Tremties Trimitas
LENGVASIS IR SUNKUSIS KELIAS
(MINTYS ŠAULIAMS VASARIO 16-SIOS PROGA)
Vladas Išganaitis
“Ką tu, išeidamas iš tėviškės pakluonių,
Išsinešei, kai žemę rykštė palietė skaudi—
Senolių kraują— vardą — laisvės žiburįširdy,—
Kaip amžiną paminklą visą šią kelionę,
Kaip didį turtą nešk širdy”
(Bernardas Brazdžionis)
Kai laisvoje Tėvynėje mūsų namai pasipuošdavo trispalvėmis ir mūsų gatvės prisipildydavo linksma, šventiškai nusiteikusia minia, visiems prieš akis Į ateitį tęsdavosi aiškus ir platus Nepriklausomos Lietuvos kelias. Lengva ir malonu buvo tuo keliu eiti. Tačiau Vasario 16-osios šventė mums tuomet primindavo, kad tasai kelias nevisuomet buvo lengvas. Aidint trimito garsams ir aukuro dūmams kylant į vakaro dangų, ties Nežinomojo Kareivio kapu susimąstę grįždavome mintimis į anuos laikus, kai Vasario 16-osios kelias buvo sunkusis kelias, reikalaująs liepsnojančio idealizmo, savęs išsižadėjimo, atkaklios kovos, kraujo ir gyvybės aukų. Ir iškilmingai pagerbdami tuos didvyrius ir karžygius, kurie, pasirinkdami sunkųjį kelią, savo nesuskaitomomis aukomis jį padarė lengvuoju keliu ateinančioms kartoms, savo širdyse prašydavome stiprybės iš Anapus, kad, lengvajam keliui likimo audrose iš naujo tapus sunkiuoju keliu, tiesiai ir drąsiai sugebėtumėm juo eiti.
Dabar yra atėjusi tokia likimo audros valanda. Vasario 16-osios kelias vėl sunkus. Juo einantiesiems tenka perkirsti nesuskaitomas kryžkeles, vis iš naujo atsižadant plačios, moderniškos ir patogios autostrados, vedančios į “trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą”...
Mes, šauliai, esame pasirinkę ne lengvąjį nutautėjimo ir patogumo, bet sunkųjį lietuvybės ir aukos kelią. Todėl Vasario 16-oji atneša mums ne klausimą, kuriuo keliu eiti, bet negailestingą sąžinės sąskaitą, kaip tiesiai ir kaip tvirtai žengiame jau pasirinktuoju.
Tikrojo šauliškumo dvasia yra KOVINGUMO dvasia, ir todėl pats pirmasis ir gyvybinis mūsų sąžinės sąskaitos klausimas yra šis: ar nepraradome atkaklaus ryžto, ar dar tebesame kovotojai, Tėvynės dvasios saugotojai ir Tautos kariai?
Ir antrasis, nemažiau svarbus klausimas, išplaukia iš pirmojo: ar kovojame tinkamais ginklais?
Ginklų yra daug, bet ne visi vienodai stiprūs. Ir jeigu norime rasti patį stipriausiąjį, prisiminkime, ką jau prieš 360 metų, 1599 m. Vilniuje savo Postilės prakalboje rašė Mikalojus Daukša: “Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko jų bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybių sargas. Atimk ją tautai ir su ja atimsi iš tautos santaiką, vienybę ir gerovę. Atmesk ją — užtemdysi saulę danguje, pasaulio tvarką suardysi, atimsi gyvybę ir garbę.”
Todėl, galvodami apie mūsų kovos ginklus, patikrinkime save, ar mūsų šeimoje viešpatauja visuomet šventas lietuviškas žodis, ar mūsų mažieji išgirsta ir mokosi pirmuosius žodžius gimtąja kalba ar dedame visas pastangas jiems perduoti iš Tėvynės išsivežtąjį dvasinį turtą?
To sėkmingai nepadarysime vien savo šeimos priemonėmis, bet tik pasišaukę į pagalbą patį didžiausią talkininką kalbamam lietuviškam žodžiui, būtent, lietuvišką spausdintą žodį.
Tad vėl paklauskime save, ar mes tą lietuvišką spausdintą žodį palaikome? Ar mūsų namų spintų lentynas puošia lietuviškos knygos? Ar mus lanko lietuviški laikraščiai? Ar mūsųjaunimą supažindiname ir jam užsakome lietuviškus jaunimo žurnalus? Ar aktyviai talkininkaujame lietuviškos spaudos platinime ne vien savo šeimos, bet plačios visuomenės tarpe?
Susikaupus Vasario 16-osios šventėje, širdyje atsiras dar daug daugiau klausimų. Kiekvienas atsakysime į juos, kaip mokėsime. Bet visi klausimai bus apie tą sunkųjį kelią, kuriuo eiti esame pasižadėję, ir visi atsakymai kiekvienam tikram šauliui bus tie patys: Ženk pirmyn, nesvyruok, atiduok, ką privalai!
Atiduok ką privalai—Redde quod debes— buvo iškalta ant Nežinomojo Kareivio kapo Karo Muzėjaus sodelyje Kaune. Ši aukos dvasia iškovojo mums laisvą Lietuvą, ta pati dvasia turi šviesti mums ir dabar, einantiems sunkiuoju Vasario 16-osios keliu, kovojant už lietuvišką žodį, lietuvišką sielą, lietuvišką kūrybą ir pro tautos tragediją šviečiančią Tėvynės meilę, kuri skausmo ir vargo dienas paverčia garbės ir pasididžiavimo dienomis.
1605 m. prieš Salaspilio kautynes vienas karo vadas tarė Švedijos Karaliui, su keturis kartus didesne kariuomene besiruošančiam pulti Jono Karolio Katkevičiaus vadovaujamus Lietuvos karius: “Karaliau’! Pirma pamatysite Dauguvą atgal tekančią, negu lietuvius iš mūšio lauko pasitraukiančius.”
Tei žodžiai išsipildė: lietuviai sumušė keturis kartus didesnį priešą.
Mielas šauliškas jaunime, mes, senosios kartos šauliai, tvirtai tikime, kad mūsų į jus sudėtos viltys nepražus, kad jūs pasisėmę stiprybės iš garbingos Tautos praeities, nepalūškite sunkiajame Vasario 16-osios kelyje, bet juo žygiuosite iki galo, iki Tėvynės laisvės valandos.
Vasario 16-osios susimąstymas teatneša tau, jaunasis šauly, Tavo Tėvynės balsą: Sūnau! Atiduok, ką privalai! Ženk pirmyn sunkiuoju keliu! Kovok, kentėk, bet nepasitrauk iš mūšio lauko! Ateis valanda, ir tavo laimėjimas bus garbingas ir didelis.—
“Jei galėtume sunaikinti tautinio išdidumo ir patriotizmo jausmą bent vienoje jaunuomenės kartoje, galėtume laimėti tą kraštą be mūšio”. (Iš sovietų agentų vadovėlio).
Gen. konsulas J. Budrys, minint jo 70 metų amžiaus sukaktį, apdovanojamas A. L. Legiono garbės ženklu. 15 k.: A. L. Legiono vadas kpt. P. Jurgėla, p. Kumpikas; deš.: ponia R. Budrienė. j. Tysliavos jr. nuotr.
BROOKLYNE IŠKILMINGAI ATŠVĘSTA JONO BUDRIO 70 METŲ AMŽIAUS SUKAKTIS
Jei klaustume koks žymiausias žygis buvo atliktas Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais, be ilgų svarstymų rastume atsakymą, jog tai buvo Klaipėdos įjungimas į Lietuvos valstybę.
Šitas žygis ne tik atvėrė Lietuvai langą i pasaulį, jis ir mūsų senelį Nemuną, valstybine prasme, padarė tikrąja lietuviška upe. Nes kas valdo upės žiotis, tas kontroliuoja ir jos tėkmę.
Turėjo praeiti septyni šimtmečiai žiaurių kovų, tačiau nei Lietuvos karaliai, nei jos Didieji kunigaikščiai nepasiekė to laimėjimo kokį atliko jauna, vos atgimusi, Lietuvos Respublika, pasiųsdama vadovauti žygiui Joną Budrį.
Pergalingai įvykdęs Klaipėdos žygį, Jonas Budrys stojo greta didžiųjų Lietuvos valstybės vyrų ir jos karo vadų. Jis įrašė savo vardą mūsų istorijon aukso ir plieno raidėmis.
Sausio 16d. šito žymaus mūsų valstybės vyro, 70 metų amžiaus sukaktį pagerbti, susirinko gausus visuomenės atstovų būrys. KARIO vardu redaktorius Jam įteikė simbolišką dovaną— Jo portretą, Klaipėdos sukilėlių vado uniformoje.
Šia proga galėtume palinkėti Lietuvai ateityje išsiauginti daugiau tokių Budrių. O jų reikės kol visos Lietuvos žemės bus apjungtos vienon laisvon ir stiprion valstybėn.
LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS “RAMOVĖ”CENTRO VALDYBA
6643 So. Maplewood Avė., Chicago 29, Illinois.
1960 m.sausio 12 d.
Lietuvos Generaliniam Konsului New Yorke
PONUI JONUI BUDRIUI
41 West 82nd Street, New York 24, N.Y.
Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” Centro Valdyba savo ir visų ramovėnų vardu nuoširdžiai sveikina Tamstą, Pone Generalini Konsule, Tamstos 70 metų amžiaus sukakties proga.
Tamstos įnašas mūsų Tėvynei, kovojant dėl Jos laisvės, atstovaujant ir ginant Jos reikalus, yra pasigėrėtinas. Klaipėdos Krašto Sukilimo veiksmuose Tamsta vykdei vieną iš svarbiausių ir atsakingiausių uždavinių. Tamstos ryžtas, energija, pasiaukojimas ir atlikti darbai, budint Lietuvos reikalų sargyboje, yra ir paliks skatinančiu pavyzdžiu visiems kitiems mūsų tėvynės interesų gynėjams ir atstovams.
Nuoširdžiai linkime Tamstai ir toliau sėkmingai tęsti Lietuvos reikalų gynimą ir atstovavimą, stiprios sveikatos ir dar daug, daug šviesių ir laimingų metų.
Reiškiame gilią pagarbą.
St. Dirmantas A. Rėklaitis
Pirmininkas Sekretorius
L.V.S. RAMOVĖ Clevelando Skyriaus dalis narių, 1959 m. gruodžio men. 6 d. I eilėj sėdi iš k.: Budrys Kazys, Mackevičius Alek. — kūrėjas sav. ir vyčio kr. kavalierius, Eidimtas Feliksas — 1959 m. s.v. pirmin., Tallat-Kelpša Kazys, Jonaitis Antanas, Lecknickas Lionginas ir Židonis Pranas. II eilėj iš k.: Morkūnas K., Jablonskis, Virbalis, Mikoliūnas, Smelstorius, Gudėnas, Pilius, ir Karnėnas. III eilėj stovi iš k.: Janužis, Žebertavičius, Senikas, Staš-kūnas, Milašius, Lukoševičius, Balbatas, Stankevičius, Pabrinkis ir Spirikaitis.
Prie paminklinės Lentos, garbės sargyboje Eidimtas F. ir Balbatas
Nežinomo Kareivio paminklo akmeno pašventinimai lapkr 22d., 1959 m, Čikagoje, Organizacijų vėliavų viduryje— šaulių vėliava, laikoma S. Bagdono. Jo kt, palydovai Jejinskas ir Atkočaitytė, deš.— Zabukaitė ir J. Laurinaitis
Lietuvoo Kariuomenės šventės minėjimas lapkr. 22 d. Čikagoje. Sėdi, iš k.: V. Rėkus, K. Dudėnas, P. Linkus. Stovi, iš k.: J. Laurinaitis, P. Dirkis, konsl. Daužvardis, prel. Krupavičius, gen. Dirmantas, J. Gaižutis ir S. Bagdonas
Kariuomenės šventės metu Čikagoje pagerbti asmenys— Lietuvos kariai, priekyje iš k.: savanoris, Amerikos lietuvis Vincas Rėkus, partizanas Kazys Dudėnas ir buvęs Sibiro Lietuvių B-no vadas mjr. Petras Linkus
A.A. PSK. ADOLFAS EIGELIS
1959 m. gruodžio 16d. nuo plaučių vėžio mirė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Adolfas Eigelis, laisvės kovų invalidas ir Vyčio kryžiaus kavalierius, sulaukęs 60 metų amžiaus.
Psk. Adolfas Eigelis stojo į Lietuvos kariuomenę 1919 m. pabaigoje ir tarnavo 5 p. D.L.K. Kęstučio pulke. Minėto pulko sudėtyje dalyvavo 1920 m. kovose su lenkais Suvalkijoje ir Vievio bare. 1920-1921 m. žiemą praleido baruose prieš lenkus Utenos aps. Kautynėse su lenkais buvo nepavojingai artilerijos sviedinio pritrenktas.
Klaipėdos kraštą vaduojant, velionis taip pat dalyvavo kovose. 1923m. sausio 15 d. paskutinėse kautynėse dėl Klaipėdos miesto išvadavimo, psk. Eigelis buvo sunkiai sužeistas, neteko vienos kojos ir liko karo invalidas.
Psk. A. Eigelis kurį laiką tarnavo prie Karo Muzėjaus Kaune ir dalyvaudavo vėliavų pakėlimo ir nuleidimo iškilmėse. Taip pat kurį lai ką yra gyvenęs ir ūkyje Utenos aps.
Velionis buvo draugiško ir linksmo būdo žmogus. Jo veidas visad linksmas, malonus, neparodydavo invalido nedalios fizinių skausmų bei sunkumų.
1944 m. raudoniesiems rusams antrą kartą užimant Lietuvą, psk. A. Eigelis su šeima pasitraukė į Vokietiją ir 1950 m. atvyko į Amerikos Jungtines Valstybes. Apsigyveno Philadelphia, Pa. Ten ir mirė.
Velionis uoliai lankydavosi įvairius lietuviškus parengimus ir minėjimus, dalyvaudavo organizaciniame gyvenime, ypač aktingiausiai pasireikšdamas Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Sąjungoje. 1954-1958 m. buvo minėtos organizacijos pirmininkas. Tačiau pašlijusi sveikata vertė pasitraukti iš mėgiamo organizacinio darbo. Praeitos vasaros pabaigoje pasijuto negerai ir lapkričio mėn. pradžioje buvo padaryta plaučių operacija. Bet jau nieko nepadėjo. Gyvybė kasdien geso, ir nesulaukęs taip arti esančių švenčių, apleido gyvųjų eiles. Paliko žmoną Viktoriją ir dukrelę Eleną.
Amerikos žemė priglaudė dar vieną Lietuvos laisvės kovų dalyvį. O jų eilės kasmet taip smarkiai retėja.
Kęstutėnas
KAUNE MIRĖ PLK. SILVESTRAS LEONAS
Pernai lapkričio 17d. Kaune mirė Lietuvos kariuomenės plk. S. Leonas. Jo palaikai lapkričio 20d. buvo palaidoti tėviškės parapijos kapinėse Plutiškėse.
Plk. Leonas buvo gimęs 1894 m. sausio 15 d. Leskavos dv. Veiverių vl. Marijampolės apskr. Mokėsi Suvalkų ir Vilniaus gimnazijose, vėliau Maskvos, Charkovo ir Kauno universitetuose. Vytauto Didžiojo Universitete įsigijo teisininko diplomą.
1916 m. buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę, paskirtas į karo mokyklą, iš kurios karininko laipsniu buvo pasiųstas į frontą, kur išbuvo iki 1917 m. pabaigos dalyvaudamas mūšiuose ir tautinių dalinių steigimo komitetuose.
Kūrėjų-savanorių vėliava, dešinėje, prie Paminklinės Lentos žuvusiems už Lietuvą, Toronte, šv. Jono Kr. bažnyčioje, Kariuomenės šventę minint 1959 m. lapkričio 22 d. Nuotr. J. Dvilaičio
Grįžęs Lietuvon velionis stojo į atsikuriančią Lietuvos kariuomenę. Tarnavo I p.p .kuopos vadu, vėliau 8 p.p. bataliono vadu. Su tais pulkais jis dalyvavo laisvės kovose ties šauliais, Radviliškiu, Ukmerge, ir Širvintais, ir buvo apdovanotas Vyties kryžiumi.
Vėliau jis buvo perkeltas į Kariuomenės teismą, o 1925 m. įgijęs teisininko diplomą, išėjo iš kariuomenės ir perėjo į Teisingumo ministeriją, tarnavo Biržuose ir Telšiuose taikos teisėju ir Kaune Apeliacinių Rūmų teisėju.
1926 m. jis buvo grąžintas į Kariuomenės teismą, paskirtas teismo pirmininku ir pakeltas į pulkininko laipsnį. 1934 m. jam tebepirmininkaujant vyko Klaipėdos krašto nacionalistų, ruošiusių perversmą, byla. Ją nagrinėjant jis parodė didelį taktą ir sumanumą.
1938 m. plk. Leonas buvo pakviestas vidaus reikalų ministeriu. Vėliau pasitraukęs, kurį laiką advokatavo Kaune ir buvo paskirtas Vyr. Tribunolo teisėju.
Bolševikams okupavus Lietuvą jis buvo suimtas, tardomas dieną ir naktį ir pagaliau išvežtas į Maskvą teisti. Būdamas pats teisininkas jis pareikalavo, kad būtų gražintas teismui į Lietuvą. Iš Maskvos jis buvo pervežtas į Kauną. Ten teismo belaukiant, užklupo karas ir taip jam pavyko išvysti laisvę.
Vokiečių okupacijos metu jis vertėsi advokatūra Kaune ir ėjo juriskonsulto pareigas Malūnų treste.
Bolševikams antrą kartą okupuojant, jis nesuskubo pasitraukti į vakarus, buvo suimtas, ir išlaikytas kalėjime iki 1956 m. Stalinui mirus buvo paleistas iš kalėjimo ir grąžintas į Lietuvą.
Grįžęs be sveikatos, šnipais apstatytas, negalėjo gauti darbo. Pagaliau gavo pečkurio tarnybą, kurioje ir užbaigė savo gyvenimo paskutines dienas.
Plk. Leonas laisvame pasaulyje paliko liūdinčią seserį Magdaleną, jos vyrą Joną ir krikšto dukrą Laimutę Tapulionius, kurie jį, Lietuvon gražintą iš Maskvos kalėjimo, visokeriopai rėmė.
Velionio asmenyje netekome didelio lietuvio, patrioto, tauraus karininko ir sumanaus teisininko.
Povilas Dirkis
TEISININKAI PAMINĖJO MYKOLO SLEŽEVIČIAUS MIRTĮ
Lietuvių Teisininkų Draugijos Clevelando skyriaus valdyba š.m. lapkričio mėn. 28 d. 5 val. vak. p. Liūdžiaus bute sukvietė teisininkų susirinkimą paminėti adv. Mykolo Šleževičiaus 20 metų mirties sukaktį.
Susirinkimą atidarė skyriaus pirm. Krigeris. Jis pakvietė visus atsistoti ir minutės susikaupimu pagerbti šviesios atminties mirusį. Pagerbus, pirmininkavimą perdavė šeimininkui J. Liūdžiui.
Advokatas J. Liūdžius savo kalboje apibūdino Mykolą Šleževičių kai juristą didį advokatą ir jo veiklą teisininkų tarpe.
Agronomas Jonas Daugėla buvo pakviestas apibūdinti Mykolą Šleževičių kaip politiką ir visuomenininką.
Prelegentas nusakė, kas buvo Mykolas Sleževičius Lietuvos valstiečiams, kas jis buvo ir visai Lietuvių tautai. Pabrėžė, kad Sleževičius lietuvių tautos gyvenime pasireiškė visoje savo didingo asmens pilnumo, je. Jei normaliose valstybinio gyvenimo sąlygose į politinį darbą daugelis veržiasi, aukodami tam veržlumui labai daug laiko, energijos ir net turto, tai M. Sleževičius, į Lietuvos valstybinį darbą, buvo net prieš savo norą, susidariusių gyvenimo aplinkybių, stumte įstumtas. Todėl jo asmuo mums darosi nepaprastai patrauklus ir imponuojantis savo pilietinėje didybėje ir nepaliaujamos ko. vos ryžtingumu.
1917 m. Petrapilio Lietuvių Seime M. Sleževičius nepritarė tuometiniam kairiųjų srovių nusistatymui Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo klausimais. Sleževičius nuo pat jaunystės degė tautos vienybės ir bendro darbo entuziazmu. Petrapilio lietuvių seimas paliko jam slegiantį įspūdį, kad dar net nepradėjus gyventi valstybinio gyvenimo, pairo tautinė vienybė ir lietuviai su lietuviais nebesugebėjo surasti bendrą kalbą.
1918 m. gruodžio 19 d. M. Sleževičiui grįžus iš Rusijos į Vilnių, Lietuvos Nepriklausomybės aktas jau buvo paskelbtas ir Lietuvos Taryba jau buvo sudariusi pirmąją Lietuvos Respublikos vyriausybę. Bet bolševikams sparčiu žingsniu artėjant prie Lietuvos sienų, vyriausybė būklę skaitė beviltiška ir rengėsi apleisti kraštą ieškodama paramos užsieniuose. M. Sleževičius sužinojęs vyriausybės nutarimą, gruodžio 20 d. nuskubėjo pas Prezidentą Smetoną ir bandė jam įrodinėti, kad padėtis dar nėra beviltiška, kad dar nevisos galimybės išnaudotos Lietuvos reikalui gelbėti.
Lietuvos vyriausybei pasitraukus į užsienius, Lietuvos Tarybos prašomas, M. Sleževičius ėmėsi uždavinio sudaryti antrąją Lietuvos Respub. likos vyriausybę plačiais koalicijos pagrindais įtraukdamas visų politinių partijų atstovus ir net tautinių mažumų reprezentantus. Sudarytoji vyriausybė iš Vilniaus greit turėjo trauktis, nes bolševikai jau priartėjo prie mūsų sostinės sienų. 1919 m. sausio 2 d. vyriausybė paliko Vilnių ir išsikėlė į Kauną.
Nedaug saugiau M. Sleževičiaus sudarytoji vyriausybė jautėsi atsikėlusi į Kauną. Vokiečiai iš miesto traukėsi. Pradėjo siausti bolševikpalaikių gaujos, gyventojai buvo prislėgti beviltiškos nežinios ir pesimizmo.
Ir tada Sleževičius nutarė mesti paskutinę kortą Lietuvos likimi-niam lošime. Jis kreipėsi į pačią lie-vių tautą, šaukdamas ją prie ginklo.
Sausio 4 d. Sleževičiaus sudaryta vyriausybė paskelbė istorinį kreipimasį į lietuvių tautą:
“Vyrai! šiandien visi išvydome Laisvės rytojų švintant, Lietuvos Nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę, tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kai broliai pasidavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas stokim už tėvynę!’’
Vyrai išgirdo vado šauksmą, vyrai pajuto savo šventą pareigą tėvų žemei ir stojo visi ginti amžinąsias savo teises. Stojo kovoti už savo mylimą žemę. Stojo atviron kovon, kovojo ir laimėjo.
Tenka pripažinti kad šis Sleževičiaus ryžtingumas, tikslus ir apgalvotas žygis, buvo lemiantis mūsų tautos ateičiai.
Advokatas Mykolas Sleževičius prieš 20 metų paliko šį pasaulį bet jis savo vardą į Lietuvos politinio gyvenimo istoriją įrašė aukso raidėmis ir neišdildomai.
Teisin. P. Stravinskas ir plk. K. Žukas priminė advokatą Mykolą Sleževičių iš Teismo praktikos. Tai buvo šviesi asmenybė, visiems vienodai prieinama.
L. Leknickas.
* * *
Komunistų mitinge įvykusiame Madison Square Garden patalpose,J.A.V. komunistų partijos generalinis sekretorius Earl Brown (tarp kitko vedęs Raissa Irene Berkman) pareiškė: “Antikomunizmas yra kartu ir antisemitizmas!” Amerikos žydai del to neprotestavo.
— Ričardas Kučinskas, Los Angeles, Calif., Anastazijos Kučinskienės sūnus, baigęs karinę tarnybą, įstojo į Amerikos laivyno karininkų mokyklą.
— Memmingene jau kelinti metai veikia L. Karių Veteranų “Ramovės” skyrius, kuriam vadovauja atsargos kpt. Juozas Kairioms. Šis skyrius kasmet pamini Lietuvos Kariuomenės šventę. Taip pat čia nuolat vaikai mokomi Vargo mokykloje, kuriai vadovauja muz. M. Budriūnas. Jis daug energijos ir laiko paaukoja “Darnos” chorui, kuris yra vienintelis Vokietijoje.
— Kūr. savanoriai sušelpė invalidus. Kalėdų švenčių proga Vokietijoje pasilikusiems laisvės kovų invalidams sušelpti, per ten veikiantį Kūr. Savanorių S-gos skyrių, Toronto Kūr. Sav. S-gos skyrius pasiuntė $100.
Taip pat $25 paskirta veikliam skyriaus nariui V. Puodžiūnui, kuris po širdies priepuolio sveikstantis, grįžo iš Collingwoodo ligoninės į Torontą.
—Uhlerborno darbo kuopos auka.
lietuvių darbo kuopos čia venokiu čia kitokiu būdu, Vasario 16 gimnazijai suteikia paramą. Šiuo laiku, kai gimnazijos išlaidos yra padidėjusios susidarant kuro, bulvių ir daržovių atsargas žiemai, su 500 markių auka į pagalbą atėjo Uhlerborno kuopa, vadovaujama kpt. Matulaičio.
—Gustavas Vaitkūnaitis mirė Memmingene prieš keletą savaičių vėžio liga. Jis buvo pareigingas bendruomenės narys, uolus Darnos choro dainininkas. Lietuvoje jis buvo karinio orkestro muzikantas. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose ir visuomet buvo pozityviai patriotiškai nusistatęs lietuvis.
— Edvardas Sabutis tarnauja kariuomenėje Bs. Aires mieste sveikatos skyriuje. Baigęs tarnybą, tęs medicinos mokslą La Platos universitete.
— Hamburgas. Hamburgo lietuviai lapkričio 22 d. surengė Lietuvos Kariuomenės šventės minėjimą, kur paskaitą apie kariuomenę laikė ats.
majoras J. Černius. Jaunimas pasirodė su deklamacijomis ir dainomis. Pažymėtina, kad čia pradėjo mokslą vargo mokykla, kuri veikia kiekvieną penktadienį “Haus der Begegnug” patalpose.
— Edv. Raudonaitis, Brooklyno vienybiečių, Bernardo ir Bronės Raudonaičių sūnus, Amerikos laivyno, USS Plymouth Rock, vyresnysis elektros mechanikas šiuo metu plaukioja Karibų vandenyse. Jūrininko tėvai gimę Brooklyne, bet užaugę Lietuvoje.
— Narcizas Kreivėnas, tarnaujantis JAV kariuomenėje—jūrininkų dalinyje, yra sugrįžęs mėnesio atostogų pas savo tėvus į Cicero
—Pirm. leitenantas John W. Pachankis, Jr., šiomis dienomis buvo paaugštintas į J.A.V. karo aviacijos kapitono laipsnį. Jo tarnybos vieta yra Tucson, Arizona, kur jis gyvena su žmona ir keturiais vaikais.
— Kpt. Albertas Rakas gyv. 3648 W. 64th Place, Chicago, Jav armijos vadovybės buvo parinktas kandidatu į Armijos Komandos ir Generalinio štabo kolegiją F. Levenworth, Kansas.
Tik ypatingai pasižymį karininkai yra parenkami Generalinio Štabo kolegijai. Kai pabaigs šios kolegijos kursą, kap. Rakas yra numatytas komandiruotei į užjūrį.
— Jurgis Mitkus serga. Ilgametis karių Ramovės Detroite pirmininkas ir žinomas visuomenės veikėjas Jurgis Mitkus staiga susirgo širdies liga. Ligonis patalpintas ligoninėje.
—Inž. A. Gustaitis, atliekąs karinę prievolę Alabamos raketų mokykloje, per šventes lankėsi pas tėvus Bostone.
—Jonas Motiejūnas-Valevičius mirė Vilniuje ir ten palaidotas. J. Motiejūnas-Valevičius buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, atsargos majoras. Vyčio Kryžiaus. Vytauto Didžiojo ir DLK. Gedimino ordinų įvairių laipsnių kavalierius.
Dvidešimtį metų dirbo Vid. R. Ministerijoje Policijos inspektoriumi, referento dep. direktoriaus pareigose.
Laiške artimieji rašo; palaidotas Vilniuje, dalyvaujant daugeliui artimųjų. Kapas papuoštas gėlėmis ir vainikais.
NUSIŽUDĖ ?
Povl Bang-Jensen buvo didvyris nes savo gyvenimo likiminėje kryžkelėje jis pasirinko kartų garbės kelią, bet ne lengvą asmeninės naudos kelią.
Nežiūrint J.T.O. biurokratų pykčio jis neišdavė 81 vengro, laisvės kovotojo, pavardžių niekam, net savo viršininkui Dag Hammerskjoldui ar amerikiečių atstovui Ernestui Grossui, net nežiūrint jų spaudimo, pašalinimo iš darbo ir kitų niekšybių.
Jis mirė. Policija sako, kad nusižudė. Nusižudymo apystovos net perdaug tobulos, kad policija tuo abejotų. Gal būt!?
Paskutinį kartą jį matė lapkr. 23d. 8:30 val, pirmadienio rytą, vykstantį iš savo buto Queens į darbovietę Manhattane, Care įstaigą. Jo kūnas buvo rastas lapkr. 23d, ketvirtadienį iš ryto, gulintis skersai tako Queens parke. Tačiau skrodimas parodė, kad jis buvo negyvas nedaugiau kaip 21 val. Kur gi jis buvo iki mirties momento ?
Tas parko takas yra dažnai naudojamas žmonių. Kaip atsitiko, kad ištisas 24 val. niekas nepastebėjo gulinčio kūno? Gal jis ten vėliau atsirado ?
Kodėl policija nepaskelbė skrodimo rezultatų ? Kas buvo parašyta jo paliktame prieš “nusižudymą” raštelyje, kurio net jo žmona nėra mačiusi, nors jis buvo adresuotas jai? Kas jį ištikt ųjų parašė ?
Lapkričio 20d„ penktadienį Bang-Jensenas aktyviai dalyvavo tėvų posėdyje savo vaikų mokykloje. Jo šeimos pastorius pareiškė kad Bang-Jensenas, tvirtų religinių įsitikinimų žmogus ir dėl to nusižudyti negalėjo. Psichiatras, kuris jį pažinojo, parodė, jog jis neturėjo jokio palikimo savižudystei. Jo žmona ir dabar yra įsitikinusi, kad jis negalėjo nusižudyti.
Pastorius pareiškė, kad pagal Bang-Jenseno religinius įsitikinimus kūno sudeginimas yra negalimas. Tačiau jo kūnas buvo labai skubotai sudegintas. Kodėl toks skubėjimas, kad sunaikintų vienintelį stiprų įrodymą, kad jis nenusižudė, o gal buvo nužudytas ?
Per daug yra klausimų, kurie šio didvyrio mirties aplinkybėse yra neatsakyti. Kūno skubus sudeginimas jų irgi neatsakė. Jie vaidinsis mums kol, kada nors, vistiek, atsakymas bus rastas.
N.R.
NAUJOS KNYGOS
Antanas Rukuiža. Prof. Dr. HC. POVILAS MATULIONIS Gyvenimas ir darbas. Lietuvių Profesorių Draugijos Amerikoje leidinys Nr. 1. 1960. Chicago, III. U.S.A. Viršelį piešė V. Vijeikis. Spausdinta Chicagoje, 84 pusi. Kaina nepažymėta.
Prof. Povilas Matulionis buvo didelė ir žymi asmenybė atsikuriančios Lietuvos valstybės gyvenime. Lietuvos miškininkystės srityje jis nuveikė milžiniškus darbus, pradėjęs dirbti 1918 m. pabaigoje. 1918 -1921m. buvo pirmasis Lietuvos Miškų Departamento direktorius. 1919-1924 m. žemės Ūkio viceministeris, 1924-28 pirmasis žemės Ūkio Akademijos rektorius. Nors jis mirė 1932.III.15., bet jo darbai ir nuopelnai Lietuvai tebėra iki šiol neužmiršti. Jį mini ir okupuotoje Lietuvoje, ir svetur išblaškyti lietuviai.
1960 m. sukanka 100 metų nuo jo gimimo. Šios sukakties proga šiam Didžiajam Lietuvos Miškininkui pagerbti Lietuvių Profesorių Draugija Amerikoje išleido knygą.. Nemažo formato, 84 pusi. ir iliustruotą. Knygoje aprašomas prof. Povilo Matulionio gyvenimas ir darbai. Iš knygos puslapių matai, kad P. Matulionis buvo didelis Lietuvos patriotas. Užimdamas augštas vietas, gyveno kukliai ir turtų nesusikrovė. Kilęs iš neturtingųjų, mokslo siekė labai sunkiomis sąlygomis, kartais neturėdamas pastogės kur gyventi.
šią knygą skaitydamas randi aprašytą Povilo Matulionio jaunystę, mokslo siekimus vargus ir laimėjimus, paskyrimus rusų tarnyboje jo lietuvišką veiklą iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, tarnybą ir veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje, jo spaudos darbus, senatvę ir mirtį. Taip pat aprašytas jo darbų įvertinimas ir dėtas jo spaudos darbų sąrašas.
Knyga parašyta populiaria kalba, įdomi ir lengva skaityti.
Ignas šeinius. VYSKUPAS IR VELNIAS. Apysakos. 1959. Viršelio aplanką piešė dail. Ada Korsakaitė. Išleido "Lietuvių Dienų” leidykla. Tiražas 1200 egz. 230 pusi. Kaina 3 dol.
1959.1.14. Stockholme (Švedijoje) mirė vienas stipriausiųjų lietuvių rašytojų Ignas Jurkūnas-šeinius. Augš-čiau minėta šeiniaus apysakų knyga yra išleista jau po jo mirties. Pradėta spaudai ruošti dar jam gyvam tebesant. Keliasdešimt korektūros puslapių dar suskubo jis pats peržiūrėti. Toliau darbą sutrukdė mirtis.
šeinius rašė ir lietuviškai, ir švediškai. Ilgus metus gyvenęs Švedijoje, gerai pažino švedų gyvenimą ir jų kalbą gerai mokėjo. Šeinius keliais atvejais yra keitęs savo plunksną. Grįždavo tai į lietuvių, tai į švedų literatūrą. Šis paskutinysis jo apysakų rinkinys yra lyg grįžimas į lietuvių literatūrą.
Šioje knygoje yra vienuolika apysakų. Iš lietuvių gyvenimo šios: Brolėnai (iš 1941 m. birželio mėn. išvežimų), Vėl anapus geležinės uždangos (sunkus sapnas), Ašakaitė ir nelaimė (nelaiminga dvarininkaitės meilė) Vasaros vaišės (ištraukos) ;Iš svetimųjų gyvenimo šios; Vyskupas ir velnias, Sunkiausia Assadpašos užduotis, 11080-toji pakila, Baltasis kavalierius, Kentauras žvengia, Tėvas. Paskutiniojoj “Badas” vieta neaiški. Gali skirti ir lietuvių praeities gyvenimui ir svetimųjų.
Knygos gale Juozas Lingis aprašo šeiniaus gyvenimą ir kūrybą, o taip pat ir jo veiklą. Gimęs 1889.IV.3., pradėjo rašinėti 1909 m. Per savo 50 kūrybos metų yra parašęs veikalų lietuvių kalba: 1) Kuprelis 2) Nakties žiburiai, 3) Bangos siaučia 4) Va saros vaišės 5) Siegfried Immerselbe atsijaunina, 6) Diplomatai, 7)Aš dar kartą grįžtu. 8) Kas tu esi, lietuvi? 9) Raudonasis tvanas, 10) Tėviškės padangėje ir ši paskutinioji “Vyskupas ir velnias”, švedų kalba parašyta: 1) Lietuvių kultūra, 2) Naktis ir saulė, 3) Raudonasis tvanas kyla, 4) Stebuklo belaukiant, 5) Raudonoji kelionė, 6) Raudonasis potvynis užplūsta, 7) Kelionė po Kooperacinę Švediją.
Kai kitos šios knygos apysakos patrauklios skaityti, įdomios, tai apie ištraukas “Vasaros vaišes” negalima šito pasakyti. Atrodo, lyg vietai užpildyti jos įkištos. Bs.
* **
“Marksizmas yra moderni žydų pranašystės forma” paskelbė pastorius Reinhold Niebuhr, kalbėdamas atidarant mokslo metus The Jewish Institute of Religion (40 West 68 Street, New Yorke). Niebuhras yra daugelio komunistinio fronto organizacijų bendrininkas. A.M.
* * *
Jei miestų turtai ir mūsų patogaus gyvenimo ištaigingumas yra vieninteliai tikslai dėl kurių kovojame, tai mes garbiname tą patį stabą kaip ir komunistai. Mes būtume kvaili kovoti dėl keletos mažų skirtumų kurie dar liktų tarp mūsų.
Tačiau jei mes kovojame dėl idealų kurie pergyvens betoną ir plieną, spalvotos televizijos aparatus ir Ištaigingus automobilius, tada mes kovosime iki galo, tol kol Jungtinės Valstybės žlugs, arba pasaulinis komunizmas bus išnaikintas.
William V. Kennedy
* * *
Komunistinė Kinija nėra Rusijos satelitas kaip pav. Bulgarija ar Albanija. Ne, ji yra sovietinės Rusijos jaunesnysis sąjungininkas. Nors tarp jų ir yra kiek trynimosi, tačiau vakarų atžvilgiu jos yra tvirtai vieningos ir artimoj ateityje numatyti galimo jų tarpe plyšimo neįmanoma.
Peipingas ir Maskva tai du viena kitą remiančios jėgos, nukreiptos prieš vakarų pasaulį, tikslu sukurti ten revoliuciją. Pirm negu jos savo tarpe pradės rietis, kaip kai kas tikisi, jos stengsis perpjauti vakaram gerklę.
N.R.
