DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
O. URBONAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Švedai rodo tokius savo nuostolius: 2 karininkai, 3 puskarininkiai ir 52 eiliniai žuvo ir 8 karininkai, 6 puskarininkiai ir 167 eiliniai buvo sužeisti. Vyšnioveckio kariuomenės nuostoliai buvo žymiai didesni. Pagal švedų davinius, 2,300 lavonų, sekančiomis dienomis, kautynių lauke, buvo surinkta ir palaidota. Belaisvių skaičius įvairiuose dokumentuose rodomas įvairus, tai 230, tai 287. Be to, dalis Vyšnioveckio žmonių paskendo Dauguvoje, nes kautynių pradžioje Dauguva buvo beveik užpakaly, o kautynių metu, dešinysis sparnas buvo nustumtas dar toliau į šiaurę.
Karinis grobis, patekęs švedams į rankas, buvo labai didelis: be visos Vyšnioveckio kariuomenės gurguolės, kurią dalinai Sapiegos raiteliai išplėšė, švedams teko 23 pabūklai, 26 statinės parako, 305 šautuvai, 8,000 rankinių granatų ir t. t. Pabūklų buvo du 12 svarų, vienas 10-svarų, du 6-svarų ir kt. Iš šito matome, jog Vyšnioveckio kariuomenėje artilerija buvo sudaryta ne vien iš lauko lengvosios artilerijos, bet ir iš tam tikro skaičiaus sunkesnių ir net sunkiųjų pabūklų. Rusų pulkai neteko 6 didžiųjų ir 11 mažesniųjų vėliavų ir 4 dragūnų standarčių, lietuvių, gi, kariuomenė neteko 13 vėliavų ir 7 kavalerijos standarčių.
Ką galima apie šias kautynes pasakyti? Vyšnioveckiui, žinoma, galima prikišti, kad jis užėmė pozicija, turėdamas užnugaryje upę be tilto. Tokią poziciją galima būtų užimti, turint tikrai augštos kokybės kariuomenę, kuriai galima būtų pasitikėti, kad užimtų pozicijų nepaliks. Dėl jo paties vaidmens kautynių metu nieko pasakyti negalima, nes nėra davinių. Vargiai jis galėjo pasireikšti kautynėse, nes nuo pat kautynių pradžios jo daliniai susvyravo ir jam, tur būt, vien tik teko stengtis užkimšti tai vieną, tai antrą spragą. Nedėkingas tai yra darbas, ir retai kada duoda teigiamų rezultatų.
Dėl švedų, tai jau kitas dalykas. Čia davinių pakanka, kad jiems prikišti:
1. Kautynių pradžioje Loevenhauptas paleido vadovavimą iš savo rankų. Ir Stackelbergo dešiniajame sparne, ir Zawišos kairiajame, abi atakos buvo pravestos jų iniciatyva, be atatinkamo įsakymo, ir Loevenhauptui teko tolesnėje kautynių eigoje savo veiksmus taikinti tai padėčiai, kuri susidarė po tų abiejų atakų;
2. Vieno žvilgsnio į žemėlapį užtenka, kad pamatyti, jog švedų dešinysis sparnas buvo nukreiptas į pavojingiausią priešui tašką. Čia ėjo jo vienintelis atsitraukimo kelias. Atatinkamomis jėgomis jo užėmimas Vyšnioveckio atsitraukimą paverstų neįmanomu. Tačiau, savo kavaleriją Loevenhauptas skirsto šabloniškai — po pusę į kiekvieną sparną, o visą pėstiją telkia centre, palikdamas sparnus visiškai be pėstininkų;
3. Turėdamas savo žinioje skaitlingą Sapiegos kavaleriją, jis stato ją į antrąjį skaidi-
Caro atstovas A. D. Menšikovas
nį skirdamas jai visiškai pasyvų vaidmenį, vieton duoti įsakymą iš anksto giliai apeiti Vyšnioveckio kairįjį sparną ir išeiti į jo atsitraukimo kelią. Zawiša, savo iniciatyva, paliuosavo Sapiegos kavaleriją nuo kautynių žiūrovo vaidmens ir tuo žymia dalimi prisidėjo prie pergalės.
Ta švedų pergalė, žinoma, daugiausia atsiliepė Kuršo — Lietuvos fronte. Švedai įgavo laisvas rankas veikti Lietuvoje pagal savo norą, nes dabar nebuvo Lietuvoje priešo, kuris galėtų švedams rimčiau priešintis. Jų įtaka žymiai sustiprėjo, ir daugiau bajorų ir šlėktos atsigrįžo nuo Oginskio ir perėjo Sapiegos pusėn. Vyšnioveckis nustojo didesnės pusės savo kariuomenės, Korsako rinktinė ir Biržų buvusi įgula žuvo, ir jam nieko kito nebeliko, kaip laukti atvykstant stipresnių rusų jėgų į Lietuvą.
Švedų pergalė ties Jokūbpiliu nebeliko be įtakos ir kitiems karo frontams. Jau liepos 21 d., reiškia, dar prieš kautynes ties Jokūbpiliu, Rygos gubernatorius rašė Loevenhauptui, kad stiprios rusų jėgos įsiveržė į Livoniją, kur plėšė ir degino Pernau kryptimi. Jis spėja, kad pasisekęs smūgis į Vyšnioveckio kariuomenę gali tolesnį rusų veržimąsi sustabdyti. Nėra dokumentų, kurie tą Rygos gubernatoriaus spėjimą patvirtintų, tačiau faktas, kad po Loevenhaupto pergalės ties Jokūbpiliu tolesnės rusų operacijos Livonijoje buvo sustabdytos. Galima spėti, kad švedų pergalė ties Jokūbpiliu įrodė rusams, jog pribrendo laikas pasiųsti Lietuvos link stipresnes jėgas, jei nenorima visiškai nustoti įtakos Lietuvoje. Apkasuose ties Narva šia prasme ėjo derybos tarp rusų caro ir saksų pasiuntinių. Ten prieita išvados, kad rusų pagrindinės jėgos turi būti, aplinkybėms leidus, nukreiptos Lietuvon. Įdomus šiuo atžvilgiu yra Patkulio rugpjūčio 22 d. laiškas Golovinui: “Von der Littauischen Niederlage schreibe ich hier nichts, weil davon schon umstaendlicher Bericht bey Ihro Zaar. Maijt. wird eingelaufen sein. Allein dies ist zu considerieren, kass die Sache von grosser consequence, weilen die Sapiehiesche Faction daselbst noch sehr gross, und nach dieser erhaltenen Victorie der Koenig (Augustas II)so wohl als die wohlgesinnten Polen sich vorstellen, dass Litthauen zu der Confoederation (in Warschau) treten werde; dafern nicht ein betraeglicher Secour von Ihro Z. M. der Orten bey Zeiten ankommt” (originalo rašyba) — apie Lietuvos pralaimėjimą čia nieko nerašau, nes apie tai pas Jo Carinę Didybę jau bus atėjęs išsamus pranešimas. Tačiau,reikalinga atsižvelgti į tai, kad reikalas gali būti didelių pasekmių, nes Sapiegos frakcija ir taip labai stipri, o po šitos pergalės, karalius ir palankūs lenkai, gali įsivaizdinti, kad Lietuva prisijungs prie Varšuvos konfederacijos; jei reikiamu laiku neatvyks Jo Carinės Didybės žymesnės jėgos.
BIRŽŲ APGULIMAS
Ties Jokūbpiliu švedai prastovėjo nuo liepos 28 d. iki rugpjūčio 2 d. Tuo metu žuvusieji buvo palaidoti, o sužeistieji pakrauti į baidokus ir Dauguva pasiųsti Rygon. Tuo pat keliu Rygon buvo pasiųsta kautynėse paimti trofėjai ir visas karo grobis.
Rugpjūčio 3 d. švedai pajudėjo. Rugpjūčio 7 d. jie pasiekė Papilį, dvi su puse mylių į pietų rytus nuo Biržų. Čia švedai ir vėl kurį laiką prastovėjo, motyvuodami tą karo veiksmų pertrauką kariuomenės pavargimu ir poilsio reikalu, bet, faktiškai, per visą laiką buvo energingai varomi Biržų apgulimo parengiamieji darbai.
Sekančią dieną Loevenhauptas gavo iš Rygos gubernatoriaus raštą, kuriame jis siūlė Loevenhauptui skubiai žygiuoti į šiaurę ir gelbėti Livonijoje ir Estijoje kas dar galima, nes kapituliavus Tartu, toks pat likimas laukė ne tik
Narvos, bet ir Talino su Pernava. Savo atsakyme Loevenhauptas rašė, kad jo kariuomenė, pirmon eilėn, turi pailsėti, ji turi būti aprūpinta rūbais ir avalyne, per vasarą sudėvėta. Be to, jis rašė, kad jo kariuomenė daugumoje sudaryta iš įvairių tvirtovių įgulų, kurios negali nutolti nuo savų tvirtovių, kad nebūtų nuo jų atkirstos ir t.t. Toks susirašinėjimas tęsėsi ilgokai, kol, galų gale, Karolio XII liepos 23 ir liepos 25 d. laiškai jį nutraukė. Karolis visiškai palaikė tokį Loevenhaupto nusistatymą, sutiko su viskuo, kas iki tol Lietuvoje buvo padaryta ir dar kartą patvirtino, kad švedų svarbiausias uždavinys tame fronte yra Kuršo gynimas ir Lietuvos pacifikavimas. Sapiega, iš savo pusės, siūlė Loevenhauptui žygiuoti į Vilnių, kur jis (Sapiega) sušauktų bajorų ir šlėktos suvažiavimą tikslu priversti juos prisijungti prie Varšuvos konfederacijos. Tačiau, žygiuoti taip toli nuo Kuršo sienos Loevenhauptas nesutiko, ir, galų gale, švedų planas — pulti Biržus susikristalizavo. Ten įgula, po Vyšnioveckio pralaimėjimo ties Jokūbpiliu, buvo sudaryta vien tik iš lietuvių.
Kol karo veiksmai Lietuvos fronte vystėsi čia nurodyta prasme, saksų pasiuntinys prie rusų caro pakartotinai ragino jį skubėti Lietuvai pagalbon, nes tolesnis laiko gaišinimas galėjo priversti prie visiško fronto subyrėjimo. Rugpjūčio 6 d. caras Petras, apkasuose ties Narva, galų gale, davė iškilmingą pažadą, kad kai tik bus užimta Narva, jis su “savo kariuomenės elitu” žygiuos Lietuvon. Rugpjūčio 23 d. tas caro pažadas saksų pasiuntinių ir rusų užsienių reikalų ministerio buvo surašytas protokolo formoje ir buvo suformuluoti tie reikalavimai, kurie išplaukė iš numatyto rusų kariuomenės žygio į Dauguvos sritį. Tuo pat metu caras davė įsakymą kunigaikščiui Anikitai Repninui žygiuoti su pėstija ir dragūnais į Polocką ir dar, tuo pat keliu, pasiuntė ir Šeremetevą su likusiais dragūnais. Repninui buvo duotas įsakymas pirmon eilėn surinkti Polocke maisto 40,000 vyrų kariuomenei, įtvirtinti Polocką ir stebėti priešo veiksmus. Bet, kaip toliau pamatysim, didesnė jo rinktinės dalis tuojau po atvykimo prie Dauguvos susidūrė su švedų kariuomene Lietuvoje. Bet, kol tas įvyko, Lietuvoje atsirado didelių pasikeitimų.
Biržų operacijai buvo pradėta ruoštis tuojau po kautynių ties Jokūbpiliu. Bauskės komendantas gavo įsakymą parengti žygiui apgulos artileriją, kuri jau nuo gegužės mėnesio stovėjo Bauskėje, o Mintaujoje buvo sudaryta artilerijos žygio apsauga iš pėstininkų ir surinktas aptarnaujantis personalas. Technikinis personalas išžygiavo iš Mintaujos rugpjūčio 12 d., o po dviejų dienų iš Mintaujos išvyko 150 pėstininkų ir 80 dragūnų, kurie turėjo sudaryti tos artilerijos apsaugą. Ryga irgi prisidėjo stiprinti Biržų apgulos kariuomenę artilerija. Viena 100-svarų mortyra ir keturios 18-svarų kanuolės rugpjūčio 31 d. Rygoje buvo pakrautos į baidokus ir po 4 dienų atvyko į Mintaują.
Iš visų tų pasirengimų galima padaryti išvadą, kad švedai Biržuose tikėjosi sutikti dide-
Maskvos vaizdas XVII amžiuje.
Biržų Pilies apgulimas 1704 m. rugpjūčio 16 d.
lį pasipriešinimą. Jų spėjimas dalinai ir pasitvirtino.
Apgulos metu Biržų tvirtovė turėjo keturis bastionų frontus, iš kurių vienas (katras — išaiškinti nepavyko) buvo sustiprintas vien tik palisadomis ir neturėjo griovio. Tvirtovės artilerija buvo sudaryta iš 38 gerų metalinių pabūklų ir 3 didelių mortyrų, iš jų viena buvo 150 svarų kalibro ir dvi 60-svarų. Tvirtovės komendantas buvo plk. ltn. Ernestas Neresius (jau anksčiau cituotas seržantas Petre tvirtina, kad Biržų komendantas buvo plk. Taube, tačiau jo tvirtinimas, atrodo, yra abejotinas). Įgulos didumas įvairiuose šaltiniuose paduodamas įvairus, paėmę vidurkį, gausim apie 800.
Loevenhaupto kariuomenė rugsėjo 2 d. turėjo 4,745 vyrus, iš jų 2,953 pėstininkus, 100 artilerininkų ir likusius raitelius ir dragūnus. Tačiau reikia atsiminti, kad apgulos metu švedai gavo pastiprinimų iš Kuršo. Kas liečia švedų artileriją, tai jos kiekį ir kalibrus tiksliai nustatyti nebuvo galima. Sunkiausias pabūklas, apie kurį apgulos metu kalbama, buvo 80-svarų mortyra (kur dingo 160-svarų mortyra ir 18-svarų patrankos, iš Rygos pasiųstos į Mintaują, nežinoma, nes niekur apie jas nesuradau nė žodžio), toliau kalbama apie vieną 40-svarų, vieną 30-svarų ir dvi 20-svarų mortyras, apie 2 gaubicas nežinomo kalibro, apie dvi 12-svarų patrankas, keturias 6-svarų ir apie keletą 3-svarų patrankas, kurių uždavinys buvo, kaip sako dokumentai, apšaudyti tvirtovę įkaitintais sviediniais. Iš to prašosi išvada, kad švedų apgulos artilerija buvo silpnesnė už tvirtovės artileriją. Ar taip tikrumoje buvo — sunku pasakyti, nes žinios apie artileriją švedų dokumentuose yra taip išmėtytos, kad susidaryti sau tikrą vaizdą tikrai yra neįmanoma.
Rugpjūčio 16 d. švedai priartėjo Biržus ir sustojo maždaug 3 km. į pietus nuo tvirtovės, mažo ežerėlio krante. Saugumo sumetimais ir maisto rekvizicijų tikslams į Vabalninką buvo išsiųstas kavalerijos dalinys iš maždaug 500 raitelių, kurie susidūrė su lietuvių rinktine, vedama plk. Kristoforo Čenickio, Loevenhauptas, manydamas, kad ta lietuvių rinktinė turi uždavinį trukdyti apgulos kariuomenei, davė įsakymą ją pulti, tačiau ji pati atsitraukė. Dar prieš apgulos pradžią Sapiega su savo kariuomene atsiskyrė nuo švedų ir nužygiavo į Žemaitiją, norėdamas paraginti Žemaitijos bajorus prisidėti prie Varšuvos konfederacijos. Jam tas žygis dalinai ir pavyko. Apgulai prasidėjus, Sapiega sugrįžo ir prisidėjo prie Biržų tvirtovės puolimo.
Apgula prasidėjo rugpjūčio 18 d. Tvirtovės puolimas bvo pradėtas iš pietų-rytų krypties.
Čia buvo pradėta kasti priekinė linija, kuri šiaurėje siekė Agluonos upelį, priešais miestelio pietų-rytų kampą. Toje linijoje buvo iškasti trys, taip vadinami, katilai mortyroms, vienas vienai 80-svarų mortyrai ir du kiti — kiekvienas dviem mortyroms mažesnio kalibro, toliau, vienas apkasas dviejų pabūklų baterijai 6-svarų patrankų ir vienas baterijai 3-svarų patrankų, kurios apšaudė tvirtovę įkaitintais sviediniais. Be to, šiaurėje, kitoje ežero pusėje, buvo iškasta pozicija 6-svarų keturių patrankų baterijai.
Švedams apgulos darbus bevykdant, Biržų tvirtovės artilerija šaudė daugiau kaip pusę dienos, bet, pagal visus švedų dokumentus, atrodo, kad jos ugnis buvo labai neveiksminga. Apšaudymo plotas priešais tvirtovę, dar prieš švedų atvykimą, įgulos buvo išvalytas, miestelis nudegintas, o prieigos prie tvirtovės kai kur buvo aprūpintos užtvaromis, nors ir gan primityvios formos. Palaikyti įgulos moralę, apgulos metu, komendantas, laikas nuo laiko, įsakydavo skambinti bažnyčių varpais, o iš ryto ir vakare griežti “janičarų” orkestrui”.
Rugpjūčio 25 d. apgulos darbai buvo baigti, ir Loevenhauptas, tų laikų papročiu, pasiūlė tvirtovei pasiduoti. Tvirtovė, tačiau, kapituliuoti nesutiko ir švedų apgulos artilerija paleido ugnį. Bet ir švedų artilerijos ugnis buvo neveiksminga. Sunkiausias švedų pabūklas (80-svarų mortyra) greit išėjo iš rikiuotės, nes iš atsiųstos municijos tik 20 sviedinių tiko tam pabūklui, kiti sviediniai buvo didesnio kalibro ir jais šaudyti, žinoma, nebuvo galima. Be to, viena mortyra ir dvi gaubicos bešaudant susprogo. Iš Rygos ir iš Mintaujos buvo skubiai pareikalauta naujos artilerijos, bet ji pavėlavo dėl transporto priemonių stokos ir labai blogo kelių stovio. Švedai griebėsi ypatingų priemonių, kad pristatytų artileriją į Biržus. Loevenhaupto įsakymu, visi karininkai buvo priversti atiduoti savo nuosavus jojimo arklius, kurių pagalba nauja artilerija, galų gale, pasiekė Biržus. Švedai papildomai gavo 6 mortyras, 2 gaubicas, 6 sunkesnes patrankas ir 12 lengvų lauko patrankų. Artilerija, kuri rugsėjo 4 d. iš Rygos atvyko į Mintaują, atrodo, nebesuskubo atvykti prie Biržų.
Kartu su apgulos artilerijos sustiprinimu, švedai susirūpino ir gyvosios jėgos padidinimu, panaudodami, pirmon eilėn, Kuršo tvirtovių įgulas. Nežiūrint to, kad įgulos jau anksčiau buvo gerokai apkarpytos, jos ir vėl buvo priverstos atiduoti dalį savo žmonių. Bauskė, kuri iš viso teturėjo nedaugiau kaip 100 apmokytų kareivių, turėjo pusę jų pasiųsti į Biržus, o Mintaujos komendantas buvo priverstas pasiųsti įBiržus 400 pėstininkų — lygiai pusę savosios įgulos.
Apgulos eigoje irgi įvyko tam tikrų pakeitimų. Disponuodami, iš pradžių, gan neskaitlinga artilerija, švedai greit Įsitikino, kad vien bombardavimu Biržus kapituliuoti jie neprivers. Teko griebtis ir ofenzyvinių veiksmų, apgulos liniją teko prailginti, o pirmąją liniją palaipsniui išstumti pirmyn. Savo raporte Karoliui XII, rugsėjo 11 d., Loevenhauptas sako, kad jis, greičiausiai, bus priverstas pulti Biržus jėga, nors ir svyruoja Biržus atakuoti, žinodamas stambesnių rusų jėgų atvykimą ir norėdamas išvengti didelių nuostolių. Tačiau prie atakos reikalas nedaėjo. Rugsėjo 13 d. Sapiega parašė laišką Biržų komendantui ir kitą dieną, t. y. rugsėjo 14, Biržai kapituliavo. Kapituliacijos sąlygos buvo lengvos. Visiems buvo duota teisė laisvai apsispręsti, ar jie ir toliau nori tarnauti Augustui II. ar nori pereiti Sapiegos pusėn, kitais žodžiais, prisijungti prie Varšuvos konfederacijos. Visa įgula, išskyrus patį komendantą ir 35 jo artimiausius bendradarbius, pasinaudojo pasirinkimo laisve ir perėjo į Sapiegos kariuomenę. Komendantas ir jo žmonės buvo paleisti su ginklais.
Kapituliacijos sąlygomis Biržai turėjo būti atiduoti jų teisėtam savininkui — princesei von Neuburg, bet sutartis visiškai nutylėjo, kas darytina su artilerija ir su pačia tvirtove — ar ji paliekama nepaliesta, ar turi būti nugriauta. Nuostoliai ir vienoje ir antroje pusėje yra neaiškūs, nes visi tuometiniai dokumentai juos paliečia tik bendrais žodžiais, nepaduodami jokių skaičių. Sakoma tik, kad nuostoliai buvę menki.
Biržų užėmimas buvo didelis švedų laimėjimas Lietuvoje, nes, kaip anksčiau matėme, jie buvo lietuvių partijų išeities punktas puolant Kuršą ir jo išmėtytas švedų įgulas. Dar didesnės reikšmės, be abejo, Biržai įgautų, rusų pagrindinėms jėgoms pajudėjus Lietuvos link. Kad ir rusai teikė Biržams didelę svarbą, matome iš jų reagavimo, kai juos pasiekė žinia, kad Biržai yra apgulti. Švedai irgi pakankamai įvertino Biržų svarbą, dėl to ir nutarė išvežti iš Biržų visą artileriją ir visas atsargas, o pačius Biržus sugriauti (tas Loevenhaupto sprendimas vėliau buvo Karolio XII patvirtintas).
Rugsėjo 17 d. Loevenhauptas su savo kariuomenės pagrindine dalimi paliko Biržus ir nužygiavo Kuršo link, paimdamas su savim Biržų artileriją ir atsargų dalį, kurią pajėgė pakrauti į suvarytas pastotes. Biržuose buvo palikta 100 vyrų komanda nugriauti visus įtvirtinimus ir 1000 — 1100 raitelių rinktinė (vadas plk. Wennerstedt), kuri paliktą komandą turėjo apsaugoti ir maitinti.
Wennerstedtas paliko Biržus dieną vėliau, išžygiuodamas Vabalninko link, o iš ten Kupiškio — Rokiškio link. Rugsėjo 25 d. jis apsistojo srityje į pietus nuo Rokiškio. Priešo jis laukė iš bet kurios pusės, išskyrus Žemaitiją, kur tuo metu stovėjo Sapiega su savo kariuomene. Daug agentų buvo išsiųsta į visas puses: Daugpilio, Jokūbpilio ir Kauno link.
Žinios apie priešo pasirodymą plaukė iš visų pusių. Bijodamas būti atskirtas nuo Biržų, Wennerstedtas perėjo į kaimą Melaiščiai — 13 km į pietus - rytus nuo Biržų. Jam teko įsitikinti, kad griovimo darbai Biržuose vos tik įpusės, nes švedams trūko tam darbui techniškai apmokytų žmonių. Kiekvieną dieną Wennersted-tas suvarydavo šimtus ūkininkų su vežimais, kad pagreitintų Biržų griovimą, bet tas mažai padėjo, nes ūkininkai nerodė jokio noro prie griovimo darbų prisidėti.
Spalio 8 d. švedus pasiekė žinia, kad gen. Ronne su 4,000 rusų rinktine apsistojo Dusetose, o spalio 9 d. kita žinia, kad 5,000 vyrų rinktinė (iš jų pusė rusų) užėmė Pandėlį. Švedai nusprendė, kad ilgiau stovėti Biržuose negalima, ir, trumpai pasitarę, nutarė susprogdinti vakarinį tvirtovės kampą, kur minos jau buvo pakastos, viską gi kitą — padegti. Taip ir buvo padaryta.
Spalio 11 d. jie paliko Biržus ir tą pat dieną pavakarėje pasiekė Bauskę. Ten jau anksčiau iš Biržų buvo atvaryta 134 galvijai ir 109 avys įgulos maitinimo reikalams.
Seržantas Petre savo dienyne rašo, kad apie 1000 lietuvių atjojo į Biržus dar prieš minų sprogimą, kur nelaisvėn paėmė pionierių leitenantą ir du minininkus, kurie buvo sugrįžę į Biržus, nes sprogimas savu laiku neįvyko. Kiti šaltiniai šios žinios nekartoja ir netvirtina, kas, žinoma, dar nereiškia, kad taip negalėjo įvykti.
(Bus daugiau)
DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
O. URBONAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
VEIKSMAI PRIŠ RUSŲ INVAZIJĄ Į LIETUVĄ
Rusų generolo Repnino rinktinė iš, maždaug,
12.000 vyrų (savo raporte Augustui II 1704 m. rugpjūčio 31 d. Arnstedtas rašo, kad Repnino rinktinė susideda iš 6 dragūnų pulkų ir maždaug 2,000 pėstininkų, kas iš viso sudaro apie
10.000 vyrų. Sekančiame savo raporte, rugsėjo 27 d., jis rašo, kad Repnino rinktinė susideda iš 12,000 vyrų), kaip žinome, gavo įsakymą žygiuoti į Polocką (caro Petro instrukcija, 1704 m. rugpjūčio 20 d.), kur turėjo sustoti ir surinkti maistą 40,000 vyrų kariuomenei. Tai buvo rusų pagrindinė kariuomenė, kuri, buvo numatyta, iš Polocko pradės veikti Dauguvos srityje ir Lietuvoje. Vėliau (1704 m. rugsėjo 30 d.) Repninas gavo papildomus įsakymus, pagal kuriuos, Augustui su kariuomene atvykus Lietuvon, Repninas turėjo stoti Augusto vadovybėm Tačiau ir Augusto priklausomybėje būnant, jam buvo draudžiama stoti į kautynes su švedų pagrindine kariuomene, kautis jam buvo leista tik su nedideliais švedų daliniais.
Karo veiksmų eiga Lenkijos karo teatre, tačiau, nukreipė Augustą visai į kitą pusę ir bendradarbiavimą su Repninu padarė visiškai neįmanomą. Iš kitos pusės, švedų laimėjimai Lietuvoje negalėjo likti nepastebėti, ir pastatė Repniną prieš uždavinius, iš pradžių visai nenumatytus. Kai tik caras Petras sužinojo apie Biržų apgulą, tuoj įsakė Repninui pasiųsti gen. mjr. K. Roenne su atatinkamomis jėgomis išlaisvinti Biržus (Petro I laiškas Repninui, 1704 m. rugsėjo 3 d.). Tačiau, paaiškėjus, kad reikalas jau pavėluotas, jis įsakė sutrukdyti švedams išgabenti iš Biržų artileriją ir kitą turtą (Petro I laiškas Repninui, spalio 10 d.) ir neleisti jiems sugriauti Biržų.
Tačiau, deja, švedai suskubo išvežti iš Biržų artileriją ir kitą turtą ir tvirtovę sugriauti.
Gen. Roenne, peržengęs Dauguvos liniją ir susirišęs su Vyšnioveckiu, tęsė žygį toliau į pietus ir lapkričio mėn. bėgyje pasiekė Vilnių. Man neteko surasti dokumento, kuris pateisintų gen. Roenne tokį ilgą žygį I pietus. Atrodo, kad tas žygis buvo atliktas vien politiniais sumetimais.
Kaip prieš tai Loevenhauptas su Sapiega griebėsi visų priemonių, kad priverstų Lietuvos šlėktą prisijungti prie Varšuvos konfederacijos ir pripažinti Leščinskio išrinkimą Lenkijos karalium ir L. D. K., taip ir Vyšnioveckis stengėsi paveikti Lietuvos bajorus ir šlėktą, kad liktų ištikimi Augustui ir palaikytų Oginskio ir jo žygius. Šia prasme Vilniaus užėmimas turėjo didelę reikšmę. Savo laiku, kaip mes žinome, ir Sapiega mėgino paveikti švedus, kad žygiuotų į Vilnių, norėdamas ten sušaukti bajorų suvažiavimą.
Ta rusų rinktinė, vėliau Petro I Vilniuje palikta, tokiu būdu sudarė lyg ir strateginį avangardą, kuris, išvysčius rusų operacijas Nemuno — Neries linijoje, galėjo būti panaudotas pietų kryptimi, per Lietuvą, ir taip pat, Kuršo link į šiaurę.
Kokio stiprumo buvo Roenne rinktinė, tiksliai nustatyti neįmanoma. Sprendžiant iš švedų žvalgybos pranešimų, ją sudarė Repnino rinktinės didesnė pusė. Plk. Wennerstedt savo raporte, 1704 m. spalio 15 d., rašo, kad rinktinė sudaryta iš 6,000 dragūnų ir 1,500 pėstininkų.
Rusų pagrindinės kariuomenės koncentracija Lietuvos karo teatre prasidėjo Šeremetjevo dragūnus iš Baltijos provincijų nukreipus Dauguvos link. Kavalerijos perkėlimas prasidėjo jau rugpjūčio mėn. ir buvo apskaičiuota, kad rugsėjo mėn. bėgy visa kavalerija jau galės užimti jai skirtą rajoną. Nustatytas tikslas buvo pasiektas su tam tikru pavėlavimu. Pats Šeremetjevas su savo štabu užėmė Vitebską su tam tikru pavėlavimu. Rusų pagrindinė pėstija, kuri turėjo šiek tiek pasilsėti po nuostolingų vasaros apgulos kautynių, ir turėjo atstatyti sugriautus įtvirtinimus Tartu ir Narvoje, į Dauguvos liniją atžygiavo vėliau, būtent, rudens ir žiemos metu.
Švedų vadovybė, kuri iš savų žvalgybos organų nuolatos gaudavo pranešimus apie rusų koncentraciją prie Lietuvos sienos, ir suprasdama, kad susidūrimas su stipresne rusų kariuomene yra neišvengiamas, ruošėsi tam sutelkdama savo jėgas. Visa eilė pasitarimų, šaukiamų tai Rygoje, tai Mintaujoje, leido švedų kariuomenės vadovybei aptarti reikalingus organizacinius ir vadovavimo pakeitimus. Svarbiausias iš jų buvo tas, kad gen. Slippenbachas buvo paskirtas Estijos gubernatoriaus de la Gardie padėjėju ir visą savo kariuomenę turėjo perduoti Loevenhauptui, kuris tuo metu buvo paskirtas vieninteliu karo vadu Baltijos provincijose. Tiesa, šis reikalas buvo galutinai sutvarkytas Karolio XII įsakymu tik apie Naujus Metus, nes lietuviams pasisekė perskirti švedų susisiekimą tarp Rytų Prūsų ir Kuršo. Jie privertė švedus būti be žinių ir parėdymų iš Karolio XII daugiau kaip du mėnesius.
Sapiega su savo 3,000 vyrų kariuomene stovėjo Žemaitijoje. Apie spalio 20 d. ji buvo sutelkta tiek Kuršo siena netoli Skuodo miestelio. Norėdamas sutvirtinti savo padėtį Žemaičiuose, Sapiega spalio mėn. pabaigoje paliko vietoje artileriją, pėstiją ir visą gurguolę, o su kavalerija, kuri, gi, sudarė jo jėgų daugumą, patraukė į Žemaičius. Spalio mėn. 22 d. vietoje palikti pėstininkai, artilerija ir gurguolė buvo netikėtai užpulti Oginskio kariuomenės, kuriai vadovavo pats Oginskis su Zaraneckiu (kas jis toks buvo — išaiškinti negalėjau). Visa Sapiegos artilerija, gurguolė ir visas turtas pateko į Oginskio rankas, tuo pačiu ir žmonės, kurie po Biržų kapituliacijos buvo perėję į Sapiegos pusę, pasinaudojo proga vėl grįžti prie savo senosios vėliavos. Kokius nuostolius šis užpuolimas padarė Sapiegos kariuomenei, nežinia, bet, kadangi tam įvykiui rusų šaltiniai teikia labai didelę reikšmę, tai galime spėti, kad Sapiegos nuostoliai nebuvo menki.
BENDRA KARINĖ PADĖTIS 1705 METAIS
1704 m. karo veiksmų eigoje, nuo 1701 m. Europoje besitęsiantieji du karai — Didysis Šiaurės karas ir karas už Ispanijos įpėdinystę —lyg ir suartėjo vienas su kitu ir dėl to veikė vienas įeitą daugiau negu anksčiau. Ypatingai taip atrodė po pergalės, kurią 1704 m. rugpjūčio 13 dieną sąjungininkai — vokiečių imperatorius, Anglija ir Olandija — laimėjo ties Hoechstaedtu, kur visiškai buvo sumuštos dvi prancūzų armijos.
Ta pergalė davė sąjungininkams vilties laimingai užbaigti karą ir nustatyti sau naudingą taiką, nes atrodė, kad po tokio smūgio Prancūzija vargu ar atsigaus, kad ir toliau sąjungininkams galėtų priešintis. Bet, iš kitos pusės, pergalė ir surištas su tuo vakarų - pietų Vokietijos išlaisvinimas iš prancūzų okupacijos davė sąjungininkams ne tik kaip junginiui, bet ir kiekvienam iš jų atskirai didesnės laisvės atstovauti savus interesus, kas anksčiau, siekiant bendro tikslo, turėjo būti atidėta.
Susidarė visai nauja karinė-politinė būklė, kurioje kiekviena iš kariaujančių šalių stengėsi siekti savo krašto tikslų ir ginti tik savo krašto interesus. Caro Petro pasiuntinys Saksonijoje, Jonas Patkulis, stengėsi paveikti didžiąsias valstybes ta prasme, kad jos prisidėtų prie reikalavimo Karoliui XII palikti Lenkiją. Danija, Rusija ir Prūsai vėl atnaujino derybas dėl Švedijos bendromis jėgomis apsupimo. Prūsai, numatę sau palankias aplinkybes praplėsti valstybę, ypatingai Lenkijos sąskaiton, atšaukė iš Reino fronto savo 18,000 korpą, ruošdamiesi panaudoti jį vietoje. Galų gale, švedai, kurie numatė, kad tokia leimanti pergalė negalės likti be įtakos į bendrą karinę - politinę būklę, nusprendė išlaukti ir pažiūrėti, kaip ta sąjungininkų pergalė atsilieps į Lenkijoje numatytas tolesnes operacijas ir į jų, didžiosios valstybės, problemas.
Taika, šį kartą, nebuvo pasiekta. Priversti Prancūziją sutikti sudaryti taiką buvo reikalinga po 1704 m. pergalės, ją pulti ir įrodyti Liudvikui XIV tolesnio pasipriešinimo beprasmiškumą. Kai 1705 m. birželio mėn. sąjungininkai, galų gale, pamėgino pulti Lotaringiją, tai prancūzai atsakė puolimu Flandrijoje, kur pastatė reorganizuotą ir žymiai sustiprintą kariuomenę. Tas prancūzų puolimas sumaišė visus sąjungininkų planus, tuo labiau, kad nesantaika jų tarpe virto tokia, jog tolesnis bendradarbiavimas pasidarė labai sunkus. Didelė dalis kariuomenės, kuri pagal susitarimą ir operacinį planą turėjo būti sutelkta, pavėlavo ir nustatytu laiku į koncentracijos vietą neatžygiavo. Prūsai savo jėgas visiškai atšaukė. Išdavoje visi pirmumai, kuriuos sąjungininkams davė praeitų metų didelė pergalė, buvo nustoti, ir kokio nors didesnio pasisekimo artimiausiu laiku neteko laukti. Karolis XII, po sąjungininkų pergalės ties Hoechstaedtu, manė reikalinga tam tikrą laiką išlaukti. 1705 m. vasarą jis įsitikino, kad susidariusi vakaruose būklė negresia jo planui, ir todėl jis pradėjo ruoštis 1705 m. kampanijai.
Iš 1704 m. karo veiksmų rytų fronte didžiausios reikšmės, žinoma, turėjo Karolio XII spalio ir lapkričio mėnesių veiksmai, kurių pasekmėje Augustas su savo saksų-rusų kariuomene buvo priverstas atsitraukti į Saksoniją. Švedai apsistojo išilgai Saksonijos — Lenkijos sienos ir sudarė tarp abiejų kraštų lyg ir barjerą. Ištisus 16 mėnesių Augustas II buvo atkirstas nuo Lenkijos ir buvo suvaržyti jo veiksmai. Šis faktas, kaip toliau pamatysime, turėjo labai didelės reikšmės visai karo eigai.
Beveik tuo pat laiku, 1704 m. rugsėjo mėn., kai Karolis XII pradėjo operaciją prieš Augustą II, norėdamas jį visiškai išstumti iš Lenkijos, jis kartu atnaujino ir derybas dėl bendradarbiavimo su Prūsais. Kadangi tos derybos, kurių pagrindą sudarė Karolio XII instrukcija savo pasiuntiniui Berlyne, ir pagal kurią abi valstybės pasižada “saugoti Prūsų ir Lenkijos sienas ir ginti jas nuo bet kurios puolančios kariuomenės”, prie susitarimo neprivedė, tai jų eiga mus mažiau įdomauja. Dėl to ir nėra reikalo tas derybas smulkiau aptarti. Įdomesnis derybų momentas buvo tik tas, kad Karolis XII mėgino pasirodyti Lenkijos teritorijos neliečiamybės saugotojo vaidmenyje.
Kitas reikalas, kuris 1705 m. turėjo būti sutvarkytas, buvo Karolio XII padėties Lenkijoje stabilizavimas. Pagal tuometinę Lenkijos konstituciją, naujai išrinktas Lenkijos karalius įgaudavo valdžią tik nuo karūnacijos dienos. Reiškia, Karolis XII galėjo sudaryti su Lenkija bendradarbiavimo sutartį ir, svarbiausia, sureguliuoti visus ekonominius klausimus, nuo kurių priklausė ir švedų ir Lenkijos kariuomenė, tik apvainikavęs Leščinskį.
Kas dėl Karolio XII priešų ir jų nusistatymo 1705 m. veiksmams, tai jų veiksmų planas bendrais bruožais buvo nustatytas 1704 m. rugsėjo mėnesio protokolu, kurį Augusto vardu pasirašė saksų pasiuntinys Amstedtas, o caro vardu didysis kancleris Golovinas. Pagrindinė proto-
Rusijos valstietis XVIII amž. Tų laikų graviūra.
Katorgininkas XVIII amž. Rusijoje. Tų laikų graviūra.
kolo dalis kalba apie “generalinę konjungtiją”, t. y., apie rusų ir saksų kariuomenių Lietuvoje, Kurše ir Lenkijoje sujungimą, kur švedų karalius “zur disposition beider hohen Allierten stehen muss” — turi stovėti abiejų augštųjų sąjungininkų dispozicijoje.
KARINĖ BŪKLĖ RYTŲ FRONTE 1705 M.
1705 m. pavasarį švedų kariuomenė Lenkijoje stovėjo tose pačiose vietose, kur ji sustojo privertusi Augustą II palikti Lenkijos teritoriją ir pasitraukti į savo kraštą. Vyriausioji būstinė buvo Ravicze, netoli Saksonijos sienos. Kariuomenė stovėjo plote, kuris guli tarp Saksonijos — Lenkijos sienos ir linijos (iš šiaurės į pietus) Tomas — Pjotrekov. Toliausiai į šiaurę, Vakarų Prūsuose, stovėjo 4 dragūnų pulkai (gen. mjr. Meijerfelt) ir 1 pėstininkų pulkas Torne. Toliausiai į pietus, į Krokuvos sritį, buvo išstumtas generolas Strombergas. Švedų kariuomenė, apie kurią Karolis XII rašė, jog tai buvo stipriausia kariuomenė, kuriai jis kada nors vadovavo, susidėjo iš 32,000 vyrų. Prie jos prisidėjo dar 2,000 naujokų, kurie 1705 m. birželio mėnesio bėgyje atvyko iš Švedijos.
Kita švedų kariuomenė, gen. Adomo Liudviko Loevenhaupto vadovybėje, stovėjo Kurše. Kai 1704 m. pabaigoje gen. Loevenhaupto va-dovybėn turėjo pereiti visa kariuomenė, kuriai iki tol vadovavo gen. Slippenbachas, jis galėjo disponuoti net 12,000 vyrų. Tačiau, Slippenbacho daliniai atvykdavo pavėluodami, todėl Loevenhauptas, 1705 m. operacijų metu Kurše ir Lietuvoje, nepajėgdavo sutelkti vienon vieton daugiau kaip 8,000 vyrų.
Trečioji švedų kariuomenė, maždaug 6,000 vyrų, gen. ltn. Maydelio vadovybėje, stovėjo Suomijoje. Be to, Ryga, Pernau ir Tallinas turėjo savo stiprias įgulas.
Saksų kariuomenė 1704 m. karo veiksmų eigoje buvo padalinta. Dalis jos buvo suvesta į kavalerijos korpą, kuris, gen. ltn. Otto von Paykull vadovybėje, buvo atskirtas nuo pagrindinės kariuomenės ir stovėjo Lenkijoje. Tas korpas turėjo beveik 5,000 vyrų. Pagrindinė saksų kariuomenė, feldmaršalo von Steinau ir gen. ltn. von Schulenburgo vadovybėje, pasitraukė į Saksoniją ir, atidavus 2,000 vyrų frontui ant Reino, ją sudarė nedaugiau kaip 10,000 pėstininkų ir 3,500 kavalerijos. Čia įėjo ir 1704 m. į Lenkiją atvykęs rusų korpas, kuris, po visų turėtų nuostolių, turėjo apie 6,000 vyrų.
Lietuvos ir Lenkijos karinės jėgos buvo, kaip ir anksčiau, padalintos tarp abiejų priešų. Švedų pusėje kariavo Sapiegos kariuomenė, kuri apėmė maždaug 3,000 vyrų ir Kievo vaivada su maždaug 6,000 vyrų. Prie švedų prisidėjo ir Spiczo starosta Teodoras Liubomirskis su 2,000 samdytų vengrų.
Augustui II ištikima liko Lietuvos kariuomenė ir didesnė Lenkijos karūnos kariuomenės dalis, iš viso apie 12,000 - 15,000 karių.
Apie rusų kariuomenę Prūsų pasiuntinys prie Petro savo 1705 m. sausio mėnesio raporte nurodo, kad Lietuvoje jos stovi apie 20-24,000 vyrų, iš kurių gen. Roenne 10,000 korpas bazavosi Vilniumi ir Kaunu. Iki 1705 m. birželio mėnesio rusų kariuomenės skaičius padidėjo iki 63,000. Gen. Roenne korpas, kaip ir anksčiau, tebestovėjo Vilniaus ir Kauno srityse, o likusi kariuomenė — Polocke, Vitebske ir Smolenske.
1705 metų pavasaris vėlinosi. Kovo pabaigoje šiek tiek atšilo, tačiau balandis ir gegužė buvo nepaprastai šalti ir lietingi. Žolė pradėjo augti labai vėlai, ir tas varžė kariuomenių judesius, ypatingai kavalerijos, kurios judrumas ypatingai priklausė nuo vietinio pašaro. Taigi, aplinkybės taip susiklojo, kad veiksmų iniciatyva priklausė carui Petrui. Principe jis laikėsi 1704 m. sudaryto plano, kuris numatė rusų ir saksų kariuomenes sujungti vienoj bendroj vadovybė, tik svyravo, kaip praktiškai tą sujungimą atlikti. Pirmoje eilėje saksų kariuomenei, švedų izoliuotai Saksonijoje, buvo reikalinga duoti manevravimo laisvę.
Tą galima buvo atsiekti dviem keliais: žygiuoti Vyslos link ir į Lenkios gilumą, taip priverčiant švedus nuimti Saksonijos blokadą ir skubėti ginti Lenkiją, arba okupuoti visą Kuršą ir pulti Rygą, tuo priverčiant švedus skubėti vaduoti ją. Ir vienu ir kitu būdu buvo galima priversti Karolį XII atitraukti kariuomenę nuo Saksonios sienų ir duoti saksams manevravimo laisvę ir progą mėginti susijungti su rusų kariuomene.
Kurį laiką caras Petras svyravo, negalėdamas nuspręsti, katram iš tų planų duoti pirmenybę. Galų gale, birželio 13 d. karo vadų pasitarime Polocke, Petras sutiko su saksų atstovo gen. von Paykull pasiūlymu: su pagrindine kariuomene žygiuoti Vyslos link ir tuo pat metu “pačiupinėti” švedus Kurše. Buvo nutarta, kad rusų feldmaršalas Šeremetjevas su 10,000 kariuomene žygiuos sunaikinti Kurše stovinčius švedus ir okupuoti visą Kuršą, o pagrindinė rusų kariuomenė žygiuos Vyslos link, siekdama Gardino, kaip artimiausio tikslo.
Šeremetjevas pradėjo veikti birželio pabaigoje — liepos pradžioje, prieš tai gavęs caro Petro sutikimą prisij ungti prie savęs Roenne korpą iš Vilniaus ir Kauno srities. Tuo būdu Šeremetjevo kariuomenę sudarė sekančios dalys: 8 dragūnų pulkai (8,000), 3 pėstininkų pulkai (3,600) ir nemažiau kaip 2,000 kazokų ir totorių. Taigi, iš viso apie 13,000 vyrų. Jei priskaityti dar ir gen. Roenne korpą, maždaug 10,000-
11,000 vyrų, tai operacijoms prieš švedus Kurše ir Lietuvoje buvo paskirta apie 24,000 kariuomenės. Operacijoms prieš švedus tame fronte užsibaigus, Šeremetjevas turėjo prisijungti prie pagrindinės rusų kariuomenės Gardine.
Kaip žinome, generolas Roenne savo laiku gavo uždavinį išlaisvinti Biržus ir pradėjo žygį iš Polocko Biržų link. Žygio metu prie jo prisijungė sumuštos Vyšnioveckio kariuomenės likučiai ir tos Oginskio partijos, kurios, švedams spaudžiant, buvo priverstos pasitraukti į Lietuvos šiaurės rytų kampą. Generolas Roenne, kuriam nepasisekė Biržų išlaisvinti (nes pavėlavo), nužygiavo Vilniaus link ir apsistojo Vilniaus ir Kauno srityse. Vyšnioveckio kariuomenės likučiai (arti 2,000) atžygiavę drauge su rusais, ten ir liko. Tuo tarpu Oginskio partijos nepanoro atstitolinti nuo savų tėviškių (dauguma jų buvo iš Žemaitijos) ir sugrįžo į Lietuvos šiaurę.
(Bus daugiau)
