Partizanai: Istorija ir dabartis

PAREIGOS

PRANYS ALŠĖNAS

Kiekvienas žmogus, gyvendamas šioje žemėje, turi gana daug pareigų. Jis turi pareigų Dievui, turi pareigų Tėvynei, savo Tautai, savo šeimai ir, pagaliau, pats sau. Be to, viena iš didžiųjų žmogaus pareigų, gal kiek keistokai skambanti, — žmogui visur ir visuomet pačiam būt žmogumi. Teoretiškai į šią pareigą žiūrint, atrodo, kitaip ir negali būti: žmogus gi visuomet yra ir bus žmogumi, atrodo, negi jis bent kuriuo metu pataptų kokiu nors “keturkoju”? Tačiau praktiškai — šioji žmogaus pareiga buvo ir yra visiškai reali, nes, iš tikrųjų, žmogui, užmiršus šią didžiąją pareigą, bent simboliškai, galima pavirsti ir nebe žmogumi...

Pagal Augščiausiojo Tvėrėjo nuostatus, šioje žemėje turi būti darna, kitaip sakant, pavyzdinga ir graži tvarka. Toji darna visur privalo būti: ir gamtoj, ir gyvūnijoj, pagaliau, ir žmonių tarpe. Įsivaizduokime, kad vieną dieną (nors ir skaisčiausios vasaros metu), ima ir “sustreikuoja” medžiai, žolės, gėlės ir, bendrai, visa augmenija — nebeatlieka savo pareigų. Medžių šaknys nebetiekia iš žemės sulčių, tuo pačiu medžių šakos nebelaiko lapų, gėlės nebekrauna pumpurų, nebskleidžia žiedų, nebeduoda tokio viliojančio kvapo, neberodo žydėjimo metu tokių darnių spalvų ir varsų, žodžiu, viskas nebetaip darosi, kaip ligi šiol darydavosi. Tuomet mes, protingieji šios žemės sutvėrimai — žmonės, matydami tai, be abejonės, tartume, jog gamtoj įvyko savos rūšies chaosas, nors, savaime aišku, nežinotume, kodėl tas įvyko? O, iš tikrųjų, juk tai būtų labai paprastas reikalas, pagal žmonėse vyraujantį pavyzdį — nebeatliktų gamta jai skirtų pareigų — ir viskas... Ar gi maža žmonių — neatlieka savo žmogiškųjų pareigų? — Daug ir labai daug! Kai žmogus neatlieka pareigų, nežiūrint, kad jis šioje žemėje yra (bent taip sakoma) protingiausias tvarinys, netgi skaitomas žemės karaliumi — mes dažnai nesistebime, o jeigu gamta taip “sustreikuotų”, atsisakytų jai skirtų pareigų — mes net nežinotume ką bekaitinti už tai. Gal kaltintume tik patį Dievą. Truputį paradoksiška, ar ne?...

Skaityti daugiau: PAREIGOS

IŠ PAVERGTOSIOS TĖVYNĖS

 (LIETUVOS KAR. GUSARAS E. L., BUV. KARO BELAISVIS, PASAKOJA)

Po II Pasaulinio karo Lietuvos ūkininkai gana greit atsigavo. Per 2 metus (1945-47) Lietuvos žemės ūkis padarė gerą pažangą. Pav., 1947 m. žemės derlius buvo toks gausus, jog pritrūko sandėlių javams pilti. Tačiau prityrę bolševikai neskubėjo su naujais sandėliais, pareikšdami slaptai, prie vodkos stikliuko, kad, girdi, netrukus senų sandėlių pakaksią. Kur seni sandėliai buvo javais pripilti, ten grūdus laikė po grynu dangumi, taip kaip miltus Šančių rampoje 1940 m. rugsėjo mėn. (kas su miltais atsitiko, apie tai žino visi šančiškiai).

Apie 1948 m. užvirė ūkininkų medžioklė. Maskoliai pradėjo juos varyti į kolūkius. Kas neskubėjo, buvo apšauktas darbininkų bei valstiečių valstybės priešu ir ištremtas į Sibirą arba į Turkmenistaną. Sukolektyvinus žemės ūkį, sandėlių jau nereikėjo statyti, nes senų, turimų visiškai pakako. Sunaikinus laisvus ūkininkus, žlugo žemės ūkis. Kolūkiams nuolat trūksta sėklų, pašarų, ūkio mašinų. Ar tai ne ironija: ariama naktimis, o dienos metu traktoriai stovi laukuose arba patvory, mat, sugedę arba traktorininkai laukia atsarginių dalių, o jų kaip nėr, taip nėr... Pavasarį trūksta grūdinių sėklų. “Vyrai”, sako brigados vedėjas draugas Benovaitis, “berkite rečiau, ba (nes) trūksta sėklų, o planas reikia išpildyti! To reikalauja kompartija!” Kolūkiui “Už Taiką” trūksta bulvių sėklų. “Draugai”, sako pirmininkas, “draugės, vyrai, moterėlės, mėtykit bulves rečiau, nes sėklų neturiu, o bulvėms skirtas laukas (50 ha) reikia būtinai apsodinti, kad planas būtų įvykdytas. Jeigu to nebus, bus bjauri velniava!” šaukia susirūpinęs draugas agronomas, kolūkio vedėjas. Jau balandžio mėn. gena gyvulius į ganyklas, nes pašarų nėra. Šiaudai kluone supuvo, nes stogai kiauri lyg rėtis. Dobilų nėra, šienas jau pernai kupetose supuvo. Viena bėda gena antrą. Gyvuliai krinta badu, karvės pasimeta; veršiams trūksta pieno, dvesia kiaulės, avys, vištos. Gyvulių gydytojai bejėgiai, nes ir geriausiais vaistais pašaro nepakeisi. Kolūkyje “Už Taiką” pastatė tvartus, tačiau “pamiršo” stogą uždėti. Ištisus 2 metus gyvuliai skurdo, šalo, dvėsė. Po 2 metų statinys pradėjo irti. Remontas vyko vėžio tempu. Kučinskynėje kluonas su kiauru stogu. Suvežti javai supuvo, sudrėko, tačiau stogo dar nepataisė. Tai ne pasaka, mieli broliai užjūryje, tai bolševikinė tikrovė.

Skaityti daugiau: IŠ PAVERGTOSIOS TĖVYNĖS

DAR NIEKENO NEPAMINĖTAS “SUKILIMAS”

(EPIZODAS IŠ 1919 METŲ GYVENIMO FRONTE)

KALPAS UOGINIUS

Mūsų nepriklausomybės kovų aktyvus dalyvis, savanoris-kūrėjas, Vyties Kryžiaus ir kitų ordinų kavalierius, redaktorius Stasys Butkus, savo nepriklausomybės kovų atsiminimų knygoje “Vyrai Gedimino Kalne” nekartą pamini ano meto mūsų kariuomenėje tarnavusius karininkus, nemokėjusius lietuviškai ir... nekreipusius dėmesio į jų valdžioje buvusių kareivių aprūpinimą. Stasiui Butkui, su tokiais susidūrus, net... plaukai šiaušdavosi... (psl. 147, 213, 214). Visai patikima. Taip galėjo būti, nes St. Butkus, buvo ne tik nuoširdus patriotas lietuvis, bet ir prityręs, kovose užgrūdintas karys, matęs, kaip sakoma: ir “šilto ir šalto”. Ta proga prisimena man ano meto iš fronto užnugario kareivių būklės epizodas, bemažko virtęs kruvinu susikirtimu, taipgi tik labiausiai dėlto, kad lietuviškai nekalbėję vadai, vargdienio lietuvio kareivio neužjautė, nesuprato.

1919 metų vasarą (liepos — rugpjūčio mėn.) atskiras Marijampolės batalionas, vadovaujamas narsaus karininko savanorio-kūrėjo Jurgio Butkaus, kovojo bolševikų fronte. Bataliono ūkio skyrius ir ūkio kuopa (tada vadinosi “neeiline” kuopa), tuomet stovėjo Rokiškio grovo Przezdzieckio dvare. Rūmų 2-me augšte kelis kambarius užėmė ūkio skyriaus raštinė, karininkai, raštininkai. Ūkio kuopa tilpo vieno augšto mūro pastate, rytinėje rūmų pusėje. Ūkio skyriaus viršininkas buvo karininkas Jeronimas Stankunavičius, iždininkas karo-vald. Fridrichas Rotcas (Rohtz): ūkio kuopos vadas — karininkas Povilas Plikutis (Plikuc). Nors pastarojo pavardė lietuviška, bet jis, kaip ir Rotcas, beveik visaį nemokėjo lietuviškai. Kalbėjo tik rusiškai. Tik su kar-ku Stankunavičium buvo galima susikalbėti lietuviškai ir tai tik šančiškių žargonu. Karininkai su kareiviais kalbėtis vengdavo, o jei kuriam kada neišvengtinai prisieidavo — naudojosi raštininkų ar puskarininkių pagalba. Toki dalykai, savaime suprantama, neigiamai veikė vadų ir valdinių santykius, o apie koki bendravimą — jokios kalbos negalėjo būti. Kar. Plikutis, kaip vėliau paaiškėjo, jokio karo mokslo nebuvo ėjęs, kareivių psichologijos bei karo pedagogikos visai nepažino. Visoki kareivio reikalai jam buvo svetimi. Jis tesirūpino tik savimi: buvo dabita ir mėgo išgerti. Ūkio kuopoje tuomet tarnavo augšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo ir ypač didelėmis kojomis savanoris eil. Tarnauskis, žemaitis. Kelis mėnesius kuopoje jis vaikščiojo basas, vilkėjo savo iš namų atsineštais drabužiais. Jau gerokai buvo apiplyšęs. Tik kepurę turėjo valdišką, uniforminę. Kiti kareiviai jau buvo šiaip taip aprengti ir apauti. Kuopoje Tarnauskis buvo naudojamas visokiem “juodžiausiem” darbam. Galiausia jis buvo paskirtas “piemeniu”: ganė iš Suėmimo Komiteto gaunamą maistui “gyvą mėsos svorį”, raguočius.

Skaityti daugiau: DAR NIEKENO NEPAMINĖTAS “SUKILIMAS”