KAREIVIAI

V. KAREIVA 

Novelė

Ant kalniuko iškilo kareivis. Už jo nugaros pro debesį švietė saulė. Spinduliai slydo per šalmą, per šautuvą, kabantį ant pečių ir per žiūronus, kuriuos dabar pakėlė. Jis dabar žvalgė kaimą, gulintį slėnyje. Mostelėjo ženklą ir ant kalniuko iškilo antras, trečias, ketvirtas. Jie leidosi žemyn į kaimą.

Mergaitė prie šulinio ruošėsi semti vandenį. Staiga pamatė juos, pametė kibirą ir puolė į trobą šaukdama:

—    Mama, mama, kareiviai!

Iš trobos išėjo moteris, paskiau vyras su barzda, žįsdamas pypkę. Pro tarpkojį išnėrė šuva ir berniukas.

Kareiviai buvo jau kieme. Kepurėse švietė žalvariniai raiteliai. Vienas jų turėjo antpečiuose po dvi žvaigždutes ir žiūronus, pakabintus ant kaklo.

—    Dievulėliau, juk tai mūsų kareivėliai!

—    sušuko moteris.

—    Ar lietuviai? — klausė duktė.

—    Lietuviai, — atsakė leitenantas, pridėjo ranką prie kepurės ir nusišypsojo. Kiti trys kareiviai taipgi šypsojosi, ir laikė šautuvus, paspaustus po pažastimis. Dėl viso pikto.

Duktė, nieko nelaukusi, tik strikt leitenantui ant kaklo, lūpas prispaudusi, pakšt į skruostą ir vėl atšoko.

—    Mama visą laiką sakė, — kalbėjo ji, — kad mūsų kareiviai vėl ateis. Ir atėjote!

Tėvas išėmė pypkę iš barzdos ir sakė:

—    Lima! Ką tu dabar?

—    Atėjome! — patvirtino vadas.

—    O mes pirma spėjome, kad rusai. Pasitraukdami dar ką blogo mums padarys. Paskiau manėme, kad vokiečiai užeina. Dabar štai, nė iš šio, nė iš to, mūsų kareivėliai!

Skaityti daugiau: KAREIVIAI

KOVA UŽ TAUTOS DVASIĄ

V. Mantvydas


Vasario 16 Dienos priėmimas Lietuvos pasiuntinybėje VVashingtone 1962 m.:    p. O. Kajeckienė sveikinasi su JAV gen. Graves G. Erskine; šalia — Lietuvos Atstovas J. Kajeckas ir ponia G. G. Erskine.

Jau baigiasi šimtmetis, kai mūsų kovoje už tautos dvasią buvo rusų caro išsprogdinta pirmoji tvirtovė— Valančiaus tautinės mokyklos sistema. Nereikia įrodinėti, kokį nuostolį laiko eigoje tai padarė mūsų kultūrai ir valstybinei idėjai. Tas priešiškas smurtas dabar vėl rusų bolševikų atkartotas ir vykdomas, galutinai apvagiant ir teriojant mūsų tautą.

Regėdami, kad mūsų tautinė kultūra tėvynėje pasmerkta mirti, turime sukauptomis jėgomis ją ginti. Geras advokatas, prieš gindamas savo klijentą, surenka visus galimus įrodymus jo nekaltumui paremti. Mes turime būti daugiau negu geri advokatai, nes teisiamojo suole dabar yra mūsų aiškiai nekalta tauta, o teisėjai sukti ir klastingi.

Privalome tuojau, nuo šios dienos, kaupti lietuvybės bylai palankią jėgą. Atgaivinkime knygnešių gadynės dvasią. Pažinkime tarptautinio komunizmo paslėptus tikslus ir įsitikinkime, kas už jo stovi. Surasime ne tik savo tautos, bet ir visų tautų tikrąjį priešą ir mokėsime jį apeiti. Dirbkime senu, išbandytu ir patobulintu rezistencijos būdu, remdamiesi asmeniška iniciatyva. Bendrieji, vadovaujantieji, veiksniai ne visada galės mus nurodymais pasiekti. Vadovaukimės protu ir sveika intuicija, kur kitaip negalime. Veiksmas bus kaip religija, degąs lietuvybės ugnimi ir tamsybės pastangos bus peršviestos.

Dabar kovos už lietuvybę problema yra globalinė. Lietuvis, toli nuo tėvynės, yra laisvesnis, kaip savo tėvynėje, todėl privalo tą laisvę išnaudoti tautos gynybai ir kovai už jos išlikimą. Kiekvienas tampa kovotoju, jei stengiasi bent savo gimtą kalbą mokėti ir savo vaikus jos išmokyti, savo spaudą skaityti, savo raštu bendrauti. Kliūties nugalėjimas yra tam tikros kovos laimėjimas. Jausdamasis aktyviu lietuviu, asmuo visur gali savo tautos bylai pasitarnauti. Rinkdami svetimų laikraščių straipsnius apie lietuvius, žemėlapius, istorinius užrašus, mes pinsime Lietuvai pergalės vainiką.

Skaityti daugiau: KOVA UŽ TAUTOS DVASIĄ

Margučiai

Klaros Virškuvienės marginti velykiniai margučiai; šiuo metu jie yra Lietuvos Atstovybėje Vašingtone, D.C..

IR VĖL VELYKOS

PRANYS ALŠĖNAS

Velykos — tai daugiau negu prisiminimas kankinio, mirusio kančioj ir mirusio — ne už savo, bet už kitų nuodėmes! Paklausite: kodėl dar daugiau? O todėl, kad Mirusis — Pats nebuvo žmogus, kaip mes, bet buvo Dievo Sūnus, tai įrodęs savo prisikėlimu iš mirusiųjų! Arba, geriau pasakius, buvo Žmogus ir Dievas — viename asmenyje.

Bet, ar šioji Dievo Sūnaus auka pataisė žmoniją? — Tai kitas klausimas. Ypač šių dienų pilkumoj ir rūpesčiuos bei baimėj — matome, kad kūjis ir pjautuvas — siekia sudaužyti ir sunaikinti Kryžių, ant kurio mirė Išganytojas, kad to kryžiaus nė pėdsakų neliktų. O ryšium su šiuo raudonojo bedievizmo siautėjimu, slankioja žmonijoj ir šiurpios baimės šmėkla ...

Kaip kitais metais, taip ir šiemet, nežiūrint kur begyventume, švęsime Šv. Velykas. Vieni jas švęsime iškilmingai — su velykiniais “Aleliuja” bažnyčiose, su “margučiais” ir kumpiais ant stalų, o kiti — tenai tėviškėj likusieji — su karčia nostalgija geresnių laikų, nepriteklių spaudžiami, tačiau ir jie švęs Velykas taip, kaip jų tikėjimas ir sena tradicija diktuoja. Vienok — bus ir dar treti, kurie Velykų šventes atšvęs tik savo širdyse, tik giliam susikaupime ir ašarų paplūdimuose. Kas jie? — O gi tai mūsų Sibiro kankiniai, kurių tenai likę dar nemaža, kaip tremtinių, “be teisės grįžti į Lietuvą” ...

Skambės Velykų varpai ir gaus vargonai ir pavergtos, prislėgtos Lietuvos bažnyčiose. Taip pat ir Vilniuje, mūsų sostinėje, bažnyčių mieste, tas pats pasikartos! Pasikartos tose bažnyčiose, kurių mūro akmenys — dvelkia senove ir liudija didžią Lietuvos praeitį. Deja, toli gražu, ne visose bažnyčiose bus atlikta ta didžioji ceremonija — Prisikėlimo šventės paminėjimas, nes bedieviškasis okupantas — daugelį bažnyčių uždarė, pavertė sandėliais ir... net bedievybės muzėjais.

Skaityti daugiau: IR VĖL VELYKOS

LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGA RAMOVĖ

A. RĖKLAITIS

Šiais Maironio metais gegužės 26 ir 27 d.d. Čikagoje įvyks Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. Suvažiavimo proga bus atžymėtas ir Sąjungos dešimtmetis. Todėl ta proga būtų pravartu prisiminti Sąjungos kūrimą ir nuveiktus dešimtmečio būvyje svarbesnius darbus.

KŪRIMASIS.

Sąjunga kūrėsi iš viršaus. Karių iniciatorių grupė su gen. P. Plechavičium priekyje, Čikagoje, “Margučio” patalpose, 1950 m. balandžio 2 d. sušaukė Sąjungos steigiamąjį susirinkimą. Šis susirinkimas nutarė Sąjungą steigti, priėmė laikinąjį Sąjungos statutą ir išrinko laikinąją Sąjungos centro valdybą, kurią sudarė: P.

Plechavičius - pirm., V. Mieželis - I-as vicepirm., A. Rėklaitis - II-as vicepirm., B. Michelevičius -sekr. ir P. Linkus - iždininkas.

Gen. št. gen. P. Plechavičius, L.V.S. Ramovės centro valdybos pirmininkas nuo 1950. IV. 2 iki 1959. V. 3.

Pirmasis laikinosios centro valdybos darbas buvo Sąjungos skyrių organizavimas Tuo reikalu buvo parašyti laiškai mūsų kariams didesniuose lietuvių susibūrimo centruose: New Yorke, Bostone, Clevelande, Detroite, Los Angeles ir kitur, prašant imtis iniciatyvos steigti Sąjungos skyrius. Kartu su laiškais buvo pasiųstas ir laikinasis Sąjungos statutas.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGA RAMOVĖ

Daugiau įrašų...

  1. VADAS IR VAIDILA
  2. BALTŲ ŽEMĖS FALSIFIKATAS
  3. LIETUVIŲ VETERANŲ S-GOS “RAMOVĖS” DEŠIMTMETIS
  4. PAGARBA SAVANORIUI

Subkategorijos