PANEVĖŽIO IŠVADAVIMAS 1919 M
P. LELIS
“Karyje” dažnai randame įdomių atsiminimų iš Lietuvos Laisvės kovų, kurias buvę tų kovų dalyviai ir liudininkai gražiai aprašo. Pilnesnę 1919-1920 metų laisvės kovų istoriją yra parašęs plk. J. Petruitis 1934 m., dviejų tomų atsiminimuose, kuriais vėlesni rašytojai kartais pasinaudoja savo atsiminimams paremti.
Perskaitęs praėjusių metų “Kario” nr. 5 P. Žylio patikslinimus dėl Pr. Mačiulio straipsnio apie 2 pėst. pulką, pastebėjau, kad aprašant Panevėžio išvadavimą, nei Mačiulis, nei Žilys nenurodė, kada ir kaip pirmą sykį Panevėžys iš bolševikų buvo atimtas. Taip pat ir Petruičio knygose apie tai nieko nepasakyta. Tie autoriai savo aprašymuose mini, kad Panevėžys ėjo iš rankų į rankas tik trumpame laikotarpyje — nuo gegužės 17 d. iki gegužės 23 d. Kad Panevėžys buvo pirmą sykį lietuvių savanorių kariuomenės užimtas du mėnesius anksčiau, būtent, kovo 24 d., tai niekur to įvykio aprašymo neteko aptikti. Atsiminimų rašytojai, kurie tame žygyje nedalyvavo, arba jo nematė, gali ir nežinoti.
Panevėžio atskiras batalionas, sudarytas iš savanorių, vadovaujant karininkui J. Variakojui, pirmą sykį Panevėžį atėmė iš bolševikų kovo mėn. 24 d., bet jie tada išsilaikė Panevėžyje tik aštuonias dienas, ir balandžio 4 d., bolševikams spaudžiant, turėjo pasitraukti. Tada komendantu buvo Puzer von Miller (Lietuvos vokietis). Aktyvūs šio žygio savanoriai buvo panevėžiečiai broliai Balčai, agr. Kubilius ir kiti, kurių pavardžių nebeatsimenu.
1918 m. gruodžio mėn. pabaigoje vokiečiams pasitraukus iš Panevėžio, valdžią perėmė vietos bolševikai su Raudonosios armijos pagalba. Bolševikų armijos uolūs rėmėjai buvo kai-kurie kairieji gimnazistai, pav. Sitavičius, Bistrickas, Vasiliauskas ir kit. Sitavičus buvo net švietimo komisaru. Apie sausio mėn. vidurį prasidėjus areštams, patriotiškai nusistatę vyresnių klasių gimnazistai naktį pabėgo į lietuvių pusę, vieni į karo mokyklą, kiti į savanorius.
Apie kovo mėn. vidurį, padedant vokiečiams, bolševikai buvo savanorių gerokai apdaužyti prie Pociūnėlių ir traukėsi. Panevėžyje jie neturėjo didelių jėgų, tai savanoriai užėmė miestą be didelio pasipriešinimo. Labai įdomu buvo pažiūrėti, kaip atrodo pirmutiniai lietuvių kareiviai. Nuėję į turgavietę, pamatėm pulkeliais rikiuojantis, vokiškais rūbais apsirengusius kareivius, ginkluotus vokiškais šautuvais ir geltonais lankeliais ant kepurių. Tačiau jų buvo nedaug, gal apie 100, ir žmonės aplink sustoję šaligatviuose žiūrėjo ir lingavo galvomis, kaip tie kareivėliai atlaikys Panevėžį, kad jų tiek mažai tėra?
Kitą dieną matėm ilgą eilę išsirikiavusių
Panevėžys pavasarėjant (Iš P. Bliumo albumo)
savanorių Puzino gatvėje. Uniformuoti kareiviai juos mokė rikiuotės. Daug žmonių aplinkui susirinko ir žiūrėjo, kaip tie prastai apsirengę kaimo berneliai mokomi “muštro”. Viena moterėlė net apsiašarojo sakydama: “Ką tie lietuvėliai padarys”, bet tuo metu išdidžiai praėjo grupelė stambių, uniformuotų kareivių (vyresnio amžiaus gimnazistai: Laučka, Petkevičius ir kit); jie padarė visai kitokį įspūdį.
Vieną rytą išgirdome smarkų šaudymą, atrodė, kad Jasnagurkoje. Išėjome su draugu į gatvę pasižiūrėti. Kulkos zvimbia aplink ir atsimuša į gimnazijos mūro sienas. Subėgom į gimnaziją ir ten draugas man sako: “Ar tu tiki, kad už trijų valandų Panevėžy bus bolševikai”? Aš atsakiau, kad netikiu — bet apsirikau.
Apstojus šaudyti, nuėjom iki turgavietės. Ten pamatėm, kaip raiti kareiviai vaikė žydus, kurie rinkosi sutikti bolševikus. Vėl prasidėjus šaudymui parbėgom namo. Mūsų bendrabutis buvo prieš gimnaziją, II augšte, tai iš jo viskas gerai matėsi. Nuo stoties pusės, matome, bėga keli lietuvių kareiviai miesto link. J. Lelis, tarnavęs raitųjų žvalgų komandoj, zovada atlėkė prie mūsų namo atsisveikinti (jis čia gyveno). Jis pasakė, kad “bėgame iš Panevėžio, bet greit grįšime”. Tada, bebėgant, jis buvo sužeistas. Neužilgo, nuo stoties pusės pradėjo eiti prasiskleidę bolševikai. Jie eidami dairėsi į šalis ir laikė paruoštus šautuvus. Priėję kryžkelę sustojo ir pasitarė, o vienas iš jų šautuvo buože nudaužė prie kampo prikaltą lentą su užrašu “Zum Ehrenfriedhof”, rodančia į vokiečių kapines. Jiems praėjus, mes nuėjom iš paskos. Prie Masiulio knygyno jie paėmė nelaisvėn vokiečių kareivį. Turgavietėj, tarp grupės raudonarmiečių, stovėjo Sitavičius, užsikabinęs šautuvą ant peties. Ant durtuvo buvo užrištas raudonas kaspinas. Jis buvo apsirengęs civiliai, su milo paltu ir pasakojo jį apstojusiems pažįstamiems, kaip jie pirmutiniai įsiveržė į miestą. Jie veržėsi pro senamiestį.
Pavakaryje, vėl atėję į turgavietę, išgirdome “Slabodkėj” šūvius, iš kur matėsi kylantys dūmai (Slabodke vadinamas karo metu išdegęs didelis kvartalas prie Ukmergės gatvės ir turgavietės).
Po kiekvienos šūvių serijos gatvėje suklykia kai kurios moterys. Arčiau prieiti raudonarmiečiai neleido, todėl paklausėm greto stovinčių žmonių, ką čia šaudo. Matyti, komunistuojanti žiūrovai atsakė: “Baltagvardiečius, buržujus”.
Grįžtant namo, Stoties gatvėje, pamatėm, kaip trys bolševikai, laikydami rankose revolverius, varė viduriu gatvės suimtą lietuvį partizaną. Jo kepurė buvo su geltonu lankeliu, o galva aprišta kruvina tvarstoma medžiaga, matyt, jis buvo sužeistas į galvą. Ant šaligatvių būreliais stovintieji raudonarmiečiai rėkia: “Kuda vedioš, postav k stenke i gotov!”. Varomasis buvo savanoris, Pumpėnų mokytojas Skvireckas, paimtas nelaisvėn. Nors savanoriai pasitraukė iš Panevėžio, bet apylinkėse dar vyko susirėmimai bolševikų su vietos partizanais. Balandžio 3 d. Paliūnišky žuvo partizanas Kaminskas iš Bernotų; bal. 8 d. prie Bernatonių kaimo, Pušaloto partizanų būrys, vadovaujant A. Michelevičiui, kovėsi su bolševikais ir ten žuvo savanoris gimnazistas Šidagis iš Pušaloto. Skvirecką bolševikai sušaudė Panevėžyje. Nepriklausomybės laikų pradžioje, toje apylinkėje žuvę partizanai, buvo surinkti ir iškilmingai palaidoti Pušaloto bažnyčios šventoriuje pastačius jiems bendrą paminklą.
Įsitvirtinus bolševikams Panevėžyje, šiaurinė skiriamoji linija pasidarė Lėvens upė, nors iš Pušaloto partizanai turėjo laikinai pasitraukti. Einant į savo kaimą, kas šeštadienį tekdavo per tą “frontą” pereiti ir kas kartą turėdavom iš švietimo komisaro gauti liudymą.
Mūsų kaime (Skaisgirių) bolševikų nebuvo, bet kaimuose prie Levens: Bernatonių, Daukniškių, Kupstų, Šiaudinės, Varakiškių kaimuose stovėjo jų daliniai. Iš vakarų pusės į mūsų kaimą atjodavo vokiečiai; bolševikai tada pyškindavo iš visų pusių. Vieną sykį slaptai per pakluones atjojo 5 vokiečiai; žiūrime, gi vienas iš jų su mumis gražiai lietuviškai kalba. Tai buvo vietos ūkininkaitis partizanas, apsirengęs vokiečių uniforma, jų vadovas ir vertėjas. Jie visi turėjo kaukolės ženklus ant kepurių.
Tuo metu bolševikai suiminėjo žmones ir laikė juos Panevėžio kalėjime. Iš mūsų kaimo buvo suimti du “baltagvardiečiai”. Apie gegužės mėnesio vidurį visi suimtieji buvo vežami į Daugpilį; supratom, kad bolševikai turės greit bėgti iš Panevėžio.
Išvežimo dieną, kartu su suimtųjų giminėmis, lydėjome varomus suimtuosius nuo kalėjimo į geležinkelio stotį. Jų buvo gal apie 100, visi suvargę, apiplyšę, alkani. Arti neleido prieiti pasikalbėti, tik kai suvarė juos į stotį, tada galėjome pro langus su jais pasikalbėti. Mūsų kaimo berneliai verkė ir tyliai mums pasakė, kad bandys naktį iš traukinio pabėgti. Tikrai, jie ir daugelis kitų tada pabėgo pro langus iššokdami nakčia iš einančio traukinio, kai sargybiniai užmigo. Tą dieną, einant mums namo, atskrido lietuvių lėktuvas ir pradėjo mėtyti bombas aplink stotį, bet jos didelės žalos nepadarė, tik daug baimės įvarė bolševikams, kurių daug tada buvo stotyje.
Po kelių dienų bolševikai buvo iš Panevėžio išvyti ir lietuvių kariuomenė vėl užėmė miestą. Tačiau įvyko netikėtumas, bolševikai už poros dienų vėl sugrįžo. Bet jie nebepajėgė įsitvirtinti Panevėžyje. Persitvarkiusi lietuvių kariuomenė vėl iš visų pusių puolė ir Panevėžys buvo gegužės 23 d. galutinai išvaduotas.
Tuomet netoli Panevėžio, apie Karsakiškį, buvo nuverstas didelis bolševikų traukinys su kareiviais, karo medžiaga ir prisigrobtu turtu. Jį nuvertė vietos partizanai, išardę geležinkelio bėgius. Ten žuvo daug raudonarmiečių ir grįžusių iš Vokietijos karo belaisvių.
Antrą dieną atvykę į miestą radome jį tebedžiūgaujant pergalės ženkle. Buvo sekmadienis. Gatvėse matėsi daug karių ir civilių; visi, nušvitusiais veidais, džiaugėsi laimėta kova.
Visi Lietuvos kariai buvo gerai aprengti ir ginkluoti. Matėsi, kad čia jau nebe savanoriška improvizacija, kaip buvo prieš du mėnesius, bet reguliari kariuomenė. Tada Panevėžyje buvo minimos tokios vyresnių karininkų pavardės: Variakojis, Vidugiris, Dragūnevičius, Petrovas, Petruitis, Motiejūnas, Butkevičius.
1919 m. Panevėžys buvo svarbiausias bolševikų invazijos bastionas, kurį išvadavus, frontas greit nuriedėjo iki Daugpilio ir visos Rytų Lietuvos išlaisvinimas buvo išspręstas.
