Šaulė Tremtyje
Redaguoja K. KODATIENĖ, Nida Resort, Linden, Mich., irE. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, Ill.
Mielos Sesės,
Su džiaugsmingu pavasariu, gražiuoju gegužės mėnesiu vėl atnaujinam “Šaulė Tremtyje” skyrelį, kad vėl galėtume, jo puslapiuose, dalintis savo mintimis ir kelti mums rūpimus klausimus.
LŠST CV Pirmininko pakviesta, sutikau eiti moterų šaulių vadovės pareigas ir kartu vesti šį skyrelį. Norėčiau, kad šie puslapiai būtų mūsų visų glaudžiausias ryšys.
Miela pranešti, kad redaguoti “Šaulę Tremtyje” grįžtu ne viena, o susiradus gerą bendradarbę šaulę Emiliją Petrauskaitę, su kuria dar Lietuvoje teko spaudoje artimai bendradarbiauti.
“Šaulė Tremtyje” turėtų būti viso moterų šaulių darbo atspindys. O, kad ji tokia taptų, priklausys nuo jūsų visų, sesės! Kviečiu visų vienetų šaules, o taip pat ir esančias pavienes šaules bendradarbiauti. Rašykite ir siųskite straipsnius, savo darbo žinias, nuotraukas ir t.t, visa tai, kas būtų jums įdomu, kas galėtų šį skyrelį paįvairinti.
Prašau visų prenumeruoti “Karį” irjį platinti kitų lietuvių tarpe, sekti savo skyrelį ir juo domėtis. Jūsų medžiaga ir bet kokie pageidavimai labai laukiami.
Jūsų
K. Kodatienė
“Šaulė Tremtyje”nuoširdžiai sveikina buvusią ilgametę Lietuvoje ir čia moterų šaulių vadę Sofiją Putvytę-Mantautienę — pakeltą į LŠST garbės nares, linki kuo geriausios sveikatos, dar ilgus metus būti naudingai savo kraštui ir savo žmonėms.
Vytauto Didžiojo š. kp. nariai apdovanoti šaulių pasižymėjimo ženklais. Iš k. į d. stovi šauliai: kun. Ben. Sugintas, Ant. Juodka, P. Padvaiskas, stud. R. Rimkutė, stud. G. Atkočaitytė ir moksl. N. Žymantaitė.
Šaulių veiklos prasmė
Em. Petrauskaitė
Gyvenant savoje žemėje, šaulių darbo prasmė buvo ypatingai svarbi ir reikšminga. Dabartinės tremties sąlygos daug ką pakeitė ir sumaišė. Dėl to, kai kam kyla klausimas, kuriam tikslui šauliai čia, tremtyje, susiorganizavo ir kokia jų dabartinės veiklos prasmė? O ta prasmė, atrodo, labai aiški. Jei kiekvieno lietuvio pareiga j ieškoti kelių savo pavergtą šalį laisvinti, tai tuo labiau šaulių.
Šiemet Chicagoje minint Šaulių S-gos įkūrėją Vl. Pūtvį, prelegentas J. Dainauskas savo turiningoje paskaitoje, nupasakojęs daug faktų ir bruožų apie šį įdomų asmenį, pažymėjo, kad Vl. Pūtvis ypatingai pabrėždavo ir savo gyvenimu įrodė, kad svarbiausias šaulio uždavinys — būti geru lietuviu. Iš to visa kita jau savaime išplaukia. Kas, būdamas geras lietuvis, nesisieloja savo tautos reikalais ir nesirūpina jos laisvės gynimu? Jei tai rūpi kiekvienam geram lietuviui, tai šauliui, kuris ir priesaiką duoda ginti savo kraštą, o, jei reikės, ir mirti už jo laisvę, — tai yra svarbiausias jo gyvenimo uždavinys. Tas uždavinys ypač buvo aiškus, gyvenant nepriklausomoj tėvynėj. (Jei kada paaiškėtų tikslus vėlybesnis tautos kankinių skaičius, nėra abejonės, jog labai reikšmingas nuošimtis ten būtų šaulių). Tam tikslui buvo organizuotai ruošiamasi ir dėl darbo našumo buvo pasidalinta atskiromis sritimis. Jei vyrai daugiau ruošėsi tiesioginiam gynybos darbui, tai šaulės moterys buvo pasiėmusios tiekimo, sanitarijos, ryšių palaikymo ir kt. pagelbinius uždavinius.
Visas praktiškas šiems uždaviniams pasiruošimas gyvenant savame krašte buvo aiškus ir būtinas. Pasikeitusios sąlygos, keičia ir darbo kryptį. Tik pagrindinis tikslas lieka tas pats, tik tėvynės meilė lieka amžinai nemari ir skausmas dėl jos kančių nepaliaujamai slegia mūsų širdis. Tai ir yra didžioji dabartinė šaulių veiklos prasmė. Kuo praktiškai šaulės veikla tremtyje turėtų reikštis — bus nagrinėjama toliau šiame mums skirtame skyrelyje.
Čikagos šaulės ir šauliai — programos dalyviai VI. Pūtvio minėjime. Kairėje moterų šaulių vadovė S. Petrauskienė.
Čikagos moterų šaulių grupė VI. Pūtvio minėjime su savo vadove S. Petrauskienė viduryje.
SAU ŽMOGUS
Vydūno raštuose “sau žmogus” yra aptartas labai giliai. Bendrai ši sąvoka reiškia, kad toks žmogus yra pastovaus charakterio, turi tvirtas pažiūras, kaip pasaulėžvalgos, taip ir visais kitais gyvenimo klausimais. Pagal tuos principus tvarko savo gyvenimą ir savo veiksmus. Tai žmogus, turįs tvirtą gyvenimo pagrindą. Jis aiškiai žino, kur jis eina ir ko jis nori. Naujos gyvenimo sąlygos ir aplinkybės jį tik laikinai gali paveikti, kol jis apsižiūrės ir padarys savo įvertinimą, savo išvadas. Jo išvados yra bešališkos, nes jis stengiasi pastebėti gerus ir blogus reiškinius. Jis santūrus ir niekam neprimes savo nuomonės, ypač kas su juo nesutinka.
Toks “sau žmogus” dažnai įsigyja pasitikėjimo geros valios žmonių aplinkoje. Jie klausia jo patarimo, įdomaujasi jo mintimis. Pamažu jis tampa autoritetu artimųjų tarpe, o vėliau ir platesnėje visuomenėje.
Deja, šiais laikais vis mažiau bėra tokių žmonių, nes “sau žmogus” pasirenka kietesnį gyvenimo kelią, ir kaip mūsų išmintis sako, jis “nemes kelio dėl takelio”. Jam tenka kartais daug ko atsisakyti, nors tai asmeniškai ir nelabai patogu būtų.
Visada lengviau eiti pasroviui, ten, kur pats gyvenimas neša, užmirštant, kas esi ir kokios tavo gyvenimo sąlygos. O išeivio sąlygos, kaip tik prie to stumia: atsižadėk savęs, užmiršk viską; užmiršk savąjį kraštą, atsižadėk savo tautos.
O, tačiau, pati žmogaus prigimtis nuo to jį perspėja. Išeivis atsiradęs svetimame krašte, pajunta didelį savo krašto ilgesį. Jis kartais tiesiog serga savo krašto pasiilgimu — nostalgija. Vėliau žmogus su tuo lyg apsipranta, tačiau beveik kiekvieno padoraus emigranto svajonė — sugrįžti bent numirti į savąjį kraštą.
Natūralu, kad žmogus ilgisi savo tėvynės, nes “nusižmoginti” — išsižadėti savo prigimties, reiškia eiti prieš gamtos įstatymus. Tokį žmogų ir pats gyvenimas dažnai nubaudžia. Parsidavėlis svetimiems siekiams ir uždaviniams, pats kartais to nejusdamas, moraliai susmunka, jo sąžinė atbunka ir niekas tada jau jam nesvarbu. Iš tokio žmogaus galima visa ko blogiausio tikėtis. Tik labai didelis koks asmeninio gyvenimo sukrėtimas kartais jį dar gali išgelbėti.
Em. P.
Čikogos šaulės: S. Petrauskienė, Koverienė, Bačkauskienė ir jos dukra šauliško parengimo metu, pasiruoši vaišinti svečius.
MOKĖK DŽIAUGTIS
Eina žmogus per girią, mato skaisčią saulę, bet nesidžiaugia gražumu, nes nemoka. Per niek nueis tau visi gerumai, jei nemokėsi jais džiaugtis. Mokykis džiaugtis, mokykis rasti gražumą. Jeigu savaime negali to mokslo įsigyti, tai paragauk sunkaus vargo. Nebijok kančių. Kančios tai gera mokykla.
VI. Putvis
O kaipgi su mumis? Ar mokame džiaugtis savo gyvenimu, ar vertinam tai, ką turime? Ar ne per dažnai dejuojame be jokios rimtesnės priežasties? O palyginus mūsų gyvenimą su tų, kurie prieš 22 metus, baisią birželio naktį, buvo išvežti iš savo tėvynės ir neapsakomam vargui Sibiran deportuoti, palyginus net su tų, kurie savo tėvynėje gyvena ir visokius trūkumus jaučia, jokios laisvės nei teisių neturi, mes tikrai turime kuo džiaugtis. Galime tik dėkoti Dievui, kad dar sveiki galime vaikščioti mums skirtais gyvenimo keliais, kad laisvai galime dirbti savo krašto ir žmonių gerovei.
Kokia puošni gamta vasaros mėnesiais pilname savo gražume. Niekas taip nepatenkina žmogaus, kaip neapsakomas gamtos grožis, ramybė ir poilsis joje. Stebėkime gamtą ir išmokę jos grožiu džiaugtis, tuo pačiu išmoksime džiaugtis visa kuo kitu. Draugo laimė — bus mūsų pačių laimė. Kilnėsime savo siela. Pasijusime laimingi, kad dar pajėgiame dirbti ir savo darbu kam nors naudingi būti.
Išmokę viskuo džiaugtis, pasitenkinti tuo, ką turime, jausdamies laimingi, būsime skaidrios nuotaikos savo šeimoje, santykyje su draugais ir visais žmonėmis. Kaip miela, atsilankius sutikti džiaugsmingą šeimininkės veidą. Kaip miela dirbti, santykiauti su entuziastiškais, pilnais nuotaikos žmonėmis.
Pajutę gamtos grožį, stenkimės kuo dažniau į ją išeiti, o šiais gražiaisiais mėnesiais ir visą šaulišką veiklą į ją nukreipti. Ruoškime ne tikJonines, bet ir šiaip įvairias gegužines, išvažiavimus, kad šauliškos šeimos dažniau susitiktų, pabendrautų ir gražiai praleisdamos laiką labiau tarpusavy susigyventų.
Tik su džiaugsmo ir laimės pilnomis širdimis išėję į visuomenę turėsime pasisekimo. Neverkšlenkim, nesiskųskim, nenorėkim skaudžios pamokos “paragauti tikrai sunkaus vargo”. Savo laime, džiaugsmu, ištekliais stenkimės dalintis ir su kitais, nes tik gera darant dar didesniu džiaugsmu prisipildo mūsų pačių širdys.
Šia proga, man prisimena lietuviškas jumoras apie vargingą žydelį.
Gyveno labai vargingas žydelis — batsiuvys. Jis turėjo didelę šeimą. Jo batų dirbtuvėlė ir visa šeima talpinosi viename ankštame kambaryje. Įkyrėjo tas vargas žydeliui ir jis eina klaustis pas rabiną patarimo. Ką daryti, nes toliau tas vargas nebepakeliamas? Rabinas patarė nusipirkti ožką, įsivesti ją į kambarį ir kartu pagyventi. Žydelis viską išpildė. Pagyvenęs savaitę kartu su ožka, visai nusivylęs, vėl eina pas rabiną skųstis, kad gyvenimas visai neįmanomas pasidarė. Išvesk ožką iš kambario, — buvo trumpas rabino patarimas.
Išvedus ožką, batsiuvio gyvenimas iš karto lyg ir pagerėjo. Buvęs ankštas kambarys staiga nušvito, pasidarė erdvus ir mielas. Ir žydelis toliau laimingai gyveno su savo šeima, lopydamas batus tame pačiame kambaryje, ir niekam jau daugiau nebesiskųsdamas. K. K.
