Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS KARIUOMENES APRŪPINIMAS NEPRIKLAUSOMYBES KOVŲ METU

Savanoriai naujokai atvyksta įpulką

V. ŠL.

Mūsų spaudoje Lietuvos kariuomenės aprūpinimas Nepriklausomybės kovų metu nušviečiamas gana tamsiom spalvom — esą, anuometinė mūsų kariuomenė buvusi prastai ginkluota, maitinama, aprengta bei apmokama. Čia pateikiu žiupsnelį atsiminimų, kur stengiuosi juo objektyviau aprašyti buvusią padėtį. Skaitytojas prisimindamas anų laikų gyvenimo lygmenį, pats galės pasidaryti atatinkamas išvadas.

Reikia prisiminti, kad po pirmojo Pasaulinio Karo 1918 metų pabaigoje, kada buvo pradėta organizuoti kariuomenė, Lietuva buvo tikrai karo išvarginta. Tris metus užsitęsusi vokiečių okupacija baigtinai išnaudojo visus krašto išteklius. Todėl ypač 1919 m. sunku buvo gauti reikalingų gerybių iš suardyto krašto ūkio, nors visdėlto ano meto Lietuva savo kariuomenę maitino tik savojo ūkio ištekliais.

Kitokiam kariuomenės aprūpinimui pagrindą davė 1918 metų gale gautoji iš Vokietijos 100 milijonų markių paskola. Kiek vėliau, jau 1919 m. pabaigoje, iš J.A.V. buvo pirkta kreditan nuo karo likusių įvairių reikmenų, būtant —dideli kiekiai kareivių aprangos, be to daug sanitarinio turto bei medikamentų ir nemaži kiekiai maisto: lašinių, mėsos konservų, miltų, pakinktų patrankoms, tabako ir kt.

Ginklų, deja nebuvo gauta.

Apskritai, visą kariuomenės aprūpinimo reikalą tvarkė Krašto Apsaugos Ministerija atatinkamų skyrių pagelba. Vadovautasi rusų įstatymais ir rusų kariuomenės ūkio nuostatais. Ano meto kariuomenės aprūpinimo srityje turėtume skirti du trumpus perijodus: 1. nuo 1918 m. lapkričio mėn. iki 1919 m. galo ir 2. 1920 metus iki gruodžio mėn., kada faktiškai 2-jų metų kovos jau buvo pasibaigusios.

KARIŲ APRŪPINIMAS PINIGAIS

Pirmaisiais mėnesiais, kol kariuomenės aprūpinimo įstaigos tik kūrėsi, buvo daug nereguliarumo, vėliau reikalai apsitvarkė-

Eiliniam kariui buvo mokama 100 markių mėnesiui, puskarininkiams kiek daugiau. Jaun. karininkui — leitenantui buvo mokama 800 mėn. ir duodamas veltui kareivio maisto davinys, o jei jis gyveno kareivinėse, tai ir kambarys. Karininkai, užimą augštesnes vietas, algos gaudavo daugiau, pagal užimimą vietą, bet ne laipsnį.

Kadangi markė dar nebuvo kritusi (pav. 20 št. cigarečių pokelis kainavo 2 markės), tai atlyginimas buvo neperblogiausias. Tačiau bėda tame, kad net 1919 metų gale kartais nei kareiviai, nei karininkai (ypač fronte) po 2—3 mėnesius negaudavo algos. Nebuvo kartais pinigų nė tabakui nusipirkti. Kiek vėliau fronto karininkai gaudavo dar ir dienpinigių po 10 markių dienai, t.y. — 300 markių mėnesiui.

Kariuomenės dalys savo ūkio reikalams gaudavo tam tikrą pinigų sumą pagal kar. dalinio dydį.

KARIŲ APRANGA

Pradžioje kariams nebuvo duodama jokių drabužių. Kaip savanoris atėjo apsirengęs, ką su savim atsinešė, tą ir dėvėjo.

Dauguma turėjo civilinius drabužius. Tarnavę rusų kariuomenėje, tebedėvėjo seną savo uniformą. Batus ne visi turėjo—buvo    savanorių su medinėm klumpėm ir naginėm. Atskirti kareivį nuo civilio buvo galima tik iš tautinių spalvų trikampio, užsiūto ant rankovės. Be to, jis turėjo ir šautuvą, o šovinius dažniausiai laikė kišenėse ar šovinių juostoj, kabančio ant kaklo.

Pirmieji aprangos dalykai, gauti iš valdžios, buvo: kepurės ir vokiečių kariški diržai su užrašu ant sagties “Got mit uns” (Dievas su mumis).

Tačiau jau po poros mėnesių, rodosi, 1919m. pradžioje, iš vokiečių buvo pirkta keletas tūkstančių komplektų karinių uniformų bei batų, baltinių ir kuprinių. Dabar jau savonoriai pasidarė uniformuoti kareiviai. Vienok atėjus žiemai vistiek dar trūko būtiniausių dalykų: kailiniukų, antklodžių ir pan.

Aprūpinimas žymiai pagerėjo 1919 m. lapkričio mėn. — kovų su bermontininkais prie Radviliškio metu. Tada į kariuomenės dalinius buvo atsiųsta pirktieji iš J.A.V. rūbai: milinės, kelnės, kariški švarkai, pusbačiai ir baltiniai. Jų buvo gauta pakankami kiekiai — kariai tapo naujai aprengti ir jų nuotaika gerokai pasitaisė. Tačiau ir čia sekė nesėkmė: amerikonų milinės buvo daugumoje trumpos, augštesnio ūgio vyrams net kelių nepridengė. Taigi kojoms buvo šalta ir žvarbus vėjas lengvai jas perpūsdavo. Kaikurie amerikoniški rūbai būdavo kraujuoti. Mat, jie buvo nuvilkti nuo sužeistų amerikonų ir mums atiduoti. Nežiūrint, kad vilkėjome naujus rūbus, mums visdėlto buvo šalta, nes neturėjome nei megztinių, nei kailinių, nei šiltų baltinių. Pirštines vyrai šiaip taip “susikombinuodavo”, kartais net negražiu būdu iš kurio ūkininko turguje tiesiai nuo rankų numaudavo. Tai yra atsitikę Šeduvos turguje. 1919-1920 m. žiema buvo ankstyva, šalta ir gili sniego. Jau lapkričio mėn. pradžioje buvo — 15 C (žemiau nulio) ir daug kur nenukąstas bulves užsnigo. Dar ir šiandien, po 40 metų, prisimenu, kaip Virdulių dvarelio (prie Radviliškio) rūmuose su gelžgaliu maišiau krosnyje degančią gražaus geltono medžio išpiaustytą fortepijono koją. Galvojau, kad visdėlto barbaras esu. Nors iš tos vietos ir mano giminė yra kilusi, man sąžinė nė trupučio negraužė, nes turėjau “pasiteisinimą”, kad ne aš su kirviu skaldžiau fortepijoną, o kiti draugai. Buvo pašėlusiai šalta — sausų malkų, tvorų niekur nebebuvo,

Savanorių pietus

vieną daržinę baigėm sukūrenti, ruošėmės pradėti ir antrą. Vėliau, jau po mūsų ten stovėję kareiviai bekūrendami net dvarelio rūmus sudegino.

Tiesa sakant, miškas buvo tik už pusės kilometro, bet reikėjo kirsti ir medžiai buvo žali.

Skaitytojas visdėlto neturėtų rūstauti ant ano meto savanorių, nes mes iš čia Radviliškį ir Šiaulius puolėm ir juos atsiėmėm iš bermontininkų. Karas juk lieka karu, nors jis vyksta ir savoje žemėje.

Kariuomenės aprūpinimas apranga ypač pagerėjo 1920 m., kai atsirado antklodės, dar vėliau — rankšluoščiai, paklodės ir net maišai— čiužiniai.

Apskritai, aprūpinimas apranga susitvarkė maždaug tik kovoms pasibaigus, 1921 metais.

KARIŲ MAITINIMAS

Pradžioje karių maitinimas buvo labai menkas. Pirmomis savaitėmis savanoriams-kareiviams mokėjo po kelias markes pinigais — maistpinigius, iš kurių kareiviai turėjo patys pirktis maisto krautuvėse ar pas ūkininkus. Vėliau maistą pradėjo virti bendruose katiluose, o dar vėliau lauko virtuvėse-

Kariuomenei maistą surinkti buvo suorganizuoti vadin. Suėmimo Komitetai, vėliau gavę Apskričių Intendantūrų vardą. Šios įstaigos rekvizuodavo iš ūkininkų, t.y. už nustatytą kainą prievarta pirkdavo, įvairius maisto produktus bei gyvulius mėsai. Dažnokai gi būdavo iš ūkininkų renkama — rekvizuojama, jau iškepta duona. Tokiais atvejais kartais gaudavom ir pyrago bei skanios pusbaltės duonos. Buvo tokių ūkininkų, kurie nepagailėdavo savo kareivėliams skanesnio kąsnio. Kaip pavyzdys, paminėtini Paežerių kaimo ūkininkai prie Šeduvos, kurie mus gražiai aprūpino, kai rengėmės pulti Radviliškį. Kartais ūkininkai duodavo vietoj rekvizuojamos mėsos skanių dešrų. Tatai vis būdavo patriotiniai reiškiniai, šykštuolių retai tepasitaikydavo. Gerai prisimenu žygį prieš bermontininkus, kurį pradėjome nuo Šeduvos per Rozalimą, Klovainius, Joniškėlį, Pasvalį, Joniškį į šiaurę, o vėliau į pietus per Gruzdžius, Kuršėnus, Tryškius, Papilę, Telšius, Plungę, Kulius iki Gargždų ir dar kartą į šiaurę — į Mažeikius. Jis buvo atliktas 1919 m. gruodžio mėn. pėsčiomis. Nakvodavome dažniausia pas ūkininkus grįčiose, ir daugelis ūkininkų savo kareivėlius gerai pavaišindavo. Nors šiaurės augštaičiai ir žemaičiai buvo ypač nukentėję nuo rekvizicijų, bet šykštūs jie nebuvo. Kautynių metu, suprantama, šitokios ištaigos neturėdavome. Lietuvos rytuose ūkininkai buvo taip suvarginti, kad ten teko gyventi vien iš bendro katilo (pav. apie Daugpilį ir Vievį, Lentvarį, Trakus, Semeliškes ir Aukštadvarį).

Kareivio maisto daviny pagrindinis dalykas buvo juoda ruginė duona, kurios gaudavome vieną kg- kasdien ir 200 gr. jautienos mėsos. Be to, kiek bulvių, žirnių ar miežinių kruopų ir apie 1-2 oz. taukų ar lašinių, dedamų į sriubą.

1919-tais ir 1920 metų pradžioje kareivio dienos maistas buvo toks:

Pusryčiai:Juoda (be pieno) degintų miežių kava be cukraus (su sacharinu), vėliau su trupučiu cukraus, ir juodos duonos gabalas.

Pietūs:Vieno patiekalo tiršta sriuba, kurioje buvo supiaustytos mėsos gabalėliai su bulvėmis, kruopomis ar žirniais. Be to, duonos gabalas. Kiek vėliau prie sriubos atskirai pradėjo

Savanoriai raiteliai

Raitųjų žvalgų būrys fronte

duoti ir miežių arba žirnių košės, tačiau tai buvo tik kareivinėse esantiems, o ne fronte.

Vakarienė:Skysta sriuba, be mėsos, be pieno, o tik su kruopomis ar žirniais, ar išplaktais miltais (normaliai ūkininkės panašią sriubą duodavo veršiukams). Ji vadinosi “suktinis” ir į ją būdavo įmiešiama truputis paspirgintų lašinių. Beto gaudavome duonos priedą.

Tuos patiekalus gaudavome kasdien ištisais mėnesiais, be jokio pakaitalo. Tik 1919 m. pabaigoje atsirado pietums kopūstų ar burokų sriubos.

1920 m. maistas jau truputį pasitaisė. Primintina, kad kareiviai ir karininkai valgė tą patį maistą. Indai — aliuminijaus katiliukas ir šaukštas, o kas turėjo, tai ir kišeninis peilis duonai atsiriekti.

Kadangi kariuomenės dalys buvo fronte, tai savanoriai maistą kartais “pasiįvairindavo”, pasisavinta žąsim ar kiaule. Nors tai ir buvo griežtai draudžiama, tačiau vadai dažnai “nepamatydavo”, o tokią “pagerintą” sriubą su mielu noru valgė ir jie, net šypsodamiesi.

GINKLAVIMS

Pačioje pradžioje ginklavimas buvo labai menkas — įvairūs vokiečių bei rusų šautuvai, pistoletai bei rankinės granatos, kurie dažnai buvo pačių savanorių įgyti mainais už lašinius. Tačiau 1919 metų pradžioje iš Vokietijos buvo pirkta didesni kiekiai anais laikais moderniais laikomų ginklų, ir kariuomenės daliniai buvo tinkamai apginkluoti.

Pulko karininkų grupė

Be to, nemaži kiekiai ginklų ir kito karinio turto buvo įgyti kaip karo grobis iš rusų, o vėliau ir iš lenkų ir bermontinikų.

Taigi jau 1919 metų gale pėstininkai, kurių buvo 9 pulkai, buvo ginkluoti vokiečių ir dalinai rusų šautuvais, lengvais ir sunkiais kulkosvaidžiais ir vokiškomis rankinėmis granatomis.

Artilerija, kurios buvo 12 baterijų (po 4 patrankas kiekvienoje), buvo ginkluota rusų 3 colių ir vokiečių 7 cm. lauko patrankomis ir vokiečių 105 mm. gaubicomis. 1920 m. turėjome ir vieną anglų lauko bateriją, bet šiais ginklais nesidžiaugėm. Sunkios artilerijos neturėjome, bet jos ir nereikėjo. Buvo vienas sunkus pabūklas, paimtas iš bermontininkų, bet neturėjo spynos ir sviedinių.

Mūsų kariuomenė jau tada turėjo ir vieną šarvuotą traukinį “Gediminą”, ginkluotą patrankomis ir sunkiais kulkosvaidžiais. Šarvuotus dalinius atstovavo bene šeši modernūs šarvuoti automobiliai ir net 12 vidutinio svorio tipo tankų, tačiau tankams kautynėse pasirodyti neteko.

Kavalerija, kurios anuo metu buvo 2 pulkai, veikė daugiausia tik eskadronais, buvo ginkluota karabinais, kulkosvaidžiais, kardais ir pikėmis — galėjo pilnai lygintis su kitų kraštų kavalerija.

Amunicija kariuomenė buvo aprūpinta pakankamai. Apskritai, 1920 metų Lietuvos kariuomenės ginklavimas maždaug atitiko anų laikų kitų kraštų standartą.

Iš dalies trūko technikinio turto: telefonų, kabelių ir kt.

AVIACIJA

Mūsų aviacija buvo silpna. Turėjome keliolika senų lėktuvų, pirktų iš vokiečių ar paimtų karo grobyje prie Radviliškio iš bermontininkų. 1919 metais lėktuvai teatlikinėjo žvalgybą ir keletą kartų įvykdė savos rūšies “Bombardavimus”, kuriuose lakūnai, skrisdami virš priešo dalinių, rankomis mėtydavo rankines granatas. Tačiau reikia turėti galvoje tą aplinkybę, kad tuomet aviacija buvo dar tik savo vystymosi pradžioje, taigi ir čia mes buvome nedaug atsilikę.

Bendrai paėmus negalima sakyti, kad mūsų kariuomenė, ypač 1920 metais, buvo prastai ginkluota: ginklavimo padėtis buvo patenkinama.

SANITARINIS APRŪPINIMAS—GYDYMAS

Šis reikalas buvo tikrai blogoje būklėje. Nors kiekviena kuopa ir turėjo po vieną sanitarijos puskarininkį, anais laikais felčeriu vadinamą, tačiau medicininės jo žinios buvo menkos, o medikamentų atsarga krepšyje nedaug buvo geresnė už šių dienų pirmosios pagelbos spintelės išteklius kuriame nors fabrike. Paskiri pulkai turėjo po 2-3 medicinos gydytojus ir šiokias tokias lauko ligonines, kurios iš pradžių buvo menkesnės, o nuo 1920 m. jau geriau gydymo priemonėmis aprūpintos. Jose būdavo suteikiama sužeistiesiems pirmoji pagalba ir lengvesnio pobūdžio gydymas. Sunkiau sužeistus ir sergančius operuodavo ir gydydavo apskričių ligoninėse ar gabendavo į Kauno centrinę Karo Ligoninę.

Blogiausia tačiau būdavo su sužeistųjų transportu.

TRANSPORTAS

Auto transporto iš viso nebuvo. Kariuomenės daliniai visur žygiuodavo pėsčiomis, kartais net iki 60 klm. (40 mylių) per dieną padarydami, kai normalus žygio kelias turėtų būti apie 25-30 klm., ypač kai ant kupros būdavo nešama visas savo turtas ir ginklai.

Kartais, kuprinėms pavežti, jei negrėsė tą akimirką priešo pavojus, būdavo rekvizuojami arkliais traukiami ūkininkų vežimai. Didesniuose atstumuose kariuomenės dalinius pervežiodavo geležinkeliu prekiniuose vagonuose, kuriuose kartais būdavo įrengta lentynos atsigulti.

Kariuomenės dalinių turtas, šovinių atsargos, maistas, ryšio priemonės ir pan. būdavo transportuojama arkliais. Kadangi arklių traukiamų vežimų turėta nepakankamai, tai tokiais atvejais naudotasi rekvizuotais ūkininkų vežimais, kur patys ūkininkai ir vėžėjaudavo.

VETERINARIJOS TARNYBA

Nepriklausomybės kovų metu turėta ir veterinarijos tarnyba arkliams gydyti. Lengviau sužeistus ar sergančius arklius gydydavo, o sunkiau — vietoje nušaudavo.

Kaune buvo veterinarijos ligoninė, kur ir gydydavo sunkesnius arklių sužeidimo ar susirgimo atsitikimus. Dažnai vietoj susirgusio arklio kariuomenės dalinys paimdavo pas artimiausią ūkininką sveiką, paliekant mainais sergantį. Taip būdavo daroma fronto linijų srityse.

Pateikdamas skaitytojams šį atsiminimų žiupsnelį, atsiprašau, kad dėl tam tikrų priežasčių esu kaiką praleidęs ar tiesiai primiršęs. Tačiau tikiu, kad mūsų jaunesnioji karta, anodidvyriškų Nepriklausomybės kovų laikotarpio neišgyvenusi, ras šį - tą įdomaus ir nežinomo.