Pasvalio bažnyčia prieš Didijį Karą
V. SRUOGIENĖ
Istorijos audros nenustoja siautusios ties mūsų kraštu, jos vėsulai nušluoja nuo žemės paviršiaus ištisas sodybas, miestus, sunaikina praeities palikimą. Todėl labai maža šiandieną žinome apie mūsų senų, labai senų vietovių buvusių amžių gyvenimą. O taip yra svarbu išlaikyti nuo dingimo nežinion viso to, kas buvo, kuo mūsų tautiečiai gyveno, kuo sielojosi, dėl ko džiaugėsi ir kentėjo.
Amerikiečiai deda milžiniškas pastangas rinkdami žinias apie kiekvieno miesto miestelio, kiekvienos mažiausios gyvavietės praeitį; bibliotekos prikrautos storiausių tomų apie pavienių šeimų istorijas, nors jos taip netoli siekia. O ką mes žinome apie mūsų šeimas, kurių vardais mirguliuoja 13-14 šimtmečių dokumentai, šaltiniai? Vos nuotrupos beliko, ir tos pačios pamirštamos. Prieš 50-60 metų kiekvieno šviesuolio namus Lietuvoje puošė senos lenkų ir rusų enciklopedijos, biografiniai ir geografiniai žodynai, kur mylėtojų pastangomis buvo surinkta nemaža medžiagos apie mūsų praeitį. Šiandien tie veikalai — jau retenybė, kuri dėl kalbos jaunam lietuviui retai beprieinama.
Todėl, užtikus kur atsitiktinai medžiagos pluoštą, savotiškas pareigos jausmas verčia jį užrašyti, pateikt mūsų visuomenei. Juk benamiui tremtiniui taip yra brangi kiekviena žinutė apie jo tėviškę, apie jo artimą miestą!
Štai kiek žinių apie Pasvalio praeitį.
Skaityti daugiau: PASVALYS
BRONIUS TVARKŪNAS
O, skambink per amžius
Vaikams Lietuvos
Kad laisvės nevertas,
Kas negina jos.
(Įrašas Laisvės Varpe)
LAISVĖ IR AUKOS
Laisvė yra brangiausias žmogaus turtas. Ten, kur nėra laisvės, visada viešpatauja baimė, teroras ir vergija. Laisvė atgaunama tik atkaklia kova ir brangiai apmokama laisvės kovotojų krauju bei gyvybėmis.
Ir Lietuvos laisvės kelias buvo ilgas ir be galo sunkus. Daugiau kaip šimtą dvidešimt metų Lietuva sunkiai vilko rusų jungą. Vilko, suklupo ir vėl kėlėsi, dažnai aimanuodama varge ir paplūsdama kraujuose. Tačiau po mūsų šiaudiniu stogu lietuvybės ugnelė stipriai žėrėjo, ten brendo mūsų tautinė sąmonė, ten buvo ugdomas jaunimas pasipriešinimui, ten buvo kraunamas Lietuvos laisvės žiedas, kuris laukė auštančio pavasario, kad galėtų išsiskleisti visa savo grožybe. Ir 1918 metų vasario 16 dieną lyg ankstyvo pavasario perkūnas sujudino Lietuvos žemelę: visur pasklido garsas, kad Lietuva ryžosi nusikratyti ilgai slėgusio jungo ir pasiskelbė esanti nepriklausoma.
Tačiau pavasaris buvo ilgas, iš visų pusių pūtė žvarbūs vėjai. Lietuvos priešai nenorėjo, kad naujai pražydęs laisvės žiedas išsiskleistų savo puikiomis spalvomis. Vokiečiai dar tebelaikė okupavę kraštą ir nesiskubino perduoti valdžią lietuviams. Buvęs Lietuvos pavergėjas rusas, tik pakeitęs savo juodąjį drabužį raudonu, tykojo pulti Lietuvą ir ją įjungti į sovietinę valstybę. Lenkai tebesvajojo apie unijinę Lenkijos - Lietuvos valstybę ir Nepriklausomos Lietuvos atstatymas jiems buvo lyg krislas akyje. Kad ir buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau skubiai teko ruoštis ginti ją nuo priešų užmačių.
Ir tik 1918 m. spalio pradžioje Valstybės Tarybai buvo įmanoma sudaryti Apsaugos Komisiją, kuri pradėjo telkti savanorius karininkus ir kareivius, o lapkričio 23 d. Lietuvos vyriausybės krašto apsaugos ministeris prof. A. Voldemaras Vilniuje pasirašė pirmąjį įsakymą kariuomenei. Tuo metu tebuvo kelios dešimtys savanorių karininkų ir kareivių, iš kurių buvo sudaryta užuomazga Krašto Apsaugos ministerijos, 1 ir 2 pėst. pulkų ir 1 gudų pėst. pulko.
1918 m. gruodžio 29 paskelbtas vyriausybės atsišaukimas, kviečiąs savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę. Tame atsišaukime tarp kita ko pasakyta: “Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgiai valdyti ginklą, stokite visi į Lietuvos Krašto Apsaugą... Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokime priešams kelią, pakelkime žygį už savo Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę”.
Tą vyriausybės šauksmą išgirdo buvę I pasaulinio karo kariai ir daugybė savanorių iš tų pačių susigūžusių kaimo lūšnelių, miestų ir miestelių. Ištisais būriais vyko į organizuojamą kariuomenę krašto laisvės ir tėvynės ginti. Po trumpo apmokymo, kartais ir visai be jo, 1919 m. sausio pradžioje, stojo į kovą su į Lietuvą besiveržiančiais bolševikais, kovo mėnesį su lenkais ir rudenį su bermontininkais. Blogai ginkluoti, dažnai net be uniformų ir šiaip menkai aprūpinti keli tūkstančiai drąsių vyrų parodė nepaprastą pasiryžimą, ištvermę ir drąsą. Kova buvo sunki, daugelyje atvejų
Laisvės varpas, Amerikos lietuvių padovanotas, prieš išsiunčiant Lietuvą. Prie jo stovi Amerikos lietuvių veteranų sargyba. 1922 m. sausio 22 d. varpas buvo įkeltas į Karo Muzėjaus bokštą ir pirmą kartą skambino Vasario 16 d. iškilmėms. Varpo dovanos sumanytojas buvo Jonas Bagdžiūnas, įrašo autorius — B. K. Balutis.
nelygi. Bet savo krašto ir laisvės branginimas, besąlyginis pasiaukojimas, visas kliūtis nugalėjo: priešas išstumtas, kad ir ne iš viso krašto, ir sudarytos ramios Lietuvos valstybės atstatymo darbo sąlygos.
Skaityti daugiau: IŠ LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ INVALIDŲ DRAUGIJOS PRAEITIES
