Partizanai: Istorija ir dabartis

GALINDAI PRIEŠ ROMĄ

Z. RAULINAITIS

1. GOTAI IŠSIKELIA VYSLOS ŽEMUPYJE.

Kai laivai pasiekė Vyslos žiotis, jiešką naujos tėvynės gotai prieš save pamatė lėkštą, krantą, plačias lygumas ir toliau už jų tamsią miškų juostą.

Jų žvilgsniai krypo į pietų rytus, iš kur jau nuo seno ėjo žinios ir gandai apie turtingus kraštus, gerą ir derlingą žemę, gausų grobį ir gerą ten gyvenimą narsiam kariui. Žinias atnešdavo germanų kiltys, gotų giminaitės, iš kurių bastarnai, pirmieji iš karingųjų germanų, jau prieš porą šimtmečių prasiveržė per vidurio Europos plotus net iki Juodosios jūros pakraščių.³

Išilgai Baltijos krantų ir giliau žemyne, vakaruose, gyveno žymiai anksčiau už gotus čia atsikėlę germanai: burgundai, rugijai ir vandalai. Į rytus, gi, driekėsi miškų ir pelkių slepiamas tačiau, tų laikų vakarų pasaulyje jau garsus, gintaro pajūris — aisčių kraštas.

Gotų karalius Berigas, iš Skandinavijos atsikėlęs trimis laivais (pagal Jornandį) su drąsuolių būriu, greičiausiai ir nemanė, jog čia Vyslos žemupyje ir Baltijos pajūryje, jiems teks ilgokai išgyventi. Ir tik ketvirtam jų valdovui po Berigo, karaliui Filimerui vedant, teks vėl pakilti ir pajudėti į pietus — į pažadėtąją žemę turtų, grobio ir derlingos žemės jieškoti.

Kartą, išsikėlus į krantą, naujiems ateiviams teko ginklu išsikvoti teisę apsigyventi prie Vyslos. Pirmiausia teko susidurti su anksčiau ten irgi iš Skandinavijos atvykusiais ir nuosavybės teises tiems plotams reiškiančiais ulmerugijais (saliniais rugijais; gotų hulms — sala). Teko susidurti ir su giminaičiais vandalais, kurių dalis buvo įsibrovusi net į aisčių pietines sritis. Susidurta buvo ir su rytiniais kaimynais aisčiais, su kuriais santykiai nevisada būdavo draugingi, gal dažniau karas negu taika.

Skaityti daugiau: GALINDAI PRIEŠ ROMĄ

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KARUOSE PASIŽYMĖJUSIOS MOTERYS

P. Genys

Ne tik vyrai, bet ir moterys, karo metu, gali atlikti didelius žygius. Štai tik pora pavyzdžių, kuriuos teko pačiam asmeniškai patirti vejant bolševikus nuo Anykščių link Užpalių, Antaliepės ir toliau, Nepriklausomybės karo metu.

Žygiavome smarkiu tempu — iki dvidešimts ir daugiau kilometrų per parą ir be jokios apsaugos, nes raitelių neturėjome, o pėstieji žvalgai nesuspėdavo. Tik priekyje jodavo karininkai su ordonansais. Už tat kartais susilaukdavome ir netikėtumų iš bolševikų pusės. Nuo netikėtų pavojų, tačiau, dažniausiai mus įspėdavo vietiniai lietuviai. Žinoma, neatsilikdavo ir sesutės, bei mamytės.

Žygiuojant link Užpalių ir nedaėjus Šventosios, yra upelis su dideliu slėniu, o tame slėnyje Lialiūnų kaimas (ne bažnytkaimis, kuris yra prie plento). O prieš tą slėnį — didelis miškas. Dar mums neišėjus iš to miško, priešais atbėgo kokių 60-70 metų senutė ir sako:

— Neikite, vaikeliai, ten paliai klojimus bolševikai apsikasė.

Skaityti daugiau: LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KARUOSE PASIŽYMĖJUSIOS MOTERYS

AKIMIRKA Į DR. J. GIRNIAUS KNYGĄ "TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ"

ANT. DIRŽYS

Kodėl turim būt lietuviais?

— tokį klausimą išgirdom iš kai kurių mūsų studentų tokiu laiku, kai žodžiai Lietuva, lietuvybe, lietuvis buvo, atrodo, aksiomos — dalykai tikri, savaime suprantami, nė aiškinimų nereikalingi.

Tiesa, matydami mūsų studentijos veiklą, jausdami daugelio studentų santykį su visu lietuvišku gyvenimu, pastebėdavom jų jaunuolišką nerimastį, net nepasitenkinimą sava tautine aplinkuma. Matėm, kad jie turi besiformuojančias pažiūras, kurios yra skirtingos nuo vyresnės lietuvių kartos. Bet ir tada vyresniesiems atrodė, kad čia tas skirtingumas yra ne kas kita, kaip aštresnis jaunuolių žvilgsnis ir dinamiškesnis jaunatvės idealizmas savoj aplinkumoj.

Ir ko iš jų — sąmoningos priaugančios kartos — nelaukėm, tai to klausimo, kuris jų tarpe yra jau iškilęs, yra išėjęs viešumon ir iš kurio mes matom kaikurių studentų akivaizdžią abejonę: — ar beverta būti lietuviu ?

Ši abejonė mūsų tautiniame gyvenime yra nelaukta, yra staigmena prilygstanti daugelio megatonų bombos apakinančiam žybtelėjimui. Tikriausia, daugis mūsų tą netikėtumą priėmėm jautriai su graudumu, su susirūpinimu, gal, net ir su nusiminimu. Ir va, šiame daugialypiame įspūdyje dr. J. Girnius yra pirmasis, kuris nedelsdamas, sakytum, paskubom atsiliepia į mūsų studentijoje blykstelėjusį netikėtumą su 300 puslapių knyga “Tauta ir tautinė ištikimybė.”

Skaityti daugiau: AKIMIRKA Į DR. J. GIRNIAUS KNYGĄ "TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ"