LIETUVOS KAVALERIJOS EKIPA ĮSRUTYJE
JONAS BUDRYS
Tai buvo 1931 metais. Nemačiau aprašymo tų lenktynių spaudoje, o aprašyti jas verta, nes mūsų jojikai, gusarai ir ulonai, ten puikiai pasirodė sporte, o vachmistras nepaprastai sudomino vokiečių karius.
Birželio pradžioje, kaip konsulas Karaliaučiuje, gavau iš Užsienių Reikalų Ministerijos pavedimą būti 18-22 dienomis Įsrutyje, kur turėjo atvykti ir dalyvauti lenktynėse mūsų ekipa iš septynių karininkų, su mjr. Teodoru Engmanu, jos viršininku. Vėliau iš Gen. Štabo telefonu, buvau paprašytas padėti ekipai. Ką čia prašyti, pagalvojau, žiūrėjau (nors ir nemėgdamas) bokso rungtynių kai Vinča negailestingai sumušė savo priešą arenoje, tai šitos progos jau nepraleisiu.
Numatydamas išanksto visokias galimybes, vykdamas su savim pasiėmiau Himno partitūrą orkestrui.
Įsrutyje, viešbutyje, kur apsistojo mūsų karininkai, gavau ir aš kambarį su plokštele ant durų, jog šitame kambaryje, Didžiojo karo metu gyveno feldmaršalas Hindenburgas.
Majorą T. Engmaną pažinau anksčiau iš Klaipėdos. 1923 m. vasario mėn., pagal Aliantų nutarimą Klaipėdos kraštą atidavus Lietuvai, panorėjome pasidžiaugti paradu. Iš Kauno paprašiau orkestrą ir eskadroną gusarų. Eskadronas, tada mjr. Engmano vadovybėje, ir buvo atsiųstas mano žinion.
Įsrutyje mjr. T. Engmanas supažindino mane su karininkais. Nelengva dabar atsimintivisus. Prisimenu du brolius kpt. ir vyr. ltn. Andriūnus vyr. ltn. Kundrotą, Babicką ir Petrulionį. Užmirštus atsiprašau.
Lenktynių dieną nuvykau už miesto į aikštę kur buvo pastatyta estrada vadovybei. Prisistačiau vokiečių divizijos vadui ir keliems ten buvusiems karininkams. Div. vadas dar neseniai buvo paskirtas iš Karaliaučiaus. Paklausiau jį apie numatytą tvarką, kada bus grojami Himnai?.
— Himnai nenumatyti, nes jie išpildomi tik tarptautinėse lenktynėse, — atsakė jis.
—Bet gi čia dalyvauja jūsų pakviesti mūsų kariai, tai kaip? — švelniai paklausiau.
—Abejoju ar mūsų orkestras turi gaidas,— atsiliepė.
Čia aš ir padaviau jam partitūrą, specialiai paruoštą kariškam orkestrui. Paėmė, atidavė karininkui, o pats paėjo į šoną pasikalbėti su keliais senesniais kariais. Grįžęs jis paaiškino:
—Pradėsime be himnų; Lietuvos Himną orkestras išpildys, jei laimėsite pirmą prizą.
Aš nenorėjau sutikti su tokia tvarka, bet čia pat buvęs mūsų ekipos viršininkas patarė sutikti—mes laimėsime.
Vokiečiai nesitikėjo, kad lietuviai laimės, todėl ir sutiko išpildyti Himną, jei... Mūsiškiai gi tvirtai tikėjo laimėti. Kuris nors apsiriks, pagalvojau.
Po kiek laiko grįžo karininkas nunešęs gaidas ir ką tai tylomis raportavo divizijos vadui. Vadas kreipėsi į mane sakydamas:
—Jūsų arkliai neturi veislės atestatų, sulig nuostatų toki neprileidžiami lenktynėms— mūsų gi visi trakėnai, su atestatais. —Bet čia pat pridūrė: —nėra išeities, aš liepiau komisijai aplenkti tą klausimą.
Belaukiant lenktynių pradžios kalbėjausi su savo kaimynu majoru apie dalyvius ir kas iš jų yra pasižymėjęs sporte. Jis paminėjo man keletą bet, sako, vienas ypatingai pasižymėjęs laimėjimais, tai kapitonas von Pritvitz iš Hannoverio Kavalerijos mokyklos—turi ir nuosavą arklį—puikų trakėną.
Netrukus aikštėje pasirodė ir pats von Pritvitz. Sėdi ant arklio kaip įaugęs. Arklys vieni raumenys ir nervai. Abu drauge—tikra klasiška skulptūra. Pasirodė ir mūsų kariai. Kai kurie turėjo irgi trakėnus. Visi atrodė imponuojančiai, ramiai prajojo pro estradą. Nežiūrint to, prisipažinsiu, nebuvau ramus.
Buvo padalinti numeriai. Žiūrovų-tūkstančiai. Pagaliau per megafonus girdisi informacija: turi įvykti kliūčių ėmimas—viso šeši barjierai. Tam vokiečiai teikia svarbos ir todėl paskyrė laimėtojams 6 prizus. Mūsų raiteliai visi bei išimties praeina, vokiečių keli greitai iškrinta. Barjierai pakeliami penkis centimetrus augščiau. Vėl keli vokiečiai suklumpa, mūsiškiai ir vėl praeina. Barjierai pakeliami antrą ir net trečią kartą. Trečią kartą barjierus keliant užviešpatavo visiška tyla—žiūrovai akis išplėtę stebi. Iš vokiečių dalyvių liko tik von Pritvitz. Mūsiškis kpt. Andriūnas joja pirmuoju. Praėjo. Aš atsidusau. Visi estradoje lyg nustojo alsavę. Von Pritvitz, lengvai ir gražiai, vieną po kito, paima barjierus, lieka paskutinysis ir, štai, lyg ir pasikėlė ir jau praėjo, bet... užpakalinės arklio kanopos palietė barjierą ir numetė jį.
Visoje aikštėje pasigirdo—ach! Bet čia tenka pripažinti vokiečių korektiškumą. Nepraėjo nei sekundė, pasigirdo Lietuvos Himnas. Estradoje visi kariai saliutavo. Tuo metu pamačiau per pievą žygiuojantį, gražiai nuaugusį, tvarkingos išvaizdos, mūsų 1 gusarų p. mokomo eskadrono vachmistrą Glinskį, kaip vėliau sužinojau. Jis nebuvo įspėtas, tačiau, išgirdęs Himno garsus, staiga, pridėjęs ranką prie kepurės, viduryje pievos, sustingo vietoje. Senas divizijos vadas akimis parodė kareivį kitam vokiečių pulkininkui.
Po Himno, vadas pasveikino mane mūsųkarininkams laimėjus: —Jie mums visus prizus nunešė—,bet pridėjo,—ypatingas sveikinimas už tą pavyzdingą kareivį. Norėčiau, kad ir mūsų kareivis taip greitai susiorientuotų.
Lenktynėse kapitonas Andriūnas gavo pirmą prizą, kap. von Pritvitz—antrą, o 3, 4, 5 ir 6-tą — mūsų karininkai.
Vakare, mes savo tarpe, viešbutyje, atšventėm tą didelį laimėjimą. Malonu buvo prisiminti tą įvykį, ypač sutikus, dabar Amerikoje, buvusį tos mūsų ekipos viršininką, ats. plk. T. Engmaną.
Lietuvos ekipa išjoja į rungtynių lauką
Mūsų ulonai ir gusarai kavalerijos rungtynėse Įsrutyje 1931 m. birželio mėn. nugali vokiečių raitelius.
