POV. DIRKIS
Lapkričio 23 diena yra diena to kovotojo, kuris savo krauju apibrėžė Lietuvos žemių sienas ir savo gyvybe apvainikavo 1918 m. Vasario 16 d. deklaraciją.
Deklaraciją paskelbti pasauliui nėra sunku, bet laisvę ir neliečiamybę prieš tą pasaulį apginti ir išlaikyti yra labai sunku. Nors besąlyginis ryžtas aušrininkų, varpininkų ir knygnešių davė Vasario 16 d. deklaracijai kūną, bet jie buvo nepajėgūs išlaikyti to kūno gyvybę. Tą davė lapkričio 23 diena, kuri pagimdė Lietuvos karį ir kovotoją. Lietuvos karys-kovotojas yra mūsų tautos kūno ir sielos neatskiriama dalis, jis yra tos pačios tautos sūnus ir mūsų visų brolis. Jis savos tautos kūdikis: kūdikis savo atsidavimu, meile ir besąlyginiu paklusnumu. Jis yra savotiškai neliečiamss, kaip ir kiekviena auka. Jojo pagrindinis tikslas yra vardan tiesos ir meilės nugalėti melą ir smurtą ir aukotis kitų labui. Lietuvos kovotojas aukavosi ne tam, kad savo kraštą praplėstų ir praturtintų kitų sąskaiton, bet tam, kad savo krašto laisvę apgintų, savo tautą apsaugotų ir krašto gėrį įgyvendytų. Tautą galima išlaikyti gyvą kultūrinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, tačiau tautą padaryti nepriklausomą ir laisvą gali tik kraujo auka. Tos kraujo aukos simbolis ir yra Lietuvos karys, kuriam niekas į pagalbą neatėjo, nei Versalio sutartis, nei apsisprendimo teisė, nei Tautų S-ga. Šiandieną turime atkreipti ypatingą dėmesį į kovotoją, kuris laisvę gynė, ir apgynė Radviliškio, Giedraičių, Suvalkų ir kitose kovose. Tolygiai atkreipiame dėmesį ir į partizaną, savanorį ir šaulį-kovotoją kurie šiandiena iš po plieno šalmo žvelgia į mus savo jau užmerktomis akimis,, rūškani, pilki, niūrūs, toki, kokia yra ir Lietuvos žemė patekusi okupanto vergovėn.
Supraskime, mes gyvieji, tų kovotojų žvilgsnius ir jų kalbas. Būkime verti tos begalinės kraujo aukos, kuri dar nebaigta ir laukia mūsų eilės. Jie mus privalo įkvėpti, kad mūsų duota presaika galios iki paskutinio gyvybės kvapo. Į tėvynę Lietuvą visų mūsų turi būti nukreiptos širdys. Visiems vienodai turi rūpėti Lietuvos respublikos laisvės atstatymo byla. Šventai tikėkime, kad Lietuva, vis vien, prisikels, o kartu su ja kelsis ir Vytauto Didžiojo karių, bei 1918-20 m. savanorių dvasia.
Savanoriai naujokai atvyksta įpulką
V. ŠL.
Mūsų spaudoje Lietuvos kariuomenės aprūpinimas Nepriklausomybės kovų metu nušviečiamas gana tamsiom spalvom — esą, anuometinė mūsų kariuomenė buvusi prastai ginkluota, maitinama, aprengta bei apmokama. Čia pateikiu žiupsnelį atsiminimų, kur stengiuosi juo objektyviau aprašyti buvusią padėtį. Skaitytojas prisimindamas anų laikų gyvenimo lygmenį, pats galės pasidaryti atatinkamas išvadas.
Reikia prisiminti, kad po pirmojo Pasaulinio Karo 1918 metų pabaigoje, kada buvo pradėta organizuoti kariuomenė, Lietuva buvo tikrai karo išvarginta. Tris metus užsitęsusi vokiečių okupacija baigtinai išnaudojo visus krašto išteklius. Todėl ypač 1919 m. sunku buvo gauti reikalingų gerybių iš suardyto krašto ūkio, nors visdėlto ano meto Lietuva savo kariuomenę maitino tik savojo ūkio ištekliais.
Kitokiam kariuomenės aprūpinimui pagrindą davė 1918 metų gale gautoji iš Vokietijos 100 milijonų markių paskola. Kiek vėliau, jau 1919 m. pabaigoje, iš J.A.V. buvo pirkta kreditan nuo karo likusių įvairių reikmenų, būtant —dideli kiekiai kareivių aprangos, be to daug sanitarinio turto bei medikamentų ir nemaži kiekiai maisto: lašinių, mėsos konservų, miltų, pakinktų patrankoms, tabako ir kt.
Ginklų, deja nebuvo gauta.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENES APRŪPINIMAS NEPRIKLAUSOMYBES KOVŲ METU
MARIJA AUKŠTAITĖ
Šarvuotas žengia amžių amžiais,
Karys ugningas ir drąsus....
Koks jam pasaulis mažas, mažas;
O ryžtas didelis, narsus.
Kalnais, kalneliais ir pakalnėm
Jį žirgas neša į kovas .,.
Suspaudęs jietį kietam delne—
“Ar priešas žus, ar žūsiu aš.
Aš neapleisiu mylimųjų . . .
Žemės pėdos, žemės savos!...
Štai pulkai varnų alkanųjų—
Sparnais mirtingos vėliavos.
Siekiu pasiekti Tiesos skydą,
Uždengti juo gėdos metus.. .
Skriaudėjų triumfą, našlių šydą .. .
Žmogui surast— Širdies Vartus.
PETRAS GENYS
1919 metais, lapkričio pradžioje, 1 p.pulkas iš Dauguvos fronto skaidiniais, po batalioną, vyko pro Panevėžį, Lenkaičius į Baisogalą, o iš ten prieš bermontininkus, prie Radviliškio.
I batalionas vyko pirmutinis. Vykstant per Lenkaičius, buvo prisilaikyta didžiausio atsargumo. Sunkieji kulkosvaidžiai vagonų duryse buvo parengti šaudyti, o visi kariai buvo pasiruošę kautynėms. Mat, Radviliškyje jau buvo bermontininkai. I batalioną tuojau išsiuntė užimti barą kairiau Radviliškio: Žynianai-Žvyniai-Varnėnai. Barą iš dešinės, ties Radviliškiu, užėmė 2 p. pulkas, iš kairės artimesnių kaimynų nebuvo. I batalionas tame bare išbuvo iki Radviliškio užėmimo, t.y. iki lapkričio 22 d.
Per tą laiką įvyko keletas susidūrimų su bermontininkais. Karininkas Pečiulionis, 4 baterijos vadas, susitaręs su 2 kuopos vadu, sumanė išvyti bermontininkus iš vieno priešais esančio dvaro, kuriame stovėjo bermontininkų sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa. Pirmas artilerijos sviedinys padegė dvaro klojimą, kuriame buvo vežimai su kulkosvaidžiais. Bermintininkai išsilakstė, palikę arklius ir kitą turtą.
Skaityti daugiau: RADVILIŠKIO KAUTYNĖS ir paimto turto evakuavimas
