Partizanai: Istorija ir dabartis

NAUJAS DAKTARAS T. ŽIŪRAITIS, O. P,

Pereitais metais gruodžio 9 d. T. Žiūraitis apgynė disertaciją — ASMENYBĖS ESMĖ INTEGRALINĖS KULTŪROS PERSPEKTYVOJE. Šį savo mokslinį darbą jis gynė Austrijoj, Salzburgo m. Jo smegenų brandus kūrinys buvo įvertintas “magna cum laude” ir tėvui T. Žiūraičiui suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

Šiuo moksliniu pasisekimu ir asmeniniu naujojo daktaro laimėjimu nuoširdžiai džiaugiasi lietuviškoji visuomenė. Mes džiaugiamės todėl, kad T. Žiūraitis yra visuomenininkas, kultūrininkas, rašytojas ir žurnalistas. Mes džiaugiamės todėl, kad naujasis daktaras nėra dykumų asketas, bet patriotas lietuvis ir kartu — lietuvių tautos tarnas. Mes žinome, kad jis tą gautąjį šviesos pluoštą, kaip deimantą žvilgantį, išspinduliuos savo paskaitose, savo straipsniuose, pamoksluose ir kitaip norės ir sugebės perteikti mums — lietuviams.

DAUG YRA PAŠAUKTŲJŲ, BETNEDAUG YRA IŠRINKTŲJŲ...

Fil. dr. tėvas Tomas Žiūraitis yra ir išrinktasis ir pašauktasis atlikti stambią lietuvių tautos misiją. Nors jis pats, dėl savo nuoširdaus kuklumo, augščiau eilinio lietuvio savęs nestato.

Skaityti daugiau: NAUJAS DAKTARAS T. ŽIŪRAITIS, O. P,

KRYŽIUS IR KALAVIJAS

Dail. Jono Mackevičiaus paveikslas Panevėžio katedroje. Šv. Kazimieras pasirodo Lietuvos kariuomenei ties Polocku.

K. TAUTKUS

Geležinio vilko staugimo garsas Gedimino sapne vyriausio kunigo Krivio Krivaičio buvo išaiškintas to miesto būsimu garsu pasaulyje. Daugiau kaip 600 metų praslinko po Vilniaus miesto įkūrimo. Minių minios žmonių praėjo jo gatvėmis. Ten gyveno daug garbingų Lietuvos žmonių, karalių, kunigaikščių, karo vadų, mokslo vyrų. Istorinį garsą miestui suteikė pats įkūrėjas Gediminas ir jo du sūnų, Algirdas ir Kęstutis. Tačiau mūsų širdys linksta prie dviejų vardų — Vytauto Didžiojo ir Šv. Kazimiero. Pirmasis yra Kęstučio sūnus, antrasis Algirdo anūko. Vytautas suteikė Lietuvai politinį garsą, karinę galybę ir didžiulę teritoriją. Šv. Kazimieras gi Lietuvai suteikė amžiną ir nemirštančią garbę, kai po jo mirties jo galva buvo papuošta vienintelio Lietuvos šventojo laurų vainiku. Abu Gediminaičiai Lietuvai teikia garbę. Pirmasis garbę pasiekė kalaviju, antrasis kryžiaus ginklu. Šv. Kazimieras mirė pačioje jaunystėje, vos 25 metų būdamas, bet savo šventu gyvenimu, dvasios stiprybe ir meile artimui, pralenkė savo giminaičius, savo kraujo brolius, senelius ir prosenelius. Jis liko nemirtingas Lietuvos globėjas, užtarėjas ir šventasis, kuris tėvynės garsą perkėlė į dvasinį pasaulį ir plačiausiai paskelbė ir tebeskelbia jį žemėje.

Pasaulio istorijoje netrūksta garsių ir garbingų vadų, karalių ir kunigaikščių, kurie ten pateko fizinės kovos ginklo, kalavijo pagalba. Kryžius ir kalavijai tai du kovos simboliai. Pirmasis vaizduoja dvasinį didvyriškumą, kai didvyris savo gyvenimą įamžina nemirštančia didybe per meilę ir šventą gyvenimą. Antrasis vaizduoja fizinę jėgą, kuri žmogui suteikia garbę per kraują ir kančią. Visi Lietuvos garsieji vadai dažniausiai buvo pasirinkę antrąjį kovos simbolį. Tiktai vienintelis kunigaikštis, Algirdo anūko sūnus Kazimieras, silpnos sveikatos jaunikaitis, palinko prie pirmojo simbolio, kuris jį nuvedė į pačią augščiausią garbę ir nemirštančią didybę. Kazimieras irgi buvo auklėjamas kariu. Nesvetimas jam buvo ir kalavijas, karinis mokslas, to meto riterio išdidumas, prakilnumas ir tenkanti tam luomui garbė. Dvaras ir karinė aplinka supo kunigaikštį. Jam pačiam teko matyti riterių kovos, mankštos ir jų garbė. Šiandieną mes galime visaip spėlioti, kviesti senovės liudininkus, istorikus ir jų klausti, kas kunigaikštį paskatino imtis kryžiaus ginklo? Jie suras daugybę priežasčių, aplinkybių. Bet tikrą atsakymą galėtų duoti tik pats šventasis ir Dievas. Jis bus jau gimdamas atsinešęs savo paskyrimą, darbą ir skirtingą kovos simbolį. Trumpas gyvenimas žemėje leido jam išgarsėti per kryžių ir meilę savo artimui, įkvėpta dangiškoji dvasia po jo mirties darė stebuklus, kurie jam suteikė dangaus šventųjų bendruomenėj vietą. Per kryžiaus ginklą Kazimieras užsitarnavo amžiną šventojo vainiką ir suteikė savo kraštui nemirštančią garbę.

Skaityti daugiau: KRYŽIUS IR KALAVIJAS

MŪSŲ KŪRĖJAI LITERATŪROS VAKARE

A. Škėma, O. Balčiūnienė, P. Jurkus; 

Jau ne be pirmą kartą “Karys” suruošė Literatūros vakarą Lietuvių Piliečių Klube, Brooklyne, N. Y. Tai labai gražu, kad spaudos darbuotojai remia kitus spaudos žmones .pristatydami juos su sava kūryba plačiajai visuomenei.

Šį kovo 22 d. suruoštą literatūros vakarą su trumpu ir gyvu įžanginiu žodžiu atidarė “Kario” redaktorius Z. Raulinaitis, pakviesdamas programos vedėju E. Balčiūną. Rašytojų dalyvavo apie 10, todėl ir jų skaityti kūriniai buvo įdomūs, įvairūs ir nauji.

Pirmasis savo poeziją paskaitė poetas V. Jonikas “Baltijos Legenda”, kurios turinys ilgokas, rimtas ir giliai patriotiškai nuteikiantis klausytoją.

A. Škėma paskaitė, tikriau sakant, panaudodamas savo vaidybinius gabumus, atvaizdavo sceną iš premijuoto jo veikalo “žvakidė”.

O. Balčiūnienė skaitė keletą naujai sukurtų savo eilėraščių: Padainuoki, Mergaitė ir Auka. Paskutinį ji deklamavo itin jautriai pergyvendama, nes tai parašytas dar nesenai žuvusiam partizanui, vienam iš jos artimųjų.

J. Rūtenis, vaizdžiai skaitydamas Apie kelionę į Vilnių, klausytojuose atgamino pilną mūsų mielos sostinės vaizdą, jo pergyvenimus ir tragišką likimą.

J. Aistis, N. Mazalaitė, S. Zobarskas.

S. Butkaus, dar spaudoj nebuvusį aprašymą, “Kaip aš buvau pakeltas į puskarininkius”, jam pačiam negaluojant, labai įdomiai paskaitė programos vedėjas B. Balčiūnas, šiame rašinyje labai atsispindi autoriaus natūralaus būdo kuklumas ir teisingumas, kuris jį lydėjo visą jo nueitą gyvenimo kelią. Tarp kitko jis rašo:

Skaityti daugiau: MŪSŲ KŪRĖJAI LITERATŪROS VAKARE