Trečiojo Reicho iškilimas ir jo žlugimas

Po karo, suradus slaptus Trečiojo Reicho dokumentus, ir net ištisus archyvus, į dienos šviesą iškyla visa Europos kraštų tragedija, išryškėja nacių intrygos ir naudotas prieš kitas tautas teroras. Švieson išeina ir patys svarbiausi dramos aktoriai ir jų motyvai. Iš tų dokumentų neaprėpiamos jūros paminėtinas Heinricho Himmlerio Geštapo išlikęs archyvas ir Užsienių ministerijos bylos. Randama net, vokišku tikslumu užrekorduotus, slaptus pasikalbėjimus, telegramas, net telefonu pasikalbėjimus nacių vadovybės tarpe. Trečiam Reichui staigiai sugriuvus, į sąjungininkų rankas pakliuvo nesunaikintos ištisos tonos dokumentų, kurie bus vertingi ateities istorikams.

Gen. Frico Halderio privatus dienoraštis, tiksliai, diena iš dienos, fiksuoja įvykius tarp rugpjūčio mėn. 1939 m. ir rugsėjo 1942 m., jam tuo metu būnant gen. štabo viršininku. Jis smulkiai atžymi jo kasdieninius kontaktus su Hitleriu ir kitais nacių partijos bosais. Taip pat išlikę sveiki propagandos min. dr. Josefo Goebelso privatūs memuarai duoda įdomios medžiagos istorikams.

Netoli 500 tonų dokumentų dėžėse JAV I Armija pačiupo Harco kasyklose prieš pat jų sunaikinimą (gautu iš Berlyno įsakymu). Šie archyvai atgabenti į USA ir sukrauti Armijos sandėliuose, kur nepaliesti niekeno išgulėjo dešimts metų. Niekam iš valdžios nerūpėjo net atidaryti dėžes ir bent pažiūrėti, kokie ten dokumentai trūnija. Ir tik 1955 m. Vokietijai prispyrus grąžinti archyvus atgal, daugiausia privatūs mokslininkai, remiami Amerikos Istorikų Draugijos, skubiai griebėsi žiūrėti, kas šiuose popierių kalnuose slypi. Nors naciai žinojo, kaip apsisaugoti nuo akių ir veikė labai slaptai, tačiau šie dokumentai duoda pilną vaizdą šio tragiško istorijos laikotarpio. Šioje tragedijoje buvo įmaišytas visas pasaulis, žuvo milijonai žmonių, Europa liko paversta griuvėsiais. Pats Hitleris yra pareiškęs: kad tik ateities istorija galės smerkti ar pateisinti vokiečių tautą, tik ateities istorikai laiko perspektyvoje galės duoti pilną vaizdą šios pasaulio tragedijos ir žmogaus naikinimo periodo.

William Shirer, vokiškos kilmės amerikietis, NBC korespondentas, pusę šio karo praleido nacių Vokietijoje, kur asmeniškai stebėjo įvykius, gyvendamas pačiame nacių centre Berlyne ir jo pastabos yra gana objektyvios, nes jis leidžia kalbėti patiems faktams. Jo parašytas kapitalinis veikalas “Trečiojo Reicho Iškilimas ir žlugimas”, remiantis rastais nacių dokumentais, yra didelės vertės istorijai. Daugely vietų yra minimas ir Lietuvos vardas. Pasekime, kaip yra aprašoma Lietuva pasaulio įvykių sūkuryje ir kur paminima jos vardas slaptuose nacių dokumentuose.

Klaipėdos krašto užgrobimas

Po eilės grobimų, Hitleris atkreipė akis ir į Klaipėdos kraštą. Užgrobimas, kaip knygos autorius slaptuose nacių dokumentuose randa, buvo planuojamas daug anksčiau.

Vokiečių užsienių reik. ministeris Ribentropas priėmęs Lietuvos užsienių reik. min. J. Urbšį, kuris pro Berlyną keliavo į Romą, ir pareikalavęs, kad Lietuva tuoj pat, nedelsdama, atiduotų Klaipėdos kraštą Reichui. Kitaip, grasino Ribentropas, fiureris puls ir sunaikins žaibo greičiu. Lietuva turi žiūrėti į tai šaltai ir realiai ir neapsigaudinėti, belaukdama kokios pagalbos iš Vakarų.

Iš tikro, 1938 m. gruodžio mėn. 12 d. — keletą mėnesių prieš šį ultimatumą, Prancūzijos ir Anglijos ambasadoriai raštu atkreipė Vokietijos vyriausybės dėmesį į pranešimus, kad Klaipėdos vokiečiai ruošia sukilimą ir prašė tuoj panaudoti visą savo galią, kad Klaipėdos krašto statutas, garantuotas šių valstybių, būtų respektuojamas. Vokietijos Užsienių ministerijos atsakyme Ribentropas pareiškė nustebimą ir pasipiktinimą dėl šio anglų — prancūzų demaršo. Jei ir toliau būtų tebedaromi koki demaršai tuo klausimu, būtų atsakyta, kad Vokietijos valdžia palauks, kol Anglija ir Prancūzija pagaliau pavargs nuo nuolatinio kišimosi į Vokietijos reikalus.

Jau kurį laiką Vokietijos valdžia ir nacių partija organizavo ir kurstė Klaipėdos vokiečius pagal Sudetų ir Austrijos akcijos liniją. Vos keliom savaitėm praėjus po Miuncheno susitarimo, Hitleris įsako armijos vadams, draugę su galutine Čekoslovakijos likvidacija, paruošti ir Klaipėdos aneksiją. Kariuomenė buvo įspėta kooperuoti su partija.

Kadangi Vokietijos laivynas neturėjo dar progos laimėti kokią pergalę grobiant Austriją ar Sudetus, Hitleris nusprendė duoti progą laivynui pasižymėti prieš taikią Lietuvą. Jis įsakė, kad Klaipėda turi būti pulta ir užimta iš jūros. Lapkričio mėn. jau buvo parengtas planas kodu: “Štetino transporto pratimas”. Pats Hitleris pasiryžo šioje akcijoje vadovauti ir kovo 22 d., drauge su admirolu Raederiu, kišeniniu kreiseriu Deutschland iš Svinemiundės išplaukė Klaipdėos kryptim į jūrą. Taikingai Lietuvai jis veik nedavė laiko kapituliuoti prieš patiektą ultimatumą.

Kovo mėn. 21 d. Weizseckeris, kuris vėliau Niurnbergo teisme viešai piktinosi plėšriais nacių metodais, pats pareikalauja, kad nei minutės laiko neleistų gaišti, tuč tuojau, iš ryto, įgalioti Lietuvos atstovai turi prisistatyti Berlynan ir pasirašyti atidavimo aktą. Lietuvos atstovai atvyko kovo 21 d. vėlai po pietų ir, nežiūrint visų vokiečių grasinimų ir spaudimo, dalyvaujant pačiam Ribentropui, delsė kapituliuoti.

Pagaliau pats Hitleris, būdamas jūroje ir pagautas jūros ligos, naktį du kartu siuntė skubias radiogramas Ribentropui, klausdamas, ar dar lietuviai nepasidavė, kaip reikalauta. Diktatorius ir jo admirolas norėjo tuoj žinoti, ar turi pradėti ugnimi briautis į Klaipėdos uostą.

Pagaliau tik 1:30 val. ryto Ribentropas savo negaluojančiam jūros liga viešpačiui galėjo pranešti gerą žinią, kad nelemti lietuviai, pagaliau, pasidavė smurtui ir pasirašė aktą. Tos pačios kovo 22 d. popietį — 2:30 val. Hitleris jau galėjo vykdyti naują triumfo žygį į naujai užgrobtą miestą, ir miesto teatre rėkauti į palaidas “išvaduotojų” vokiečių minias. Taip buvo brutaliai sudraskytas dar vienas Versalio sutarties punktas. Dar viena pergalė prieš silpnesnį, be kraujo praliejimo, buvo laimėta, tačiau ir pats fiureris nenujautė, kad tai bus jo paskutinis grobimas, vykdomas be karo.

(bus daugiau)

Laisvai vertė Vytenis

“BARBAROSA” — ŽYGIS Į RUSIJĄ

1. Nacių — rusų “draugystė”

Kai 1940 m. Hitleris buvo pilnai pririštas vakaruose, kitas grobikas, Stalinas, gavo senai lauktą progą užgrobti Baltijos valstybes, ir įsismaginus, siekti net Balkanų. Tačiau tarp šių abiejų diktatorių tik paviršiuje santykiai atrodė draugiški.

Stalino pavestas Molotovas nepraleido nei vienos progos užgirti nacių grobimų. Užgrobus naciams Norvegiją ir Daniją, Molotovas skuba pareikšti vokiečių atstovui Maskvoje Schulenbergeui, “kad sovietai supranta ir pritaria vokiečių veiksmams, ir linki jiems sėkmės savo krašto ‘gynyboje’ Po mėnesio, naciams užpuolus neutralią Belgiją ir Olandiją, Molotovas vėl išreiškia savo pasitenkinimą ir pasitikėjimą greita pergale. Gi birželio 17 d., kapituliavus Prancūzijai, Molotovas, pavestas Stalino, iššaukęs komisariatan Schulenbergą, išreiškia “sovietų vyriausybės karščiausius sveikinimus puikios Wehrmachto pergalės proga”.

Ta pačia proga komisaras turėjo ir daugiau ką pasakyti —kas vokiečiams ne taip malonu buvo. Molotovas painformavo vokiečių ambasadorių, kad sovietai ėmėsi akcijos prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją tikslu “padaryti galą anglų - prancūzų intrygoms Pabaltijo kraštuose”. Anglija su Prancūzija bandė įkišti kylį ir sukurstyti sovietus su vokiečiais dėl šių kraštų. Sovietai tam padarė galą, užimdami ir pasiųsdami “specialius emisarus” Pabaltijo kraštus tvarkyti. Tikrumoje tai buvo Stalino geriausi budeliai:    Dekanozovas — Lietuvai, Višinskis — Latvijai, Ždanovas — Estijai. Tie trys budeliai iš paskutinių stengėsi pa kirtus uždavinius šiuose kraštuose įvykdyti pagal savo viešpaties įsakymus.

Birželio 14 d., vokiečiams vakaruose įžygiuojant į Paryžių, sovietai pasiuntė ultimatumą Lietuvai, terminuotą devyniomis valandomis. Jie pareikalavo valdžios pašalinimo, areštuoti nurodytus, Maskvai nepatikusius, valdžios atstovus ir įleisti, pagal Maskvos norus, Raud. armijos kontingentus. Nors Lietuvos vyriausybė, išprievartauta, ultimatumą priėmė, iš Maskvos buvo atsakyta, kad ultimatumo priėmimas sovietų jau nepatenkina. Sekančią dieną — birželio mėn. 15, rytą įsiveržę daugelyje vietų pro sieną, Sovietų daliniai užplūdo visą kraštą. Sekančiomis dienomis panašūs ultimatumai buvo įteikti Latvijai ir Estijai ir jos tuoj buvo užgrobtos įsiveržusios Raud. armijos.

Pasirodė, kad diktatorius Stalinas gali būti tiek pat žiaurus ir brutalus grobikas, kaip ir Hitleris, jei ne didesnis ir dar ciniškesnis. Spauda ten tuoj buvo užslopinta, žymesni veikėjai suimti, visos organizacijos uždarytos, išskyrus vieną — komunistų partiją. Teroru nuslopinus žmones, liepos 14 d. rusų buvo inscenizuoti “laisvi, demokratiniai” rinkimai.

Kai “išrinkti atstovai” jėga ir grasymais susirinko, jie turėjo “balsuoti” už savo tėvynės įjungimą į Sovietu Sąjungą. Žinoma, Vyr. Sovietas “išklausė” ir “priėmė” juos į plačiąją Sovietų Sąjungą. Tokia Stalino “malonė” buvo suteikta Lietuvai rugpjūčio mėn. 3 d., Latvijai rugpj. 5 d., ir Estijai rugpj. 6 dienomis. Šitą tragikomediją rusai suvaidino iki galo, pasaulio akims apdumti.

Hitleris, tuo metu, organizuodamas invaziją į Angliją, jautėsi sovietų grobimų užgautas ir pažemintas, tačiau nieko negalėjo padaryti. Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų protesto notos prieš sovietų nuogą agresiją vokiečių vyriausybei, Ribentropo įsakymu, buvo grąžintos atgal. Dar daugiau nužeminant vokiečius, Molotovas įsakė, iki rugpjūčio 11 d. likviduoti vokiečių atstovybes Kaune, Rygoje ir Taline ir dar tą pačią naktį uždaryti Baltijos valstybių konsulatus Vokietijoje.

Šis Baltijos valstybių kąsnis Stalino apetito nepatenkino, gal tik jį sužadino. Staigus anglų - prancūzų armijų žlugimas vakaruose Staliną pakurstė, kol laikas leidžia, griebti kiek tik aprėpia. Molotovas prancūzų kapituliavimo dieną vokiečiams pareiškia, kad jis užims visą Besarabiją ir pavartos jėgą, jei Rumunija bandys priešintis, o vokiečiai turį paremti šį sovietų veiksmą. Su skaudama širdimi Hitleris buvo priverstas nurašyti Besarabiją sovietams, tačiau niekaip nenusileido dėl Bukovinos, kur buvo turtingi naftos laukai, nes visas Wehrmachtas priklausė jų.

Dėl rusų veržimosi Rumunijon kilo sąmyšis OKW Berlyne. Vokiečių armijos priklausė Rumunijos naftos žaliavų ir maisto išteklių. Berlynas atsikvėpė, kai rumunai, prispausti, atidavė rusams Besarabiją, o turtingi naftos laukai ir maisto rezervai liko neliesti.

Stalinas, nors ir skubėjo grobti, kol gali, bet sykiu ir bijojo sueiti į aštrų konfliktą su vokiečiais. Stalino nuolaidos ir pasitarnavimas vokiečiams, rodos, neturėjo ribų. Kai Čerčilis bandė įspėti Staliną apie ruošiamą vokiečių ataką prieš Rusiją, Stalinas net neatsakęs. Priimant naują anglų pasiuntinį, Stalinas buvęs šaltas ir formalus. Į anglų įspėjimus dėl vokiečių puolimo, jis šaltai atsakė, jog nemato jokio pavojaus, kad Europa bus nacių praryta, nejaučia nei kad būtų pavojus, ne tik Rusijai, bet ir kuriam kraštui nuo vokiečių. Jis seka vokiečių politiką ir asmeniškai pažįsta keliolika jų vadų ir nemato jokių jų norų grobti kitus kraštus. Tai buvo Stalino visiška ignoracija ir nesusigaudymas.

Iš tikro, Hitleris, kaip nacių dokumentai rodo, savo mintyse seniai rutuliojo žygį į rytus — sunaikinti Rusiją. “Mein Kampf” daugelyje vietų jis cituoja, kad pradės žygį ten, kur prieš 600 metų protėviai — kryžiokai nutraukė. Savo paklusniems generolams teigė, kad pradėsime žygį Rusijon, kaip tik turėsime laisvas rankas vakaruose. Ir todėl natūralu, kad vos išstūmus alijantus už kanalo, Hitlerio mintys vėl grįžta prie Rusijos. Stalino skubus užgrobimas trijų Baltijos valstybių pačioje Hitlerio pašonėje ir siekimas užgrobti Rumuniją, vertė Hitlerį skubiau apsispręsti.

2. Slapti pasirengimai karui

Nacių archyvai rodo, kad sprendimas Rusiją pulti fiurerio buvo jau seniau padarytas. Puolimas turėjo prasidėti 1941 m. pavasarį — data perkelta iš 1940 m. rudenio, dėl nenumatytų sunkumų permesti ištisas armijas iš vakarų į rytus ir dėl nepalankaus oro.

Hitleris įsako Brauchitschui skubiai pasiruošti puolimui. Brauchitschas manė, kad Rusijai sumušti užteks 80-100 div. (prieš 75 kovingas rusų div.). Visas karas, buvo planuojama, užtruksiąs 6-8 savaites, būsiąs tikras “žaibo karas” (Blitzkrieg). Visos žinios rodė, kad rusai yra neramūs dėl vokiečių laimėjimų, bet neras pilnai pasirengę karui ir jo greitai nesitiki. Hitleris pabrėžė, kad “tikslas yra sutriuškinti sovietų jėgą, nes vien tik užimti teritorijas būtų permaža”. Planas numatė parblokšti sovietus keliais stipriais smūgiais. Planuota dvi smūgio kryptys — į pietus per Kijevą iki Dniepro upės, ir antra — per Baltijos valstybes šiaurėn — į Maskvą. Ten dvi milžiniškos armijų žnyplės susijungs galutinam smūgiui. Hitlerį nauja grobio viltis tiesiog masino.

Jis, tikėjosi, prijungs Ukrainą, Gudiją ir Baltijos valstybes tiesiog prie Didžiojo Reicho. Reicho sienas išplės iki Baltųjų jūrų, net iki Suomijos. Pagal gen. Halderio, vokišku kruopštumu parengtą planą, Hitleris įsako permesti 10 pėst. divizijų, 2 šarvuočių div. į vakarų Lenkiją; tikslas — saugoti rumunų naftos laukus nuo sovietų. Kad atlikus šį masinį sutelkimą prie išeities ribos, visas permetimas daromas palaipsniui, tikslu išvengti sovietų kylančio įtarimo.

Nors ir stebėdamas armijų telkimą ir nujausdamas Hitlerio norus, vistiek, Stalinas aklai pasitikėjo savo fašistu draugu — Hitleriu. Absurdiška ir neįtikėtina, bet notos, tuo laiku ėję tarp Berlyno ir Maskvos, rodo, kaip vokiečiai stengėsi iki galo apgaudinėti sovietus. Sovietų vadai atrodė nesusigaudą padėtyje ir nedarė jokių išvadų iš faktų. Sovietai nors ir protestavo dėl vokiečių žvalgybos žygių sovietų teritorijoje, bet viešai demonstravo draugystę. Stalinas, Maskvos stotyje, apkabino vok. atstovą Schulenbergą ir petį plodamas tvirtino: “Mes esame ir būsime draugai, per šaltą ir karštą, ir jūs turite likti taip ištikimi”. Ir, iš tiesų, sovietai stengėsi iš paskutiniųjų pristatyti ir aprūpinti Vokietiją, kuri buvo užblokuota, gyvybinėmis karo žaliavomis: nafta, mangano rūda, metalais, guma ir javais. Tranzitas per Sibirą ėjo ekspresu. Didžiulius kiekius žaliavų rusai punktualiai pristatė naciams. Vokiečiai, gi, spaudė sovietus, reikalaudami, kas kartą vis daugiau virš to, ką net numatė sutartis. Karo terminui artėjant, vokiečiai visai sulėtino rusams mašinų pristatymą, tol, kol rusai perdaug nesiskundė. Vok. atstovas praneša Berlynan, kad jam kyla didelių nemalonumų dėl gandų Maskvoje apie greitą sovietų — vokiečių konfliktą, ypač kai vok. firmos nutraukė kontraktus su sovietais. Sovietai nuėjo net iki to, kad įsakė daliniams nešaudyti į vok. žvalgybos lėktuvus, nors viename, nukritusiame prie Rowno, rado filmas ir planus. Stalinas, pataikaudamas naciams, išvarė Belgijos, Graikijos, Norvegijos atstovus ir uždarė jų konsulatus. Stalinas kaltino kietagalvį Molotovą dėl jo bukos politikos ir dėl santykių pablogėjimo.

Anglų atstovas, pagaliau, įspėjo Staliną, kad birželio 22 d. prasidėsiąs Rusijos puolimas. Vokiečiai buvo labai nustebinti anglų atstovo tokiu tikslumu. Tačiau Molotovas dar kartą pareiškė, kad “tai yra absurdas, kvailas propagandos manevras tikslu suardyti santykius tarp sovietų ir Vokietijos”. Kai Maskvos radijas skelbė, kad “visi gandai dėl įvyksiančio vokiečių — rusų konflikto yra be pagrindo ir visiškas absurdas”, Hitleris tuo pačiu metu sušaukė visų Wehrmachto vyr. vadų konferenciją, kur nustatė perkėlimus ir telkimą visų armijų ir ginklo rūšių planą, kuris turėjo būti baigtas gegužės 22 d. Birželio 14 d. Hitleris numatė paskutinį vadų posėdį prieš žygį. Pasitarimai su suomių, rumunų ir vengrų štabais irgi buvo atlikti — suomiai norėjo atsiimti tą, kas žiemos kare buvo rusų užgrobta.

Prieš vokiečių štabą gulėjo milžiniškas uždavinys — puolimas 1500 mylių frontu, siekiančiu nuo Petsamo iki Juodųjų Jūrų. Naktį prieš konferenciją Brauchitschas grįžo apžiūrėjęs pasirengimus:    “Ginklai ir žmonės yra puikiam stovyje ir pilnai pasiruošę” — pareiškė jis.

Birželio 21 d., malonų vasaros pavakarį, vos devynias valandas prieš vokiečių ataką, Molotovas, išsikvietęs vok. ambasadorių į komisariatą, teiravosi dėl žymių, kad vokiečių vyriausybė yra nepatenkinta sovietais. Gandai sklindą net apie galimą karą. Sovietų valdžia negalinti suprasti vokiečių nepasitenkinimo priežasčių. Jis būtų dėkingas, kad gautų informacijų. Vok. atstovas atsakęs, kad dabar šiuo klausimu negalįs nieko pasakyti.

Tačiau atsakymą jis netruko gauti. Tą pačią naktį atėjo šifruota radijograma iš Ribentropo vok. ambasadoriui Maskvoje: — Labai skubiai, valstybinė paslaptis! Joje buvo įsakymas: “gavus šią telegramą, visus kodus ir slaptus raštus sunaikinti, radijo siųstuvą sugadinti; tuojau pareikalauti Molotovą, kad priimtų ambasadorių su svarbia žinia. O tada prašau paskelbti sekantį karo paskelbimą”.

Toliau radijogramoje sekė kaltinimai, sufabrikuoti meistro Ribentropo: sovietai laužo ir nesilaiko nacių - sovietų pakto, šnipinėja, vykdo sabotažą ir terorą prieš Vokietiją, priešinasi vokiečių pastangoms įvesti pastovią taiką Europoje ir koncentruoja Raud. armiją ilgame fronte prieš Vokietiją, iš kur ruošiasi smogti Reichui jo gyvybinėje kovoje tiesiai į užnugarį”. Todėl fiureris įsakė vok. ginkluotoms jėgoms atsispirti šiems grasymams, turimomis priemonėmis” . ..

Molotovas, sumišęs, tylėjo iki galo ir tik pabaigoje prašnabždėjo: — “Tai yra karo paskelbimas. Ar pats galvoji, kad mes užsitarnavom ?” Tuo pat metu, panaši scena {vyko Wil-helmstrasėj Berlyne. Vladimiras Dekanozovas, buvęs Lietuvos budelis, buvo mirtinai sukrėstas, kai Ribentropas, pertraukęs Dekanozovo skundus, tarė: “Ne tas dabar yra klausimas”, ir įteikė deklaraciją pranešdamas, kad Wehrmachtas tuoj pat imasi karinės akcijos visame fronte. Sovietų atstovas, iš karto pritrenktas, vėliau atsigavęs, išreiškė savo apgailestavimą dėl įvykių ir pakaltino vokiečius dėl puolimo. Pagaliau, atsikėlė, nusilenkė ir, net nepadavę rankų, išsiskyrė. Taip pasibaigė nacių - sovietų povestuvinė bičiulystė. Birželio 22 d., 3:30 val. ryto, pusę valandos prieš formalų karo paskelbimą Berlyne ir Maskvoje, vokiečių patrankų ir bombų sprogimas sugriaudėjo visu frontu.

(Bus daugiau)

Vytenis