Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
![](/images/html/Karys/Karys-1957-10_files/Karys-1957-10-9.jpg)
VIENUOLIKTOJI VALANDA
(ATVIRAS LAIŠKAS VISIEMS LŠST NARIAMS IRNARĖMS “TREMTIES TRIMITO” REIKALU)
Brangūs Broliai ir Sesės Šauliai!
TREMTIES TRIMITO gyvenime išmušus vienuoliktai ai valandai, kreipiuosi į Jus, prašydamas broliškos pagalbos ir paramos.
Ryšium su spaustuvės kainos pakėlimu ir kitais finansiniais sunkumais, kiekviename KARIO numeryje TREMTIES TRIMITUI nemokamai tegalime gauti tiktai po 2 puslapius, žodis “nemokamai” reiškia, kad tuos du puslapius kiekviename numeryje ir toliau sutinka finansuoti KARYS. Jei norime turėti ką nors daugiau, už tai turime užsimokėti mes patys.
Nuo pat pradžios LŠST LCV Darbo Prezidiumo pavedimu tvarkant TREMTIES TRIMITO puslapius, man teko susidurti su KARIO Redakcijos ir Administracijos nepaprastai dideliu ir nuoširdžiu rūpesčiu šaulių reikalais. Jie tikrai padarė viską, kas tik buvo galima, kad TREMTIES TRIMITAS išsilaikytų. Už tai KARIUI priklauso visos Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje gili padėka. Tačiau ateityje mes patys privalom parodyti daugiau iniciatyvos ir pagrindinę TREMTIES TRIMITO finansinę naštą perimti į savo rankas, ne vien dėlto, kad jinai KARIUI tampa per sunki, bet, visų pirma, todėl, kad yra visiškai nešauliška sėdėti sudėjus rankas ir žiūrėti, kaip mums priklausantį darbą dirbame ne mes patys, bet kiti.
Be abejo, visi sutiksime, jog turėti tiktai po du puslapius TREMTIES TRIMITUI neužtenka.Sąjungai augant ir stiprėjant, į tiek vietos nėra galima sutalpinti net pačios reikalingiausios medžiagos. Didesnis puslapių skaičius yra neišvengiamas ir neatidėliojamas būtinumas.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
J. TUMAS
(Tąsa)
![](/images/html/Karys/Karys-1957-9_files/Karys-1957-9-8.jpg)
2 p. D. L. K. Algirdo pulko vadas plk. J. Tumas savo kabinete 1938 m. Iz. Girčio nuotr.
Šio kolchozo moterys, ypač senesnio amžiaus, buvo mums nepaprastai geros ir gailestingos.
Petruičiui pavalgius, ir mes nuėjom į kolchozą. Jame buvo sustoję keliolika šeimų, pabėgusių iš Minsko ir Puchovičių, todėl mes nakvynei vietos negavom. Kolchozo gyventojai mums patarė pernakvoti mokykloj, kuri buvo apie pusę kilometro nuo kolchozo. Išėjom į mokyklą, bet pusiaukelėj tarp mokyklos ir kolchozo radom prie stačių lentelių tvoros pastatytą skiedromis dengtą pusę stogo. Tarp tvoros ir stogo susidarė savo rūšies pašiūrė, kurioje nutarėm pernakvoti. Buvo jau vakaras ir saulė leidosi. Mes buvom pavargę ir rengėmės gulti, bet gudas sulaikė, pamatęs ateinantį nuo mokyklos ginkluotą raudonarmietį. Aš pažiūrėjau per pašiūrės antrą galą ir pamačiau iš priešingos pusės, nuo miško ateinantį kitą raudonarmietį be ginklo. Netrukus abu susitiko arti mūsų pašiūrės ir pradėjo kalbėtis. Jų pasikalbėjimą mes girdėjom ir sužinojom, kad mokykloje yra koks tai komisaras ir iš norinčių pernakvoti mokykloje reikalauja parodyti dokumentus. Bijojom, kad jie nepanorėtų nakvoti mūsų pašiūrėj, bet ačiū Dievui, abudu, keikdami komisarą, nuėjo į kolchozą. Mes džiaugėmės, nenuėję į mokyklą, būtumėm pakliuvę.
Birželio 30 d. auštant įėjom į mišką, kuriuo keletą kilometrų žingsniavom į vakarus, sutikdami nemažai pabėgėlių. Išėję iš miško prie kolchozo Ivanovka, pamatėm augštą geležinį tiltą per upę. Abiejuose tilto galuose buvo pastatyti sunkūs kulkosvaidžiai, raudonarmiečiai tikrino praeinančių dokumentus. Tas kelias į vakarus mums buvo uždarytas, todėl pasukome atgal i Palčini, bet ten nesustojom. Pro tą kolchozą iš vakarų į rytus ėjo platus vieškelis, kuriame tą dieną buvo didelis judėjimas. Mes nenorėjom prie to vieškelio ilgiau pasilikti, buvo pavojinga. Savo drabužiais ir neskustomis barzdomis mes labai skyrėmės nuo vietinių gyventojų, ir kreipėm į save visų dėmesį. Nors buvo karštas oras, bet slėpdamas savo karišką uniformą, aš buvau apsivilkęs žieminį paltą ir pastatęs jo apykaklę. Žmonių klausiamas, kodėl nenusivelku palto, atsakydavau, kad sergu ir man šalta. Tuo laiku aš prisiminiau profesorių I. K. ir mintyse jam dėkojau, kad neleido man paltą numesti. Tada jis man buvo labai reikalingas.
Už dviejų kilometrų nuo Palčini, pietų pusėje, matėsi Molotovo vardo kolchozas. Mes ten ir nuėjom. Gale kolchozo mus sutiko kelios moterys, joms vėl reikėjo aiškintis, kas mes esam. Atsisėdom ant žvyrduobės krašto pailsėti. Petruitis skundėsi, kad jam labai bloga ir toliau eiti negalės. Moterys patarė mums eiti į kolchozo fermą (pieninę), kur galėsim gauti pieno ir patokos (dirbtinio medaus). Petruitis nenorėjo eiti ir į fermą, bet likti kurį laiką prie žvyrduobės, o vėliau eiti į mišką.
Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE