LENKIJOS RYTINĖ SIENA IR LIETUVA
(Pradžia balandžio men. KARYJE)
Totoriams vykdant antrą didelį puolimą į Lenkiją 1258-59 m. buvo vėl prieš juos skelbiamas Kryžiaus karas. Popiežius net liepė Vokiečių Ordinui teikti pagalbą Lenkijai. Tačiau kryžiuočiai, būdami patys sunkioje būklėje dėl kovų su prūsais, darė viską, kad naujai šauk amas Kryžiaus karas nepaveiktų neigiamai jų kovas Prūsuose ir Livonijoje. Ordino įtakos dėka pasirodė eilė popiežiaus bulų (1260 m.), kuriomis uždrausta šaukiant į Kryžiaus karą prieš totorius, kliudyti tokiam pat karui, jau vykstančiam Prūsuose Livonijoje. ‘1261 m. balandžio 8 d. Aleksandras net pavedė Kujavijos vyskupams, surinktus kryžininkus 1ries totorius perduoti Vokiečių Ordino žinion, kai buvo sužinota apie totorių pasitraukimą; tokį pat paliepimą 1262 m. sausio 3d. Urbonas IV perdavė Ermlandijos (Prūsijos sritis Varmė) vyskupui Anzelmui”.
Kiek tokių kryžininkų prieš totorius buvo sutelkta nėra žinių. Tačiau žinoma, jog 1255-57 m. toki kryžininkai dalyvavo kovose su jotvingais. Atrodo, jog Vokiečių Ordino konkurencija neleido Lenkijai suorganizuoti tikro Kryžiaus karo prieš savo šiaurės-rytų kaimynus. “Vokiečių Ordino susirūpinimas, kad Kryžiaus karas prieš totorius gali pakenkti jam, darosi suprantamas, žinant tuos sunkumus, į kuriuos jis buvo patekęs, kai pralaimėjo Žemaitijoje 1261 m. liepos 13 d. (Durbės mūšis, pagal Liet. Enciklopediją įvykęs 1260 m. liepos 13 d.) ir dėl tais pačiais metais vykusio Didžiojo Prūsų Sukilimo, kurio pradžia jau buvo juntama 1260 m.”
Po bendro lietuvių ir rusinu karo žygio į Mozūriją, įvykusio 1262 m., kurio metu žuvo mozūrų Ziemovitas I, lenkai vėl kreipusi į popiežių su skundu. Tada Urbonas IV, 1264 m. birželio 4 d. laišku kreipėsi į Bohemijos karalių Otokarą II: “Accepimus enim, quod Rutheni scismatici et Lituani ac alii habitantes in eorum confinibus, qui deum non colunt, sed blasphemant polius nomen eius, una eum Tataris eorum complicibus, quibus sunt federe dampnato conjuncti, Poloniam ostiliter frequenter invadunt, eis nemine resistente”. (Sužinojome, mat, kad rusai atskalūnai ir lietuviai ir kiti gyvenantieji jų ribose, kurie Dievo negerbia, bet piktžodžiauja veikiau jo vardą, kartu su totoriais jų draugais, su kuriais yra prakeikta sąjunga susijungę, Lenkiją priešiškai dažnai užpuola, jiems niekam nesipriešinant.)
Už pagonių nubaudimą popiežius jam pažada visą tą pagonių kraštą, į kurį Ordinas ar kiti katalikiški valdovai nėra pareiškę pretenzijų. Boemijos karalius, ypač po jo sėkmingo karo žygio į Prūsiją 1255 m., buvo laikomas galingesnis už lenkų kunigaikščius. (Yra žinomi du jo žygiai prieš prūsus. L.E.).
(Tais pačiais metais, kai popiežius rašė Boemijos karaliui, jotvingai vėl įsiveržė į Boleslovo Gėdingojo kraštą, tačiau Boleslovas pasitiko juos ties Zavichostu ir ten juos sumušė. Tada jotvingai paprašė pagalbos pas lietuvius. 1266 m. jotvingams pagelbėti atvyko Švarno vedami lietuviai, bet ir jiems nepasisekė, Boleslovas ir vėl laimėjo. L. E.)
Tais laikais Lenkijos rytinės sienos pietų galas rėmėsi į miškus ir kalnus, todėl siena ten buvo gana pastovi, bet šiaurinis jos galas gulėjo prieš jotvingus. “Tačiau šiaurėje veržlieji rusinai ir Mozūrijos lenkai turėjo bendrą pavojingą priešą, neramius ir plėšrius jotvingus, kurie patys nekreipė dėmesio į pastovų užkariavimą, o tik stengėsi prisiplėšti grobio ir išsivesti vergų (darbo jėgos). Mozūrijos rytinių sienų jotvingai nepakeitė, nes neturėjo interesų. Tuo tarpu rusinai ir mozūrai, kaip tik dėl šitos jotvingų grėsmės ir, beveik nuolatinės abiejų partnerių nesantaikos su Krokuva-Sandomiriu, buvo verčiami būti sąjungoje. Taip, kad ir iš rusinu pusės nebuvo stengtasi veržtis į Mozūriją, ypač kai ‘Tėvų palikimas’, Drohičinas, buvo atsiimtas”.
Reikia tačiau pasakyti, kad toki plėšimo ir vergų ėmimo žygiai nebuvo vartojami vien tik lietuvių ir jotvingų. Lygiai taip pat kariavo ir tokiais pat tikslais lenkų atskiri kunigaikščiai tarpusavyje ir su rusinais, tik čia teritorijos grobimas, kartai būdavo pirmasis tikslas.
“Tačiau lietuviai savo užpuldinėjimus ir toliau tęsė ir jų galia dar pakilo, kai šalia daugelio mažų karaliukų (‘kunigų’) atsirado centrinė valdžia Didžiojo kunigaikščio asmenyje. Susiskaldžiusi Lenkija neturėjo jėgų suruošti Kryžiaus karą prieš juos ir Mozūrų Boleslovas II (1251—1313), kurio kraštas daugiausia kentėjo nuo lietuvių puolimų, buvo priverstas užmegzti ankštus santykius su lietuviais, kad apsaugotų
savo krašto žmones nuo išnaikinimo. Todėl 1279 m. jis vedė lietuvių kunigaikščio Traidenio dukterį Gaudimantę (Gaudemundą) Sofiją ir, greičiausia, sudarė su lietuviais sąjungą, nes jau tolesni lietuvių karo žygiai nelietė jo šalies. Tie geri santykiai, atrodo, dar tęsėsi ir po Gaudimantės Sofijos mirties (1288 m.), nes 1294 m. ar 1295 m. Boleslovas net perleido lietuviams Viznos pilį, kad iš ten jie veiksmingiau kovotų su Ordinu”.
Po keletos nevaisingų skundų, Ordinas pagaliau sunaikino Viznos pilį, kurią, tačiau, sekančiais metais, Boleslovas kartu su lietuviais atstatė. Ordinas norėjo sutrukdyti pilies atstatymą, tačiau Natangijoje ir Sambijoje prieš jį vėl sukilo prūsai ir taip karo žygį prieš Vizną sulaikė. Nežinia kaip ilgai lietuviai sėdėjo atstatytoje Viznoje, tačiau atrodo trumpai, nes Ordino skundų daugiau nebegirdėti, o kai 1313 m. Boleslovas mirė ir Mozūrija buvo dalinama jo sūnums, tarp dalinamų žemių yra minimama ir Viznos žemė. Taigi, išskyrus Viznos epizodą, Rytų sienos šiaurinėje dalyje būklė 1296 m. buvo tokia pat kaip ir 1138 m.
Lenkijos rytinė siena skyrė dvi skirtingas konfesijas: Romos katalikų lenkų nuo ortodoksų rusinu. Tačiau civilizacija, kultūra, valstybinė santvarka ir bendruomeninė organizacija, abiejose pusėse buvo panaši. Taigi toji siena neskyrė dviejų “skirtingų pasaulių”.
Nors Kurija stengėsi bet kokį bendravimą, ypač vedybas, tarp katalikų ir schizmatikų drausti, tačiau mišrių vedybų draudimas daug netrukdė lenkams katalikams ir rusinams stačiatikiams giminiuotis. Grigorius IX savo laiške lenkų vyskupams mini, kad lenkų pavaldiniai dėl kunigaikščių jiems užkrautos didelės pareigų naštos ad perfidiam Rutenorum et Prutenorum transeunt, cohabitatione fidelium derelicta” (...į rusų ir prūsų neištikimybę pereina, tikinčiųjų sugyvenimą palikę).
Kaip rusinai žiūrėjo į katalikybę, galima dalinai spręsti ir iš to, kad Romos katalikų bažnyčios Rusini j oje vietos gyventojų būdavo vadinamos liachų, t.y. lenkų bažnyčiomis, tuo tarpu Rusinijos šiaurėje jas vadindavo variagiškom.
1282 m. lietuviai vėl įsiveržė ir sugriovė Liubliną, tačiau dar tais pačiais metais, įsteigęs jame savo karo veiksmų bazę prieš jotvingus, Lešekas Juodasis, Krokuvos ir Sandomiriaus valdovas, atliko sėkmingą karo žygį, kuriam paminėti pastatė Šv. Mikalojaus bažnyčią Liubline.
1296 m. Lenkijai yra epochiniai metai. Tais metais Bohemijos karalius Vaclovas II apjungia Lenkiją vieno karaliaus valdžioje, išskyrus Mozūriją, kuri pasilieka savarankiška. Haličiaus kunigaikštijoje, mirus energingam Levui I, išsibaigia rusinų veržlumas. Lenkai pradeda atsigauti ir 1302 m. atsiima vėl rusinu užimtą Liubliną, apie tai kronika taip kalba:
“inierunt milites Cracovienses et Sandomirienses Russiam, videlicet Lublin novum quod Rutheni occupaverunt pluribus annis, expugnaverunt, deinde in paucis cum multitudine Ruthenorum et Lithvanorum ac Tartharorum pugnaverunt, et domine cooperante de omnibus triumphaverunt. Postea reversi ipsum castrum Lublin optinuerunt”.
(...užpuolė Krokuvos ir Sandomieriaus kariai (bajorai) Rusiją, būtent Naująjį Liubliną, kurį rusinai buvo užėmę daugelį metų, užkariavo, paskui nedaugelyje su daugybe rusinų, lietuvių ir totorių kovojo, ir Viešpačiui bendradarbiaujant visus nugalėjo. Pagaliau sugrįžę pačią stovyklą Liubliną paėmė.)
Liublino atsiėmimas, atrodo, buvo atliktas mažlenkių bajorų (milites) iniciatyva ir jų žygiu.
1302 m. Vladislovui Lokiotkai apsivainikavus Lenkijos karalium Krokuvoje, rytinė siena vėl pamažu įgyja reikšmingą svorį bendroje valstybės politikoje, nes be Haličiaus — Vladimiro kunigaikštijos galios ir toliau už jos esančių totorių (1237 — 1240 m. visa vėlesnioji Rusija, išskyrus Didįjį Naugardą ir Pskovą, buvo pavergta mongolų-totorių, kurie valdė viską iki Lenkijos rytinės sienos), iškilo trečia galybė, kuri nuolatos augo. Tai buvo pagoniškoji Lietuva, valdoma Gedimino, kuris apie 1320 m. jau buvo užkariavęs visą eilę kunigaikštijų, kada tai priklaususių senajai Kijevo valstybei. Gedimino žygiai buvo žymiai pavojingesni, kaip buvę 13 a. vidurio, nors ir dažni, lietuvių ir jotvingų užpuldinėjimai pasiplėšti turto ir vergų.
Augančią Lietuvos galybės įtaką galima spręsti ir iš dažnesnių vedybų tarp lietuvių ir mozūrų ar lenkų valdovų šeimų. 1321 m. Płocko kunigaikštis Vaclovas vedė Gedimino dukterį Elžbietą. Ta proga uošvis — Gediminas, kartais pasiųsdavo žentui savo pagalbines kariuomenės dalis prieš Dobriną.
Pačios svarbiausios iš tokių lietuvių-lenkų vedybų įvyko 1325 m. spalių 16 d., kai Lenkijos sosto įpėdinis Kazimieras, busimasis Didysis, vedė Gedimino dukrą Aldoną, pakrikštytą Ona. Su šiomis vedybomis buvo sudaryta ir lietuvių-lenkų sąjunga, nukreipta prieš Ordiną ir jo sąjungininkus. Ta proga lietuviai paleido 24,000 lenkų belaisvių; be to, buvo dar suruoštas bendras karo žygis prieš Brandenbxrgo markgrafą Liudviką, Bavarijos karaliaus Liudviko sūnų ir Ordino šalininką. Žygis įvyko 1326 m. į brandenburginį Lebuso kraštą, kuris lietuvių buvo taip nuteriotas, kad ten daug kaimų dar ilgus metus buvo palikti sunaikinti ir negyvenami.
(Apie šiuos žygiuos L. E. duoda tikslesnes tokias žinias: lietuvių kariuomenė, Gedimino pasiųsta lenkams į pagalbą, rado lenkus nepasirengusius, todėl patys vieni jie puolė Marchiją, apiplėšė ir su dideliu belaisvių skaičiumi grįžo.
1328-29 m. vokiečių Ordinas organizavo prieš Lietuvą karo žygį, kuriam vadovavo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis, Vladislovo Lokietkos priešas, bet Lokietka sutiko praleisti karalių Joną ir Silezijos kunigaikščius, jo vasalus, pro savo žemes. Tai buvo nedraugingas aktas Lietuvai. Nors priešams įsiveržus į žemaičius, Lokietka puolė vokiečių valdomą Kulmiją, bet tas nepataisė lietuvių-lenkų sąjungos. Ji iširo. Tačiau kol Aldona buvo gyva, negirdėti nieko apie lietuvių-lenkų susidūrimus.)
Taigi iki Aldonos gyvos galvos santykiai tarp lenkų ir lietuvių, reikia manyti, buvo taikūs. (Aldona mirė Krokuvoje 1339 m. gegužės 25, 26 ar 27 d.).
1331 m. Mozūrų kunigaikštis Boleslovas-Jurgis veda kitą Gedimino dukrą — Eufemiją. (Žinomą dar Ofkos - Aukos vardu. Tačiau Jurgis savo užsienio politikoje Lietuvos atžvilgiu svyravo, kartais palaikydamas vok. Ordiną. Vėliau mirė nunuodytas. L. E.). Bendrai paėmus, jei lenkų santykiai su rusinais buvo gana artimi, būta daug giminiavimosi, tai su lietuviais santykių būta daug šaltesnių, žymiai mažiau giminysčių, ir tik bendras priešas vertė abu kraštu kartais bendrauti.
Tuo metu Mozūrija neįėjo į Lenkijos karūnos žemių plotą. Būdama atskira kunigaikštija, Mozūrija nuo 1313 m. dar buvo padalinta tarp trijų kunigaikščio sūnų, lyg į tris pusiau savarankiškas kunigaikšti-jėles. Šitas jos politinis silpnumas tik pagreitino jos vėlesnį, galutinį ištirpimą Lenkijos kūne ir tuo metu darė ją nepajėgią išsilaikyti vieną prieš Ordiną ar prieš lietuvius.
Tačiau nežiūrint to, mozūrams dar kartą pavyko užimti Rajgrodą su apylinkėmis, tai įvyko prieš 1325 m., ir išlaikyti jį ilgesnį laiką. 1360 m. žinome Rajgrodą jau Ordino valdžioje esantį (apie tuos įvykius Petras Dusburgas rašo: “terra Sudowie usque in presentem diem remanet desolata”. Sūduvos žemė iki šios dienos pasilieka tuščia). Ordinas, tuo tarpu, apie 1283 m. jau buvo pasiekęs Nemuną ir atsidūręs į tuometinės Lietuvos sienas ir, žinoma, domėjosi, kas vyksta jotvingų krašto išniokotose ir jau beveik nebegyvenamose pietinėse srityse, kad galėtų pareikšti ir savo pretenzijas į neskaitlingas, lyg salas, išlikusias gyvenvietes, laikomas užimtas mozūrų iš vienos ir lietuvių iš kitos pusės. (Tas pats Dusburgas kalba apie 28 kryžiuočių puolimus į Lietuvą, neskaitant daugybės mažesnių žygių. L. E.).
Apie Rajgrodo ir apylinkių užėmimą nėra išlikę tikslių žinių, tačiau, kad tas įvyko prieš 1325 m. spėjama iš Mozūrų kunigaikščio Ziemovito II ir Trojdeno I laiško, rašyto 1325 m. rugpjūčio 25 d. popiežiui Jonui XXII. Laiške kalbama apie Gardiną, kuris “a terra-rum nostrarum limitibus ad duas leucas positum”. (...nuo mūsų žemės apie dvi leukas (mylias) esantis). Žiūrint į žemėlapį, toks spėjamas mozūrų sienos artumas nuo Gardino (dvi leucae yra lygu 4.44 km) galėtų būti tik Vizna — Rajgrod kryptyje. Laiške toks mažas atstumas žymimas su tikslu, iš tikrųjų jis galėjo būti nemažesnis kaip 15 — 25 km ir, būtent, ties Rajgrodu, iš kurio mozūrų kylys buvo varomas Gardino kryptimi.
Iš vėlesnių dokumentų (1358 m. lietuvių-mozūrų pasienio sutartis) matyti, kad be Rajgrodo, tuo metu mozūrų valdžioje buvo ir Goniandzas prie Bebro upės.
(Bebro upės slėnis nepajėgia praleisti intakų gausingo debito, ir 2—3 mėnesius per metus būna apsemtas vandens ligi 10—15 km pločio. Tai patogi gynimosi linija šiais laikais Lenkijai, anksčiau Rusijos imperijai, o nepalyginti anksčiau sūduviai-jotvingai dėl to sėkmingai gynėsi nuo dažnai jungtinių rusų-lenkų kariuomenių. Iš tikrųjų gi, visas Bebras yra Sūduvos-Jotvos krašto gilumoje. L.E.).
Kai 12 a. prie Mozūrijos rytinių sienų dar viešpatavo ramybė, tai 13 a. viduryje lietuviai kartu su jotvingais, betarpiais mozūrų kaimynais, vis dažniau puldinėjo Lenkiją, kartais įsiverždami giliai į kraštą. Pradedant 1246 m. tie karo žygiai kartais yra nemažo masto:
1246 m. į Sandomiriaus — Krokuvos kraštą,
1255 m. į Liubliną, Mindaugo žygis,
1260 m. į Plocką, Mozūrų sostinę,
1262 m. į Mozūriją,
1269 m. į Kujaviją,
1273 m. į Liubliną,
1277 m. į Lenčycą,
1280 m. į Mažąją Lenkiją, sritis neaiški,
1282 m. vėl į Liubliną,
1286 m. į Gostyniną, į pietų vakarus nuo Płocko,
1294 m. į Lenčycą,
1295 m. į Gnojno, į pietus nuo Kielce,
1299 — 1300 m. į Dobriną,
1307 m. į Kališą,
1323 m. vėl į Dobriną (čia lietuviai talkininkavo mozūrams, kurie buvo konflikte su Dobrino kunigaikščio Zemomyslio našle — Anastazija. L.E.),
1324 m. į Mozūriją (į Sochačevo-Čersko kunig. Troideno žemes, čia veikė Gedimino karvedys kunig. Dovydas. L.E.),
1326 m. į Brandenburgo kraštą Lebus, sąjungoje ir kartu su lenkais. Išplėšę Lebus kraštą, žygiuodami abiem kryptim per lenkų žemes, lietuviai apiplėšę ir lenkus.
(Apie šį žygį knygos autorius nepaduoda būdingas smulkmenas, kurių tenka jieškoti L. E.
Paaštrėjus kovoms su vokiečių ordinu, lietuviai liovėsi puldinėję lenkų žemes. Kilo net reikalas savo jėgas suderinti bendrai kovai prieš vokiečius, su kuriais lenkų Vladislovas Lokietka kovojo jau nuo 1309 m.
Pagal sutartį po Aldonos vedybų, Gediminas 1326 m. pasiuntė Lokietkai kunig. Dovydo vadovaujamus 1200 raitųjų karių pagelbėti kariauti su Brandenburgu.
1330 m. Lokietkos pakviestas pats Gediminas su kariuomene išvyko į Kulmo žemę. Mat, buvo sutarta į priešo teritoriją įsiveržti vienu metu. Nustatytu laiku atvykęs į Kulmo sritį, Gediminas ten lenkų kariuomenės nerado ir turėjo pasitraukti į Dobriną, kur jis pagaliau sutiko lenkus, atvykusius drauge su vengrų atsiųsta pagalbine kariuomene. Gediminas kaltino lenkus nepunktualumu, dėl kurio jis galėjo pražudyti savo kariuomenę. Vengrų pagalbinės kariuomenės vadas Vilhelmas Drugetas protestavo prieš pagonių dalyvavimą kare krikščionių su krikščionimis. Gediminas pasitraukė atgal, protestuodamas prieš suvedžiojimą ir reikalaudamas karo išlaidų atlyginimo. Kitais metais vėl iškilo nesusipratimas su lenkais. Lokietka pasikvietė lietuvius bendram karo žygiui prieš Ordiną, bet jis neįvyko. Lietuviai, pasijutę užgauti, puolė savo sąjungininkų žemes ir, jas apiplėšę, grįžo. Nuo šio lenkų-lietuvių bendradarbiavimas pasibaigė. L. E.).
1338 m. dar vienas žygis į Mozūriją.
Taigi per 92 metu buvo įvykdyta 18 didelių karo žygių — užpuolimų. Kas penkeri metai, apytikriai, vykdomas vienas karo žygis. Tiesa, tuos lietuvių puolamuosius karo žygius stipriai nustelbė trys didieji totorių puolimai i Lenkiją, įvykę 1241 m., 1259 m. ir 1287 m.
Lietuvių karo žygiai, kaip jau anksčiau buvo minėta, turėjo tikslo paimti kuo didesnį karo grobį, nuterioti kraštą ir išsivesti vergų. Apie tai kalba eilė dokumentų:
Abducentes secum in captivitatem praeter eos, qui occisi sunt, quadraginta milia hominum utriuscue sexus (1277 m.)... eodem anno Litwani perimerunt multos cristianos (1295 m.)... multum populum abduxerunt in terram suam (1338 m.)... innumerabilem populum christianum in servitutem abduxerunt (1350 m.)... Plusquam duo milia christianorum utriusque sexus in errorem paganicum secum abduxit (1324 m. Mozūrijoje)... decern milia et ultra hominum utriusque sexus secum abegit (1323 m. Dobrinėje).
(Nusivesdami su savim į nelaisvę be tų, kuriuos užmušė, keturias dešimtis tūkstančių žmonių abiejų lyčių (1277)... tais pat metais lietuviai nužudė daugelį krikščionių (12591... daug žmonių nusivedė į savo žemę (1338)... nesuskaitomą daugybę krikščionių į vergiją nusivedė (1350)... Daugiau kaip du tūkstančiu krikščionių abiejų lyčių į pagonišką klaidą su savim nusivedė (1324)... dešimtį tūkstančių ir daugiau žmonių abiejų lyčių su savim nusivarė (1323).
Kad tokių belaisvių — vergų lietuviai turėjo apsčiai, rodo ir Aldonos Gediminaitės vestuvių proga paleisti 24,000 lenkų belaisvių. (L. E. sako, jog belaisvių būta net 25,000).
Mozūrų rytinės sienos pietinė dalis, kuri, remiantis Plocko vyskupijos vardynu iš 13 a., buvo išsikišusi iki Narvies augštupio, atrodo, vėl buvo atstumta atgal į liniją, vėliau sudariusią Mozūrų ir Podliachijos sieną. Nes kaip tik tuo metu Lietuvos Gediminas užkariavo kraštą, vėliau vadinamą Podliachija (Šapokos Lietuvos Istorijoje minima, kad Palenkę užkariavo daug anksčiau Vytenis). Šis kraštas šiaurėje buvo beveik negyvenamas, jo pietuose buvo Drohičino ir Mielnikos pilys prie Bugo, priklausę Halfčiaus-Vladimiro kunigaikštijai. Įvykių tiksklio datos nėra žinomos, tačiau yra žinoma, kad nevėliau, kaip 1340 m. visa Podliachija yra Gedimino rankose, o mozūrai nustumti nuo vidurinio Narvies, nors Drohičinas iš rusinu rankų yra perėjęs į mozūrų.
“1340 m. siena turi nepaprastos reikšmės vėlesniam vystymuisi. Neskaitant pasikeitimų mozūrų pasienyje (Drohičinas, Goniandzas ir Rajgrodo apylinkė su kovų objektu pačia Rajgrodo pilimi), šita siena per 450 metų tolesnės senosios Lenkų valstybės egzistencijos lieka jų valdymo ir krašto siena ir taip net iki dabartinių laikų. Tos sienos lenkų masinė kolonizacija niekad nepajėgė peržengti plačiu frontu, o tik kai kur atskiruose jos baruose”.
Z. R.
ŠALTINIAI:
G. Rhode, Die Ostgrenze Polens I Band, 1055
Lietuvių Enciklopedija.
(Siena Kazimiero Didž., Vengrijos Liudviko ir Jadvygos laikais — bus aprašyta vėliau, kitame straipsnyje)
