PROŠVAISTES ŠIRVINTŲ KAUTYNIŲ PROŠVAISTĖSE
P. ŽILYS
1962 m. kovo mėn. KARIO Nr. 3 (1380) tilpo J. Vėgėlio straipsnis “Širvintų kautynių prošvaistės”, kuriame kalbama apie didelius įtarinėjimus, net kaltinimus iki išdavystės, buvusiam Nepriklausomybės kovų metu kariuomenės vadui gen. S. Žukauskui.
Būdinga tačiau, kad beveik visi J. Vėgėlio įtarinėjimai, bei kaltinimai yra paremti kitų, neišvardintų asmenų spėliojimais ir pasakojimais.
Apie visus J. Vėgėlio spėliojimus kaltinimus, ar išvedžiojimus nukreiptus gen. S. Žukausko adresu netenka kalbėti, nes tai užimtų daug laiko. Paliesiu tik žymesnius ir svarbesnius. J. Vėgėlis rašo, kad dar prieš susirenkant Steigiamajam seimui, gen. S. Žukauskas išvykęs į užsienius (Lenkiją) vienam mėnesiui atostogų ir toliau pasakoja: “1939 m. rudenį, Lenkijai kapituliavus prieš Vokietiją ir Rusiją, nemaža dalis Lenkijos kariuomenės perėjo į Lietuvą ir buvo internuota. Tuomet teko plačiau išsikalbėti su vyresniais lenkais karininkais. Iš artimai dirbusio su maršalu Pilsudskiu lenkų pulkininko teko sužinoti, kad gen. Žukauskas manė pasilikti Lenkijoje, kur jam Pilsudskis žadėjęs augštą vado vietą. Tuomet jis kaip tik prašėsi atleidžiamas nuo kar. vado pareigų Lietuvoje. Besiruošdamas naujai tarnybai, jis gyveno Vilniuje. Bet, kuomet rusų spaudžiami lenkai traukėsi, Pilsudskis prašęs gen. Žukauską skubiai grįžti į Kauną ir ten paveikti Lietuvos vyriausybę, kad Lietuvos kariuomenė nepultų besitraukiančių lenkų iš Vilniaus Varšuvos link.”
Kadangi rašoma, jog gen. Žukauskas, besiruošdamas naujai tarnybai, gyveno Vilniuje, todėl tenka trumpai pažvelgti kokia buvo 1920m. pavasarį, (ypač prieš pat susirenkant Lietuvos Steigiamajam seimui) bendroji politinė-karinė padėtis, kiek tai liečia Lenkiją, kas tada dėjosi Vilniuje bei jo apylinkėse ir kaip tada klostėsi augštųjų vietų reikalai lenkų kariuomenėje?
1919 m. lapkričio mėn. bolševikai likvidavo gen. Judeničo, o gruodžio mėn. — gen. Denikino kariuomenes, (gen. Vrangelį suvarė į Krymo pusiasalį. Pagaliau, 1920 m. pradžioje buvo likviduota adm. Kolčako kariuomenė.
Nugalėję baltuosius generolus ir likvidavę, vadinamus, vidaus frontus, rusai-bolševikai tuojau atsisuko prieš Lenkiją. Buvo sustiprinta propaganda ir pradėta telkti prieš lenkus rusų-bolševikų kariuomenė Baltgudijos ir Ukrainos frontuose.
Lenkai tada akyvaizdžiai pamatė, kokiame dideliame pavojuje buvo atsidūrusi Lenkija.
Norėdamas užbėgti pavojui už akių, sutrukdyti rusų-bolševikų pasiruošimus Lenkiją pulti, marš. Piludskis, susitaręs su ukrainiečiais — (atam. Petliura) nusprendė pats pulti rusus-bolševikus Ukrainos fronte. Lenkai tą frontą vadino Mažosios Lenkijos frontu.
Balandžio 25 d. lenkai puolė rusus-bolševikus, nukreipdami pagrindinį smūgį Kievo kryptimi. Puolimas pasisekė. Gegužės 7 d. rusai - bolševikai buvo nublokšti į rytinį Dniepro krantą ir buvo paimtas Kievas.
To puolimo pasėkoje tarp lenkų ir rusų-bolševikų susidarė 1000 km. ilgio frontas, einąs nuo Dauguvos per Lepelį, Bereziną, up. Ptycą, Dnieprą (iki seklumų) ir toliau iki Dniestro. Lenkai tada turėjo apie 21 pėst. diviziją ir 7 kav. brigadas. Iš to galima spręsti kaip skystai buvo išdėstyta lenkų kariuomenė tokiame ilgame fronte.
Deja, marš. Pilsudskiui nepasisekė sutrukdyti bolševikų planų.
Į lenkų puolimą Maž. Lenkijos fronte rusai-bolševikai atsakė puolimu Baltgudijos fronte. Lenkai tą frontą vadino lietuvių-baltgudžių frontu.
Gegužės 14 d. (taigi prieš pat susirenkant Lietuvos Steigiamajam seimui) rusai-bolševikai puolė lenkus bendrąja Molodečno kryptimi ir įsiveržė 100 km. gilumon. Puolimo tikslas buvo Vilnius.
To bolševikų prasiveržimo pasėkoje Vilnius ir jo apylinkės atsidūrė tiesioginiame pavojuje. Po dvi sąvaites trukusių didelių pasirengimų, sunkių ir nuostolingų kautynių, lenkams pasisekė dalinai likviduoti rusų-bolševikų prasiveržimą ir atstumti juos apie 50 km. Tam tikslui lenkai panaudojo gen. Sosnkovskio vadovaujamą rezervinę armiją, kuri buvo sutelkta Švenčionių rajone.
Kol vyko kovos Baltgudijos fronte, rusai-bolševikai sutelkė dideles jėgas Ukrainos fronte. Čia buvo atgabenta iš Kaukazo išgarsėjusi Budiono vadovaujama raitoji armija. Birželio 5 d. rusai-bolševikai pradėjo pulti lenkus Ukrainos fronte. Lenkų frontas buvo pralaužtas ir rusai-bolševikai veržėsi pirmyn, ypač jų raitoji armija.
Panaudojus rezervus, lenkams, šiaip taip, pasisekė sulaikyti rusus-bolševikus maždaug toje riboje iš kurios balandžio 25 d. jie patys buvo pradėję pulti rusus-bolševikus.
Tačiau, lenkų padėtis Baltgudijos fronte tuo metu pasidarė visai kritiška. Lenkai tame fronte turėjo I ir IV armijas, viso apie 13 divizijų. Bolševikų kariuomenės telkimas buvo vykdomas ilgą laiką. Gen. Želigovskis — “Wojna w roku 1920” apie bolševikų kariuomenės telkimą tame fronte rašo, kad pradžioje labai atydžiai buvo sekama ir registruojama bolševikų kariuomenės telkimas ir jos išdėstymas, bet kadangi tos kariuomenės telkimas ilgai tęsėsi, buvę prigabenta daug kar. dalių, tai į pabaigą jau nebebuvo kreipiama pakankamai dėmesio. Faktinai, bolševikai tame fronte buvo sutelkę III, IV, XV, XVI-ją armijas; viso apie 23 divizijas.
Gręsiančio Baltgudijos fronte bolševikų puolimo pavojaus pasėkoje, pas lenkų vadus-generolus, kilo gana didelių konceptyvinių skirtumų. Vieni buvo už tai, kad reikia tuojaus pulti bolševikus ir suardyti jų pasiruošimus pulti, kiti galvojo, kad būtų geriau pasitraukti į senus vokiečių apkasus ir ten sutikti bolševikų puolimą.
Todėl, birželio pabaigoje, marš. Pilsudskis pasikvietė į Varšuvą Baltgudijos fronto vadą gen. Šeptickį ir paprašė išdėstyti savo nuomonę apie padėtį — ir ateities planus.
Marš. Pilsudskio ir kelių generolų akyvaizdoje, fronto vadas, gen. Šeptickis, pareiškęs, kad tikrovėje karas esąs pralaimėtas, todėl reikalinga taikytis, nežiūrint kainos. Raitosios bolševikų armijos laimėjimai esą taip labai demoralizavę karius visame karo veiksmų fronte, kad toji demoralizacija jaučiama net jau visame krašte. Jam (Šeptickiui) neatrodo, kad lenkų pastangos galėtų sulaikyti bolševikų kariuomenės pasisekimus.
Kitas atsitikimas, tai I lenkų armijos (kuri gynė barą nuo Dauguvos iki Lepelio) vado gen. Žygadlovičiaus pasikalbėjimas su X p. divizijos vadu gen. Želigovskiu. (Xp. divizija gynė barą tarp ežerų Jelno-Žado) Viena proga gen. Želigovskis pradėjo aiškinti gen. Žygadlovičiui, kad akyvaizdoje gręsiamo bolševikų puolimo, esą reikalinga statyti įtvirtinimus Vilniaus irGardino srityse. (Įtvirtinimai buvo pradėti daryti apie Vilnių.)
Į tai gen. Žygadlovičius atsakęs, esą kur nors prie Varšuvos gal ir pasiseks sulaikyti bolševikus.
Jeigu prie to visko pridėsime anais laikais lenkams labai nepalankią pasaulinę opiniją, (ypač po lenkų įsiveržimo į Ukrainą-Kievą) ir labai nedraugišką artimųjų kaimynų (Lietuvos, Vokietijos ir Čekoslovakijos) nusistatymą Lenkijos atžvilgiu, tai prieisime išvados, kad anais laikais visos Lenkijos padėtis buvo labai karšta ir neaiški. Žmogus žinąs ir suprantąs anų laikų padėtį negali patikėti, kad gen. Žukauskas tada gyvendamas Vilniuje galėtų ruoštis kokiai naujai tarnybai. Tai yra nesąmonė.
O dabar pažiūrėkime, kaip anais laikais buvo lenkų kariuomenėje su augštomis vadų vietomis ir kokią augštą vietą marš. Pilsudskis galėjo žadėti gen. Žukauskui.
Visiems lietuviams gerai žinomas gen. Želigovskis yra parašęs knygą “Wojna W roku 1920” Gen. Želigovskis buvo caro armijos karininkas. Nuo 1915 m. jis pradėjo rūpintis suorganizuoti Rusijoje lenkų legionus. Po rusų revoliucijos, jis suorganizavo IV lenkų diviziją ir 4-tą ulanų pulką. Pradžioje jis veikė su gen. Denikinu, vėliau prisijungė prie prancūzų.
1919 m. gen. Želigovskis su savo divizija ir ulanų pulku, per Odesą-Rumuniją grįžo į Lenkiją ir dalyvavo kovose su bolševikais.
Lenkijoje gen. Želigovskio divizija buvo performuota į X p. diviziją o ulanų pulkas į 14-tą ulanų pulką. 1920 m. pradžioje X p. divizija stovėjo Vilniuje, o jos du pulkai (29 ir 31) saugojo demarkacijos liniją su Lietuva.
Gen. Želigovskis tuo laiku jau buvo pakilęs į grupės (3 p. divizijų) vadus, Minsko apylinkėse. Kadangi tuo metu gen. Želigovskio vadovaujama grupė buvo numatoma perorganizuoti į IV armiją, tai Želigovskis tikėjosi būti paskirtas tos armijos vadų.
Bet, įvyko staigmena. Kovo mėn. marš. Pilsudskis pasikvietė gen. Želigovskį į Varšuvą ir papasakojo jam, kad turįs daug ir didelių sunkumų su vadų paskyrimais ir paklausė ar Želigovskis nesutiktų perimti X divizijos vadovavimą, nes armijų vadovais turį būti paskirti kiti generolai. Be to, marš. Pilsudskis papasakojo gen. Želigovskiui apie sąlygas-reikalavimus, kuriuos stato kai kurie generolai.
Gen. Želigovskis skundžiasi, kad toji propozicija jam buvusi labai nemaloni (nadar przykra), bet apie tai jis nieko nesakė maršalui, nes gerai žinojo, kad vyriausias vadas turįs daug ir didelių sunkumų su augštų vadų paskyrimais.
Bendrai, gen. Želigovskis rašo, kad anais laikais su augštų vadų paskyrimais buvo daug ir didelių sunkumų ir tai buvęs lyg koks prakeikimas.
Po pasikalbėjimo su maršalu Pilsudskiu, gen. Želigovskis atvyko į Vilnių ir perėmė X p. divizijos vadovavimą.
O pats marš. Pilsudskis “Rok 1920” rašo, kad anais laikais lenkų kariuomenėje personaliniai santykiai, o ypatingai augštųjų karininkų tarpe, buvę blogiausi, kokius jam teko užtikti studijuojant istoriją.
1920 m. rugpiūčio 12 d. kritiškiausiu karo momentu, kai bolševikai jau buvo priartėję prie pat Varšuvos, marš. Pilsudskis, išvykdamas iš Varšuvos į Pulaw vadovauti puolamąjai lenkų armijų (III ir IV) grupei, taip kalbėjo karo ministeriui gen. Sosnkovskiui: “Wreszcie
przy požegnaniu z gen. Sosnkowskim wskazalem mu na bezlad, j aki panuji zarowno w dowodzeniu, jakiw zorganizowaniu wojska į žądalem od niego by stale į ustawicznie wplywal na usunięcie wszystkich grup, grupek, podgrup i nadgrup, przedgrup į zagrup, ktorych pomimo moich staran zostalo jeszcze tak dužo, že byli dowodcy ze sztabami bez wojsk, a w niektorych miejscach sto žolnierzy dzielilo się na trzy grupy, dowodzone przez generalow.”
Nereikia pamiršti, kad anais laikais marš. Pilsudskis nebuvo toks visagalis, kaip jį pavaizduoja J. Vėgėlio minimas “artimai su maršalu Pilsudskiu dirbęs pulkininkas”.
Anų laiku marš. Pilsudskio santykius su “fachowcais” generolais geriausiai pavaizduoja kad ir toks gen. Dowbor-Musnickio pasisakymas apie 1920 m. kompaniją “. . . jenežalowie fachowcy powiedziec tylko moga, že w nich z, jednej strony bral udzial Lejba Trocki, z drugiej . . .szlachcic polski z pospolitego ruszenia.”
O kai kritiškiausiu 1920 m. karo momentu Lenkijoje susiorganizavo liaudies gynimo taryba (Rada Obrony Narodowej) tai ji kreipėsi ne į marš. Pilsudskį bet į gen. Hallerį. (žiūr. Pul-kownik Adolf Malyszko “O 1920 Roku”)
Lenkų vyriausybei prašant (be karo misijos, vadovaujamos gen. Henry), 1920 m. nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 25 d., Prancūzijos vyriausybė buvo priskyrusi prie lenkų generalinio štabo viršininko gen. Rozvadovskio specialų patarėją, gen. Weygandą.
Gen. Weygandas yra parašęs, lenkų kalbon išverstą “Bitwa o Warszawą”. Toje knygutėje kalba irgi apie vadų mišinį lenkų kariuomenėje ir iš to išplaukiančius sunkumus.
Įdomu yra tai, kad apie marš. Pilsudskio sugebėjimus gen. Weygandas neprataria nė žodžio, o gen. Sikorskį gerokai išgarbina.
Iš to, kas augščiau pasakyta, seka išvada, kad marš. Pilsudskis negalėjo siūlyti gen. Žukauskui augštos vietos, nes perdaug turėjo savų generolų bedarbių, kuriuos tvarkyti buvo labai sunku. Iš marš. Pilsudskio knygos “Rok 1920” nematyti, kad jis būtų davęs kokius nors pasiūlymus ar pavedimus gen. Žukauskui ar iš viso matęsis su juo ar per įgaliotinius ką nors daręs.
Iš “Rok 1920” matosi, kad prieš pat susirenkant Lietuvos Steigiamąjam seimui Pilsudskis buvo Ukrainos fronte, Žytomiro rajone ir ten būdamas sužinojo apie rusų-bolševikų gegužės mėn. 14 d. puolimą Baltgudijos fronte. Iš ten marš. Pilsudskis grįžo į Varšuvą. Bolševikų prasiveržimą Baltgudijos fronte atremti marš. Pilsudskis pavedė gen. Sosnkovskiui ir gen Septickiui.
Birželio mėn. jis ir vėl Ukrainos fronte. O kai liepos 4 d. bolševikai pralaužė lenkų frontą Baltgudijoje ir pradėjo juos vyti Varšuvos kryptimi, tai pradžioje marš. Pilsudskis to fronto operacijomis visai nesirūpino, nes dar vis buvo užimtas operacijomis Ukrainos fronte.
Tik kai bolševikai peržengė Nemuno-Ščaros ribą ir artėjo prie Narevo-Bugo ribos, tada marš. Pilsudskis, būdamas Chelm’o apylinkėse, pradėjo rūpintis įvykiais Baltgudijos fronte; tai buvo liepos pabaigoje.
Tiesiog nepadoriai atrodo lenkų pulkininko pasakojimai, kad kai lenkai traukėsi tai marš. Pilsudskis prašęs gen. Žukauską skubiai grįžti į Kauną ir ten paveikti Lietuvos vyriausybę, kad Lietuvos kariuomenė nepultų besitraukiančių lenkų iš Vilniaus Varšuvos link.
Marš. Pilsudskis savo knygoje “Rok 1920” daug kartų mini Vilnių, Lietuvą, net keliais atvejais pamini bolševikų Baltgudijos fronto vado Tuchačevkio pasisakymus apie Lietuvos šališkumą ir nedraugiškumą Lenkijos atžvilgiu. Jis su malonumu prisimena Tuchačevskio tvirtinimą (“Pochod k Vislie”), kad lietuvių puolimas pagelbėjo bolševikams nublokšti iš Vilniaus besitraukiančius lenkus Lydos link ir atidaryti bolševikams kelią Varėnos-Gardino kryptimi. Tačiau jis visai niekur nieko neprisimena apie gen. Žukauskui pavestą tokią didelę misiją-
Lenkai yra prirašę tomų tomus apie Nepriklausomybės, ypač 1920 m., karą ir išgarbinę marš. Pilsudskį, ypač jo darbus ir žygius, kiek tai liečia Lietuvą ir Vilnių, bet niekur nieko neteko užtikti, kad marš. Pilsudskis, ar kas nors iš jo bendradarbių, 1920 m. būtų matęsis su gen. Žukausku, ką nors jam žadėjęs bei pavedęs kokią žymią misiją atlikti.
O dabar pažiūrėkime kaip įvykiai iš tikrųjų vystėsi.
1920 m. liepos 4 d., tai yra tą pačią dieną, kai bolševikų kariuomenė pradėjo pulti Lenkiją Baltgudijos fronte ir pralaužė lenkų įsitvirtinimus, Lenkija pripažino Lietuvą de fakto, o liepos 10 d. (?) Spa ambasadorių konferencijoje Lenkijos atstovas Grabskis, buvo priverstas atsižadėti Vilniaus ir jo apylinkių Lietuvos naudai.
Kaip laikėsi Lietuva Lenkijos atžvilgiu matosi iš šių faktų: liepos 4 d. bolševikai pralaužė lenkų frontą Dauguva-Lepel bare; liepos 7d. Lietuvos kariuomenė pasiekė Laukesą, Torža-ką, Drysvetus; liepos 9 d. užėmė Dūkštą, Tauragnus, Kuktiškius, Skudutiškį ir Aluntą; liepos 15 d. Vilniaus komendantūros 7 p.p. 7 kuopa ir gusarų pulko daliniai įžengė į Vilnių; liepos 16 d. užėmė Varėną ir Marcinkonis; liepos 19 d. — Seinus; liepos 30 d. — Suvalkus ir 1.1, ir 1.1.
Netenka aiškinti, kad marš. Pilsudskis rašydamas savo knygą “Rok 1920” tuos lietuvių žygius gerai žinojo, bet jis nieko nemini, kad būtų prašęs gen. Žukauską skubiai grįžti į Kauną ir paveikti Lietuvos vyriausybę, kad Lietuvos kariuomenė nepultų besitraukiančių lenkų.
Bet už tai marš. Pilsudskis neužmiršta pasigirti, kad jis turėjo suorganizavęs iš Vilniaus krašte kilusių vyrų net dvi lietuvių-baltgudžių divizijas, o kai kilo reikalas “laisvinti” Suvalkus tai Pilsudskis tuojau pasirūpino, kad tas uždavinys būtų pavestas atlikti 41 p.p., kuris buvo suorganizuotas Suvalkuose iš tos apylinkės kilusių vyrų.
O marš. Pilsudskio garbintojai labai gražiai aprašo kaip jis atvykęs į Lydą sukūrė planą kaip apdumti akis sąjungininkams, sulaužyti Suvalkų sutartį ir kaip pasiuntė iš Varanavo I lietuvių-baltgudžių diviziją užimti Vilnių, o III leg. div. — Švenčionis.
Šia protą turiu pasakyti, kad begėdiškiausiai apie Lietuvą yra pasisakęs gen. Weygand’as savo “Bitwa o Warszawa”. Anot jo, Lietuva buvusi bolševiko rankose, ten susidaręs tiltas tarp Rytprūsių ir Rusijos.
Dabar tenka pažvelgti į J. Vėgėlio teigimą, kad lenkų kavalerijos brigadai prasilaužus užfrontėn ir žygiuojant nuo Vilniaus, Panevėžio link, Žukauskas, esą svečiavęsis Rokiškyje pas grafą Pšezdzieckį ir kad, karininkams ir visuomenei sujudus, jis buvęs kaltinamas neištikimybe Lietuvai. Esą karininkas pagal duotą priesaiką turįs būti ištikimas tautai ir valstybei. Iš to išvada aiški: jeigu gen. Žukauskas nebuvo ištikimas Lietuvai, tai jis buvo persidavėlis Lenkijai.
Pažiūrėkime ką rodo faktai.
1919 m. balandžio 25 d. gen. Žukauskas buvo paskirtas Lietuvos Kariuomenės Štabo viršininku, o tais pačiais metais gegužės 27 d. kariuomenės vadu.
Kaip žinome, 1919 m. balandžio 19 d. lenkai staigiu puolimu nuo Lydos įsiveržė į Vilnių. Išviję bolševikus ir užėmę Vilnių, lenkai stengėsi išsiplėsti Trakų, Širvintų, Pabradės ir Ašmenos-Salų kryptimis. Vilniaus netekimas bolševikams buvo didelis politinis ir karinis smūgis. Bolševikai sutelkę savo kariuomenę Širvintų, Pabradės ir Salų rajonuose, nusprendė sutelktai pulti ir atsiimti Vilnių.
Gen. Smigly-Rydz, išaiškinęs bolševikų planą, nusprendė neleisti bolševikų jėgoms susijungti, bet sumušti jas atskirai. Pirmiausiai jis puolė Pabradės bolševikų grupę, ją sumušė ir nubloškė Švenčionių kryptimi. Po to, jis puolė Salų bolševikų grupę, kuri buvo priartėjusi prie Vilniaus. Ją sumušė ir taip pat nubloškė atgal. Salų bolševikų grupės sąstate dalyvavo ir lietuvių būrys, kuris buvo suorganizuotas Mažeikiuose ir vėliau perkeltas į tą rinktinę. To būrio žygius aprašo bolševikas Vincas Savickas “Kaip mes vargelį kapojom”.
Sumušęs Salų grupę, gen. Smigly-Rydz tuojau pasisuko prieš Širvintų bolševikų grupę, kurios priekiniai daliniai jau buvo pradėję veržtis į Vilnių. Širvintų bolševikų grupė buvo sumušta ir lenkai, persekiodami jos likučius, slinko Trakų, Maišiogalos ir Ukmergės kryptimis.
Lietuvos kariuomenės Vadovybė, (kurios priešakyje jau buvo štabo v-kas gen. Žukauskas) atydžiai sekė lenkų kovas su bolševikais Vilniaus apylinkėse ir labai gerai išnaudojo susidariusią padėtį.
Balandžio 27 d. mūsų kariuomenė užėmė Vievio miestelį ir stotį. Žvalgai pasiekė Rykantus ir N. Trakus ir čia pirmą kartą susitiko su lenkų kariuomene.
Kad lenkai, persekiodami bolševikus, neužimtų Širvintų, Giedraučių ir neįsiveržtų į Ukmergę gen. Žukauskas padarė nepaprastai drąsų ir rizikingą sprendimą. Jis davė įsakymą Ats. Panevėžio batalionui iš Kėdainių žygiuoti ir užimti Ukmergę. Tuo būdu išsiuntus iš Kėdainių Ats. Panevėžio batalioną, bolševikams buvo paliktas atviras kelias iš Panevėžio pulti Kėdainius. Tačiau viskas klostėsi laimingai. Gegužės 3 d. Ats. Panevėžio batalionas užėmė Ukmergę, o gegužės 7 d. mūsų daliniai užėmė Širvintus ir ten susitiko su lenkais. Gegužės 8 d. Vievyje įvyko pirmas mūsų kariuomenės ginkluotas susirėmimas su lenkais, o gegužės 9 d. bolševikai buvo išvyti iš Giedraičių..
Kaip matome 1919 m. gegužės pradžioje jauna ir neskaitlinga Lietuvos kariuomenė, gen. Žukausko vadovaujama, pirmą kartą su ginklu pastojo lenkams kelią Giedraičių-Širvintų-Vievio riboje ir neleido jiems toliau brautis į Lietuvą.
Dabar tenka kai ką pasakyti apie 1920 m. lapkričio mėn. Giedraičių-Širvintų kautynes, apie kurias mūsų spaudoje, šiais laikais, buvo tiek daug prirašyta ir dar rašoma įvairių nesąmonių ir kaltinimų buv. kariuomenės vado gen. Žukausko adresu. Kaltinant jį net medžiokle pas grafą Pšezdzieckį.
Neseniai teko susitikti su gen. P. Plechavičium. Besikalbant buvo prisiminta Giedraičių-Širvintų kautynės ir paliesti įvairūs plepalai apie gen. Žukauską, skelbiami mūsų spaudoje, ryšyje su tomis kautynėmis.
Gen. Plechavičius tuojau pareiškė, esą kai lenkų kav. brigada prasiveržė pro mūsų frontą, tuo laiku Kaune gusarų kareivinėse buvo neseniai pradėtas formuoti 2 ulanų pulkas. Į pulką atvykęs kariuomenės vadas gen. Žukauskas įsakęs iš turimų žmonių ir arklių suformuoti eskadroną ir skubiai išsiųsti į Jonavą, kad apsaugotų Jonavos tiltus ir gelež. stotį nuo lenkų raitelių įsiveržimo. Eskadronas buvęs suformuotas ir tuojaus išsiųstas į Jonavą.
Keletą kartų teko susitikti, anais laikais buvusį kar. vado gen. Žukausko adjutantą p. Šmulkštį ir kalbėti apie gandus skleidžiamus dabar mūsų spaudoje apie gen. Žukauską, ryšyje su Giedraičių-Širvintų kautynėmis. Jis pareiškė, kad visa tai esanti nesąmonė. Pasiūlius ką nors parašyti tuo reikalu, atsakė, kad į tokias nesąmones nematąs nei reikalo nei prasmės ką nors atsakyti.
Pats gen. Žukauskas apie Giedraičių - Širvintų kautynes man yra pasakojęs taip: esą po lenkų puolimo Ukmergės bare padėtis pasidariusi labai neaiški, tiesiog chaotiška. Negalima buvę nustatyti kur randasi savieji, kur priešas.
Per visą naktį kariuomenės štabe laukta naujų, papildomų žinių apie padėtį Ukmergės bare. Tačiau ir sekančios dienos rytą padėtis buvusi dar vis neaiški. Gen. Žukauskas belaukdamas naujų ir papildomų žinių, išalkęs ir nuėjęs į Metropolio restoraną papietauti. Vos spėjus jam atsisėsti prie stalo ir užsakyti valgį, tuojau prisistatęs iš operacijų skyriaus karininkas ir pareiškęs, esą gautas iš Ukmergės pranešimas jog fronte susidariusi labai pavojinga, tiesiog, kritiška padėtis. Gavęs tokį pranešimą, generolas nebelaukęs atnešant užsakytą valgį, tuojau grįžo į kar. štabą. Atidavęs reikalingus nurodymus ir įsakymus jis sėdęs į automobilį ir išvykęs į Ukmergę.
Esu klausęs anais laikais buvusio kariuomenės vado adjutanto p. Šmulkščio ar jis prisimena iš kur tada gen. Žukauskas išvyko į Ukmergę. Atakymas buvo trumpas ir aiškus. Jis gerai prisimenąs, kad tada gen. Žukauskas Ukmergėn išvyko iš Kauno.
Dabar tenka pažvelgti, ką rašo apie tai Giedraičių kautynių vadas plk. J. Petruitis savo atsiminimuose “Laisvę ginant” II tome.
J. Petruitis rašo taip: “Lapkričio 19 d. rytą, galų gale, gavau įsakymą iš divizijos ...” Susipažinęs su gautu įsakymu J. Petruitis jo nesupranta, todėl sako “...Čia matyti įvyko skaudus nesusipratimas”. Įvertinęs gautą įsakymą ir nusprendęs jį vykdyti savo nuožiūra ir supratimu toliau J. Petruitis sako: “Negana to, kad mūsų fronte pasidarė chaosas, divizijos štabe, matyti, buvo dar didesnis chaosas. ...”
Tačiau, J. Petruitis, sužinojęs, kad Ukmergėn yra atvkęs pats kariuomenės vadas, tuojau susirišo su juo telefonu ir gavo reikalingus nurodymus ir paaiškinimus. Toliau jis rašo: “Dabar kas kita. Dabar jau visiškai aišku, ką turime daryti. Nebereikia tuščiais laukais vaikščioti, nežinia ko j ieškant. Daviau įsakymą susirinkti visam pulkui Liduokių bažnytkaimyje. Kai pulkas buvo susikoncentravęs, pats gen. Žukauskas dar kartą man paskambino ir liepė tuojau vykdyti jo duotą įsakymą.... Lapkričio 20 d. iš ryto kariuomenės vadas vėl man paskambino ir įsakė perduoti jo įsakymą 8-to pulko bataliono vadui maj. Liutermozai, kuris stovėjo Pašešuolėj, kad jis su savo batalionu žygiuotų per Šešuolius, Misniūnus, Unčiūnus ir, jei galimą, užimtų Zibalų kaimą, kuris yra keturi kilometrai į šiaurę nuo Širvintų miestelio. Tą pat dieną apie 12 val. gavau įsakymą išsiųsti 7 pulko batalioną Širvintų kryptimi, o husarų eskadroną į Vidiškius ....
...Apie 17 val., jau visiškai sutemus, vėl paskambino man gen. Žukauskas ir įsakė susikoncentruoti Želvos miestelyje ir iš čia pradėti pulti Giedraičių kryptimi....
... Bet visų mūsų nutaiką, taip karininkų, taip ir kareivių, nepaprastai gera, karinga. Rodos, ne tik Giedraičius, bet ir Vilnių tuojau galėtume užimti. Divizijos štabe darbas virte verda. Kariuomenės vadas įsakė žygiuoti Giedraičių kryptimi. . .”
Taip, labai sutrauktai, čia pavaizdavau kar. vado gen. Žukausko veiklą, kas liečia Giedraičių kautynes.
Toliau, Giedraičių kautynių aprašymui J. Petruitis pasinaudoja kpt. Ališausko straipsniu, tilpusiu 1928 m. KARYJE, Nr. 26, kuriame tos kautynės yra pakankamai smulkiai ir aiškiai atvaizduotos, būtent: “Lapkričio 20 d. 18 val. pulkas susirinko Želvoje. Kareiviai buvo patalpinti butuose. 19 val. atvyko į Želvą I bataliono vadai ir netrukus buvo gauta žinia, kad 7 pulkas užėmė Širvintus . . .”
Bet čia pat J. Petruitis duoda tokį paaiškinmą dėl Širvintų užėmimo: “Tai mano paties buvo prasimanyta, nes reikėjo dar labiau sustiprinti mano karių nuotaiką. Tačiau tikras buvau, kad 8 pulkas užims Širvintus, todėl avansu paskelbiau, kad jau Širvintai yra užimti.”
Iš to kas anksčiau pasakyta matosi, kad tie kurie rašo, jog Giedraičių-Širvintų kautynių metu kar. vadas gen. Žukauskas svečiavosi, net medžiojo, pas grafą Pšezdzieckį neturi supratimo apie tas kautynes, arba vadovaujasi bloga valia.
Yra tiesa, kad vieną kartą, važinėdamas ir tikrindamas fronte kariuomenės dalių išdėstymą ir budrumą, gen. Žukauskas buvo užvažiavęs pas grafą Pšezdzieckį.
Bet irgi tiesa, kad 1919 m. bolševikai įsibrovę į Lietuvą suėmė nemažai Lietuvos piliečių įkaitais ir išsivežė juos į Rusiją. Tame skaičiuje buvo ir grafas Pšezdzieckis. Lietuvon gr. Pšezdžieckis buvo grąžintas pasikeičiant su bolševikais įkaitais-kaliniais.
Turint tai omenyje, išeina, kad J. Vėgėlio išvedžiojimas, jog po to svečiavimosi pas grafą Pšezdzieckį, karininkams ir visuomenei sujudus, gen. Žukauskas buvęs kaltinamas neištikimybe Lietuvai, nėra nei logiškas nei teisingas
Išeitų, kad vyriausybė, kuri darė žygius ir grąžino Lietuvon gr. Pšezdzieckį iš Rusijos buvo ištikima Lietuvai, prieš ją nei karininkai nei visuomenė nesujudėjo, o kai gen. Žukauskas, progai pasitaikius, užsuko pas grafą Pšezdzieckį, kaip pas seną pažįstamą, gal pasiteirauti apie įkaitų gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje, tai karininkai ir visuomenė prieš jį tuojau sujudo ir t.t, ir t.t.
Yra žinoma net keletas panašių sujudimų prieš gen. Žukauską, ypač karininkų tarpe. Bet, iš kitos pusės, yra gerai žinoma, kad laikui bėgant, tų sujudimų, dalyviai, ypač vyresnieji, pamatę savo klaidas, net po kelius kartus yra atsiprašę gen. Žukauską ir apgailestavę savo jaunystės klaidas. Ar J. Vėgėlis to nežino?
Toliau J. Vėgėlis rašo apie 1924 m. iš Lenkijos grįžusį matininką K.T., kurio duktė ištekėjusi už lenkų pulkininko ir kuris buvęs su savo uošviu atviras, net kartą pasisakęs, kad “ . . .apie Lietuvos stiprumą mes nuolat turime mums reikalingas žinias net iš Lietuvos augštosios karo vadovybės.”
Ši J. Vėgėlio patiekta “naujiena”, galima būtų skaityti keistos, neaiškios ir nesuprantamos intencijos produktu, jeigu čia pat jis nerašytų “Juk kiekvienas karininkas, ypač vadas turi būti, pagal duotą priesaiką, ištikimas savo tautai ir valstybei.”
Galvojančiam skaitytojui nereikia aiškinti, kad jeigu anais laikais (1924 m.) J. Vėgėlis tarnaudamas kariuomenės štabo op. skyriuje, būtų buvęs, pagal duotą priesaiką, ištikimas tautai ir valstybei, tai tokią didelę išdavystę jis būtų pasistengęs tuojau išaiškinti ir sustabdyti. Tačiau jeigu anais laikais tai nebuvo padaryta, tai J. Vėgėlis matyti laikė tas kalbas plepalais į kuriuos netenka kreipti dėmesio.
O ką tektų pasakyti apie V. Vėgėlio matininko K.T. ištikimybę tautai ir valstybei?
Skaitant kol J. Vėgėlio išvedžiojimus apie ištikimybę tautai ir valstybei, man tuojau prisimena keletas įvykių.
1923 m. pavasarį 2 ulanų pulko (Vilkaviškyje) vadovybei paaiškėjo kad į pulko karių tarpą veržiasi komunistai su savo propaganda ir agentais, kad komunistų veikimo centras randasi viename šerių fabrikėlyje; kad Vilkaviškio bundistai (žydai - socialistai) yra susibūrę į sporto organizaciją Makabi, kuri yra gana turtinga ir tampriai bendradarbiauja su šerių fabrikėlio komunistais.
Buvo aišku, kad komunistų priekinėse gretose yra žinomi revoliucionieriai Sobolevičiai, kurie, savo keliu, artimai bendradarbiauja su Seimo nariu J. Plečkaičiu.
Kai pulko vadovybė ėmėsi priemonių apsaugoti pulką nuo komunistų propagandos ir agentų, tai ji buvo apskųsta kar. vadui gen. Stanaičiui, kad nesugebanti tvarkyti plko. Buvo griebtasi nepasisekusios provokacijos.
Kai pulko adjutantas, išaiškino kar. vadui gen. Stanaičiui tikrąją viso to priežastį, tai gen. Stanaitis pasakė jog seimo narys J. Plečkaitis provokuojąs pulką, išprovokavęs ir kariuomenės vadą. Jis prašė, kad tas reikalas liktų tarp savųjų — kavalerijos v-ko ir pulko vadovybės.
Padėtis pasikeitė, kai tais pačiais metais kar. vadas gen. Stanaitis išėjo atsargon ir birželio mėn. pabaigoje kar. vadu buvo paskirtas gen. S. Žukauskas.
Kai liepos mėn. pradžioje gen. Žukauskas atvyko inspektuoti 2 ulanų pulką, pulko vadovybė išsamiai painformavo jį apie komunistų propagandą ir jų agentų skverbimąsi į pulką ir seimo nario J. Plečkaičio bendradarbiavimą su komunistais.
Kar. vadas susipažinęs su padėtimi ir paruoštu kovos planu su bolševikų propaganda, jų agentais ir seimo nario J. Plečkaičio provokacijomis, įsakė griežtai kovoti su tais parazitais ir pažadėjo savo visokeriopą paramą.
Deja, šią paslaptį išdavė seimo nario J. Plečkaičio bičiulis, karo vald. A.K. To pasėkoje komunistai Vilkaviškyje aprimo. Savo destruktyvų darbą jie perleido mariampoliečiams. Rodos, bene metams praslinkus, buvo sugauti ir nuteisti keturi Mariampolės realinės mokyklos mokiniai.
Esu kaip ir tikras, kad jeigu nebūtų įvykusi A.K. išdavystė, šiandieną mūsų ir pasaulio spaudoje, tikriausiai, nebūtų linksniuojamos Sobolevičiaus-Soblen-Soble, didelio masto bolševikų agentų-šnipų pavardės.
1927 m. Lietuvoje didelią sensaciją sukėlė bolševikų šnipo Kleščinskio byla. Kai tų metų pavasarį pas kar. vadą gen. Žukauską užėjo ats. gen. Kleščinskis pasiinformuoti kariuomenės reorganizaciją liečiančiais reikalais, tai krito įtarimas, dėl tikrojo jo vizito tikslo ir staigaus jo susiinteresavimo tokiais specialiais kariuomenę liečiančiais reikalais.
Kleščinskiui išėjus gen. Žukauskas, pasitaręs su savo adjutantu, tuojau nuvyko pas krašto apsaugos ministerį — A. Merkį ir išsamiai jį informavo apie tą specifinį Kleščinskio vizitą. Grižęs, savo adjutantui, gen. Žukauskas pasakė, kad Merkys apie Kleščinskį žino dar ir daugiau. Kleščinskio likimas visiems yra žinomas.
Šie du pavyzdžiai aiškiai parodo dar kartą, kad gen. Žukausko adresu skleidžiami šešėliai dėl jo priesaikos ir ištikimybės tautai ir valstybei yra muilo burbulas.
1920 m., bolševikams nusivijus lenkus iki Varšuvos, Lietuvos kariuomenė buvo labai išsklaidyta naujai užimtuose plotuose.
Rugpjūčio mėn. kai lenkai sumušė bolševikų kariuomenę prie Varšuvos ir vijosi ją atgal, gen. Žukauskas pradėjo vaikščioti pas kai kuriuos veikėjus-politikus ir aiškinti jiems, kad mūsų kariuomenė yra taip labai išsklaidyta naujuose plotuose, kad ją gali ištikti didelė katastrofa. Atžygiuojanti lenkų kariuomenė ją galinti lengvai sunaikinti.
Kai anų laikų vadai-veikėjai-politikai į tokius gen. Žukausko aiškinimus nekreipė dėmesio, tai jis nuėjo pasiguosti pas A. Smetoną, bet tas irgi buvo bejėgis ką nors padėti.
O kai Gibų-Seinų-Suvalkų operacijų metu mūsų kariuomenė buvo sumušta, iš dešimties p. pulkų skaudžiai nukentėjo ar pateko nelaisvėn net penki p.pulkai (2, 5, 7, 8 ir 10) iš devynių baterijų netekome trijų. Tada gen. Žukauskas pasakė esą, kai žųsta atskiri kariai, būriai, kuopos — ką gi padarysi, tai yra karas, bet kai yra žudomi ištisi pulkai, tai vyriausybė turėtų rimtai susirūpinti. Augščiau išdėstytos mintys yra sutrauktos iš vieno pasikalbėjimo tarp A. Smetonos ir gen. Žukausko).
Kai po Gibų - Seinų Suvalkų operacijų nepasisekimų ir naujos lenkų agresijos išvakarėse, spalio 6 d. (?) generolas Žukauskas perėmė kariuomenės vadovavimą, tai Vilniaus bare prieš Lydą jis rado tik, rodos du mūsų kariuomenės batalionus.
Spalio 7 d., Vilniui pulti, marš. Pilsudskis pasiuntė iš Varanavo gen. Želigovskio vadovaujamą I lietuvių-baltgudžių diviziją sustiprintą 2 batalionais ir kav. divizionu (divizijoje — 2 brigados po 2 pėst. pulkus).
Nežiūrint tokios didelės jėgų disproporcijos, lenkai sutiko, pradžioje mažesnį pasipriešinimą, bet vėliau tas pasipriešinimas vis didėjo. (žiūr. Przybylski-Wojna Polska 1918-1921 m.) Tik III lenkų legionų divizijai artėjant Švenčionių kryptimi, kada susidarė pavojus užnugariui, spalio 9 d. Lietuvos kariuomenė pasitraukė iš Vilniaus.
Netenka aiškinti, kad ir šiuo atveju gen. Žukauskas pasielgė ištikimai — pagal duotą priesaiką tautai — ir valstybei, nepražudė beprasmiškai nei būrių, nei kuopų, nei batalionų, o sutaupė jėgas būsimoms Giedraičių-Širvintų kautynėms, kurias taip gražiai laimėjo mūsų invalidai 2 ir 7 pulkai, padedant 8 ir 9 p.p. pulkams.
Dar tenka pasakyti keletą žodžių dėl 1919 m. suimtų peoviakų, kuriuos, anot J. Vėgėlio, gen. Žukauskas reikalavęs paleisti, ar spaudęs kariuomenės teismą išteisinti du karininkus, kurie kovų metu priešų lenkų pusėn praleisdavę vežimus cukraus.
Kas liečia peoviakus, tai nebuvo ir nėra žinoma, kad gen. Žukauskas būtų reikalavęs paleisti suimtus už sukilimo ruošimą. Tačiau yra gerai žinoma, kad gen. Žukauskas elgėsi teisingai ir garbingai, teisindamas ir gindamas buvusį rikiuotės skyriaus v-ką mjr. Vaitiekūną.
Faktas, kad teismas mjr. Vaitiekūną išteisino rodo, kad gen. Žukauskas žinojo ką daro ir kad elgėsi teisingai.
Kas liečia kariuomenės teismą, tai turiu pasakyti, kad pagal jo santvarką, kar. vadas negalėjo spausti kariuomenės teismo išteisinti nusikaltusius karininkus, bet pagal veikiančius įstatymus teismui, arba kaltinamiesiams prašant, kar. vadas turėjo, netik teisę, bet ir pareigą drąsiai ir atvirai pareikšti savo nuomonę. Gen. Žukauskas to nevengdavo, nors kai kam, ypač politikieriams, tokie drąsūs ir atviri pasisakymai kartais ir nepatikdavo.
Analizuojant J. Vėgėlio straipsnį “Širvintų kautynių prošvaistės” man prisimena toks atsitikimas:
1929 m. Prancūzijos draugų kviečiamas, gen. Weygand!as buvo atvykęs Belgijon-Briusselin ir skaitė paskaitą apie 1920 m. lenkų karą su rusais-bolševikais. Kaip jau esu sakęs, gen. Weygand’as yra labai nepalankiai, tiesiog begėdiškai, išsireiškęs apie Lietuvą, kas sukėlė belgų tarpe tam tikrą nepalankumą Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu. Tą progą labai gerai išnaudojo prancūzų - lenkų draugai — propagandistai. Didžiausiame Briusselio dienraštyje “Soir” buvo paskelbta įvairių šmeižtų apie Lietuvą. Lietuvoje vykstąs perversmas. Sostinėje Kaune kaunasi du kariuomenės korpai, vienas esąs apsikasęs Žaliajame kalne, o kitas žemai — miesto centre. Miestas esąs išraižytas apkasais.
Kad geriau įtikintų skaitytojus, buvo dar įdėta ir fotografija, vaizduojanti grioviais išraižytas Kauno gatves ir su kastuvais dirbančius vyrus.
Briusselyje tada gyvenę lietuviai gerai suprato, kad tos fotografijos vaizduoja Kaune vykdomus kanalizacijos pravedimo darbus ir visi tie išmislai-šmeižtai yra lenkų ir jų draugų piktos propagandos prieš Lietuvą darbas.
Iš kitos gi pusės, lietuviams buvo nepaprastai sunku įtikinti belgus, kad visa tai yra melas, skelbiamas propagandos sumetimais, tikslu šmeižti ir niekinti Lietuvą ir lietuvius svetimųjų akyse.
Tenka labai apgailestauti ir stebėtis, kad J. Vėgėlis savo straipsniui: “Širvintų kautynių prošvaistės” didžiausią dalį įkvėpimo yra pasisėmęs iš tų lenkų pulkininkų propagandinių pasakų.
Seniai laikas mums susiprasti ir išmokti atskirti pelus nuo grūdų, melą nuo tiesos.
LITERATŪRA:
1. J. Pilsudskį — Rok 1920
2. Tuchačevki — Pochod za Wislą
3. Gen. Weygand — Bitwa o Warszawą.
4. Gen. Camon — Z Wycięski manewr marszalka Pil-sudskiego przeciw bolszewikom, sierpen 1920.
5. Gen. Kukiel — Zaris historji Wojskowosci w Polsce.
6. Gen Sikorski — Nad Wislą i Wkrą
7. Gen. želigowski — Wojna w roku.
8. Przybylski — Wojna Polska 1918-1921.
9. Malyszko — O roku 1920.
10. Kozicki — Boj pod Lidą
11. Kaden Bandrowski — Wyprawa Wilenska
12. Nežinomo autor. — XX Rok sviecie prawdą
13. Woyszwillo — Josef Pilsudskį — Žycie.
14. Pamazanski — Josef Pilsudskį žycie į czyny
15. Cepnik — Josef Pilsudskį — tworca nepodleglego panstwa polskiego. Zargo žycia į dzialalnosci.
