VARIS IR KARAS, MITAI IR ISTORIJA
A. ŽYGMANTAS
I. METALAI — NAUJA KARINĖ MEDŽIAGA
Žmonijos kultūros priešistorinius amžius įvairiais laikais tyrinėti mėgo mokslininkai ir poetai, rašytojai ir kariai. Poetas Ovidius dar prieš Kristaus gimimą, rašydamas savo Metamorfozes, aprašė ir senuosius amžius. Anot jo, pradžioje buvęs Aukso amžius, tada žmonės patys tarpusavy susitarę, be bausmės baimės, be įstatymų, pasitikėjo vieni kitais, darė kas buvo teisinga. Tada nebuvo ko bijoti bausmės. Tada dar niekas neišstatydavo žalvarinių lentelių grasinančių teisingumo vykdymu (kaip kad Romoje būdavo daroma), nebuvo nusikaltėlių minios, maldaujančios pasigailėjimo ir drebančios savo teisėjų akivaizdoje. Tada dar iš viso nebuvo teisėjų. Žmonės ir be jų gyvenę saugūs. Tada dar niekas nebuvo kirtęs jokios pušies savo tėviškės kalnuose, kad nuleistų ją laivu į okeano bangas, svetimųjų kraštų lankyti. Žmonės žinojo tik savo pačių pajūrio krantus.
Jų miestai tada dar nebuvo supami gilių griovių ir jie neturėjo tiesių žalvarinių trimitų, nei riestų žalvario ragų, nei šalmų, nei kardų. Poeto nuomone, tada žmonės visame plačiame pasaulyje, jokios baimės netrukdomi, džiaugėsi poilsiu ir taikingu gyvenimu ir tada iš viso dar nebuvę karių.
Po Aukso amžiaus sekęs Sidabro amžius, neramesnis ir šiurkštesnis, žmonės kūrėsi namuose ir pradėję dirbti žemę.
Sekantis — Žalvario amžius, buvęs visai kitoks. Tada žmonės pasidarę žiaurūs, nuolat pasiruošę karui, bet dar vis buvę dori ir tiesūs. Tik prasidėjus ketvirtajam — prasčiausios rūdos rūšies — Geležies amžiui, kilę visų rūšių nusikaltimai. Tada dingo kuklumas, tiesa ir ištikimybė. Išdavystė ir suktumas užėmė jų vietą, įsigalėjo apgaulė, prievarta, nusikaltimas ir gobšumas. Tais laikais jūromis plaukiodavo buriniai laivai, žmonės kasėsi žemėn, jieškodami turto. Geležis buvusi atrasta žmonių nenaudai, bet tada ir auksas buvęs dar žalingesnis žmonijai. Abu tuos metalus panaudodamas, atsirado karas, žvangindamas ginklus savo kruvinose rankose. Teisybė paliko kraujo prisunktą žemę, o karas net persimetė į dievų gyvenamas dausas.
Taip Ovidius trumpai pavaizdavo ilgą žmonijos istoriją, šiais laikais į tuos tolimus senuosius amžius žiūrima kitaip — mokslo ir istorijos akimis. Karo atsiradimas neprimetamas vien tik geležies ir aukso atsiradimui.
Naujojo akmens amžiaus ūkininkas ir jo šeima verpė ir audė, gaminosi pats sau avalinę ir lipdė savo puodus, kasdavosi ar surasdavo titnagą sau reikalingiems įrankiams pasigaminti. Metalo kalvio atsiradimas gi, pradėjo visai naujus laikus, kurių bėgyje didžiųjų upių slėniuose greitai išsivystė miestinė civilizacija. Keliaujantis kalvis drįsdavo iškeliauti į barbarų gyvenamus plotus, jieškodamas rūdos ir taip platindamas tų ‘spalvingų akmenų’ apdirbimo meną.
Vario amžiuje keliaują kalviai nešiodavosi su savim ne tik savo darbo įrankius, bet ir pačią žaliavą ir, atrodo, atlikdavo gautus užsakymus čia pat vietoje, o atlikę, keliaudavo toliau. Taip dirbo kalviai dar ir vėliau Europoje žalvario amžiaus bėgyje, dar šiandien taip verčiasi Afrikos negrų kalvis ir dar kai kur Europos kaimuose užtinkamas senovės keliaujančių kalvių palikuonis — vaikščiojantis katilius.23
Daugybė legendų ir pasakų rodo, kokioje pagarboje būdavo laikomi tais laikais kalviai, kurių amatas buvo paslaptingas, ritualų pilnas, magiškas.
Įsigalėjus metalams, metaldirbiai — kalviai pirmieji virto pramoninės gamybos specialistai, skirią visą savo laiką tam darbui. Nors, galimas dalykas, magijos ir religijos specialistai savo srityje buvo pirmieji pilnalaikiai darbininkai.
Metalo rūdos jieškojimas, kasimas, tirpinimas, lydymas ir kalimas yra per sunkus darbas, kad būtų galima jį derinti su ūkininkavimu ar medžiojimu.
Spėjama, kad pirmasis metalas, kurį žmogus užtiko ir susidomėjo, buvo auksas, randamas upių žvyre ir smėlyje, natūralinėje būklėje. Dėl jo gražios spalvos ir blizgėjimo jis tiko papuošalams, bet buvo per minkštas gaminti įrankius. Pirmoji lydymo krosnis, greičiausiai, buvo ugniakuras ar stovyklinis laužas, į kurį netyčia pakliuvo rūdos gabalas.
Vėliau auksas buvo intensyviai kasamas Egipte. Vien tik Nubijos dykumoje yra išlikę daugiau kaip tūkstančio aukso kasyklų liekanos. Senovėje Egiptas beveik turėjo aukso gamybos monopolį. Kasmet iš Nubijos (kurios vardas nub, egiptietiškai reiškia “aukso kraštą”) kasyklų būdavo gaunama apie 30 kg aukso.
Strabonas ir kiti graikų senieji rašytojai praneša, kad auksas būdavo gaunamas plaunant vandens suneštų klodų smėlį ant vilnų sluogsnio. Taip plaunant, aukso grūdeliai prikibdavo prie riebaluotų vilnų. Iš to kilusi ir Aukso vilnų legenda.18
Metalų amžiuje greta metalinių įrankių ir ginklų dar vis būdavo vartojami ir akmeniniai, palikimas iš Akmens amžių. Akmuo dar vis gerai tiko ypač strėlių antgaliams, kirviams ir buožėms gaminti. Dar 11 a. kautynėse prie Hastingso danai ir saksai kovėsi ne tik metaliniais, bet ir akmeniniais ginklais, o senieji prūsai, gindamiesi nuo Ordino riterių, daugiausia vartojo akmeninius ginklus, kurie savo pavidalu vaizdavo metalinių ginklų išvaizdą.5
Daug greičiau eina pagaminti ginklą iš metalo kaip iš akmens, be to, metalinis ne toks trapus. Jei metalinis ginklas lūžta, nieko nėra prarasta. Sulūžusias dalis galima sutirpinti ir išlieti ar nukalti naują ginklą. Metalinės plokštės gali būti kalamos į šarvus daug stipresnius, geriau atrodančius ir baisesnius kaip iš odos ar fibros.
Archeologija ir klasinės tradicijos rodo, jog metalurgija yra kilusi kažkur Persijos šiaurės rytų srityje ir dar priešistoriniais laikais pasiekė Artimuosius Rytus.
Metaliniai sraigtai, kniedės, vinys ir ratlankiai įgalino lengvų ir greitų kovos vežimų gamybą. Toki labai greiti kariniai vežimai iš pagrindų pakeitė karybą vėlesnėje žalvario amž. dalyje.9
Ratai pradėti vartoti, atrodo, pirmiausia karaliaus laidotuvėse18 ir kitose tokiose religinėse ceremonijose. Tik vėliau jie buvo pritaikinti transportui ir karui. Yra duomenų, kad dar prieš 3000 m. pr. Kr. ratai jau buvo vartojami kariniams reikalams. Tokių vežimų ratlankiai pradžioje galėjo būti odiniai prikalti varinėmis vinimis prie rato. Suzoje yra rasti variniai ratlankiai iš 2000 m. pr. Kr. Jie yra iš keletos išlenktų segmentų, sudarančių apskritimą. Ratlankių būta nepaprastai siaurų, vos 3 cm pločio. Tada ir pačių ratų būta labai mažų — 1.05 m skersmens.18
Seniausias vežimo su ratais piešinys yra rastas vazoje Tell Halafe, nors ir nevisai tikra, kad ji yra iš halafinių laikų. Tačiau yra aišku, kad apie 2000 m. pr. Kr. ratai jau buvo plačiai vartojami, nuo Indo slėnio iki Syrijos pajūrio. Sumerijoje juos vartojo dar prieš 3000 m. pr. Kr., Kretoje apie 2000 m. pr. Kr., Egipte tik po 1600 m. pr. Kr. Nepraslinkus dar antrajam tūkstantmečiui pr. Kr., ratus žinojo visur nuo Kinijos iki Švedijos.23
Ginklų išradimas legendose ir mituose yra priskiriamas dievams, tuo būdu kai kurie ginklai turėję antgamtinių jėgų. Jų gaminimas buvęs labai garbingas amatas. Ir mirusius į amžinatvę palydėdavo ginklai. Pirmieji metalo daiktai, dedami į kapus, buvo ne įrankiai, bet ginklai.23
Iš senų senovės buvo jau įprasta pagal ginklą vadinti ir karius. Graikai skirstė savo kariuomenę į sunkiai ir lengvai ginkluotus, šarvuotus ir nešarvuotus. Panašiai darė ir romėnai. Nuo ginklų vardus gavo ir atskiros kariuomenės dalys: kardininkai, skydininkai, jiečių svaidytojai, svaidyklininkai, lankininkai ir pan. Net kariuomenės dalių gausumas iki modernių laikų būdavo matuojamas ne karių ar galvų skaičiumi, bet ginklų. Sakydavo tiek ir tiek jiečių, lankų, muškietų, kardų ir t.t. Visais laikais ir visose tautose yra žinomi ir mėgiami kariniai ženklai, papuošimai tatuiravimais. Ypač mėgiami gražūs šarvai ir ginklai. Tačiau jie būdavo visada labai brangūs, pav., Karolio Didžiojo laikais už šarvus mokėdavę 24 karves.7
Senovėje mirtis karo lauke laikoma labai garbinga (tokia ji yra dar ir šiais, moderniais laikais), net išganinga. Vyrui mirti lovoj buvo negarbinga, senovės germanai tokią mirtį vadindavo “Strohtodt” — mirtimi šiauduose.7
II. VARIO AMŽIUS
RYTŲ EUROPA
Sakoma, senovėje varis buvęs prabangos dalykas, vėliau virtęs būtenybe. Iš metalo gaminių, variniai yra seniausi. Europoje jie pasirodė anksčiausia pietinėje ir rytinėje Ispanijoje. Pirmieji toki dirbiniai, lapo formos durklai ir plokščias kirvis, leidžia manyti, kad vario pramonė ten nebuvo išrasta ar išsivysčiusi nepriklausomai, bet greičiausia pasisavinta iš rytų.
Naujoji pramonė greitai vystėsi ir plito. Jos ateitį iberų pusiasalyje užtikrino turtingi vario rūdos ištekliai Murdos ir Granados pajūriuose.
Seniausi variniai kirviai iš Kipro, Italijos, Ispanijos ir Švedijos rodo, jog juos gaminant, būdavo pamėgdžiojama akmens ginklų pavidalas. Kirvių būta su skyle kotui ir be jos.18
Vakarų pasaulyje plačiai paplito (ypač vėliau, Žalvario amž. pradžioje) ispaniškas lapo pavidalo durklas su platoku galu. Toks durklas vėliau būdavo skersas pritvirtinamas prie ilgo koto lyg koks plokščias kirvis, kaplys ir toks naujas ginklas, panašus į alebardą, buvo gan plačiai pamėgtas. Jis kartu su kitais vakariniais ginklų tipais (pailgintais ar paplatintais kirviais, trikampiais durklais ir ilgesniais į kardą panašiais) pateko į Italiją, kur vario rūdos buvo rasta Elboje ir Etrūrijoje. (Toki durkliniai kirviai ar kapliai, Almerijos kultūros Ispanijoje palikimas, pavieniui pasitaiko šiaurės Vokietijoje, Skandinavijoje ir Lietuvoje. Tačiau tik trumpą laiką tie ypatingi ginklai vyravo, daugiausia Žalvario amž. pradžioje).3
Taip Apeninų pusiasalis gana anksti pradėjo kurti savitą vario kultūrą. Iš ten vario dirbiniai rado milžinišką rinką Dunojaus provincijose, siekė net Baltijos krantus, kur ėjo gintaro mainų prekyba.
Akmens ir Žalvario amžių bėgyje gintaras ir jo gaminiai į vakarus ir į pietus ėjo iš Jutlandijos ir Prūsai tais laikais daugiausia jo tiekė. Tie prekybos keliai, rišanti Baltiją su Viduržemio jūra, kuriais ėjo gintaro ir metalo gaminių, ypač ginklų mainai, pradėti naudoti apie 2500 m. pr. Kr.11
Vėliau Dunojaus baseine, ypač Vengrijos srityje, buvo pradėta naudoti vietinės rūdos ir kuras, ir sukurta savita kultūra. Tačiau centrinė ir šiaurės vakarų Europa ilgai priklausė tik Italijos gaminių ar jų pavyzdžių. Tie italų gaminiai ar jų modeliai paplito visoje vidurio Europoje nuo Karpatų iki Reino ir net konkuravo su toliau vakaruose pasklidusiais ispaniškaisiais pavyzdžiais, plisdami Ronos slėniu ir Savojos keliu.1
Europoje yra žinomos vario kasyklos iš žalvario amž. laikų Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, pietinėje Rusijoje ir ypatingai žinomos Tirolyje. Ten Mittelberge kasyklos veikė nuo 1600 m. pr. Kr. iki Hallštatto laikotarpio Geležies amžiuje, t.y. iki 800 m. pr. Kr.
Rytinėse Alpėse žalvario amžiaus laikų vario tirpyklų vietose išliko kaupai gargažės (šlako), kurie rodo, kad tose vietose vario gamyba galėjo prasidėti jau 1700 m. pr. Kr. Apskaičiuojama, kad tarp 1300 m. ir 800 m. pr. Kr. ten buvę pagaminta apie 20,000 tonų 95% švarumo vario.
Pirmieji vario gaminiai pradėjo rasti sau kelią į rytinę Europą iš Art. Rytų ir apie trečio tūkstantmečio pabaigą pasiekė šiaurinį Kaukazą. Tuo pat metu prasidėjo vario ir gintaro prekyba tarp vidurinės Europos ir Baltijos jūros pakraščių.
Šiaurės Kaukazas virto metalurgijos lopšiu, iš kurio variniai gaminiai sklido po Rusiją ir Ukrainą. Taigi, nors šiaurinė Kaukazo sritis jau gyveno Vario amžių, kraštai į šiaurę nuo jos dar tebebuvo Naujojo akmens amžiaus laikotarpyje, ten pasirodydavo tik atskiri variniai daiktai. Varinių kirvių ir durklų rasta kapuose Maikope ir Carskaja vietovėse. Ypač turtingas radinys buvo rastas pastarojoje. Ten buvo rasti 4 movinio tipo kirviai, vienas jų išpuoštas, 3 plokšti kirviai, 9 durklai, 1 peilis ir jieties antgalis su pailginimu kotui pritvirtinti. Be varinių ten būta ir akmeninių ginklų. Carskaja radiniai gali siekti 2100 — 2000 m. pr. Kr.31
Kabardinų Parke, netoli Nalčiko, 1929 m. buvo rasti įdomūs, kūjiniai, palinkusių ašmenų kirviai, gaminti iš pusiau brangaus akmens. Jų būta kovos kirvių, arba religinių, ar gal valdžios galios simbolių. Panašių kirvių rasta ir varinių. Plačiai paplitę, palinkusių ašmenų akmeniai kirviai yra varinių kirvių imitacijos, skolinys iš Kaukazo, Anatolijos ir Art. Rytų.31 Sunku sutikti su M. Gimbutiene, kad šie kovos kirviai greičiau buvę religiniai simboliai, skirti “religinei kovai”, kai jie taip gerai tinka skaldyti priešų pakaušius.
Kubanės srityje pirmieji rasti variniai ginklai yra platūs durklai. Ten pat Ul kaimo kurgane buvo rastas dengto vežimo molinis modelis.31
Antrojo tūkstantmečio pradžioje yra jau įrodymų, jog šiauriniame Kaukaze prasidėjo vietinė metalurgija, varinių įrankių gamyba. Įdomiausias radinys šiaurinio Ponto srityje buvo dviračiai vežimai ir jų moliniai modeliai. Laidojant jų savininkus, vežimai buvo pastatyti ant jų kapo ir supiltas kurganas. Vežimų ratai buvo ištisinio medžio plokštės apie 50 cm skersmens ir 4 cm storumo, prie stebulės — 12 cm. Ašies skylė — 6 cm skersmens. Atrodo, kad pirmieji vežimai Europon buvo įvesti rytinių stepių tautų per Kaukazą.
Šitos stepių kultūros būta tipingos senosios indoeuropinės. “Seniausi indoiraniečių, graikų, hititų ir italikų šaltiniai rodo, kad indoeuropiečių bendruomenė buvo pasidalinusi į kastas. Buvo karių kasta ir darbininkų kasta (indų kšatriya — karys, vaisa — kaimietis; neres — kariai, viros — darbo žmonės). Visi kovingi vyrai sudaro valstybingą telkinį, arba teuta (liet. — tauta). Vyriausias vadas buvo karalius. Vyras, namų šeimininkas, turėjo neribotas teises savo nuosavybei, žmonai ir vaikams.”31
Vakarinėje Ukrainoje, vėlesniajame Tripoljės periode (2100—1700 m. pr. Kr.) greta akmeninių įrankių ir ginklų buvo vartojami plokšti variniai kirviai ir trikampiai plokšti durklai su išilginiu pastorinimu. Šie pastarieji yra labai panašūs į durklus iš Kretos
Mino II laikotarpio. Vidurio Europos rytinėje srityje yra užtinkami taip vadinami Badeno kultūros variniai, plokšti, lapo formos durklai su trumpu kotu.
“Labai veiklūs varpelinės keramikos pirkliai, spėjamai kilę iš Viduržemio jūros vakarinių sričių, sudarė prekybinius ryšius su vakarine, vidurine Europa ir Baltijos sritimi ir prekiavo variu, auksu, gintaru ir kitom medžiagom. Tose srityse jie išplatino ir jų būdingus puodus, papuošalus ir ginklus”.31 šitų pirklių paliktų žymių yra apstu Baltijos pietryčių srityje, mat čia pajūryje būta gintaro. Čia randamos tokios pat lankininko riešo apsaugos plokštelės, kokių yra vidurinės Vyslos ir žemutinio Odro srityse. Baltijos pietryčių gyventojai tokias riešo apsaugas dirbdinosi net iš gintaro. Varpelinės keramikos žmonių variniai durklai buvo jų kopijuojami titnage.
“Labai ryškus vienodumas virvelinės keramikos papuošimo, bet ne puodų pavidalo, srityse tarp Kaukazo, Graikijos ir Baltijos jūros, duoda mums ne vien tik galimybių patikrinti datas, bet patiekia ir įtikinančių įrodymų, kad antrojo tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje būta didelės migracijos. Toks vienodas puodų puošimas, staiga pasirodęs Juodosios jūros, Viduržemio jūros ir Baltijos jūros plotuose, negalėtų iškilti nepriklausomai”.31
Kai tik metaliniai ginklai ir papuošalai rado kelią į šiaurės rytų Europą, jie pradėjo įvairėti rytinėje Baltijos srityje ir visai skirtis nuo vidurinės Rusijos tipų.31
GERMANŲ MITAI
Šiaurės germanų tautų mitologijoje seniausias ir vyriausias dievas yra vadinamas Visų Tėvu, be to, jis turi dar 12 vardų, tarp kurių yra viešpats (arba kariuomenių viešpats), jieties viešpats, triuškintojas, drebintojas, degintojas, naikintojas, globėjas ir kt. Vėliau vyriausio dievo vietą užėmė Odinas (Votanas). Karo dievas buvo Tyras, lygus Romos Marsui. Jis, greičiausiai, yra pats seniausias iš germanų dievų, kilęs dar iš indoeuropiečių dangaus tėvo — Dievo. Jis savo augštą poziciją bus praradęs taip, kaip Visų Tėvas
Radiniai kapuose Carskaja vietovėje: 18 ir 19 — variniai kirviai, 20 — varinio peilis, 21 — jieties antgalis su prailginimu kotui pritvirtinti, 22 ir 23 — titnaginiai jiečių antgaliai, 26 — svaidyklinis akmuo, 27 — vario durklas.
Iš: M. Gimbutas, The Prehistory of Eastern Europe, 1956.
Kairėje gerzeinis varinis durklas su dramblio kaulo rankena, deš. pusmėnulio pavidalo kirvis iš Uro.
prarado savąją Odinui. Tyras yra drąsus ir narsus ir mūšyje rūpinasi pergale. Norėdami laimėti, kariai mūšyje turi šauktis jo; apie narsuolį būdavo sakoma, jog jis narsus kaip Tyras.29
Šiauriečių dievų panteone nebūta ramybės — siautė karas. Pasaulio okeano pakraštyje, Joetunheime, gyvenusi milžinų rasė, kurios dievai bijodami, žemės centre pasistatė pilį sienų supamą ir vadinamą Midgardu. Ten pat dievai apgyvendino ir žmonių rasę, o tvirtovės viduryje, Asgardo pilyje, kuri buvusi pačiame Midgardo ir pasaulio centre, gyveno patys dievai. Ten buvo dangus.
Pilies pastatai ir bokštai buvo toki augšti, kad siekė debesis, mūrai ir statūs skardžiai saugojo ją. Pilis buvo dengta auksu ir sidabru. Geriausias šaulys lanku, dievų tarpe buvo Ullr. Jis taip pat buvęs geras slidininkas ir labai galingas karys. Dvikovose patartina šauktis jo pagalbos. Raudonplaukio ir raudonbarzdžio dievo Thoro galingas ginklas buvo kūjis — Mjoelnir. Jis buvo vadinamas Midgardo gynėju ir milžinų žudiku. Važinėdavo jis kovos vežimu dviejų ožkų traukiamu.
Asgardo pilis būdavo sutapatinama su Valhalla, Žuvusiųjų namais, turinčiais 540 durų. Jon patekdavę tie, kurie drąsiai ir narsiai žūdavo mūšio lauke ir tokiu būdu pasidarydavo Odino karžygiais — Einherjarais. Valhallos durys buvę tokios plačios, kad pro kiekvienas jų galėdavę pražygiuoti 800 karžygių petys į petį. Pati Valhalla buvo lengvai atpažįstama, nes jos gegnės buvę iš jiečių, stogas dengtas skydais, o ant suolų būdavo primėtyta karių apsiaustų, ‘vakarinių durų viršuje kabojo vilkas ir augščiau erelis’.
Namų viduje, didžiulėje menėje, ‘daugybė vyrų, vieni žaidžia žaidimus, kiti nuolat geria, o dar kiti šarvuoti ir kaujasi’.
Tie, kuriems po mirties neskirta eiti į Valhallą, o jų tarpan, be nusikaltėlių, priskirtini ir mirę lovoje nuo senatvės ar ligos, eina į pragarą, kur jie, girdomi ožkos šlapumu, vargsta, kai tie Valhalloje Valkirijų midumi girdomi, kol ateis Dievų Sutemų laikas (Ragnaroek), kada visi pragaro gyventojai išsirikiuos ištisais legionas ir, Loki vadovaujami, stos kovon prieš dievus.
Vyriausias dievas Odinas dar buvo vadinamas pergalės tėvu, šalmo nešiotoju, žuvusiųjų tėvu, kariuomenių aklintoju ir kt., kas rodo jį buvus vikingų karo dievu. Jo ginklas buvo stebuklingoji jietis Gungnir, kuria kartą dūrus, toliau ji pati badydavo be sustojimo. Tą jietį jam pagaminę du nykštukai Brokkr ir Sindri. Su ta jietimi Odinas ir pradėjęs pirmąjį karą pasaulyje, kai susikovė su kitais dievais vadinamais Vanir.29 Odinas yra dar ir perkūnijos dievas, tuo jis giminingas prūsų ir lietuvių Perkūnui. Toks pat perkūnijos dievas yra ir raudonbarzdis Thoras, jo kūjis tai žaibas, griaustinis tai bildesys jo kovos vežimo ožkų traukiamo per dangaus skliautą. Jo kūjis — žaibas, kuris išmestas, vėl grįžta į rankas, yra, greičiausia, išsivystęs iš dviašmenio kirvio ‘labrys’, priklaususio kretiečių ar hititų perkūnijos dievui. Thoras, be to, yra pirmasis Odino sūnus, todėl ir paveldėjo iš savo tėvo perkūniškas savybes.
‘Dar yra ir tos, kurioms skirta tarnauti Valhalloje, aplink nešioti gėrimus, prižiūrėti stalus ir alaus taures, kad būtų nuolat pilnos’, tai Valkirijos. Jų vardai yra labai karingi: Kratytoja, Siaučianti, Kovotoja, Jėga, Jieties Nešiotoja, Skydo Nešiotoja ir kt. Odino siunčiamos į mūšį, jos atrenka vyrus, kuriems lemta kristi mūšyje ir lemia kas laimės, žuvusiųjų vyrų pusę įsūnija Odinas, o kitą pusę gauna gražiausioji iš deivių Freya, nes ir ji vyksta ir dalyvauja mūšiuose.
Žuvusieji, atsidūrę Valhalloje ‘kasdien iš ryto, kai tik apsirengia, dedasi šarvus, tvarkingai išsirikiuoja parado aikštėje, kaujasi vieni su kitais, tai jų sportas; vėliau, antrųjų pusryčių metui atėjus, jie skuba atgal į Valhallą ir ten sėdasi prie gėrimo, kaip čia eilės sako:
Visi Einherjar’ai
Odino kareivinėse
kasdien skaldo vienas kito pakaušius;
o sutvarkę žuvusiuosius,
joja iš mūšio atgal
ir sėda gerti visi sugiję ir sveiki.29
Valkirijos vardas reiškia ‘žuvusiųjų atrinkėja’. Valkirijos, pasirodo, moka ne vien tik alų ir midų padavinėti, bet jos dalyvauja raitos ir mūšyje:
Augštos ir šalmuotos jos
joja dangaus skliautais,
krūtinšarviai jų
kraujais aptaškyti,
jų jiečių smaigaliai
žybčioja žiežirbas.29
NILO SLĖNIS
Kipro sala buvo iš seno žinoma savo vario kasyklomis, iš čia ir salos vardas.1 Kai kas mano, kad čia varis buvo pradėtas vartoti anksčiau kaip Ispanijoje ar Sinajaus pusiasalyje, kur jau 3733 pr. Kr. vario kasyklos veikė.6 Knosse rasti ginklai iš 2500 m. pr. Kr., pagaminti iš Kipros salos vario.6
Iš Kipro oksidinės ir sulphidinės vario rūdos būdavo tiekiamos Egiptui XVIII dinastijos laikais (1580 —1350 m. pr. Kr.). Thotmes III laikais Kipras siuntė Egiptui didžiule duoklę variu. Tos pačios kasyklos aprūpindavo Troją, Kretą ir Graikiją ir buvo garsios dar ir Homero laikais (1000—800 m. pr. Kr.).18
Perėjimas iš akmens į vario vartojimą augštutiniame Egipte įvyko vadinamame gerzeiniame laikotarpyje, kai įsigalėjo žemdirbystė ir ūkininkai jau naudojo dirbtinę irigaciją. Tada greta akmeninių įrankių atsirado ir liedintų varinių: plokščias, platėjančių ašmenų kirvis, durklas su medžio ar kaulo rankena ir peiliai. To laikotarpio viduryje durklo geležtė sustiprinama išilginiu pastorinimu.
Gerzeinio laikotarpio viduryje įvyksta daug pasikeitimų įrankiuose, ginkluose, papuošaluose, laidojimo būde, kas rodo naujų etniškų elementų įsibrovimą, o gal net ir krašto užkariavimą. Naujo pavidalo, Azijos kilmės, kriaušinės buožės pakeičia senąsias disko pavidalo, kurios dar išliko ir vėliau, bet tik kaip kulto daiktas; žuvies uodegos pavidalo akmeniniai ašmenys užleidžia vietą kregždės uodegos “V” pavidalams, lenkti akmeniniai ašmenys (skimitaro pavidalo) išstumia kablelio pavidalo ašmenis; atsiranda titnaginių durklų ir išnyksta strėlių antgaliai su lenktai išpjautu pagrindu ir kt.
Įdomu, kad vėlesni Egipto jeroglifai buožei ženklinti vartojo ženklą, vaizduojantį gerzeinio laikotarpio kriaušinę buožę, o strėlei to paties laikotarpio kalto pavidalo strėlės ženklą.
Barbariškąją gerzeinę kultūrą pakeitė faraonų civilizacija.26
Augštutiniame Nilo slėnyje dar šiandien tebegyvena tautelės valdomos burtininkų, lietaus iššaukėjų, arba dieviškųjų karalių, kurie dar nepersenai būdavo nuolatos rituališkai nužudomi, o tautelės buvo organizuotos totemiškų klanų pagrindu.
Šilukų tautelė yra valdoma karaliaus iš totemiškųjų protėvių (vedančių savo kilmę iš kokio gyvulio). Tokio karaliaus ritualinis nužudymas vaizduoja socialinės santvarkos pakopą, buvusią betarpiškai prieš dieviškąją Menes monarchiją Egipte. Dar kiek senesnėje ir žemesnėje pakopoje gyvenusi Dinka tautelė buvo susiorganizavusi į eilę totemiškų klanų, kurie dažnai tarpusavy kariaudavo. Kiekvieną iš tų klanų valdė ‘lietaus iššaukėjas’, kuris būdavo iškilmingai nužudomas dar nesuspėjęs pasenti.26
Didžiąją dalį reikalingo vario Egiptas Senosios karalijos laikais gaudavo iš Sinajaus pusiasalio. Į ten būdavo siunčiamos karinės ekspedicijos per klajoklių apgyventą kraštą, kad gabentų vari į Egiptą.
Egipto teritorijoje vario dirbiniai buvo gaminami jau pradedant III dinastijos laikais (2600 m. pr. Kr.). Egiptiečiai, tikriausiai, vario apdirbimą išmoko iš šumerų. Spėjama, jog per 1500 metų Egipte buvo pasigaminta 10,000 tonų vario. Vario kasyklų buvo ir pietinėse Egipto dykumose, bet didžiausią vario kiekį jie gaudavo iš Sinajaus pusiasalio.
Kitas žymus vario kasyklų centras yra buvęs Arabah srityje, tarp Negyvosios jūros ir Akabos įlankos. Ten kasyklos veikė Žalvario amž. viduriniame laikotarpyje ir dar vėliau tarp 18 a. ir 13 a. pr. Kr. Jomis naudojosi edomitai ir dar vėliau iš jų varį ėmė Saliamonas ir kiti Izraelio karaliai.
Dar prieš 3000 m pr. Kr. egiptiečiai išmoko gaminti žalvarį, tačiau tik Vidurinės karalijos (1990 — 1880 m.) ir ypač vėliau, Naujosios karalijos metu, žalvaris pasidarė nuolatinis importo dalykas.9
Išskyrus Egiptą, Afrikoje tikrojo Vario ar žalvario amžiaus nebūta. Geležies apdirbimo mokslas juodąją Afriką pasiekė vėlai po to, kai tas menas pasiekė Viduržemio jūros kraštus.
MESOPOTAMIJA
Senieji šumerai, atvykdami į Mesopotamiją, atsigabeno ir metalus, ne tik varį (kuris ten buvo žinomas jau 3500 m. pr. Kr.) ir auksą, bet ir žalvarį. Varį jie gaudavo M. Azijoj, Armėnijoje ir Elame. Jų protėviai kažkur anksčiau bus išmokę lydinti varį, nes pačioje Mesopotamijoje metalų nėra, ten gausu tik juodžemio ir purvo. Jie į ten atsigabeno ir vežimus su ratais, būdingus tik vidurinei Azijai, kur atviros stepės nereikalauja specialių kelių statybos. Seniausi vežimai yra rasti 1927 m. karališkuose Uro kapuose, tai du keturračiai vežimai ir du dviračiai kovos vežimai. Spėjama jie yra iš laikotarpio 3000—2700 m. pr. Kr. Tų vežimų ašys ir ratai yra sujungti, taip, kad ir ašis ir ratas sukasi kartu. Spėjama, jog tais laikais vežimus traukdavo asilai.
Vienoje iš 2100 m. pr. Kr. Babilonijoje rastoje lentelėje yra įrašas apie ‘asilą iš rytų’, arba ‘iš kalnų’, kas rodo arklį nesenai patekusį tarp asilus laikančių gyventojų į vakarus nuo Zagros kalnų. Spėjama, kad ten arklys pateko kartu su naujų žmonių įsiveržimu iš Irano ar iš dar toliau iš Sarmatijos plokštikalnio, kurie Babilone įkūrė kasitų dinastiją apie 1750 m. pr. Kr.
Elame, Suzos vietovėje rasti kaulai su braižiniais iš 3000 m. pr. Kr. aiškiai vaizduoja raitelius. Tačiau arklio vartojimas tais laikais dar lieka labai problematiškas.
Arklio gamtinė tėvynė, spėjama, yra Mervo oazis Turkestane.23
Egiptas, atrodo, dar nežinojo arklio iki žiaurios azijatų priespaudos, ištikusios jį tarp XII ir XVIII dinastijos, maždaug užtrukusios iki 1600 m. pr. Kr. Tačiau kartą perimtas arklys patogiai įsitaisė deltos pakraščiuose ir 13 a. kilusiuose karuose su hititais priešų kavaleriją ir kovos vežimus pasitiko neblogesni egiptiečių kovos vežimai.1
Tik pradėjus į kovos vežimą kinkyti vieton lėto asilo greitą arklį, karinga hititų tauta iš šiaurės įsiveržė į Egiptą (1700 m. pr. Kr.), arijai užėmė Indiją, sunaikindami Indo upės slėnio civilizaciją, o kasitai užėmė Mesopotamiją.9
Mesopotamija geografiniu atžvilgiu nėra tokia vienalytė kaip Egiptas ir labjau atvira priešų įsiveržimams. Dykumų supamas Egiptas yra lengvai ginamas ir nuo jo istorijos pradžios per ištisus 2000 metų sėkmingai gynėsi nuo priešų, išskyrus neilgą hiksų okupaciją.
Priešingai Mesopotamija, supama iš rytų Zagros kalnų ir Irano plokštikalnio, iš šiaurės Kurdistano ir Armėnijos, kur derlingi kraštai išaugino skaitlingas tautas, buvo nuolatos puldinėjama kalniečių. Visa Mesopotamijos istorija yra sužymėta užkariavimais puolikų tai iš Elamo, tai iš Gutiumo, Awano, Hititijos, Asirijos ar Chaldėjcs. Nuo Arabijos dykumos Babilonijos neskiria jokia gamtinė kliūtis. O dykumoje tada nuolatos bastėsi karingos tautos, sausrų verčiamos veržtis į iriguojamus kraštus.
Be to, Babilonija ekonomiškai yra dar nesavistovesnė kaip Egiptas. Net titnago, kurio yra apsčiai Egipte, Mesopotamijoje nėra. Statybai tinkamas akmuo ir medis turi būti įvežamas. Tokia būklė yra palanki iškilti prekybinei ir pramoninei civilizacijai. Kai įrankiams ir ginklams gamintis reikia importuoti net akmenį, tada tokiame krašte greičiau pastebima geresnės medžiagos — metalo — vertė ir dedama daugiau pastangų jį gauti.
(Bus daugiau)
