POV. DIRKIS
Viena svarbiausiųjų prisimintinų ir minėtinų dienų, kurią kasmet pavasaris ant žydinčių savo sparnų atneša — tai Motinos diena. Jos minėjimas turi gilią prasmę. Ne tik mes lietuviai, bet ir visas kultūringas pasaulis Motinos dieną mini. Tą dieną minėdami, mes iškeliame motinas i tą augštumą, kuri joms priklauso mūsų visuomenėje ir pastatome į dėmesio centrą bei išreiškiame joms savo pagarbą, meilę ir padėką. Tada prisimename ir mūsų tėvų šalies — Lietuvos motinas, jų nueitą kryžiaus kelią praeityje ir dabar nešamą sunkiausią naštą raudonųjų vergijoje.
Su atgimstančiu pavasario grožiu, su besipuošiančia žalia gamta sutinkame Motinos dienos didingą šventę — šventę, kuriai nėra lygios, taip kaip nėra pasaulyje brangesnio asmens už motiną. Atrodo, toks kuklus, paprastas žodis — motina, bet kiek daug jame meilės, supratimo, jausmo ir pasiaukojimo. Tai gražiausias vardas pasaulyje, gražiausias žodis žmonių kalboje — motina.
Ar yra pasaulyje kuri kita būtybė, kuri būtų mums tiek atsidavusi? Juk tai žmogaus pradžia ir šaltinis. Jai yra Augščiausiojo skirta kilniausia ir garbingiausia pareiga: atnaujinti pasauli, gaivinti naują gyvybę. Motina yra ne tik naujos gyvybės nešėja, bet ji yra naujo žmogaus pirmoji maitintoja, augintoja ir auklėtoja. Motina taip pat yra pirmoji, kuri įkvepia vaikui savo tautos, savo tėvų kalbą ir tikėjimą.
Šiąja prasme motina turi nepaprastą svarbą kiekvienos tautos ateičiai. Nes be motinos nebūtų šeimos, o be šeimos nebūtų žmonijos. Jau senovės dainose motina buvo lyginama saulei. Užgesus saulei, tuojau numirtų visokia gyvybė žemėje, taip žemiškajai motinai “mirus” sugriūtų šeimos, sunyktų tautos, subyrėtų valstybės.
Motina duoda pasauliui žymius mokslininkus, kultūrininkus ir įvairius genijus. Poetai, rašytojai, dailininkai, muzikai, mokslininkai motinos garbei, meilei, pasiaukojimui ir kančioms atvaizduoti rašė gražiausius eilėraščius, įdomiausius veikalus, piešė puikiausius paveikslus, sukūrė skambiausias operas ir dainas.
Skaityti daugiau: PRISIMINKIME MOTINAS
ATSIMINIMŲ ŽIUPSNYS IŠ VIETINES RINKTINES KŪRIMOSI
A. IMPULEVIČIUS
Šiuos atsiminimus skiriu:
pulkininkui Tomui VIDUGIRIUI, nešusiam sunkiausią Kauno pulko vado naštą; kapitonui Vytautui NARKEVIČIUI ir jo vadovavimo grupei, lenkų partizanų sušaudytiems, atminti; 308 bataliono 21 kariui žuvusiam prie Graužiškių; kapitonui Edvardui POČEBUTUI ir kariams žuvusiems kautynėse Mūro-Ašmenoje atminti; jaun. puskarininkiui RUSECKUI sušaudytam Strėvos upės rajone atminti; 310 bataliono 12-kai kareivių Geštapo sušaudytų Paneriuose ir visiems kovos draugams dalyvavusiems Kauno pulko veiksmų žygiuose.
Metai po metų slenka praeitin. Išgyventi įvykiai ima blėsti atmintyje. Ir jaunoji karta nebežinos ir nebesupras, kuo senesniosios kartos gyveno, rūpinosi, ką kūrė, kad Lietuvos ateitis būtų šviesesnė. Jau praėjo 14 metų, kai viskas tas įvyko, tačiau tų istorinių įvykių negalima užmiršti. Vienas tokių įvykių, tai generolo Plechavičiaus sukurta Vietinė Rinktinė.
“VYRUČIAI JAU LAIKAS”
1944 m. vasario mėn. (dienos nebeprisimenu) į Panevėžį buvo sušaukti Panevėžio apskrityje gyvenę karininkai. Niekas nežinojo kokiam reikalui šaukiami. Susirinkome Miesto valdybos viename didesnių kambarių ir jis prisipildė. Laukiame. Ateina gen. P. Plechavičius ir plk. O. Urbonas. Gen. Plechavičius pasiskundė, kad negalįs kalbėti, nes gerklė visiškai užimta ir prataręs vos keletą žodžių, pavedė kalbėti plk. Urbonui. Plk.Urbonas ažpvelgė tų dienų įvykius ir bekalbėdamas priėjo išvados, kad dabar pats laikas kurti savuosius lietuviškus dalinius, kurie kovotų krašto viduje su vis besiplečiančiu banditizmu. O jei reikėtų savo dalinius kur kitur siųsti, tai būtų siunčiami tik gen. Plechavičiui įsakius. Plk. Urbono kalba buvo ilga ir nuoširdi.
Po tokios kalbos visų nuotaika kilo kaip barometras. Jau ir senųjų, Nepriklausomybės kovų dalyvių, veiduose rodėsi mažytė šypsena ir pragiedruliai, o mes jaunesnieji kilome kaip ant mielių. Po plk. Urbono kalbos, augštesnių laipsnių karmininkai buvo paskirstyti komendantais į apskričių miestus, o mums jaunesniems buvo pavesta vesti propagandą valsčiuose ir susirišti su apskričių komendantais ir pagal jų nurodymus verbuoti savanorius.
Į Panevėžio miestą ir apskritį komendantu buvo paskirtas plk. Tomas Vidugiris.
Iš susirinkimo išsiskirstėme lyg sparnuoti ir namo vykome su geriausiomis viltimis.
Skaityti daugiau: MUS NUGINKLAVO
A. RĖKLAITIS
ĮŽANGA
Pradedame gyventi atominio amžiaus kūdikystės dienas. Jau iki šiol atomo srity pasiekti laimėjimai, tarpkontinentinių raketų atsiradimas, sputniku, explorerių ir vangardų skriejimas aplink žemę žada žmonijai arba laimingesnį rytojų arba jos sunaikinimą. Šiandien dar neturime davinių teigimui, kad dabartiniai pasaulio galiūnai sugebės savo skirtingumus išlyginti ir pasukti Įvykių eigą laimingesnio rytojaus,
O ne sunaikinimo keliu. Komunizmas ir Vakarų demokratija yra esmėje nesuderinamos, kaip ugnis ir vanduo, kaip melas ir tiesa. Kompromisinė taika ar susitaikinimas neįmanomas. Todėl dabartinė tarp tų dviejų ideologijų vykstanti kova šaltojo karo pavidale gali būti užbaigta tik vienos kovojančios pusės pralaimėjimu, o kitos laimėjimu. Šaltasis karas gali užsitęsti ilgus, ilgus metus. “Jis gali tęstis 10 generacijų”, — pasakė ambasadorius Lacey, kuris JAV-bių Valstybės Departamento vardu pastaruoju metu pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su Sovietais.
Kai kurie padėties žinovai sako, kad 3-čias Pasaulinis karas jau senokai prasidėjęs šaltojo karo pavidale, kuris, laikas nuo laiko, paįvairinamas vietinio pobūdžio “karštais” karais. Didelio, pasaulinio karo ir Rytai ir Vakarai vengia, nes jis gali būti mirtinas ir vienai ir kitai pusei. Tačiau niekas negali būti 100% tikras, kad didysis 3-čias Pasaulinis karas niekados neįvyks, nors atomo ir vandenilio bombų siaubas ir vieną ir kitą pusę veikia taip, kad jos nedrįsta tuo tarpu to ginklo griebtis. Ir nė viena pusė, nežiūrint dėtų ir dar dedamų pastangų, nesutinka tų baisiųjų ginklų atsisakyti arba juos išjungti būsimuose konfliktuose. Priešingai, tie ginklai tobulinami ir jų atsargos didinamos.
Dabar yra puoselėjama mintis, kad, girdi, pasaulinio karo negali būti, nes Sovietai ir J.A.V-bės yra pasiekę vienodo lygio tų baisiųjų ginklų srity ir tas jas atbaido nuo karo, kuris atneštu ne laimėjimą kuriai nors pusei, bet civilizacijos ir žmonijos sunaikinimą. Tai tik spėliojimas, bet ne garantija. Tik laikas parodys, kuria linkme pasaulis riedės.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ NAUJOJI DOKTRINA
J. VĖGĖLIS
Buvo tai 1916 metų pradžioje. Beveik visa Lietuva jau buvo užimta vokiečių ir jų frontas su rusais vietomis sieke Dauguvos upę. Atvykęs iš Petrogrado į Krėstlaukę, sužinojau, kad 495 Kauno pulkas, išsidėstęs šios apylinkės kaimuose, pasipildo žmonėmis ir reikmenimis; išlygina savo turėtus nuostolius kautynėse su vokiečiais. Pulko štabą suradau padauguvy, netolimam Kuoplaukės miestely. Mane sutiko pulko vado adjutantas Nagel, su kuriuo, prieš porą metų, Kelmės apylinkėje, skirstėme kaimus į vienkiemius Pristatytas pulko vadui, gavau paskyrimą į to pulko 2 kuopą.
Sekančią naktį pulkas išvyko į Pleskovą, o iš ten į Ogrės pozicijas ties Ryga. Prasidėjo sunkios ir vargingos fronto kario dienos. Mus nuo vokiečių skyrė Dauguvos upė, per kurią priešai nuolat siųsdavo vienas antram mirtį nešančius artilerijos sviedinius ir kulkosvaidžių bei šautuvų kulkas. Retkarčiais tekdavo atmušti priešo puolimus. O nuolat reikėdavo ilgai išbūti slėptuvėse.
Ten karių tarpe vykdavo daug neužbaigiamų, tylių kalbų... 2-os kuopos vadas buvo latvis Ganiberzin, o jo padėjėjas — ukrainietis Bindiuk. Su jais daugiausia pasikalbėjimus aš ir turėjau. Ganiberzin buvonuo Bauskės. Prieš karą jis dirbęs, rodos, miškų žinyboje. Buvo, matyt, daug skaitęs, matęs ir labai mėgdavo kalbėti istorijos temomis. Vis darydavo išvadas apie savo tautos žmonių ir krašto ateities likimą. Jis kalbėdavo, kad karą užbaigus, koks jo galas bebūtų, latviai ir lietuviai turime būti laisvi nuo priklausymo rusams ir turime sudaryti jungtinę Latvijos-Lietuvos valstybę, arba atskiras tas dvi valstybes. Pasakodavo kaip savo specialybės pirmus praktikos darbus atlikinėjęs Baltstogės ir Šilučio (Slucko) giriose, kad tuos kraštus gerai pažinęs ir laiko juos lietuviškomis sritimis. O vadinamieji gudai esą tai rusų valdžios pastangomis surusinti lietuviai, panašiai kaip Palaukės (Polocko) ir Vytėnų (Vitebsko) krašte latviai. Jis labai nemėgo rusų ir nuoširdžiai pasikalbėdavome tik būdami vieni du. Jis mokėjo daug latviškų ir lietuviškų dainelių, kurias mėgdavo, vienas būdamas, dainuoti ir švilpauti.
Skaityti daugiau: PASIKALBĖJIMAI PRIE DAUGUVOS
