KOVOTOJO DIENA
POV. DIRKIS
Lapkričio 23 diena yra diena to kovotojo, kuris savo krauju apibrėžė Lietuvos žemių sienas ir savo gyvybe apvainikavo 1918 m. Vasario 16 d. deklaraciją.
Deklaraciją paskelbti pasauliui nėra sunku, bet laisvę ir neliečiamybę prieš tą pasaulį apginti ir išlaikyti yra labai sunku. Nors besąlyginis ryžtas aušrininkų, varpininkų ir knygnešių davė Vasario 16 d. deklaracijai kūną, bet jie buvo nepajėgūs išlaikyti to kūno gyvybę. Tą davė lapkričio 23 diena, kuri pagimdė Lietuvos karį ir kovotoją. Lietuvos karys-kovotojas yra mūsų tautos kūno ir sielos neatskiriama dalis, jis yra tos pačios tautos sūnus ir mūsų visų brolis. Jis savos tautos kūdikis: kūdikis savo atsidavimu, meile ir besąlyginiu paklusnumu. Jis yra savotiškai neliečiamss, kaip ir kiekviena auka. Jojo pagrindinis tikslas yra vardan tiesos ir meilės nugalėti melą ir smurtą ir aukotis kitų labui. Lietuvos kovotojas aukavosi ne tam, kad savo kraštą praplėstų ir praturtintų kitų sąskaiton, bet tam, kad savo krašto laisvę apgintų, savo tautą apsaugotų ir krašto gėrį įgyvendytų. Tautą galima išlaikyti gyvą kultūrinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, tačiau tautą padaryti nepriklausomą ir laisvą gali tik kraujo auka. Tos kraujo aukos simbolis ir yra Lietuvos karys, kuriam niekas į pagalbą neatėjo, nei Versalio sutartis, nei apsisprendimo teisė, nei Tautų S-ga. Šiandieną turime atkreipti ypatingą dėmesį į kovotoją, kuris laisvę gynė, ir apgynė Radviliškio, Giedraičių, Suvalkų ir kitose kovose. Tolygiai atkreipiame dėmesį ir į partizaną, savanorį ir šaulį-kovotoją kurie šiandiena iš po plieno šalmo žvelgia į mus savo jau užmerktomis akimis,, rūškani, pilki, niūrūs, toki, kokia yra ir Lietuvos žemė patekusi okupanto vergovėn.
Supraskime, mes gyvieji, tų kovotojų žvilgsnius ir jų kalbas. Būkime verti tos begalinės kraujo aukos, kuri dar nebaigta ir laukia mūsų eilės. Jie mus privalo įkvėpti, kad mūsų duota presaika galios iki paskutinio gyvybės kvapo. Į tėvynę Lietuvą visų mūsų turi būti nukreiptos širdys. Visiems vienodai turi rūpėti Lietuvos respublikos laisvės atstatymo byla. Šventai tikėkime, kad Lietuva, vis vien, prisikels, o kartu su ja kelsis ir Vytauto Didžiojo karių, bei 1918-20 m. savanorių dvasia.
