Šaulė Tremtyje

PARTIZANŲ DAINA

Gegutėle, šį metelį
Tu anksčiau pas mus parlėk! 
Apraudoki mūs’ vargelį, 
Našlaitėliams mums padėk!

Bet parlėkus nepažinsi
Tu šalelės Lietuvos,
Neatrasi tos šakelės,
Kur kadaise kukavai . . .

Čia jau viskas sunaikinta,
Riogso akmens ir stuobriai. 
Miestai, kaimai sudeginti, 
Liko vien tik pamatai.

Tūkstančiai lavonų pūva,
Vėjas kaukia ant laukų. 
Rauda saulė ir mėnulis— 
Gaila brolių išvežtų.

Čia motulė rankas laužė,
Išleisdama sūnelius.
Čia sesulės gailiai verkė,
Lydėdamos brolelius.

Tie upeliai ir šaltiniai
Kraujo rožėm pražydės . . . 
Ak, Lietuva, motinėle,
Ar ilgai kentėt reikės?. .


Dainos ir chorų reikšmė Lietuvybei

Nuo gilios senovės daina susijusi su lietuvio gyvenimu. Joje išreiškiamas džiaugsmas, liūdesys, skausmas, o taip pat prisirišimo, meilės, ryžto ir kiti jausmai.

Su daina lietuvis savo darbo dieną pradėdavo, su daina ją ir užbaigdavo. Tik gimusį kūdikį motinos migdydavo “Lopšine”, o verkiantį tylus niūniavimas ramindavo. Liūdnomis dainomis apdainuodavo iš namų išleisdama ištekančią dukterį, į karą išjojantį sūnų. Raudomis apraudodavo mirusį šeimos narį, kare žuvusįjį. Linksmos dainos skambėdavo vestuvių, pabaigtuvių ir kitomis progomis.

Ištisomis darbo dienomis ir šventadienių popietėmis Lietuvos laukais ir miškais skambėdavo gražiausios melodingos dainos. Skardendavo Lietuvos jaunimas dainomis savo meilę ir jausmus vieni kitiems bereikšdami. Dainos padėjo lietuviui išturėti sunkiausiais baudžiavos, caro priespaudos laikais.

Pati liaudis buvo lietuviškos dainos kūrėja. Iš giliausių pergyvenimo jausmų išplaukdavo ir dainos žodžiai: kartais liūdni ir ilgesingi, o kartais džiaugsmingi, linksmi ir kovingi. Iš lūpų į lūpas, kartų kartoms, jie būdavo perduodami. Kaip didžiausią dvasinį turtą lietuvis išsaugojo dainas savo širdyje, kol vėlesniais laikais jos tapo užrašytos. Kuriame kontinente, krašte lietuvis bebūtų, jo siela neatskiriama su daina. Jis laikosi jos įsikibęs, kaip ir visų savo papročių.

Ypatingai gi daina išsilaiko per chorus, to dėl išeivijoje jie turi lemiamos reikšmės lietuvybės išlaikyme.Atsitinka taip, kad ir kalbą užmiršęs, dar vis atsimena jam motinos niūniuotą, ar jaunystėje chore dainuotą, dainą. Daina giliai įsiskverbia į žmogaus jausmus. O melodija žavimasi ir visai nežinant kalbos, net nesuprantant dainos žodžių. Vokietijoje, gyvenant stovyklose, mūsų chorai ir ansambliai žavėjo amerikiečius, vokiečius, prancūzus ir kitus svetimtaučius. Ir mes patys kartais išgirdę svetimą, bet žavią melodiją, visai netyčia ją pasisaviname ir taikome prie jos savus žodžius. Graži melodija kiekvieną jautresnę sielą pagauna.

Jei šiandieną lietuvybės išlaikyme taip svarbi yra sava kalba, tai šalia jos ne mažesnės reikšmės turi daina bei chorai,kaip geriausia priemonė švelniems jausmams bei širdžiai pagauti. Jau ne vienas atsitikimas, kai jaunuolis ar jaunuolė, visai nežinodami kalbos, įstoję į chorą, pradeda dainuoti, o vėliau ir lietuviškai kalbėti išmoksta. Chorams priklausą jaunuoliai pamilsta lietuvišką dainą, per ją kalbą ir pačią Lietuvą. Savo tarpe dainininkai susidraugauja, duodami koncertus, lankydami lietuviškas kolonijas gaivina mus lietuviškoje dvasioje, stiprina lietuvybėje.

Mūsų muzikai, chorvedžiai, daugumoje, yra pasišventėliai. Jie turėtų būti lietuviškųjų organizacijų ir visuomenės labiau suprasti ir remiami, nes jie mūsų jaunimo tarpe skatina meilę ir prisirišimą dainai.Choruose subręsta ir iš jų išauga dainininkai — solistai.

Šaulių vienetai, turėdami didesnį būrį narių, galėtų steigti savo chorus, nes jų niekados nebus per daug. Jei ankstyvesnieji ateiviai nebūtų turėję savo parapijų ir chorų, vargu ar lietuvybė Amerikoje būtų išsilaikiusi. Savo gegužinėse, vakarojimuose, bet kokiuose susiėjimuose neužmirškime lietuviškos dainos, kuri taip gražiai visus sujungia ir taip gerai nuteikia. Daina mus džiugina ir linksmina. Daina mūsų mintis nuskraidina į savąją, partizanų krauju pašventintą, žemę. Su daina, muzika bei tautiniais šokiais, menu, mes labiau nei raštais ar gyvu žodžiu prabilsime ir į kurtųjį pasaulį. Daina daugiau galima patraukti svetimųjų dėmesį ir simpatijas mūsų tautai.

Per dainą ir chorus mes ir jaunimą pajėgsime lietuviškoje dvasioje išlaikyti.Stenkimės, kad mūsų visas jaunimas būtų dainuojantis, kad kuo daugiau chorų turėtume, kad kiekviena proga skambėtų lietuviška daina.

Mes, kaip tie senovės kanklininkai, kurie eidavo iš vietovės į vietovę ir dainuodavo apie mūsų tautos žygdarbius, — dainuokime apie savo garbingą praeitį, Laisvės kovas, kad savo dvasiniu pajėgumu uždegtume jaunimą ir visi taptume dainuojanti tauta, kuri nenutils, kol bus kurtaus pasaulio suprasta.

K. Kodatienė

Ar tauta turi ką meilesnio už savo tėvų kalbą? Juk joje rasi tautos tradiciją, istoriją, religiją, visą jos širdį ir sielą. Tad kas iš jos atima kalbą, tas iš jos vagia vienintelį nemirštamą turtą.

— Herderis

Kalba savo kilmę turi sieloje, dėl to ji yra sodriausia bei augščiausia tautos reiškėją. Joje tauta save įamžina.

— J. Burckhard

Kuo rūpinasi Kanados lietuvės katalikės

Kanados L. K. Moterų D-jos suvažiavime Toronte, 1964 m. lapkričio mėn. 28-29 dienomis, buvo priimtos šios rezoliucijos:

1.    Būti pozityviu asmeniu visuomenėje per Katalikių Moterų Draugijos veiklą;

2.    Kelti lietuvės moters tautinį susipratimą per organizacinę veiklą, įsijungti į pasaulio katalikių moterų judėjimą;

3.    Rūpintis kelti jaunimo moralę ir skatinti jį siekti augštojo mokslo;

4.    Auklėti vaikus religinėje ir lietuviškoje dvasioje;

5.    Pasistengti tinkamai reprezentuoti savo tautą kitataučių akyse;

6.    Vadovautis “Tiesos ir Meilės” šūkiu, siekti asmeninio dvasinio tobulumo;

 

7.    Platinti, remti katalikiškąją spaudą ir bendradarbiauti K. L. K. moterų leidžiamame žurnale "Moteryje”.

PAULIUS VI APIE KRISTŲ

“Jėzus— sakė Popiežius — yra visų žmonių siekimų viršūnė, visų mūsų vilčių ir maldų užbaiga, visos istorijos ir civilizacijos centras. Jis yra Mesijas-Išganytojas, kuris visiems žmogaus veiksmams duoda prasmę, duoda džiaugsmą ir yra tikrasis žmonijos geradaris, geriausias pavyzdys ir tikras žmogaus brolis, nes Jis yra Kristus-Žmogus. Bet tuo pačiu metu Jėzus yra ir tikrosios mūsų laimės šaltinis, tikroji šviesa, kuri apšviečia pasaulį ir išryškina jo tikrąsias proporcijas, jo grožį bei šešėlius; Jis yra Žodis, kuris viską aptaria, viską išaiškina, visko moko; Jis yra mūsų moralinio ir dvasinio gyvenimo augščiausias principas — mokinąs kaip elgtis ir duodąs malones tai vykdyti, kiekvienoje sieloje Jis atspindi tiesos ir gyvenimo spindulius ir kas į Jį tiki, tam Jis apsireiškia sakramentinėse paslaptyse kaip Kristus Dievas — Mokytojas, Tiesa, Kelias ir Gyvenimas.”

“Draugas”,s. m. 41 nr.

ŠAULIŲ MOTERŲ VEIKLOS UŽUOMAZGA KAUNE

Šaulio vardas gimė Kaune. Visos LŠS organizacinės formos irgi išsirutuliojo Kaune. Tad nenuostabu, kad ir moterų šaulių veikla ten užsimezgė. Moterys šaulių veikloje pradėjo dalyvauti jau 1919 metų vasarą, dar tik besikuriant Šaulių Sąjungai.

LŠS kūrėjo Vlado Pūtvio žmona Emilija, dukterys Sofija ir Ona, bei visa virtinė kitų, tada sudarė didžiausią šaulių nerikių dalį. Pradžioje, kaip ir visos tada LŠS-gos, Kauno moterų šaulių veikimas neturėjo griežtų organizacinių rėmų ir, kartais, sunku būdavo atskirti, kur baigiasi veikla — Kauno būryje, Kauno skyriuje (taip pradžioje buvo vadinamos rinktinės) ar net centre. 1919 rudenį moterų veikla pradeda koncentruotis Kauno būryje, kur 1919.IX.30 d. įvyksta “Kauno būrio nerikiuotės narių visuotinis susirinkimas”, kuriame pirmininkavo VI. Pūtvis ir kuriame to būrio nariai - nerikiai pasiskirstė į sekcijas ar komisijas.

Pradžioje, didesne apimtimi, šaulių moterų darbas rišosi su sanitarija. Dalyvavo įvairaus amžiaus moterys, kurių daugumą sudarė jaunos merginos — tarnautojos, mokinės, kurios, gal ir nesąmoningai, troško veikliai dalyvauti savo tautos laisvės gynime. Savaime suprantama, jog ne visos jos veikė vienu metu ir ne visos jos liko Sąjungos narėmis, kai jau praėjo pavojai karo frontuose. Paskiros šaulės dalyvavo ir ryšių tarnyboje, žinių rinkime ir net ginklų parūpinime. Tai buvo mūsų valstybės nepriklausomybės kūrimosi laikas, pilnas pavojų, bet drauge kupinas entuziazmo ir ryžto.

Šaulių veikla, ne vien tik Kaune, nesiribojo vien kariškais reikalais. 1920 m. prie Kauno būrio susidarė Juliaus Štarkos vadovaujamas choras, kuris tų metų birželio mėnesį, per pirmąjį būrių atstovų suvažiavimą viešai pasirodė. Tame chore pagrindą sudarė šaulės moterys. Vėliau įsisteigė krepšinio bei lengvosios atletikos šaulių moterų sekcija, kuriai vadovavo Sofija Pūtvytė. Tenisininkių tarpe pasižymėjo A. Škėmaitė. Organizuotai, platesniu mastu, Kauno šaulės pradėjo veikti 1921 m., kai Kauno būrys gavo (Vasario 16 d. gatvėje) sau patalpą, kurioje Vlado Putvio iniciatyva, pradėjo veikti “Šaulių Klubas”. Čia vakarais susirinkdavo šauliai bei šaulės, kad bendrai dirbtų klubo įrengimo darbus. Po to sekė vaikų aikštelės, kurias Kauno šaulės suorganizavo ir kurių idėją šaulės K. Ivanauskienė ir O. Pūtvytė perkėlė į visą kraštą. Visa tai glaudžiai rišosi su Vl. Pūtvio skelbiama mintimi, jog “. . . kokios bus lietuvaitės, tokios bus būsimos kartos motinos, toks bus visas mūsų jaunimas, tokia bus visa tauta”. Tikriausiai todėl Šaulių sąjungoje 1920-21 m. dirbo ir mūsų didelė rašytoja J. Žemaitė, ir todėl šaulės moterys vis plačiau dalyvauja kultūriniame veikime.

Gana greitai šaulių moterų dalyvavimas LŠS veikloje visai “įsipilietino”. Buvo neabejotina, kad moterys sudaro neatskiriamą šauliško auklėjimo dalį, stiprina jaunimo patriotizmą. Dėl to visuotiniame suvažiavime 1922 m. buvo pri-

šaulės VI. Putvio minėjime 1965 m. vasario 28 d. Čikagoje

imtas pageidavimas, kad būtų stengiamasi į sąjungą patraukti daugiau mergaičių ir kad šauliai vestų tik šaules, savo šeimas auklėtų patriotiškai. Organizaciniai moterys šaulės, ir vėl kauniškės, savistoviai pradeda reikštis tik nuo 1927 metų. Tų metų kovo mėn. 14 d. buvo sukviestas Kauno būrio šaulių moterų pasitarimas, kuriame buvo išrinkta laikina Kauno moterų skyriaus valdyba, kurią sudarė: pirmininkė Ona Putvytė, sekretorė L. Narkevičaitė ir narės — H. Ivanauskienė, M. Augulienė ir A. Bulotaitė. Pagaliau, buvo parengtos šaulių moterų veikimo taisyklės, kurios 1927.IV. 13 d. LŠS CV Prezidiumo buvo patvirtintos. Nuo to laiko moterys šaulės, Sąjungos rėmuose, pradėjo veikti savistoviai. Pasai tas taisykles LŠS būriuose buvo moterų skyriai ir sekcijos. Sekcijų buvo penkios rūšys: visuomeninė, sporto, sanitarijos, tiekimo-mitybos, lėšų-propasandos. Skyriui sudaryti pakako penkių moterų. Valdyba būdavo iš 3-jų asmenų, o sekcijos valdyba — iš vedėjos ir pavaduotojos. Kiekviena šaulė turėjo dalyvauti bent vienoje sekcijoje, bet tai neatleido jos nuo bendrų šaulės pareigų. Buvo pageidaujama, kad visos šaulės dalyvautų sporto sekcijoje. Tada, taip pat buvo priimta ir šaulių moterų uniforma, suprojektuota nusižiūrėjus į Suomijos šaules.

Tai buvo it užbaiga, beveik 8 metų, Kaune taip ir visoje Lietuvoje, vykusio šaulių moterų darbo bendruose vienetuose su šauliais vyrais. Pirmutinis moterų skyrius 1927 m. susiorganizavo Kaune, patvirtinus tą pačią laikiną valdybą, o LŠS dešimtmečiui šaulės jau viešai pasirodė kaip savistovus vienetas, kuriame viską tvarkė, gal iš tradicijos, daugumoje tos pačios nuo 1919 m. veikusios šaulės. Tai buvo jų pradėto darbo — šaulių moterų veiklos užuomazgos, apvainikavimas.    

L. Dainauskienė

PASKUTINIAI VLADO PUTVIO LINKĖJIMAI ŠAULIAMS

. . Šauliai, aš nelinkiu jums, kad šiais naujais metais sunkumai ir vargai gautų galą, aš nelinkiu jums taipgi, kad ateitų, neiiš šio nei iš to, laimingi laikai.

Bet užtat aš linkiu jums, kad jūs patys sunkumams ir vargams suduotumėt smūgį, aš linkiu Jums, kad patys užkariautumėt laimę, kad bendru darbu, rangioje drausmingoje brolių sutartinėje kurtumėt šviesią ateitį mūsų tėvynei. Čia jau rasim ir asmens labo gausiausią šaltinį.

Iš tik išėjusios šaulių knygos “Nepriklausomai Lietuvai”, 10 psl.

APDOVANOJIMAI

Už nuopelnus Lietuvai ir LŠST sekantieji šauliai apdovanoti:

1.    Kalvaitis, Augustinas, LK Mindaugo š. kp. — ŠŽ ordinu,

2.    Kromelis, Bronius, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ ordinu,

3.    Barauskas, Stasys, LK Mindaugo š. kp. — ŠŽ medaliu,

4.    Maksvytis, Mykolas, gen. T. Daukanto jūrų š. kp. — ŠŽ medaliu,

5.    Janušaitytė, Ona, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu,

6.    Keturakis, Kazimieras, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu, ir

7.    Smilgys, Virgilijus, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu.

Už nuopelnus LŠST ir už gerų šaudymą: sekantieji šauliai apdovanoti ženklu “Geram šauliui”:

1.    Dirsė, Bronius, DLK Gedimino š. kp.,

2.    Petrauskas, Ignas, LK Mindaugo š. kp ir

3.    Reutas, Stasys, LK Mindaugo š. kp.

Š. Emilija Petrauskaitė, “Šaulės Tremtyje” redaktorė, jai sutikus, kooptuota į LŠST centro valdybą su sprendžiamuoju balsu.