P. DIRKIS
Draug su žavingu pavasario grožiu atgijo lietuvių tautoje sena karžygių dvasia. Pabudo Lietuvos jaunieji busimieji karžygiai, išgirdę iš vyresniųjų brolių šauksmą: “Eikite, eikite mums į pagalbą, nes paskelbtai Lietuvos nepriklausomybei gresia rimtas pavojus”. Skubėjo pusamžis tėvas, skubėjo nepilnametis sūnus, skubėjo palikęs knygą ir plunksną gimnazijos mokinys bei universiteto studentas, pagaliau skubėjo nusviedęs į šalį arklą ūkininkas - artojas, o nuo jo neatsiliko apleidęs kabinetinį stalą ir akademikas. Atseit, skubėjo visi ginti
Pirmoji Lietuvos kariuomenės priesaika, Rotušės aikštėje, Kaune, 1919 m. gegužės 11 d.
savąjį kraštą nuo įvairiaspalvių užgrobikų. Ir štai, iš tokių skubančių pasiryžėlių nepaprastu greičiu susiorganizavo naujai atkurtos Lietuvos kariuomenės karo daliniai ir, be atodairos, stojo ginti Lietuvos žemės nuo rusiškų ordų bei bermontininkų gaujų. Tačiau, pagal seną karišką paprotį, kiekvienas karžygis, įstodamas į krašto gynėjų eiles, privalėjo gauti ne tik palaiminimą, bet ir duoti pasižadėjimą. Atseit, prisiekti ištikimai tarnauti.
Štai 1919 m. gegužės 11 d. atgimusios gamtos grožyje ir skaidriai saulei šviečiant, Kauno didžiojoje šventovėje — bazilikoje, gaudžiant varpams, iš maldininkų krūtinių išsiveržė džiaugsmingas: “Te Deum laudamus”. Iš tos pačios šventovės tūkstantinė minia, su vyr. Dvasios Vadu vyskupu Pranu Kariu-Karevičiu priekyje, giedodama “Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė” žygiavo Rotušės aikštės link, kur apie Baltosios Gulbės rūmus rikiavosi Kauno įgulos savanorių pulkai, pasiruošę didžiajam pasižadėjimui — kario priesaikai.
Skaityti daugiau: GEGUŽĖS 11 DIENA - PRIEŠ 40 METŲ
P. BLIUMAS
Tu, mano motinėle, močiute sengalvėle,
Gana pailsai, gana pavargai,
Kol mane mažą užauginai!
Kas pavasarį, kai skaisčioji saulutė berte beria žemei savo gyvybę gaivinančius spindulėlius, pradeda skleistis pirmieji žiedų pumpurėliai, pasigirsta linksmos paukščių giesmelės, tada, kažkaip, nuostabiai pasikeičia ir žmogus. Jis tampa jautresnis, kilnesnis, ilgisi gėrio, grožio ir meilės.
Tame didžiajame gamtos prisikėlimo triumfe mūsų mintys veržte veržiasi į dausas, o mūsų svajonės pina aukso vainikus.
Bet visos tos mūsų mintys ir svajonės, greitai atsimušusios į kietas ir šaltas žmonių
širdis, vėl grįžta į didįjį, niekada neišsemiamą gėrio, grožio ir begalinės meilės šaltinį — Motiną.
Nuo senų laikų yra išlikusi graži legenda, sakanti, kad Dievas, negalėdamas visada pasilikti žemėje su žmonėmis, palikęs jiems savo vietoje motiną. Yra sakoma, kad geriausias draugas, kokį Kūrėjas galėjo duoti kūdikiui, yra jo motina.
Daug gražių eilėraščių poetai sukūrė motinos garbei. Daug ilgiausių ir geriausių straipsnių prirašė rašytojai apie motinos pasiaukojimą. Nemaža palyginimų kalbėtojai prisakė apie motinos kilnumą, bet dar niekas neįstengė išmatuoti jos pasiaukojimo dydžio, jos kilnumo ribų, nei jos mylinčios širdies gelmių.
Skaityti daugiau: MOTINOS DIENAI
PRANYS ALŠĖNAS
Visiškai neseniai gautame laiške iš okupuotos Lietuvos, tarp kita ko, rašoma: “Vilnius Katedros nebeturi, dabar joje muzėjus. Jos bokšte kryžiaus nebėra. Trijų kryžių kalne — taipogi nebėra. Labai daug kas pasikeitę...”
Vadinasi, naujųjų laikų pagonys, barbariškieji okupantai — bolševikai išniekino mūsų sostinę Vilnių ir atėmė visa tai, kas lietuvių širdims buvo mieliausia ir brangiausia.
Gyvenau Vilniuje nuo pat jo prijungimo prie tikrojo kamieno — Lietuvos ligi tol, kol pasidarė taip, kaip toj “Pupų dėdės” dainelėj: “Vilnius mūsų, o mes — rusų”... Kitaip sakant, ligi tol, kol raudonasis okupantas dar buvo nepradėjęs teroro ir lietuvių žiauraus persekiojimo pirmaisiais okupacijos metais. Iš to laikmečio gerai žinau, kaip lietuviai mylėjo savo puošniąją šventovę — Vilniaus katedrą, o lygiai taip ir Trijų Kryžių kalną. Jie tenai atsigaudavo, atsigaivindavo dvasia, paskęsdavo istoriniuose apdūmojimuose apie istorinio Vilniaus ir Lietuvos didybę. Juk Vilnius su savo didingaisiais ir puošniaisiais paminklais — bažnyčiomis ir kitais meno kūriniais — svarbi ir pagrindinė etnografinės Lietuvos dalis. Vilnius — tai tarytum raktas, atrakinąs duris į visas Lietuvos vietoves, visus kampelius.
Tarp 1939 m. pabaigos ir 1940 m. pradžios, prisimenu, ir aš pats, begaliniai mėgdavau užeiti šv. Kazimiero vardo katedron pasimelsti ir
VILNIAUS HERBAS
susikaupti. Visad mielai įkopdavau į Trijų Kryžių kalną ir, iš impozantiškų baltų kryžių papėdės, žvelgdavau į puikią bendrąją Vilniaus panoramą...
Skaityti daugiau: VILNIUS IR RUSAI
T. DAUKANTAS
Karo tikslas.Modernaus karo tikslas yra platesnis, negu pirmiau buvo. Toks yra jo skirtumas nuo kitų. Karo teorija nėra žmogaus prasimanymas. Ji remiasi praktikos pavyzdžiais ir iš jų išvedama. Gyvenimas nurodo esamos teorijos netobulumus ir skatina juos taisyti. Klasinė karo teorija išvesta iš Napoleono karų Prūsijos generolo Klausewitzo, Prūsijos pralaimėjimo metu pasitraukusio iš tėvynės Rusijon. Jis lietė karą sausumoje. Jūros karo giliausiu teoretiku buvo amerikiečių admirolas Mahanas, studijavęs jūrų karą Prancūzų Revoliucijos metuose. Jo pavyzdžiu buvo britų admirolas Nelsonas. Ano, klasinio karo tikslas buvo “palenkti priešo valią savajai, sumušant jo karines jėgas lemiamame mūšy”. Šalies valdžios pakeitimas pas priešą nebuvo tuomet numatomas. Štai tam pavyzdžiai: Napoleonas nugalėjo Austriją, bet Austrijos imperatorius pasiliko soste, o Užsienių Reik. minis-teriu toliau buvo tas pats Metternichas; nugalėjus Napoleoną, sąjungininkai vedė derybas su jo buvusiu ministeriu Taleirandu.
Prieš Napoleono laikus karo tiklas buvo dar siauresnis, būtent dažnai aprėžtas tik geografiniais siekiniais. Napoleonas galutinai išryškino reikalą smogti į karines priešo pajėgas. Kreipdamas savo smūgius į priešo armiją, laimėdavo. Tuomet teoretikų nebuvo pakankamai įvertinta, jau tada besikelianti modernaus karo “aušra”. Napoleono pralaimėjimai Ispanijoje ir Rusijoje, kur prieš jį, nugalėtoją, sukilo šalies gyventojai, nebuvo tinkamai išnagrinėti. Karo vado hipnotizuojantis milžiniškas autoritetas karyboje kliudė teoretikams, šalia armijos pajėgumo, įžiūrėti dar krašto gyventojų pasipriešinimo svarbų vaidmenį. Be to, karinės technikos nepaprastai greita pažanga leido iškilti valstybinės valdžios galiai ir suteikė jai priemonių savo piliečius stipriai “pažaboti” išorinės taikos sąlygose. Tai įrodo įvairių 20 amž. diktatūrų gausybė. Bet diktatūros sunkiai atlaiko išorinio karo sąlygas. Dažnai krenta. Tame yra jų silpnumas ir nepajėgumas iki galo atsispirti.
Skaityti daugiau: MODERNUS KARAS
Kartą kalbėjausi su vienu ukrainiečių profesorium, trisdešimt metų išdirbusiu profesūroj, dabar pabėgėliu iš raudonojo “rojaus”. Apie kitas tautas, dabartiniu metu rusiškojo bolševizmo pavergtas, minimas profesorius visiškai nekalbėjo. Jis kalbėjo išimtinai tik apie rusų tautą. Esą, tik žvilgterėk, nors fotografijoj, į iškreiptą Lenino veidą — juk tai tikras azijatiškas tipas, tai puslaukinė kreatūra. (Ir ką bendro Lietuva galėtų turėti su Azija, o taip pat su azijatiško tipo “vyresniuoju broliu”?).
Arba, toliau tęsė tas profesorius, atsiminkime rusų kazokus (Dono, ne Donbaso kazokus, nes pastarieji — ukrainiečiai, o anie — rusai). Ir kas prilygs jų žiaurumui! Tai buvo tiesiog laukinių ordos. Jiems kapoti kardais žmonių galvas, kaip kirsti darže kopūstus... Arba ir dar — kokios tautos karys taip šaltakraujiškai ir žvėriškai gali eiti frontuose į durtuvų kautynes? Jokios kitos — tik rusai!... Ir iš viso rusams, esą, tik duok žvėriškai piktą ir narsų vadą — jie, tarytum gyvulių banda, eis ir puls ten, kur jiems bus įsakyta, neatsižvelgiant net į tai, kad jie bus alkani, suplyšę ir basi...
Tai parodę ankstyvesnieji laikai, kada rusų kareiviai savo vadą Suvorovą garbinę tarytum Dievą. Jokioj kitoj tautoj nebūtų galima rasti tokių mažai reikalaujančių ir laukiniškai narsių karių, kaip rusų tautoj.
JŲ IMPERIALIZMAS — NEŽMONIŠKAS
Esą, rusai ir dabar labai patenkinti, kad jų žinioj yra begaliniai didelė imperija. Tai esąs jų džiaugsmas ir pasididžiavimas. Jiems visiškai nesvarbu, kas tą imperiją valdė, valdo ar valdys: caras, Leninas, Stalinas, Chruščiovas ar dar kas nors kitas. Svarbu, kad toji imperija išliktų nepadalinta. Jie taipogi nesuka sau azijatiškų galvų apie kitų tautybių laisvės troškimą.
Skaityti daugiau: KAS YRA IŠTIKRŲJŲ TAS “VYRESNYSIS BROLIS”?
