]UBILE]INIAI MAIRONIO METAI

POVILAS DIRKIS

Poeto Maironio vardas, manau Lietuvos kariui yra žinomas daugiau negu kitos profesijos žmogui. Šiais metais Maironiui, vienam didžiausiųjų lietuvių tautos poetų, nuo jo gimimo dienos sukanka šimtas, o nuo jo išleistos Lietuvos istorijos septyniasdešimts metų.

Švenčiant ir minint Maironio gimimo šimtmetį, pirmiausiai turime prisimint, kad jis dar spaudos draudimo metu Basanavičiaus “Aušroje” skausmingai dainavo Lietuvos jaunimui ir dilgino jų širdis, ragindamas prabusti iš miego ir žėruoti prieš pavergėjus deginančia ugnimi! Maironį lietuvių tauta buvo pamilus vien dėl to, kad jis taikliai išreiškė brangiausius tautos jausmus savo poezijoje. Maironis sugebėjo būti atviras lietuvių tautos interesams ir rūpesčiams. Jis lietuviuose yra gyvas kaip spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas. Jo kūryba pralenkia visų kitų 19-jo šimtmečio pabaigos lietuvių poetų, o savo įtaka jis sukūrė net ištisą pomaironinę mokyklą. Buvo laikotarpis kai Maironio kūryba darėsi lyg ir svetimesnė, nes jį kai kurie sąmoningai stengėsi nuvertinti. Tačiau pastarųjų dvidešimt metų laikotarpyje Maironio kultas vėl atgijo tautoje, nes tauta atsidūrė panašioje padėtyje, kaip ir tuo metu, kai Maironis dar gyvas būdamas dainavo

Kaip ten bebūtų, karšta tėvynės meilė — tai Maironio poezijos pagrindas, jos dosniausias šaltinis. Jo poezija visada buvo gyva, be paliovos virpino kiekvienos profesijos asmenį ir ugdė tėvynės meilės gilius jausmus. Nežiūrint to, kad jis ir nedalyvavo kovose dėl Lietuvos su kardu rankoje, jis savo daina įžiebė mūsų kariui-savanoriui ryžtumą ir pasiaukojimą dėl tėvynės.

Skaityti daugiau: ]UBILE]INIAI MAIRONIO METAI

PASKUTINIAI ŽINGSNIAI

 

MOTINOS širdyje kiekviena kūdikio gyvenimo smulkmena įrašyta ne-džiūstančiu atminimo rašalu. Kiekvienas jos vaiko šypsnys — yra baladė, kiekvienas nusivylimas — tragedija, ir visas vaiko gyvenimas jai — šviesiausia poema ar heroinis epas. —

Balys Auginas

 M         ū i

KUR tu, Sūnauvienintelė palikusi šaka,
Bedžiūstančio senatvės medžio? Girdžiu 
Nutolstančius žingsnius stikliniam gruode— 
Jie skamba, tarsi dūžtantys Likimo laimės veidrodžiai
Ir aštrios skausmo šukės
Įsminga mano vienišon širdin

O, gulbine išskridęs mano!
Tavieji žodžiai atsisveikinant
Dar virpa ausyseJuos paslėpiau 
Širdies slapčiausioje kertelėj
Tai lobis, užrakintas raktais
Iš niekad nerūdijančios vilties!

— O, Mamatu sakeiBalti
Balandžiai snapuose ataneša 
Saulėtekio varsom ataustą žinią 
Nuo Gedimino Miesto ligi vienkiemių 
Šiaudinių. Ir spindintys danguj 
Vaivorykštės lašai srovena laisve 
Bundančion širdin
Ir Kraštas keliasinubudus mūsų Žemė
Aušrų rasotom akimis jau žvelgia

Skaityti daugiau: PASKUTINIAI ŽINGSNIAI

TANKAS

Šarvuotos kavalerijos būrys garbės sargyboje    (U.S. Army)

Algis J. Tallat-Kelpša, Captain USA Armor.

1962 metų vasario mėn. KARIO numeryje, Karinių Žinių skyriuje, tilpo komentaras su keletą įdomių pastabų, kurios ne tiek savo teigimais, kiek bendru tonu pranašauja tanko, kaip kovos ginklo, galą. Esą nebėra tokio šarvo, kurio kokiu nors ginklu nebūtų įmanoma pramušti, ir dabar tankas “turįs gelbėtis ne storindamas savo šarvus, bet spartindamas savo greitį ir ugnies jėgą”. Aišku tai yra grynai logiška tiesa, jau paaiškėjusi nuo tų laikų, kai pirmieji tankai, buvo pavartoti kovos lauke. Dabar, praslinkus keliasdešimt metų, visi žinome, ką tankas parodė Antrojo Pasaulinio karo metu, kaip jis tebėra vertinamas šiandien, ir kaip didžiosios kariuomenės rungtyniauja naujų ir tobulesnių tankų išvystyme.

Norėčiau pabrėžti, kad aš pats nesu ypatingas tanko gynėjas, ir net kartais esu kaltinamas kaip “norįs kavalerijai grąžinti arklius” (maloni svajonė) ir, mano nuomone, dabartiniai tankai verkiant prašosi plataus tobulinimo, tačiau reikia skaitytis su faktais, kurie atkakliai rodo, kad tanko dienos, toli gražu, nėra suskaitytos.

Skaityti daugiau: TANKAS

PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS

Ats. Mjr. PRANAS MAČIULIS

(Pabaiga)

Pranešiau pulko vadui apie dvaro užėmimą ir apie grobį. Pats gi su visomis savo jėgomis nuskubėjau į Radviliškio dvarą.

Lietuvos kariuomenė sumuša bermontininkus ties Radviliškiu 1919 m. lapkričio 21 d.

Mokomąją kuopą, su leitenantu Pauru priešakyje, pasiunčiau pulti Radviliškio miestelį priešakyje, pasiunčiau pulti Radviliškio miestelį pietų rytų kryptimi, ir užimti geležinkelio stotį. 3-čią kuopą — pulti miestelį tiesiog—rytų kryptimi. 1-ą kuopą, kaip mažiausią ir daugiausia nukentėjusią nuo vakarykščios nelaimės, pasiunčiau užimti miestelį šiaurės rytų kryptimi. 2-ją kuopą palikau Radviliškio dvare — rezerve.

Deja, mūsų buvo pavėluota. Bermontininkai patyrę, kad dvaras užimtas ir miestelis apsuptas, sugadinę savo sunkiuosius ginklus, susėdo į traukinį ir išdūmė Šiaulių kryptimi. Taigi 1919 metų lapkričio mėn. 21 d., pirmą valandą po pietų, Radviliškis pateko į lietuvių rankas. Tai buvo šeštadienis.

Apie trečią valandą po pietų į Radviliškio dvarą atvyko mjr. Laurinaitis su savo II batalionu. Iš jo pasakojimo patyriau, kad pasiuntinys jį pasivijo jau Aleksandrijos dvare prie Šiaulių su įsakymu grįžti ir pulti Radviliškio dvarą iš Šiaulių pusės. Jis nutarė nebegrįžti senuoju keliu, bet žygiuoti tiesiai vieškeliu Šiauliai-Radviliškis. Toliau mjr. Laurinaitis pasakojo, kad sustojus batalionui pailsėti, atvažiavo lengvas automobilis su keturiais ponais iš Šiaulių pusės. Klausė jį, kur žygiuoja ši kariuomenė. Jis tyčia atsakė, kad į Šiaulius. Tuomet jie jam sako, kad jis negalįs ten žygiuoti ir turįs grįžti atgal. Į tai majoras juokdamasis atsakė: “Aš turiu savo vadovybės įsakymą, aš jį ir vykdau, o ne jūsų”. Tuomet vienas jų įsikarščiavęs, net rėkdamas, šaukė: “Mes, Santarvės Komisija, jūs turite mūsų klausyti.” Mjr. Laurinaitis atsakė: “Jeigu jūs esate Santarvės Komisijos nariai, tai tarkitės su mano vadovybe, kuri yra Radviliškyje. Tegul ji mane atšaukia”. — Komisijos nariai, tarp savęs pasikalbėję prancūziškai, susėdo į mašiną ir nuvažiavo Radviliškio link.

Skaityti daugiau: PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS

Subkategorijos