BIRŽELIO PRASMĖ LIETUVIUI
Emilija Čekienė
Ne kariuomenės dydis ir ne ginklų šaunumas, bet kovojančiųjų dvasia iškovoja pergales. J.G. Fichte
Birželio mėnuo, kai žydėjo, žaliavo visa Lietuva, jau niekuomet neišdils iš mūsų tautos istorijos, kurion jis pakartotinai įrašytas Lietuvos sūnų ir dukterų krauju.
Per eilę metų jautriai minėdavom vieną birželio 14-tos dienos naktį, prieš 20-tį metų su viršum, raudonojo pavergėjo pradėtas vykdyti masines žmonių deportacijas. Kai per pora dienų ir naktų buvo sukimšta į gyvulinius vagonus daugiau kaip 30,000 ramių, nekaltų Lietuvos žmonių, į kurių pagalbos šauksmą, kūdikių klyksmą atsakydavo tik žiaurių sargybinių šūvių salvės. Ruošdavom masinius minėjimus tremtyje, o vėliau čia pastoviai įsikūrę, nes bendras skausmas, bendra nelaimė suartina žmones, o juk daugelis iš mūsų dar ir šiandien tebesinešioja giliai širdyje paslėptą anų baisiųjų birželio įvykių žaizdą, netekęs mylimos žmonos, vyro, vaikų, mylimosios ar sužadėtinio.
Jei tie įvykiai yra nepamirštami kiekvienam lietuviui, nežiūrint, kuriam krašte jis begyventų, tai itin skaudžius prisiminimus birželio mėnuo paliko lietuviui kariui, kuriam likimas lėmė būti gyvu liudininku tų tragiškų įvykių ir pajusti išdidaus kario bejėgiškumą pasipriešinti prieš nepalyginamai didesnį savo gimtojo krašto pavergėją, matyti žudomus, kankinamus savo senukus tėvus, vaikus ir bejėgias moteris, negalint jų apginti, tačiau žinant, kad jie visada į jį žiūrėjo su dideliu pasitikėjimu ir viltimi.
