PRARASTIEJI NAMAI
VINCAS JONIKAS
Rymodami mąstom, kas po mūsų lygumas
Braido šiokią naktį dulkančias pusnis.
Vėjas gailiai groja pušimis, kaip stygomis,
Gaudo svečio žingsnį ten ausis klusni.
Vakarais nameliai, būdavo, suartina,
Kai ugnelė šildė beržo žabarų.
Rasdavo mamytė kartais ir pabartinus,
Ir paguost mokėjo žodeliu geru.
Atsidusęs tėvas pasakojo nuotykius,
Kaip ieškojo laimės po svečias šalis—
Kaip tenai nestenkis, apsiprast nemokykis,
Tavo širdį šaukia savas pašalys!
Savo sodžiaus dūmas ir už lango matomas
Kryžiuje dievulis, žilas nuo šarmos—
Dar toli, lig miško, baltos, lygios platumos
Ir speige saulutės žvilgsnis, toks ramus.
Tas namų paveikslas iš tolybių parvedė
Tėviškėn, paėmęs už pačios širdies,
Ir klajūną seną, tremtinį ir karvedį,
Jo ir mūsų sielos amžinai gedės.
Rymodami mąstom, kas po mūsų lygumas
Braido šiokią naktį girgždančias pusnis.
Vėjas gailiai groja pušimis, kaip stygomis,
Gaudo svečio žingsnį tenausis klusni.
V. Raulinaitis, Trys karaliai, lino raižinys.
