais, buvo gauta žinių, kad Vokietija nedaro kliūčių Švedijai įsijungti į Suomių - Sovietų karą, jeigu į jį neįsijungs Vakarų s-kai. Vokietija nesipriešins ir savanorių siuntimui iš Vakarų valstybių, bet jeigu atvyktų Vakarų s-kų reguliari kariuomenė, tada Vokietija kariautų. Prof. Kivimaki buvo paprašytas tuojau grįžti į Helsinkį ir padaryti pranešimą vyriausybei.
Tą dieną iš Erkko, Stockholme, buvo gautas pranešimas, kad pasiuntinė A. Kollontai spaudžia greičiau priimti Sovietų Rusijos reikalavimus, nes tai esanti bazė pasitarimams. Įvykusiame vyriausybės posėdyje buvo pasitarta ir pasikeista nuomonėmis visais rūpimais klausimais. Pareikšta įvairių skirtingų nuomonių. Pagaliau buvo nutarta, kad Užsienių reik. min. Tanneris turi vykti į Stockholmą ir ten aiškintis visais klausimais su Švedijos Užsienių reikalų min. Guentheriu ir Sovietų Rusijos pasiuntine A. Kollontai.
ŠVEDIJOS GELEŽIES RŪDA
Suomija yra skandinavų kaimynė. Skandinavai tu ri įvairių gėrybių, ypatingai garsi yra Švedijos geležies rūda, iš kurios gaminama geriausios rūšies plienas ir kurios iškasama per metus apie 6,000,000 tonų. Švedijos geležies rūdos kasyklos randasi Gallivaro -Kiruna apylinkėse, į šiaurės vakarus nuo šiaurinių Botnijos įlankos krantų.
Karui kilus, abi kariaujančios pusės stengėsi perimti Skandinavijos prekybą, o ypač geležies rūdą, į savo rankas. Kelis kartus Vakarų s-kai siūlė Skandinavams geras kainas už prekes, laivų vilkstinių apsaugą, bet skandinavai visus vakariečių pasiūlymus atmetė, nesutiko nukreipti savo prekybos į vakariečių rankas.
Skandinavai, iš prigimties ramūs, gerai pelnėsi I-jo Pasaulinio karo metu ir dabar pasiryžo būti neutralūs ir pelnytis. Jie ypatingai bijojo, kad vokiečiai, susitarę su sovietų rusais, jų neužimtų, o tokių kalbų ir simptomų buvo, ypač dėl Norvegijos.
Kaip rūpestingai skandinavai laikėsi neutralumo, galima spręsti iš to, kad kai 1939 m. gruodžio 11 d. Tautų S-gos plenumas svarstė ir nubalsavo pasmerkti Sovietų Rusiją už neišprovokuotą agresiją prieš Suomiją, tai skandinavai — Danija, Norvegija ir Švedija — nuo balsavimo susilaikė, nežiūrint to, kad iki karo Suomija buvo skaitoma skandinavų šeimos nariu.
Svarbiausia ir vertingiausia Skandinavijos preke yra Švedijos geležies rūda. Švedijos geležies rūdos išgabenimo kelias yra savotiškas ir įdomus. Vasaros metu iškasama Švedijos geležies rūda gabenama į Baltijos jūros uostus, daugiausia į Luleą, kuris randasi š. v. Botnijos įlankos kampe, o iš ten laivais į paskyrimo vietas — kraštus, žiemos metu (lapkričio — balandžio mėnesiais) Botnijos įlanka užšąla, tada vienas penktadalis gabenama į Baltijos uostus, o keturi penktadaliai geležinkeliu į Norvegijos uostą Narviką, o iš ten laivais į paskyrimo kraštus.
Karui prasidėjus, vokiečiai Baltijos jūrą uždarė, o Sovietų Rusija paskelbė uždraustas zonas. Rugsėjo 29 d. anglų admiralitetas ištraukė iš archyvo I-jo Pasaulinio karo Norvegijos pakraščių minavimo planus ir pasiūlė vyriausybei juos vykdyti. Prasidėjo begaliniai svarstymai, pasitarimai ir aiškinimai, kurie užsitęsė apie du mėnesius laiko. Karo kabinetas nuspręsdavo minuoti Norvegijos pakraščius, o ministerių kabinetas siūlydavo susitarti tiesioginiai tuo reikalu su Norvegija bei Švedija.
Taip anglams besitariant — besiaiškinant, užšalo Botnijos įlanka. Švedijos geležies rūda pakrauti laivai iš Narviko uosto tyliai ramiai pradėjo plaukti į Vokietijos uostus, o kai pajusdavo anglų karo laivų pavojų, visai nesivaržydami sprukdavo į Norvegijos fiordus — uostus. Pavojui praėjus vėl tęsdavo kelionę.
Bendrai kalbant apie Vakarų s-kų (anglų ir prancūzų) siūlytą pagalbą, pažadą prisiųsti į Suomiją ekspedicinį korpą iš 150,000 vyrų, netenka abejoti, kad sąjungininkai turėjo platesnio masto tikslus, bet ne vien pagalbą Suomijai. Churchillis savo atsiminimuose kalba apie sudarymą galimybės bombarduoti Baku, sudaryti laivyną ir įsiveržti į Baltijos jūrą. Vakarų s-kų svyravimas ir neryžtingumas gerai pagelbėjo Hitleriui.
1939 m. spalio 3-10 d. adm. Raederis pasiūlė Hitleriui įsteigti karo bazes Norvegijoje su Sovietų Rusijos pagalba. Rosenbergas tuojau surado Quislingą — buvusį krašto apsaugos ministerį.
Hitleris veikė greitai. Gruodžio 16 d. jis nusprendė užimti Daniją ir Norvegiją. Rostocko rajone pradėta telkti kariuomenė, kurios vadu buvo paskirtas gen. Falkenhorstas. Kovo 26 d. Hitleris paskelbė, kad “Weser”, Danijos ir Norvegijos užėmimo operacija, turi būti vykdoma balandžio 9 d.
Pas Vakarų s-kus, ypač anglus, viskas eina lėtai. Gruodžio 16 d. admiralitetas griežtoje formoje siūlė reikalauti užminuoti Norvegijos pakrantes, bendrai atkirsti vokiečius nuo Skandinavijos. Reikalauti, kad Norvegija ir Švedija leistų naudotis uostais ir geležinkeliais gabenimui į Suomiją savanorių - karių, ginklų ir bendrai karo turto.
Tik vasario 5 d. anglų vyriausybė apsisprendė nesiųsti į Prancūziją 3 ir 4 p. divizijų, o paruošti jas kovoms Skandinavijoje ir Suomijoje. Joms uždavinys: praskirti kelią Vakarų s-kų ekspediciniam kor-pui nuo Norvegijos uosto Narviko iki Suomijos.
Nežiūrint to, kad rusai triuškino suomius, kad žvalgyba turėjo tikslių žinių, jog Rostocko apylinkėse vokiečiai turi sutelkę skaitlingą kariuomenę — apie 400,000 vyrų — Skandinavijai pulti, kad tas žinias patvirtino Kopenhaga, Oslo ir Stockholmas, Vakarų s-kai, ypač anglai, nedrįso apsispręsti ir nuspręsti. Tik Suomijos tragedijai įvykus, Vakarų s-kai nusprendė pradėti invaziją į Norvegiją balandžio 8 d.
Koks keistas supuolimas! Vakarų s-kai nusprendė pradėti vykdyti invaziją į Norvegiją balandžio 8 d., o vokiečiai — balandžio 9 d. Bet ir čia vokiečiai pralenkė Vakarų s-kus, nes jiems palyginti lengvai pasisekė užimti Daniją ir Norvegiją. Per trumpą laiką, vienoje saloje prieš Narviko fiordą, anglai buvo sutelkę apie 25,000 vyrų, norėdami užimti Narviko uostą. Deja, kol anglai susitvarkė, pajudėjo, Narviką užėmė 6,000 vokiečių, vadovaujami gen. Milelio. Panašiai atsitiko su Trondjemo, Bergeno ir kitais uostais. Taip nesėkmingai baigėsi Vakarų pastangos pasiųsti Suomijai į pagalbą ekspedicinį korpą iš 150,000 vyrų. Taip lengvai Vakarų s-kus pralenkė vokiečiai, užimdami Norvegiją.
TREČIOJI KELIONĖ Į STOCKHOLMĄ
Vasario 26 d. min. Tanneris atvyko į Stockholmą ir tuojau susitiko su atvykuius ten iš Vokietijos prof. Kivimaki, kuris papasakojo, kad Vokietijoje visi, su kuriais jam teko susitikti ir išsikalbėti, esą nuomonės, kad Suomija turinti taikytis, nors ir sunkiomis sąlygomis. Esą, karui pasibaigus susidarysią sąlygos atgauti prarastus plotus.
Prof. Kivimaki paaiškino, kad grafas von der Golzas (vokiečių generolas, dalyvavęs kovose dėl Suomijos nepriklausomybės, vėliau Bermontininkų organizatorius) gavęs nuo Passikivi laišką, lankėsi pas Hitlerį ir kalbėjo Suomijos reikalais.
To pasėkoje Vokietija siūlėsi tarpininkauti tarp Suomijos ir Sovietų Rusijos, tik Maskva tą pasiūlymą atmetė.
Vasario 27 d. min. Tanneris kalbėjosi su Švedijos kariuomenės štabo v-ku gen. Rappe. Jis išklausęs min. Tannerio paaiškinimus apie padėtį ir apie Suomių laukiamą pagalbą iš Švedijos, teisino švedus tais pačiais argumentais, kaip min. pirm. Hanssonas ir užs. reik. min. Gūntheris, ypač Švedijos nenoru įsivelti į didelį karą.
Po to min. Tanneris susitiko su min. pirm. Han-ssonu, kuriam paaiškino, kad kelių dienų laikotarpyje Suomija turėsianti padaryti svarbų ir lemiamą sprendimą, todėl suomiams esą labai svarbu viską išsiaiškinti iki detalių. Po to min. Tanneris davė min. pirm. Hanssonui visą eilę klausimų, iš kurių štai svarbesni :
1. Kokios rūšies pagalbos Suomija gali tikrai tikėtis iš Švedijos, nes vasario 24 d. rašte apie tai kalbama tik bendrais bruožais?
Hanssonas į tai atsakė, kad viskas esą pasakyta ankstyvesniame rašte. Švedija oficialiai kare dalyvauti negali, negali siųsti ir kariuomenės, nes tas įtrauktų Švediją į didelį karą. Vokietija apie tai esanti pasisakiusi tiesiai ir oficialiai (įdomu palyginti su prof. Kivimaki aiškinimu). Švedija siųsianti savanorius, bet apie jų skaičių ir atvykimo laiką nieko tikro pasakyti negalima. Pradžioje savanorių skaičius siekęs 8,000 vyrų, vėliau jis pašoko iki 12,000 ir net 16,000 vyrų. Savanoriai būsią viskuo aprūpinti.
Po to, min. Tanneris pareiškė, kad ankstyvesnio pasikalbėjimo paskelbimas spaudoje suomiams brangiai kainuojąs, nes Viipurį - Viborgą ir Sartavalą su apylinkėmis teksią prarasti.
2. Min. Tanneris paaiškino, jeigu Švedija atsisako siųsti į Suomiją reguliarią kariuomenę, tada Suomija gali prašyti Vakarų s-kų pagalbos. Per Petsamą toms jėgoms būtų sunku atvykti. Lieka vienintelis kelias: per Narviką ir Frondheimą. Ar Švedija praleistų kariuomenę?
Hanssonas atsakė, kad kariuomenė tranzitu nebus praleidžiama, tačiau savanoriai ir mažos grupės gali būti praleistos. Anot Hanssono, jeigu Vakarų s-kai mėgintų pereiti Švediją prieš jos valią, tada Švedija stotų Sovietų Rusijos pusėn, prieš Suomiją.
3. Min. Tanneris pareiškė, jeigu Suomija negali gauti reikalingos pagalbos nei iš Švedijos, nei iš Vakarų s-kų, tada jai lieka vienas kelias — taikytis. Sovietų Rusijos siūlomos taikos sąlygos esančios labai sunkios. Viipuri ir Sartavala su apylinkėmis teksią prarasti. Taika tokiomis sąlygomis būsianti labai karti suomių tautai. Galįs kilti didelis nepasitenkinimas.
Anot Hanssono, tai tikrai baisus reikalas, bet, esą, reikia realiai žiūrėti į dalyką. Esą, taiką sunkiau pasiekti negu mušti karo būgnus. Taika turinti būti padaryta, kad ir sunkiomis sąlygomis.
4. Min. Tanneris paklausė, jeigu Suomija pradės taikos derybas, tačiau Sovietų Rusija pastatys barbariškas taikos sąlygas, ar tuo atveju Švedija parems Suomiją oficialiai paskelbdama, kad Švedija stos karan Suomijos pusėje?
Hanssono atsakymas buvo neigiamas. Sutiko paremti tik diplomatiniai, pagal išgalę.
5. Po to, min. Tanneris pareiškė, kad net pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija, negalima būti tikru, kad nebus patiekti nauji reikalavimai. Esą, nuo to galima būtų apsisaugoti tik sudarius apsigynimo paktą su Švedija ir Norvegija. Ką apie tai mananti Švedija?
Hanssonas atsakė, kad toji mintis Švedijai nesanti nauja. Esą, jeigu toks paktas būtų buvęs, Sovietų Rusija tikrai nebūtų užpuolusi Suomijos. Bet tas klausimas esąs reikalingas didelių pasiruošimų.
6. Min. Tanneris palietė ir ekonomines problemas. Pasirašius taikos sutartį, Suomija turės dideles ir sunkias ekonomines problemas, reikės atlikti didelius atstatymo darbus. Ar galėsianti sulaukti pagalbos iš Švedijos?
Hansonas atsakė, kad tai būsianti Švedijos pareiga.
7. Po to, Tanneris pareiškė nepasitenkinimą, kad Suomija nebuvo pakviesta į Skandinavijos valstybių užsienių reikalų ministerių konferenciją, įvykusią Kopenhagoje, vasario 24 d., nors Suomijos klausimas toje konferencijoje buvęs vienas iš pagrindinių, šiuo atveju neutralumo programa esanti bloga.
Besikalbant paaiškėjo, kad min. pirm. Hanssonas mažai ką težinojo apie tą konferenciją, o iš užs. reik. min. Gūntherio paaiškėjo, kad tą konferenciją sukvietė Danijos užsienių reikalų min. Munchas, net nepranešęs savo kolegoms konferencijos darbotvarkės.
(Bus daugiau)
