1650 M. PUŠKINO PASIUNTINYBĖ PAS LIETUVOS IR LENKIJOS KARALIŲ
Kariai D. Lietuvos kunig. ir Lenkijos kar. Jono Kazimiero laikais
Vertė DR. KOSTAS R. JURGĖLA
Vertėjo žodis:Sakoma, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Ilga ir marga Lietuvos istorija turi daugelį mažai žinomų, betgi įdomių ir pamokančių epizodų, kurie padeda vertinti ir dabarties bei ateities problemas. Santykiai su Maskva yra pagrindinė problema su šešių šimtmečių praeitim: ji privedė prie Lietuvos unijos su Lenkija, tolimesnė jos eiga nuspręs pačios lietuvių tautos likimą. O kad praeitis turi artimo ryšio su dabartim — gražiai pavaizduoja čia patiekiamas rašinys apie Maskolijos misiją Varšuvon 1650 metais: maskolių argumentacija nesiskiria nuo chruščiovinės politlinijos, pvz., LTSR rašytojų suvažiavime 1959 m.
1650 metais Lietuva buvo “Tvano” išvakarėse — po kelių metų Chmelnickis pasidavė Maskvai, Lietuvą ir jos valstybinę pusininkę Lenkiją okupavo ir nusiaubė maskolių, švedų, kazokų ir totorių armijos, Vilnius pirmą sykį savo istorijoje buvo priešo užimtas ir laikomas per šešerius metus, dėl priešų atneštų epidemijų ir bado etnografinė Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų. Vos praslinkus penkioms dešimtims metų, “Didž. Šiaurės Karo” metais, Lietuva vėl buvo kelių priešų teriojama ir antru atveju neteko trečdalio žmonių. Dar šimtmečiui praslinkus, Napoleono eroje, etnografinė Lietuva trečiu atveju neteko trečdalio gyventojų. Tie milžiniški demografiniai nuostoliai pusantro šimto metų laikotarpy, tiek Didžiojoj kaip ir Mažojoj Lietuvoj, paaiškina kodėl mūsų amžiuje lietuviai yra maža tauta — vieton prilygus jei ne anglų, tai bent lenkų ar gudų skaičiui.
Lenkas istorikas Ludwik Kubala visą savo amžių skyrė kruopščiam keliolikos “Tvano” metų tyrinėjimui, panaudodamas tiek paskelbtus originalius šaltinius, tiek privačius rankraščių rinkinius. Jisai parašė ir išleido kelias serijas apsčiai dokumentuotų veikalų to laikotarpio įvykiams nušviesti. Jo yda — tai nesistengimas atskirti savitus Lietuvos ir Lenkijos reikalus ir tautines pažiūras: jis “Lenkijos” ir “lenkų” vardu vadina visus dviejų Bendruomenės valstybių reikalus. Šia proga noriu skaitytoją įspėti, kad šiame vertime “Bendruomene” vadinama poliublininė dvilypė valstybė, dokumentuose žinoma “communis Res Publica Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae”, “Rzeczpospolita Korony Polskiey i Wielkiego Xięstwa Litewskiego”, sutrumpintai “Rzeczpospolita Oboyga Narodow” vardu. Lietuvos Statutas naudojo terminą “Rieč Pospolitaja Koruny Polskoje i Vielikoho Kniazstva Litovskoho”. Manding, Bendruomenė geriausiai tinka apibūdinti tai valstybių konfederacijai, be centrinės federalinės valdžios. Angliškai vadintina “Commonwealth”.
Žemiau patiekiamas straipsnio vertimas aprašo vieną epizodą prieš pat “Tvaną”. Maskolijoje jau buvo pasibaigę sąmyšiai, Romanovų dinastija jau buvo tvirtai įsikūrusi ir svajojo apie kerštą Lietuvai ir Lenkijai. Jau velionis karalius Vladislovas Vaza buvo išsižadėjęs caro titulo, kurį jam buvo suteikę Maskvos bajorai. Bendruomenės sostan įžengus Jonui Kazimierui, jaunesniajam Vladislovo broliui, santykiai su Maskva atrodė ramūs ir dinastiniai karai su Švedija nustoję opumo, nors naujasis valdovas tebesivadino Švedijos karalium. Karingas veidmainys Karolis X Gustavas dar nebuvo įkopęs į Stockholmo sostą. Klastingas kazokų etmonas Bohdanas Chmelnickis, maištaudamas prieš karalių, dar blaškėsi nusilenkdamas tai karaliui, tai carui, tai sultonui — bet dar nebuvo padaręs fatališko pasidavimo (1654 m.), kuris Ukrainą įtraukė Maskvos vergijon, vieton padaręs ją trečiuoju Lietuvos ir Lenkijos Bendruomenės nariu. Turkų sultonas buvo galingiausias valdovas toje pasaulio dalyje ir valdė Krymo totorius, “Dievo rykštę” atveju nesantaikos su Krokuvos-Vilniaus sostu. Maskvoje liaudis ir eiliniai bajorai reikalavo taikos su Lietuva.
Skaityti daugiau: 1650 M. PUŠKINO PASIUNTINYBĖ PAS LIETUVOS IR LENKIJOS KARALIŲ
