SUOMIŲ SOVIETŲ 1939-1940 M. KARAS
P. ŽILYS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Antras įrodymas, kad Sovietų Rusija rimtai galvojo sukomunistinti Suomiją, yra atsisakymas pripažinti teisėtą Suomijos vyriausybę ir Terijoki miestelyje sudarymas “demokratinės” Suomijos vyriausybės su žinomu suomių komunistu O. W. Kuusinenu priešakyje, ir pasirašymas su ta vyriausybe sutarties, pagal kurią Sovietų Rusijai buvo perleisti visi žemės plotai, net su kaupu, kurių ji reikalavo iš teisėtos Suomijos vyriausybės. Sovietų Rusija davė “demokratinei” Suomijos vyriausybei didelius žemės plotus ir pasižadėjo dar sumokėti dideles pinigų sumas — kompensaciją. Svarbiausia, kad toje sutartyje buvo smarkiai užakcentuota, jog ji turi būti ratifikuota Helsinkyje.
KARO PRADŽIA IR KOVOS PRIEDANGOS POZICIJOSE
Lapkričio 30 d. Sovietų Rusijos raudonoji armija, po trumpo artilerijos paruošimo, keliose vietose peržengė Suomijos sieną ir puolė suomių priedangos pozicijų sekimo postų liniją. Tuo pačiu metu į kovas įsijungė aviacija, kuri bombardavo Helsinkį ir kitus svarbesnius miestus. Likimo ironija lėmė, kad Sovietų Rusijos lėktuvai bombarduoti Suomijos miestus ir žudyti nekaltus civilinius Suomijos gyventojus atskrido iš okupuotos Estijos aerodromų.
Svarbiausios kautynės netrukus išsivystė Karelijos sąsmaukoje, kur buvo sutelktos abiejų pusių pagrindinės jėgos. Mannerheimo linijos pagrindinis ruožas buvo įrengtas maždaug 20-30 km. nuo Suomių-Sovietų sienos. Taigi, buvo pakankamai ploto ir atstumo kovoms išsivystyti dar priedangos pozicijose, kuriose suomiai buvo gerai įsitvirtinę ir tokiems veiksmams ruošėsi visą taikos metą.
Suomiai buvo gerai apmokyti kautis miškingose, ežerų bei upių išraižytose, kalvotose vietovėse, kur maža kelių ir daug galimybių tuos kelius užversti, užbarikaduoti ar užminuoti.
Dėl kelių stokos Sovietai, įsiveržę į Suomiją, skaitlingomis jėgomis turėjo žygiuoti didelėmis, ilgomis voromis, kurių žygius, ypač kovos metu, buvo sunku derinti, dėl ryšių priemonių stokos ir judėsiu laisvės apsunkinimo, dėl kelių stokos, pelkių, upių, ežerų bei miškų gausumo. Sovietų kariuomenės dalių voroms kelią skindavo tankai, bet kai tankai sutikdavo nepereinamas kliūtis, upes, užvertimus, barikadas, minų laukus, kuriuos gynė suomiai automatiniais ginklais, tada tų vorų priekinės dalys — pėstininkai pradėdavo kautis, tikslu palaužti suomių pasipriešinimą ir pašalinti sutiktas kliūtis, o didesnė tų vorų dalis sustodavo ant kelių ir laukdavo, kol bus nugalėtas suomių pasipriešinimas ir atidarytas kelias.
Tos ant kelių stovinčios Sovietų voros, ypatingai atsidūrę paežerėse, miškingose apylinkėse bei siaurumose, sudarydavo geriausias sąlygas suomiams pulti jas iš pasalų ir iš įvairių krypčių. Jos būdavo suomių apnaikinamos, išsklaidomos, atkertamas jų susisiekimas su užnugariu. Kadangi buvo šaltas oras, o Sovietai pradžioje nebuvo pilnai pasiruošę kariauti šaltos žiemos sąlygose, tai sustoję poilsiui, ypač nakvynei, jų dalys tuoj sukurdavo laužus, kurie išduodavo susibūrimų vietas ir sudarydavo palankias sąlygas suomiams tas stovyklas puldinėti ir apšaudyti.
Suomių karius moraliai labai slėgė masinis Sovietų tankų vartojimas, prieš kuriuos suomiai turėjo labai menkas priemones gintis. Batalionuose buvo tik po du Bofors 37 m.m. prieštankinius pabūklus. Vėliau suomiai patys išrado, vadinamus, “Molotovo kokteilius”. Tai buvo specialios degamosios medžiagos pripildyti buteliai, kuriuos mesdavo į tankus ir taip juos padegdavo. Buvo sudarytos specialios komandos kuopose, batalionuose, pulkuose ir divizijose, kovai su priešo šarvuočiais ir tankais.
Nežiūrint didelės Sovietų persvaros skaičiumi ir technika (apie 140,000 rusų karių su 1,000 tankų puolė Karelijos sąsmaukoje suomių priedangos dalis, susidedančias iš apie 13,000 vyrų), jie didelio pasisekimo neturėjo. Iki gruodžio 2 d. Sovietams pasisekė nustumti smulkius suomių dalinius ir išeiti į liniją: Vammelsuu - Kivinebb - Rautus - Taipale, t.y., apie 10-16 km. už sienos. Vietomis Sovietų rusams buvo pasisekę įsibrauti į suomių priedangos pozicijas, bet priešpuoliais jie buvo išblokšti ir vakare visi punktai buvo vėl suomių rankose.
Suomių priedangos dalims sustiprinti Nykyrka ir Kivinebb baran buvo pasiųstas dar vienas pulkas. Po to, viskas vėl atrodė tvarkoje.
Tokioms aplinkybėms esant, vėlai vakare atsitiko iki šiol dar neišaiškintas įvykis:
Gruodžio 2 d., vėlai vakare, Karelijos sąsmaukos armijos štabe, buvo gautas pranešimas, kad Sovietai išsikėlė Puumola rajone, tai yra, priedangos dalių dešiniojo sparno užnugaryje, ir kad Sarmula rajone pralaužtas priedangos dalių gynimosi pozicijų centras. Armijos vadovybė gavusi pranešimą apie tokią kritišką būklę priedangos dalių pozicijose, norėdama išvengti priedangos dalių apsupimo ir jų sunaikinimo, davė įsakymą priedangos dalims atsitraukti: pajūrio dalims į Nykyrka ribą, o kairiajam sparnui daliai į Suvanto ir kitai daliai į vakarus nuo II korpo gynimosi pozicijų.
Tačiau paaiškėjus, kad pranešimas apie susidariusią kritišką būklę priedangos pozicijose buvo perdėtas ir netikslus, nes pozicijų centras nebuvo pralaužtas, o dešiniame sparne sovietai buvo išsikėlę tik vienoje vietoje, kariuomenės vadas pakeitė įsakymą, liepdamas nesitraukti iš užimtų pozicijų. Bet buvo jau per vėlu; suomiai jau buvo pasitraukę ir jų pozicijas buvo užėmę rusai. Mėginimas atsiimti paliktas pozicijas suomiams nepasisekė. Tokiu būdu, be kovos buvo atiduotos rusams saugos gynimosi pozicijos ir teritorijos ruožas.
Gruodžio 4 ir 5 d. Karelijos sąsmaukoje įvyko smarkių kautynių, į kurias buvo įsijungusi dalis jėgų iš pagrindinių pozicijų Mannerheimo linijoje.
SUOMIJOS “DEMOKRATINĖ” VYRIAUSYBĖ
Prasidėjus karui, Suomijos vyriausybė atsistatydino. Nauja vyriausybė buvo tokio sąstato: pirm. Risto Rytis, užsienių reik. min. Vaino Tanneris, krašto aps. min. liko tas pats Juko Niukkanenas ir kt. Kariuomenės vadas liko ir toliau marš. Mannerheimas.
Pirmajame savo posėdyje naujoji vyriausybė nusprendė daryti pastangas grąžinti taiką. Buvo kreiptasi į Švediją ir J.A.V., prašant padaryti žygius atnaujinti su Sovietų Rusija derybas. Švedijos vyriausybė buvo prašoma perduoti Sovietų Rusijai, kad Suomija turi naujų pasiūlymų. Be to, Švedijos vyriausybė buvo paprašyta rūpintis Suomijos piliečių reikalais Sovietų Rusijoje.
Gruodžio 2 d. Švedijos pasiuntinys Maskvoje Wintheris paprašė audiencijos pas užsienių reik. kom. Molotovą. Molotovas teikėsi priimti pasiuntinį Wintherį tik gruodžio 4 d. ir atmetė pasiuntinio pasiūlymus dėl taikos derybų ir Suomijos piliečių reikalų atstovavimo Sovietų Rusijoje, pareikšdamas, kad Sovietų Rusija Suomijos vyriausybės nepripažįstanti, o pripažįstanti tik “demokratinę” Suomijos vyriausybę, vadovaujamą O. W. Kuusineno, įsikūrusią Terijoki miestelyje. Tos vyriausybės istorija yra tokia: Kai Sovietų Rusijos kariuomenė peržengė Suomijos sieną ir užėmė pasienio miestelį Terijoki, ten tuojau atsirado “demokratinė” Suomijos vyriausybė, kurios priešakyje stovėjo O. W. Kuusinenas, senas suomių komunistas, 1918 m. pabėgęs iš Suomijos į Sovietų Rusiją ir ten visą laiką gyvenęs. Jis buvo laikomas “demokratinės” Suomijos respublikos liaudies vyriausybės galva ir užsienių reik. komisaru.
Gruodžio 2 d. Sovietų Rusijos vyriausybė pasirašė su “demokratine” Suomijos vyriausybe sutartį, pagal kurią Sovietų Rusijai buvo perleisti visi žemės plotai, net su kaupu, kurių ji reikalavo iš teisėtos Suomijos vyriausybės. Kompensacija už tai — “demokratinei” Suomijos vyriausybei, pagal sutartį, buvo pažadėta gausiai atlyginti pinigais ir perleisti didelius žemės plotus Sovietų Rusijos Karelijoje. Tą sutartį pasirašė V. Molotovas ir O. W. Kuusinenas Maskvoje.
Apie sutarties pasirašymą pranešė Maskvos radijas gruodžio 3 d. su paaiškinimais, kad toji sutartis turi būti ratifikuota artimiausiu laiku Helsinkyje. “Demokratinė” Suomijos vyriausybė buvo pasiryžusi suorganizuoti 50,000 vyrų suomių kariuomenę, kuri turėjo žygiuoti į Helsinkį. Tikrumoje pasisekė suorganizuoti apie 1,000 vyrų, kurių tarpe buvo keli suomiai, o likusieji ingrai ir rusai.
Vėliau paaiškėjo, kad dar prieš karo pradžią, lapkričio 13 d., Stockholme gyvenęs suomis komunistas Tuominenas buvo kviečiamas atvykti į Maskvą. Pagal Sovietų planą, O. W. Kuusinenas turėjo būti respublikos prezidentas, o Tuominenas — “demokratinės” Suomijos respublikos liaudies vyriausybės galva. Tuominenui atsisakius vykti į Maskvą, vyriausybės priešakyje buvo pastatytas pats O. W. Kuusinenas. Iš to vėl sektų išvada, kad Sovietų Rusija buvo užsimojusi užkariauti visą Suomiją ir ją sukomunistinti, tik tas planas nepasisekė įvykdyti. Pabijota buvo Anglijos ir Prancūzijos pasiūlytos pagalbos Suomijai.
TAUTŲ SĄJUNGA PASMERKIA SOVIETŲ RUSIJĄ
Nuo pirmos karo dienos Suomijos vyriausybė darė visas galimas pastangas sustabdyti karo veiksmus ir atnaujinti derybas su Sovietų Rusija. Tuo reikalu ji kreipėsi į J.A.V. ir į Skandinavijos valstybes, bet be pasėkų. Sovietų Rusija net atsisakė kalbėtis su teisėta Suomijos vyriausybe.
Tautų Sąjunga, anais laikais, buvo institucija, kurios uždavinys buvo padėti išvengti ginkluotų konfliktų tarp valstybių. Gruodžio 2 d. Suomijos vyriausybė pavedė savo atstovui prie Tautų S-gos R. Holsti kreiptis į Tautų S-gą, prašant padaryti žygius sustabdyti neišprovokuotą Sovietų Rusijos agresiją prieš Suomiją. Tą klausimą spręsti Asamblėjos posėdis buvo paskirtas gruodžio 9 d. Tačiau Sovietų Rusija atsisakė prisiųsti savo atstovą į tą posėdį.
Gruodžio 11 d. buvo pasiųstos telegramos, raginančios Suomiją ir Sovietų Rusiją atstatyti taiką, tarpininkaujant Tautų S-gai. Suomijos vyriausybė sutiko su tuo pasiūlymu, o Sovietų Rusija jį atmetė.
Asamblėja užgyrė Suomijos laikyseną ir pastangas atstatyti tvarką, o Sovietų Rusiją pripažino net šešiais atvejais prasilenkus su duotais pasižadėjimais. Be to, ji kreipėsi į Tautų S-gos narius, prašydama teikti Suomijai visokeriopą pagalbą. Asamblėja, pagaliau, nusprendė, kad Sovietų Rusija, nepaklausiusi Tautų S-gos kvietimo ir apsilenkusi su duotais pasižadėjimais, pati save išskyrė iš tos organizacijos. Tai įvyko gruodžio 14 d. ir tai buvo paskutinis Tautų Sąjungos aktas.
Dėl tokio sprendimo susidarė labai patogios sąlygos kitoms valstybėms teikti Suomijai visokeriopą pagalbą — moralinę ir materialinę. Daugelyje valstybių, Šveicarijoje, J.A.V., o ypač Skandinavuose, susitvėrė specialūs komitetai teikti Suomijai pagalbą.
Tenka labai apgailestauti, kad tuos gerus kitų valstybių norus tolesnė įvykių eiga savotiškai nustel-
Karo eiga nuo 1939 m. lapkričio 30 iki 1940 m. kovo 13 d. Schema iš sovietų šaltinių (Istorija Velikoi Otečestvennoi Voini Sovietskogo Sojuza 1941-1945).
bė, net pristabdė, čia ne be priekaištų yra ir pati Suomijos vyriausybė, kuri neturėjo aiškaus plano. Pradžioje ji perdaug pasitikėjo savo jėgomis, o karui įsisiūbavus, blaškėsi tarp abejonių, baimės ir neryžtingumo apsispręsti ir nuspręsti.
KOVOS ŠIAURINĖJE FRONTO DALYJE
Sovietai puolė ne tik Karelijos sąsmaukoje, bet ir visame likusiame fronto bare nuo šiaurinio Ladogos ežero kranto iki Petsamo — šiaurės Ledinuotojo vandenyno, kur suomių gynyba buvo gana veikli. Tame bare Sovietams pulti buvo dar sunkiau, negu Karelijos sąsmaukoje, nes toji sritis, šiaurėje —tundra, pietuose — retai apgyvendinta, dar labiau miškinga, kur dar retesnis ir blogesnis kelių tinklas. Visa tai dar labiau sunkino ryšių palaikymą tarp vorų ir bendradarbiavimą kautynių metu.
Suomiai be didelės sau rizikos, mažesnėmis jėgomis, užpuldavo rusų voras iš sparnų ir užnugario, jas išsklaidydavo, atkirsdavo, ar nublokšdavo atgal, šiose kovose suomiams ypatingai gerai pasitarnavo pašliūžininkai ir geležinkelio linija: Sortuvala - Nurmes -Uleaborgas.
Stiprių Sovietų jėgų sutelkimas šiauriniame fronto bare Suomijos kariuomenės vadovybei buvo nelauktas, todėl sudarė daug rūpesčių.
Šiaurinėje fronto dalyje (į šiaurę nuo Ladogos ežero), įsibrovę sovietai į Suomijos teritoriją dviem vorom per Salmis ir Uomaa, smelkėsi — viena vora Kitela kryptimi, o kita per Suojarvi link Loimala — palei geležinkeli, tos voros dalis slinko per Aglajarvi link Tolvajarvi ir per Kuolismaa link Ilomants.
Vidurinėje Karelijoje, į šiaurę nuo Pielisjarvi, per Lieksa ir Kuhmo, sovietai slinko link geležinkelio linijos Joensuu - Kontiomaki, kur sudarė didelį pavojų suomiams. Toliau į šiaurę rusai slinko link Suomussalmi. Salia buvo sovietų užimta, o dar toliau i šiaure, sovietai išsikėlė į krantą Petsamo apylinkėje ir slinko pietų kryptimi.
Tokiomis aplinkybėmis susidarius, Suomių kariuomenės vadas buvo priverstas iš savo pagrindinio rezervo pasiųsti dalį jėgų link Tolvajarvi, Kuhmo ir Suomussalmi. Gruodžio 5 d. 16 p. pulkas su art. grupe buvo pasiustas per Vartsila į Tolvajarvi. Iš rezerve esančios Uleaborgo rajone 9 p. divizijos 25 p. pulkas buvo pasiųstas į Nurmes, o iš ten veikė link Kuhmo į priešo sparną. 27 p. pulkas buvo transportuotas geležinkeliu į Hyrynsalmi, o iš čia vyko link Suomussalmi. Ulomants baran buvo pasiųsta “A rinktinė”, susidedanti iš trijų atskirų batalionų, o Salia baran vienas ats. batalionas. Buvo sudarytas naujas rezervas ‘‘B rinktinė” iš trijų atskirų batalionų.
Pirmomis karo dienomis Suomių IV armijos korpo bare buvo susidariusi gana kritiška būklė, ypatingai Suojarvi, Tolvajarvi ir Illomants kryptimis. Kadangi IV armijos korpo vadas veikdamas plačiame (apie 100 km.), bare nebeįstengė ta kryptimi slenkančių rusų sulaikyti, tai kariuomenės vadas sudarė toje kryptyje atskirą rinktinę, vadovaujamą plk. Paavo Talvella.
Gruodžio 5 d. kariuomenės vadas įsakė plk. Talvela perimti vadovavimą visų dalių, siunčiamų veikti Tolvajarvi - Illomants kryptimis, pereiti puoliman ir sumušti rusus, slenkančius Korpiselka ir Illomants kryptimis. Plk. Talvela perėmė savo valdžion 16 p. pulką su art. grupe, vykstantį į Tolvajarvi barą ir “A rinktinę” (tris ats. batalionai), vykstančią į Illomants barą. Karo pradžioje tame bare veikę keturi suomių batalionai rusų buvo išsklaidyti, todėl IV armijos korpo vadas į Tolvajarvi barą buvo pasiuntęs vieną batalioną iš savo rezervo. Sovietų jėgų tame bare buvo viena 139 p. divizija, čia tarp rusų ir suomių įvyko keletas mažesnių, bet aršių ir kruvinų kautynių. Vėliau plk. Talvela, surinkęs 7 batalionus ir 4 baterijas, nusprendė pereiti puoliman.
Po aršių, besikeičiančios laimės, kautynių, rusai buvo sumušti, ir gruodžio 14 d. visa Tolvajarvi apylinkė buvo suomių rankose. Tame bare veikusi sovietų 139 p. divizija buvo sumušta, jos likučiai išsklaidyti ir nublokšti atgal. Bet tuo kautynės dar nepasibaigė. Sovietai į tą barą metė naujas dalis: 75 p. diviziją, kuri pastojo suomiams kelią į Aglajarvi. Plk. Talvela rinktinė gerai išnaudodama miškingą vietą, puolė 75 rusų p. diviziją iš fronto, sparnų ir užnugario. Gruodžio 22 d. rusai buvo priversti skubiai pasitraukti iš Aglajarvi. 75 p. divizijos likučiai buvo persekiojami iki Aittojoki, netoli Suojarvi.
Šiame bare suomių laimėjimas buvo didelis. Rusų 139 p. div. buvo išvesta iš rikiuotės, o 75 p. div. turėjo didelių nuostolių. Pagrindinio kelio kryptimi buvo suskaičiuota apie 4,000 užmuštų rusų, nelaisvėn buvo paimta 600 vyrų. Sunaikinta ir paimta 59 tankai, 31 pabūklas, 220 kulkosvaidžių ir kito turto, šioji pergalė, tačiau, brangiai kainavo ir suomiams. Jų nuostoliai žuvusiais ir sužeistais siekė: karininkų 30 proc., o kareivių 25 proc. viso dalių sąstato. Vėliau paaiškėjo, kad proporcingai skaičiuojant, Tolvajarvi kautynės buvo nuostolingiausios viso karo bėgyje.
Tų kautynių laimėjimas buvo didelės karinės ir psichologinės reikšmės suomiams.
Tuo pačiu metu stabilizavosi frontas ir Illomants bare, kur keturi silpni suomių batalionai su baterija atlaikė sovietų 155 p. divizijos spaudimą. Suomių laimėjimai Tolvajarvi ir Illomants baruose palengvino IV armijos korpo operacijas.
Tuo pačiu laiku, dar šiauriau, įvairiuose fronto baruose išsivystė ir daugiau kautynių. Karo pradžioje du rusų p. pulkai peržengė sieną Juntusranta bare. Tai buvo tikra staigmena suomiams, nes rusai ta kryptimi pravedė kelią suomiams visai nepastebėjus, o vienas rusų pėstininkų pulkas puolė Raate - Suomussalmi kryptimi. Gruodžio 7 d. tos abi rusų voros susijungė Suomussalmi rajone. Tai buvo 163. sovietų rusų p. divizijos dalys. Kadangi toje kryptyje veikė tik du silpni suomių batalionai, tai 163. p. d. kelias į vakarus buvo laisvas.
Suomių batalionai užėmė pozicijas ant upelio į vakarus nuo Suomussalmi, kuris buvo dar nepakankamai užšalęs ir tankai ledu per tą upelį pereiti negalėjo. Toje riboje rusai buvo sulaikyti. Kariuomenės vadas Suomussalmi baran iš savo rezervo pasiuntė 9 p. d., 27 p. pulką, o tos divizijos vadą plk. Siilasvuo paskyrė to baro vadu.
Tame bare suomiai atsilygino Sovietams už naujai pravestą kelią naujai pravesta geležinkelio šaka, nuo gelež. stoties Kontiomaki - Taivalkoski iki Hyrynsalmi, kurios statyba tik ką buvo baigta. Suomiai pasinaudojo ta naujai pravesta geležinkelio šaka ir privežė savo rezervus 40 km. atstumo į pietus nuo Suomussalmi. Tos geležinkelio šakos dėka, plk. Siilasvuo gruodžio 11 d. jau galėjo pradėti pasiruošimus aktyviems veiksmams savo bare.
Palikęs prieš sovietų rusus Suomussalmi apylinkėje didesnę dalį automatiniais ginklais ginkluotų dalinių, plk. Siilasvuo su likusiais savo daliniais, staigiu smūgiu perkirto rusams susisiekimo kelią su Raate. Tos pačios dienos bėgyje 5 km. to kelio tarpas buvo suomių rankose, o sekančią dieną buvo pradėtas puolimas Suomussalmi kryptimi. Vakare buvo jau pasiektas miestelio centras. Rusai atkakliai gynėsi artilerija ir tankais. Suomiai tame bare artilerijos visai ne turėjo. Kautynės vyko 40 laipsnių šaltyje.
Gruodžio 15 d. didesnė miestelio dalis buvo suomių rankose. Rusai turėjo didelių nuostolių. Viena dalis jų buvo apsupta Suomussalmi miestelio dalyje, o kita į vakarus nuo Hulkonniemi. Dar kautynėms tebevykstant su apsuptais rusais, buvo gauta žinių, kad Raate rajone pasirodė naujos sovietų jėgos. Tai buvo 44 divizija iš Maskvos karo apygardos, skaitoma elitine divizija. Dvi suomių kuopos, kurios dengė Raate kryptį, negalėjo parodyti didesnio pasipriešinimo tai divizijai.
Suomijos kariuomenės vadas, sužinojęs apie 44 divizijos pasirodymą Raate rajone, tuojau pradėjo siųsti į Suomussalmi barą naujus pastiprinimus. Gruodžio 16 į tą barą atvyko viena baterija, 18 d. — kita, o 20 d. — du prieštankiniai pabūklai. Kalėdoms atvyko didžiausias sustiprinimas — penki batalionai.
Po kelias dienas užsitęsusių kautynių Suomussalmi apsuptų 163 p. d. dalių pasipriešinimas buvo palaužtas. Jų likučiai per ežerą pasitraukė link Juntusranta. Gruodžio 30 d. buvo likviduotos 163 p. d. dalys, apsuptos į vakarus nuo Kulkonniemi. Kautynių lauke liko apie 5000 rusų lavonų, nelaisvėn paimta 500 vyrų. Karo grobis — 27 pabūklai, 11 tankų, 150 auto, 250 arklių ir kitko.
Likvidavę 163 p. d. pasipriešinimą, suomiai nukreipė savo jėgas prieš 44 diviziją, kuri žygiavo labai atsargiai, su didele apsauga. Plk. Siilasvuo paskirstė savo kautynių išvargintus dalinius į kelias rinktines ir pradėjo puldinėti 44 diviziją iš įvairių krypčių ir iš užnugario. Greitu laiku tai divizijai kelias į rytus buvo atkirstas, o po to, keliose vietose, buvo perkirsta ir divizijos vora. Po ištisą savaitę užsitęsusių kautynių atskiroms tos divizijos dalims pasisekė pasitraukti į rytus. Nelaisvėn buvo paimta 1300 vyrų, žuvusiųjų skaičius nenustatytas, nes juos užpustė sniegas. Karo grobio buvo paimta 70 įvairių pabūklų, 43 tankai ir šarvuočiai, apie 300 autom, ginklų, 270 sunkv. bei traktorių, 32 lauko virtuvės, 1170 arklių ir kitokio turto.
Suomussalmi kautynių metu suomių kariai parodė nepaprastai didelį sugebėjimą kautis su žymiai skaitlingesniu priešu, didelę ištvermę ir pasiryžimą kovoti iki laimėjimo, ypatingai turint omenyje, kad kovos tęsėsi apie tris savaites 40 - 46 laipsnių šaltyje.
Po šio pralaimėjimo rusai daugiau nebemėgino pulti tame bare, todėl suomių kariuomenės vadovybė iš to baro galėjo permesti dalį savo jėgų į kitus fronto barus.
Pačioje šiaurėje, Petsame, veikiąs vienas suomių batalionas buvo užpultas sovietų rusų divizijos ir nublokštas apie 100 km. į pietus iki Hoyhenjarvi. Dėl tolimo atstumo ir arktinės žiemos šioje riboje, frontas stabilizavosi. Taigi, vienas suomių batalionas laikė frontą prieš sovietų rusų ištisą diviziją.
Viena (122?) sovietų rusų divizija, įsibrovusi į Salia, buvo pasiuntusi vieną pėst. pulką, sustiprintą tankais ir žvalgomąja rinktine, pulti per Savukoski link Pelkosenniemi. Paėmę Pelkosenniemi sovietų rusai galėjo žygiuoti vakarų link ir perkirsti Petsamo kelią, arba per Kemijarvi veikti į užnugarį Kursu gynėjams. Pradžioje Pelkosenniemi gynė viena suomių kuopa. Tai kuopai pagalbon buvo pasiųstas vienas pėst. pulkas, kuris gruodžio 18 d. supamuoju manevru privertė rusus panikoje pasitraukti, paliekant suomiams 10 tankų, 40 sunkvežimių ir kito turto.
Bendrai, reikia pasakyti, kad Pelkosenniemi manevras turėjo didelės reikšmės suomiams ginant Laplandiją. Po to pasisekusio manevro buvo pašalintas pavojus suomių dalims, veikiančioms Kemijarvi bare, kur du suomių pulkai laikė prikaustę dvi sovietų rusų divizijas, visą karo metą.
Einant žemyn į pietus tenka paminėti, kad iš Repola, Kuhmo kryptimi puolė 54 Sovietų divizija, o kita vora turėjo uždavinį perkirsti ties Lieksa geležinkelio liniją Joensuu - Kontiomaki. Bendrai šiaurinėje Ladoga ežero pusėje padėtis tuo metu stabilizavosi. Dvi Sovietų divizijos, puldamos per Salmis ir Uomaa, buvo susijungę ties Kitela. Jų pastangos pralaužti suomių frontą tarp Ladogos ežero ir Suskyjarvi nuėjo niekais. Bare tarp Kollaa ir Suojarvi gelež. stoties, keturi suomių batalionai, su silpna artilerija, atlaikė dviejų sovietų rusų divizijų spaudimą. Kalėdoms tame fronto bare karo veiksmai aprimo. Nuo to laiko šiaurinėje fronto dalyje šalta, su stora sniego danga (nuo 30 cm. iki 2 metrų), žiema pasidarė geriausia suomių sąjungininkė.
Bendrai kalbant apie gruodžio mėn. karo veiksmus šiaurinėje fronto dalyje, tenka pasakyti, kad suomiams jie buvo gana sėkmingi. Rezervai visur spėjo laiku atvykti ir ne tik sulaikė sovietų puolimus, bet didelę dalį jų jėgų sunaikino, o likusias nubloškė atgal.
(bus daugiau)
P. ŽILYS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
KAUTYNIŲ EIGA KARELIJOS SĄSMAUKOS BARE
Vykstant kautynėms įvairiuose šiaurinio fronto baruose smarkiai pagyvėjo karo veiksmai ir Karelijos sąsmaukoje, tai yra, prieš Mannerheimo liniją. Po kautynių priedangos pozicijose, Suomijos kariuomenės vadovybė manė, kad rusai puls patogiausiame ir pavojingiausiame bare, tarp ežerų Kaukjarvi ir Muolaan-jarvi., Viipuri (Viborgo) kryptimi. Suomių spėliojimai neišsipildė. Gruodžio 6 d. rusai puolė Tarpale bare, šiaurinėje Karelijos sąsmaukos dalyje, prie Ladoga ežero. Gruodžio 6-11 d. bėgyje, suomiai, Tarpale baro gynėjai, turėjo pakelti sunkias kovas. Visi sovietų puolimai buvo atremti. Gruodžio 15 d. rusai įliejo į kautynes rezervus ir pakartojo puolimą, bet buvo atmušti. Po aštuonių valandų artilerijos paruošimo ir keturių valandų aviacijos bombardavimo rusams dviejose vietose buvo pasisekę įsiveržti į suomių pozicijas, bet suomiai priešpuoliu juos išstūmė.
Sekančią dieną rusai įvedė į kautynes naują diviziją ir vėl puolė suomių pozicijas. Puolimas, tačiau, nepasisekė. Gruodžio 17 d. rusai metė į kautynes trečią diviziją, kurios puolimas irgi neturėjo pasisekimo.
Tarpale kautynės priklauso prie vienų iš aršesniųjų ir atkaklesniųjų pradžios karo kautynių. Jose ypatingai pasižymėjo suomių artilerija savo labai gera šaudymo technika. Kadangi rusai puolė lygioje vietovėje, bei ledu, tai jų nuostoliai buvo gana dideli. Bendrai rusų puolimai — siuntimas į kautynes diviziją po divizijos, buvo didelė laimė suomiams ir gera pamoka rusams.
Jau pirmosios Tarpale kautynių fazės metu, suomiai pastebėjo rusų jėgų telkimą Viipuri kryptimi. Bendrai, toje kryptyje rusai vykdė gana veiklų žvalgymą. Tame bare įvyko gana daug mažesnių susidūrimų, kurių metu buvo sunaikinta nemaža rusų tankų.
Gruodžio 17 d. ankstų rytą rusų artilerija pradėjo smarkų suomių įtvirtintų pozicijų, prie kelio į Viipuri, bare tarp Summa ir geležinkelio linijos, apšaudymą. 10:00 vai., lėktuvų ir tankų priedangoje, pradėjo pulti pėstininkai kryptimi Summa ir į rytus nuo jos. čia rusams pasisekė įsiveržti į suomių pozicijas, bet vakare jie buvo atblokšti atgal netetę 25 tankų. Sekančią dieną po penkių valandų artilerijos paruošimo rusai vėl puolė, bet be pasisekimo. Po to rusai pradėjo naują artilerijos paruošimą tame pačiame bare. Paruošimas, su pertrauka, tęsėsi visą naktį.
Gruodžio 19 d. prasidėjo puolimas. Puolė šešios sovietų rusų divizijos, remiamos šarvuočių ir stiprios artilerijos, šio puolimo metu sovietų artilerija šaudė pakankamai taikliai ir koncentruotai. Pasikeitė tankų naudojimo tvarka. Tankų grupės po 20-50 tankų, puolė visai savystoviai ir be atodairos veržėsi pirmyn. 50 tankų buvo įsiveržę į Summą, dalis jų buvo sunaikinta, o likusieji nakties metu pasitraukė atgal į savo linijas. Masinėmis formacijomis puolantieji rusų pėstininkai turėjo didelių nuostolių.
Gruodžio 20 d. kautynės tęsėsi nuo ryto iki vakaro. Visi rusų puolimai buvo atmušti. Buvo sunaikinta 58 tankai, iš jų 22 sunkieji. Pabėgęs pas suomius vienas sovietų tankų dalinio vadas papasakojo, kad jų tankų nuotoliai siekė viso 239 vienetus.
Karelijos sąsmauką ginančios suomių armijos štabe nuo gruodžio 11 d. buvo kilusi mintis pereiti priešpuolin. Motyvų tam buvo apsčiai. Iš paimtų belaisvių buvo patirta, kad dėl nepasisekimų kovos lauke ir didelių nuostolių, sovietų karių moralė buvo kritusi. Buvo jaučiamas nepasitenkinimas sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Dėl didelių šalčių, šiltos aprangos stokos, daug karių nušalo rankas, kojas, ausis ir t.t. Dėl gerų pasisekimų kovos laukuose, suomių karių moralė buvo labai gera, Savimi pasitikėjimas buvo gana didelis. Pradžioje buvo galvota apie plataus masto priešpuolį. Tačiau kariuomenės vadas nerodė tokiam priešpuoliui didelio pritarimo, net reiškė abejonių priešpuolio pasisekimu ir naudingumu. Vis tik, pagaliau, gruodžio 23 d. kariuomenės vadas leido vykdyti mažesnio masto priešpuolį.
Deja, pradėjus vykdyti priešpuolį, paaiškėjo, kad nebebuvo pakankamai pasiruošta. Todėl priešpuolis buvo ne tik sustabdytas, bet ir visai atšauktas.
Suomiai manė, kad po nepasisekusių puolimų Tarpale ir Summa baruose, rusai ilgesnį laiką susilaikys nuo puolimų. Tačiau gruodžio 25 d. jie vėl puolė III suomių korpo pozicijas ties Tarpale, vienos divizijos jėgomis. Naktį, gruodžio 25-26 d., rusams pasisekė ledu pereiti per Suvantą ir įsikibti į šiaurinį jos krantą ties Kelja, bet dieną jie buvo priversti pasitraukti, paliekant 700 užmuštų ir 81 kulkosvaidį.
Gruodžio mėnesio kovas suomiai baigė gana sėkmingai. Bendrai tos kovos parodė, kad suomiai moka kariauti.
Neblogai suomiai pasirodė ir Russa ir Uto salose. Pakrančių fortai Humaljoki ir Bjorko savo uždavinius gerai atliko. Ladoga ežero salose Jarisevanniemi ir Kaarnajoki esančios baterijos buvo gerai įsijungę į Tarpale operacijas. Sovietų rusai tada puolė salas. Suomių įlankoje Hoglando sala buvo evakuota. Kadangi dėl labai šaltos žiemos Suomių ir Botnijos įlankos beveik ištisai užšalo, tai karo veiksmai jose buvo neįmanomi. Alandų saloms pavojaus irgi nebuvo.
Sovietams gruodžio mėn. karo balansas buvo blogas. Jie turėjo daug nuostolių žmonėmis, tankais ir lėktuvais be ypatingų pasisekimų kautynių lauke. Karių ir visuomenės moralė buvo smukusi. Užsieniuose Sovietų Rusijos prestižas buvo kritęs. Tuo tarpu suomių karių ir visuomenės moralė buvo labai pakilusi. Pasitikėjimas savimi buvo didelis. Užsieniuose suomių prestižas buvo augštai pakilęs. Nežiūrint augštai pakilusios suomių karių ir visuomenės moralės, Suomijos kariuomenės vadovybei jau teko pajusti tam tikrus sunkumus ir nedateklius. Jautėsi sunkumų papildant žmonių, ginklų, šaudmenų ir kitus nuostolius. Nors Tautų S-ga buvo nusprendusi, kad visi jos nariai teiktų Suomijai, Sovietų Rusijos agresijos aukai, visokeriopą pagalbą, bet toji pagalba buvo nepakankama. Nežiūrint viso to, Suomija turėjo tik vieną pasirinkimą — tęsti karą toliau.
Aplinkybės taip susiklostė, kad Sovietų Rusijos vyriausybė turėjo padaryti lemiantį sprendimą dėl tolesnio karo su Suomija. Tą Sovietų Rusijos sprendimą, su motyvais, randame 1960 m. išleistoje “Istorija Velikoi Otečestvennoi voiny Sovietskogo Sajuza 1941-45”, kurioje rašoma taip: “Ryšiuje su vakarų valstybių realia grėsme užpulti Sovietų Sąjungą, susidarė aplinkybė, pareikalavusi Sovietų vyriausybę pagreitinti ginkluoto konflikto išsprendimą su Suomija ir sudarymą su ja taikos”.
Anot to paties šaltinio, reakcinė spauda vienbalsiai reikalavusi daryti intervenciją prieš Sovietų S-gą. Prancūzų laikraštis “Temps”, kuris atidengdavęs interventų užsimojimus, rašęs, kad pirmiausia reikia pasiųsti anglų - prancūzų laivyną į šiaurės Ledinuotąjį vandenyną Murmanską blokuoti. Po to, esą reikalinga, netoli Petsamo išlaipinti anglų ir prancūzų sausumos kariuomenę, kuri turinti veikti drauge su suomių kariuomene. Drauge su intervencija šiaurėje esą būtinai reikalinga daryti diversinę operaciją kitoje kolosalės Sovietų Rusijos imperijos dalyje. Tokiai diversinei operacijai tinkamiausias rajonas esanti Juodoji jūra, į kurią gali įplaukti sąjungininkų karo laivai. Tame laikotarpyje paskelbta žinia, nebuvęs paprastas tuščiažodžiavimas, ji buvusi paremta Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių paruoštais karo planais. 1929 m. gruodžio 19 d. sąjungininkų augščiausioji Karo Taryba nutarusi paruošti karo planą Sovietų Rusijai pulti. Sekančią dieną prancūzų gen. štabo plk. Ganevalis iš Paryžiaus išskridęs į Suomiją, tikslu koordinuoti bendradarbiavimą. Esą, 1940 m. sausio 16 d. sąjungininkų kariuomenės vadovybė užbaigusi pasiruošimų planą, kas liečia sąjungininkų įsiterpimą į Sovietų Rusijos ir Suomijos konfliktą. Pagal tą planą buvo numatoma per Norvegiją ir Švediją pasiųsti į Suomiją anglų ir prancūzų kariuomenės dalis. 1940 m. vasario 5 d. augščiausioji s-kų Karo Taryba buvo nusprendusi pasiųsti į Suomiją 100,000 karių kurių pusė turėjo būti pasiruošusi išvykti vasario mėn. pabaigoje. Vakarų s-kų ekspedicinės kariuomenės skaičius buvo numatomas padidinti iki 150,000 vyrų; 100,000 anglų ir 50,000 prancūzų.
Anot Churchillio atsiminimų, vasario 5 d. Anglija turėjo paruošusi dvi pėstininkų divizijas (3 ir 4) išsiuntimui į Prancūziją. Apsvarščiusi susidariusią būklę, Anglijos vyriausybė nusprendė tų divizijų (3 ir 4) nebesiųsti į Prancūziją, o paruošti jas kovoms Skandinavijoje ir Suomijoje. Toms divizijoms numatomas uždavinys buvęs: praskinti Vakarų s-kų kariuomenei kelią per Skandinaviją nuo Narviko iki Suomijos. Anglijos karo misijos vadu Suomijoje buvo gen. Lingas, o Prancūzijos gen. št. plk. Ganevalis (buvęs Prancūzijos karo atstovas Lietuvoje?). Jie vakarų s-kų intervencijos planus narplioję su suomiais.
Kad Vakarų s-kai ruošėsi, net siūlėsi, pasiųsti savo kariuomenės dalis Suomijon, tas yra tiesa, bet tenka pabrėžti, kad Suomija tokios pagalbos iš vakarų s-kų neprašė, net siūlant nepriėmė. Apie tai bus kalbama vėliau. Sovietų Rusija, gi, apie tai gerai žinojo.
Tame pačiame šaltinyje randame ir daugiau žinių apie vakarų s-kų planus prieš Sovietų Rusiją. Esą, ruošdamiesi užpulti Sovietų Rusiją iš šiaurės, jie lygiagračiai ruošėsi suduoti Sovietų Rusijai smūgį ir iš pietų. 1940 m. sausio 19 d. Prancūzijos vyriausybė pasiūliusi gen. Gamelinui (Kariuomenės štabo v-kui) ir karo laivyno vadui adm. Darlanui paruošti “netarpinio įsiveržimo į Kaukazą” planą. Tas planas, vadinamas “Pietų planas”, numatęs Sovietų Rusijos užpuolimą iš Balkanų ir Artimųjų Rytų. Prancūzijos kariuomenės vadovybė laikė, kad “Pietų planas” duodąs daugiau galimybių pulti Sovietų Rusiją, negu “šiaurės planas”, tai yra puolimas per Suomiją. Gen Gamelinas buvęs nuomonės, kad vykdant “Pietų planą” bendras karo veiksmų teatras labai išsiplėstų. Jugoslavija, Rumunija, Graikija ir Turkija galėtų duoti vakarų s-kams paramą apie 100 divizijų, o Švedija ir Norvegija galinčios duoti tik apie 10 divizijų. Gen. Gamelinas pasiūlęs, pirmoje eilėje, bombarduoti Baku naftos šaltinius ir Batumo naftos rafinerijas.
Anglijos oro jėgų vadas Artimuose Rytuose, aviacijos maršalas Mitchellis, esą, buvo gavęs iš Londono nurodymus, paruošti aviacijos jėgas operacijoms prieš Baku ir Batumą. Anglijos ir Prancūzijos aviacijos operacijos prieš Baku ir Batumą buvę numatytos vykdyti iš Turkijos bei Irano aerodromų.
Perdaug laiko užimtų aiškinti, kas atsitiktų, jei Baku naftos šaltiniai būtų sumombarduoti, ir kiek laiko reikėtų gaisrams užgesinti bei gamybai iš naujo pradėti.
Šia proga tenka priminti, kad 1939 m. karui prasidėjus Prancūzijos gen. Wey gandas Artimuose Rytuose turėjo suorganizavęs labai reklamuojamą 300,000 vyrų armiją, skirtą svarbiems uždaviniams vykdyti.
KARO EIGA SAUSIO MĖNESYJE
Sausio mėn. karo veiksmus galima apibūdinti sekančiai :
1. bare į šiaurę nuo Ladoga ežero iki š. Ledinuotojo vandenyno įvyko keletas žmyesnių kautynių.
2. Karelijos sąsmaukoje suomiai tobulino savo gynimosi pozicijas, telkė jėgas ir išteklius jų gynimui, o sovietai ruošėsi suomių pozicijų puolimui. Sovietų pasiruošimai Mannerheimo linijos puolimui buvo vykdomi dviem kryptimis:
a) pozicijų užnugaryje buvo vykdomi pasiruošimai Įtvirtintai pozicijai pulti: kariuomenės dalių papildymas ir mokymas, kelių - geležinkelių tinklų, praplėtimas, įvairių išteklių sudarymas ir t.t.
b) pasiruošimai išeities riboje. Visą laiką buvo vyk domas suomių įtvirtintų pozicijų žvalgymas, kurio metu įvyko visa eilė didesnių ir mažesnių susidūrimų.
Aviacija ne tik žvalgė, bet visą laiką vykdė svarbesnių vietų, įtvirtintų punktų, kelių, geležinkelių bombardavimus. Aviacijai talkininkavo artilerija. Susisiekimas keliais bei geležinkeliais galėjo vykti tik naktimis.
Sunku buvo suomiams, Mannerheimo linijos gynėjams, dienos metu, ypač saulei šviečiant. Šalčiai buvo dideli, fortuose ir bunkeriuose negalima buvo kūrenti ugnies, nes dūmai pritraukdavo priešo artilerijos ugnį, bei aviacijos bombardavimus. Suomius gerokai vargino sovietų vartoti liepsnosvaidžiai.
Sausio mėn. šiauriniame Ladoga ežero krante išsivystė aršios kautynės tarp suomių IV korpo dalių ir Sovietų 18, 168 p. divizijų ir 34 tankų brigados.
Nors suomiams ir pasisekė tas rusų divizijas atstumti, sukapoti net į keletą “mottis” (specialus suomių pavadinimas — miške apsuptai priešo kariuomenės daliai) Koirinoja ir Pitkäranta apylinkėse, kautynės, tačiau, užsitęsė gana ilgai. 18 sovietų pėstininkų divizija buvo sukapota į dešimtį “motis”. Tos divizijos atskirų “mottis” pasipriešinimas buvo palaužtas tik vasario pabaigoje. Buvo rasta užmuštų 4,300 rusų, jų tarpe du generolai, paimta 128 tankai, 91 pabūklas, 120 sunkvežimių - traktorių, 66 lauko virtuvės ir t.t. 168 rusų p. divizijos atskiri “mottis” išsilaikė iki karo pabaigos.
Bendrai, miške apsuptos sovietų rusų kariuomenės dalys tuojau pasirinkdavo, pagal galimybę, išraižytą vietovę, apsikasdavo — sudarydavo tvirtovę (“Burgą”) ir atkakliai gindavosi. Tokius “mottis” tiekimu, dažniausiai, aprūpindavo aviacija.
Sausio pabaigoje Kuhmo - Lieksa bare vėl pasirodė 54 sovietų pėstininkų divizija, kuriai kelią pastojo suomių 9 p. divizijos dalys. Kautynės prasidėjo sausio 29 d. 54 sovietų divizijos vora buvo sukapota ir atkirstas susisiekimas su užnugariu. Paskirų “mottis” likvidavimas užsitęsė iki karo pabaigos.
Toje apylinkėje gana giliai į suomių užnugarį buvo prasiveržusi rusų pašliūžininkų brigada, kurią suomiams taip pat pasisekė likviduoti. Daugiau šiaurinėje fronto dalyje žymesnių kautynių nebuvo.
SOVIETŲ RUSŲ PASIRUOŠIMAS PULTI MANNERHEIMO LINIJĄ
Gruodžio mėn. bėgyje sovietų kariuomenei Karelijos sąsmaukoje pasisekė nustumti suomių priedangos dalis ir priartėti prie įtvirtintos Mannerheimo linijos. Nežiūrint pakartotinų mėginimų įsiveržti į pačią liniją, visos jų pastangos žlugo.
Čia paaiškėjo nepakankamas rusų karių ir vadų pasiruošimas kovoti prieš stipriai įtvirtintas pozicijas, ypač šaltos ir gilios žiemos sąlygose. Panašiai tenka pasakyti ir apie netinkamą technikos priemonių pritaikymą tokio karo sąlygoms. Paaiškėjus nepasiruošimui ir įvairiems kitiems trūkumams, rusų vyriausia karo taryba nusprendė susilaikyti nuo didesnio masto operacijų ir pirma visapusiškai pasiruošti įtvirtintos Mannerheimo linijos puolimui. Nuo sausio mėn. pradžios buvo pradėtas rimtas, metodingas pasiruošimas tolimesnėms operacijoms. Pirmiausia buvo pertvarkyta kariuomenės vadovybė. Karelijos sąsmaukos frontas buvo pavadintas Šiaurės vakarų frontu. Jo vadu buvo paskirtas maršalas Timošenko. Čia veikė 7 ir 13 armija. Tarp Ladoga ežero ir šiaurės Ledinuotojo vandenyno veikiančių armijų — fronto vadu buvo paskirtas maršalas Šteinas. Šiame fronte veikė 8, 9 14, o nuo vasario mėn. ir 15 armija. Vyriausiu karo vadu buvo maršalas Vorošilovas.
Po to sekė įvairūs kiti pasiruošimo darbai. Reikėjo nustatyti suomių įtvirtintų pozicijų pobūdį ir ugnies sistemą, o taip pat suomių naudojamus kovos metodus. Teko, ne tik papildyti kariuomenės dalis iki karo meto sudėties, bet atgabenti ir naujas dalis, armijas, padidinti artilerijos, ypač sunkiosios, kiekį, sustiprinti aviacijos, tankų ir inžinerijos dalių skaičių. Reikėjo atlikti inžinerinį vietovės paruošimą puolimui. Be to, reikėjo aprūpinti kariuomenės dalis naujomis priemonėmis: minų jieškotojais, apsaugos skydais, šarvuotomis rogėmis, sanitariniais vilktuvais ir t.t. Užėjus dideliems šalčiams, reikėjo karius aprūpinti šiltais drabužiais, koncentratais, šiltomis patalpomis, bei pasišildymo punktais. Padidinti maisto ir pašaro normas. Reikėjo privežti ir sudaryti atsargos: šaudmenų, degalų, maisto ir kito įvairaus turto. Tam tikslui teko praplėsti kelių, bei geležinkelių tinklą, įrengti įvairius sandėlius prie stočių. Teko parinkti tinkamas išeities pozicijas pėstininkams, artilerijai ir tankams; įrengti sekimo punktus, sudaryti ryšių tinklą ir t.t. ir t.t.
Apie politinį karių paruošimą bei apšvietimą kalbėti netenka, nes mums toks “švietimas” atrodo daugiau negu keistas. Sovietai apie tai yra prirašę ištisus tomus.
(Bus daugiau)
