SOVIETŲ NAUJOJI DOKTRINA

A. RĖKLAITIS

ĮŽANGA

Pradedame gyventi atominio amžiaus kūdikystės dienas. Jau iki šiol atomo srity pasiekti laimėjimai, tarpkontinentinių raketų atsiradimas, sputniku, explorerių ir vangardų skriejimas aplink žemę žada žmonijai arba laimingesnį rytojų arba jos sunaikinimą. Šiandien dar neturime davinių teigimui, kad dabartiniai pasaulio galiūnai sugebės savo skirtingumus išlyginti ir pasukti Įvykių eigą laimingesnio rytojaus,

O ne sunaikinimo keliu. Komunizmas ir Vakarų demokratija yra esmėje nesuderinamos, kaip ugnis ir vanduo, kaip melas ir tiesa. Kompromisinė taika ar susitaikinimas neįmanomas. Todėl dabartinė tarp tų dviejų ideologijų vykstanti kova šaltojo karo pavidale gali būti užbaigta tik vienos kovojančios pusės pralaimėjimu, o kitos laimėjimu. Šaltasis karas gali užsitęsti ilgus, ilgus metus. “Jis gali tęstis 10 generacijų”, — pasakė ambasadorius Lacey, kuris JAV-bių Valstybės Departamento vardu pastaruoju metu pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su Sovietais.

Kai kurie padėties žinovai sako, kad 3-čias Pasaulinis karas jau senokai prasidėjęs šaltojo karo pavidale, kuris, laikas nuo laiko, paįvairinamas vietinio pobūdžio “karštais” karais. Didelio, pasaulinio karo ir Rytai ir Vakarai vengia, nes jis gali būti mirtinas ir vienai ir kitai pusei. Tačiau niekas negali būti 100% tikras, kad didysis 3-čias Pasaulinis karas niekados neįvyks, nors atomo ir vandenilio bombų siaubas ir vieną ir kitą pusę veikia taip, kad jos nedrįsta tuo tarpu to ginklo griebtis. Ir nė viena pusė, nežiūrint dėtų ir dar dedamų pastangų, nesutinka tų baisiųjų ginklų atsisakyti arba juos išjungti būsimuose konfliktuose. Priešingai, tie ginklai tobulinami ir jų atsargos didinamos.

Dabar yra puoselėjama mintis, kad, girdi, pasaulinio karo negali būti, nes Sovietai ir J.A.V-bės yra pasiekę vienodo lygio tų baisiųjų ginklų srity ir tas jas atbaido nuo karo, kuris atneštu ne laimėjimą kuriai nors pusei, bet civilizacijos ir žmonijos sunaikinimą. Tai tik spėliojimas, bet ne garantija. Tik laikas parodys, kuria linkme pasaulis riedės.

Išjungiant didžiojo-pasaulinio karo galimumą, kyla kausimas, kuri pusė laimės dabar vykstantį šaltąjį karą? — Jį laimės toji pusė, kuri sugebės sumaniau ir laiku pavartoti visas savo dvasines, protines, mokslines ir ekonomines jėgas savo oponentui nugalėti.

SĄVOKŲ APIBŪDINIMAS

Doktrina, Strategija

Šiais laikais žodis doktrina ir strategija vartojamas ne vien tik karinės minties išreiškimui. Dabar gvvenime ir spaudoj pilietinių teisių yra įsigiję tokie terminai kaip: Trumano doktrina, Eisenhowerio doktrina, strategijos doktrina, taktikos doktrina, vietinių karų doktrina, jungtinė doktrina, netikėto smūgio doktrina arba strategija ir t.t.

Pagal Klausewitzą, taktika yra doktrina, kaip panaudoti kovos jėgas kautynėse, o strategija yra doktrina, kaip kautynių keliu laimėti karą. Kitaip tariant, doktrina nustato priemones ir jų panaudojimą, o strategija nustato tikslus bei būdus jiems pasiekti.

Tradicinė strategija buvo karinė strategija. Pastarųjų dviejų pasaulinių karų patyrimų dėka atsirado politinė strategija. Šiais laikais politinės ir karinės strategijos sąvokos suderintos ir suliedintos į vieną žodį “strategija”. Tai reiškia, yra J.A.V. strategija, Sovietų Sąjungos strategija ir pan.

Šių dienų J.A.V. strategijos sąvoką kai kurie autoritetai apibūdina šitaip: strategija nustato gaires kaip valstybė jungtomis pastangomis panaudos savo šalies išteklius, tame skaičiuje ir ginkluotas jėgas, apsisaugoti nuo galimo jai pavojaus iš priešo pusės.

KALBOS APIE NETIKĖTO SMŪGIO STRATEGIJĄ

Sovietų strategija, Lenino testamentu palikta, siekė tik ribotų tikslų vietinių konfliktų ribose. Ir iki šiol Sovietai, siekdami pasaulio pavergimo, naudodavosi tik ribotų tikslų strategija, kurios dėka jie sugebėjo įkurti didžiausią diktatūrinę imperiją pasauly ir iškilti į didžiųjų pasaulio galybių eiles.

Šių dienų Sovietų didžioji strategija yra grindžiama atominių-vandenilinių sviedinių-raketų milžiniška jėga. Sovietai galvoja, kad tą jėgą netikėtai pavartojus, būtų galima palaužti J.A.V-bes taip, kad jos po gauto smūgio nepajėgtų efektyviai vykdyti keršto. Toji netikėto smūgio strategija gali būti pagrįstai pavadinta Chruščevo doktrina. Ji buvo pradėta taikyti Sovietų karo planams 1955 m., kai Chruščevas iškilo į Sovietų Sąjungos viršūnes. Nuo to laiko sovietų generolai pradėjo atvirai rašyti savo kariniuose žurnaluose apie formuojamą Sovietų netikėto arba pirmojo smūgio strategiją. Šiandien gi Sovietai jau tvirtina, kad netikėtą smūgį jie turi pirmieji paleisti, jei nori apsiginti nuo priešų. Kitaip tariant, jų strategija yra grindžiama mintimi, kad visas pirmenybes branduolinių ginklų kare turės ta pusė, kuri pirmoji smogs netikėtą smūgį. Pradžioje J.A.V. mažai kreipė dėmesio į šią naują Sovietų formuojamą strategiją. Bet šiandien į šį reikalą kreipiama ypatingai daug dėmesio. Amerikos ir Anglijos spaudoj vis dažniau ir plačiau apie tai rašoma, atkreipiant visuomenės dėmesį į galimą pavojų Vakarams, jei Chruščevo doktriną, arba netikėto smūgio strategiją, Sovietai kurią nors dieną pradėtų vykdyti.

Ir iš tikrųjų Vakarai ne be pagrindo susirūpino galimu mirtinu pavojum, jei tektų susilaukti Sovietų netikėto smūgio. Tas pavojus Vakarams kyla iš fakto, kad Sovietai branduolinių ginklų, balistinių sviedinių ir raketų srity padarė milžinišką pažangą .

1955 m. Sovietai galvojo tik apie tai, kaip pas save sukurti stiprią, veiksmingą tarpkontinentinę oro pajėgą, šiandieną jie ją jau turi. Prieš metus Sovietai pradėjo girtis, kad jie turi atomines-vandenilines bombas-sviedinius ir tolimų atstumų raketas, kurios tas bombas galėtų nusviesti į tolimiausi žemės rutulio kampą.

Vakaruose karinių dalykų žinovai ir politikai neabejoja, kad Sovietai gali pasigaminti tokius ginklus. Kilo tik klausimas, kokiu tikslumu toji Sovietų raketa gali pataikyti į taikinį. Ilgai netrukus į tą klausimą atsakymą davė patys Sovietai. Jų spaudoj autoritetingo ir kompetentingo šioj srity gen. maj. G. J. Pokrovskio buvo pasakyta, kad tolimų atstumų raketa galima pataikinti į pasirinktą taikinį 6 mylių tikslumu. Vadinasi, raketos pagalba iššauta bomba ar sviedinys, jei nepataikys tiesiai į taikinį, tai nuo jo nukris ne toliau, kaip 6 mylių atstume. Kad Sovietai deda visas savo pastangas pasiekti kuo didžiausią raketų veiksmingumą, ruošiantis netikėtam užpuolimui, yra neginčijamas faktas. Bet tai dar nereiškia, kad Sovietai jau šiais metais yra ar bus pasirengę tokį netikėtą, mirtiną smūgį paleisti, arba išviso kada nors jį paleis. Žinovai tvirtina, kad Sovietai tikrai nėra pajėgūs tokiam smūgiui vykdyti dabar, ir, sako, gal būt, jie niekada nebus pajėgūs tą padaryti, jei J.A.V-bių strateginės ir gynybos pajėgos neatsiliks nuo Sovietų.

Čia reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad rusų tradicinė karybinė strategija carų laikais ir Stalino metais buvo priešinga Chruščevo doktrinai. Tradicinė rusų doktrina buvo defenzyvinė. Rusija tokia didelė ir plati, kad buvo tikėta, jog ją neįmanoma užkariauti, užimti. Į ją galima tik įsiveržti. Istorija tokių įsiveržimų žino. Ką rusams pavyko padaryti su švedais prie Poltavos 1709 m., su Napoleonu prie Borodino 1812 m. ir su Hitleriu prie Stalingrado 1942 m., jie mano, kad jie tą patį galėtų padaryti kiekvienam būsimam užpuolikui. Šitais paminėtais istoriniais faktais buvo bazuojama Stalino laikų Sovietų doktrina.

Raketos TALOS šūvio metu

Kol Sovietai neturėjo pasigaminę galingų branduolinių ginklų, tol jų generolai buvo priversti laikytis Stalino doktrinos, kuri, kaip jau minėta, istoriniai yra patvirtinta. Gi padarius pažangą baisiųjų ginklų srity ir Stalinui mirus, daugumas Sovietų generolų reikalavo tradicinės senos doktrinos pakeitimo, Chruščevas jiem pritarė ir pasidarė tų generolų galvojimo šalininku. Tačiau Sovietų generolų tarpe yra ir tokių, kurie mano, kad sena tradicinė rusų doktrina tinka ir šių dienų Rusijos priešams sunaikinti.

Iš Sovietų ginklavimosi ir laikysenos daroma išvada, kad jie dar nėra visiškai atsisakę savo tradicinės doktrinos. Bet yra neginčijamas faktas, kad netikėto smūgio doktrina arba strategija sovietuose turi pirmenybę prieš tradicinę doktriną.

Balistinės raketos ir tolimo skridimo bombonešiai, kurių gamyboje Sovietai padarė didelę pažangą, patraukė Sovietų generolų galvojimą į viliojantį laimėjimą, kurį gali atnešti netikėto smūgio doktrina. Sovietai apsvaigę nuo laimės, kad jiems pavyko pirmiems paleisti į erdvę savo žemės satelitus ir, vaizduodamiesi būsimus laimėjimus su savo netikėto smūgio doktrina, nuduoda save dar labiau išdidžiais, labiau agresingais, nesukalbamais. Bet tai dar nereiškia, kad jie iš tikrųjų yra visa kam pasiruošė ir yra pranašesni už Vakarus. Tie, kurie visą reikalą supranta ir Sovietų metodus pažįsta, sako, kad Sovietai ir būdami pajėgūs netikėtai smogti, gali nuo to jiems pavojingo smūgio susilaikyti. Priešingai, remiantis ankstyvesniais patyrimais, galima daleisti, kad jie, turėdami netikėto smūgio galimybę, jau dabar vykdo ir toliau vykdys vakariečių tarpe šantažą kaip veiksmingą ir išbandytą ginklą šaltajame kare.

Imant dėmesin Sovietų pastangas neutralizuoti Europos vidurį, grasinant represijomis visai Europai, daleidžiama, kad tuo būdu jie gali silpnai Europai tikrai daug baimės įvaryti ir palaužti jos norą ir pastangas priešintis. Sovietai šį kartą, grasindami baisiais ginklais, tikisi daugiau laimėti, kaip iki šiol naudodami šaltajame kare tik melą ir blefą.

Formuodami netikėto smūgio doktriną, Sovietai stengiasi laikytis atsargumo. Jie viešai ir griežtai tvirtina, kad niekados nepradėsią preventvvinio karo. Priešingai, jie nuolat tvirtina apie savo taikingus nusiteikimus, taikingus norus. Jie sako, kad jie neturi išdirbto plano smogti pirmąjį smūgį. Bet, nežiūrint į jų skelbiamas taikingas intencijas, jie įsivedė į savo karo strategijos žodyną naują, labai neįprastą, terminą: “Pirmumo Karas” (Preemptive War). Pagal Sovietų naują strategija, pirmumo karas bus tada, kai jie, Sovietai, pirmieji smogs, matydami, kad karas jau yra neišvengiamas. O preventyvinio karo, girdi, Sovietai negalvoja pradėti. Štai, terminų bei sąvokų skirtumas. Preventyvinis karas bus tada, kada valstybė, nusprendusi nukariauti savo tariamą priešą, arba, norėdama jį nubausti, pradeda prieš jį karo veiksmus. Tokiu atveju tas tariamas priešas gali būti visai nepasiruošęs karui, karu savo oponentui niekad negrąsinęs. Pirmumo karas vyks tada, kai valstybė matys ar tik gal spės savo priešą esantį pilnai pasiruošusį puolimui, jo bombonešiai parengties stovy su užvestais motorais, jo raketos parengtos šauti. Kai būklė tokia pasidarys, Sovietai sako, jie pradės pirmumo karą, t.y., smogs pirmieji. Tame ir glūdi jų pirmojo netikėto smūgio strategija. Jei Sovietai kada nors savo pajėgumu iš tikrųjų viršys Vakarus, tai minėtų žodžių sąvokos jų nevaržys. Bet, deja, jie toli gražu nėra tokie galingi, kokiais jie skelbiasi savo sukta propaganda.

Šiandien Sovietams prieš akis stovi sunkiai išsprendžiama problema, būtent: kokiu būdu pasidaryti pajėgesniais už Vakarus, kad pradėjus karą, galėtų Vakarus nugalėti arba bent galėtų šaltojo karo metu sėkmingai Vakarus šantažuoti. Tai labai kietas ir sunkus uždavinys Sovietų planuotojams.

Kol J.A.V-bės laikys savo strategines oro jėgas reikiamam lygy ir laikys tinkamoj augštumoj visą savo gynybos sistemą, o ypač plačiai po visą pasaulį išmėtytas bazes, tol Sovietams nepavyks iškilti į stipriausią pasauly jėgą. Daleidžiam, kad Sovietai, nedavertindami Vakarų pajėgumo, smogia netikėtą smūgį. Tokiu būdu jiems gal pavyktų nuslopinti bei sunaikinti didžiumą J. A. V-bių bazių čia šiame kontinente ir kituose kraštuose. Bet tam tikra dalis jų liktų nesunaikinta. Iš tų nesunaikintų bazių kiltų atkeršijimo veiksmai prieš Sovietus.

Netikrumas kiek Sovietams pasisektų jų netikėtas smūgis, gali ilgam laikui juos veikti ir sulaikyti nuo tokio žygio. Bet, jei Sovietams pavyktų įbauginti grąslnimais J. A. V-bių sąjungininkus ir neutralius kraštus, kurie, tų grąsinimų paveikti, neleistų J. A. V-bėms laikyti jų žemėse bazių, tai, suprantama, tokiu atveju Sovietams liktų mažesnis skaičius bazių netikėtam smūgiui vykdyti. Sovietų vyravimo galimybės padidėtų, netikrumas jiems sumažėtų. Jie pasidarytų dar įžūlesniais šaltojo karo vykdytojais. Spėjama, iš tokios padėties jie daug laimėtų. Čia tenka priminti, tad visi tokie Sovietų siekimai ir norai Vakarams yra gerai žinomi.

VAKARAI NAUJOS SOVIETU DOKTRINOS AKIVAIZDOJ

Sovietų prasiveržimas su savo laimėjimais raketų ir erdvės satelitų srity sukėlė ne tik baimės, bet ir gerą dozą panikos tarp politikų, strategų ir mokslininkų, kurie yra atsakingi už šio krašto apsaugą atominiame amžiuje. Washingtone, Londone, Paryžiuje galvojama, jei karas pasidarytų neišvengiamas ir netikėta smūgį Sovietai paleistų pirmieji, tai Vakarams galerų būti suduotas tikrai mirtinas smūgis ir gal valandų ar minučių laikotarpy Sovietai galėtų išeiti laimėtojais. Taip galvojant ir tokias mintis palaikant, aliarmas ir net panika vakariečių tarpe buvo neišvengiama. Tą mes visi pergyvenome tuojau po to, kai Sovietų sputnika i išlėkė į erdvę ir pradėjo suktis ap’ink žemės rutulį. Sputnikams skriejant, Vakaruose kilo klausimas, būtent: kurie faktai duoda pagrindo aliarmui? O jei aliarmui pagrindas yra, tai kokio dydžio sąskaitos jis pareikalaus iš J. A. V-bių? Atsakymas buvo: pavojus, aliarmas yra tikras. Motyvai:

—    Naujos Sovietų strategijos atsiradimas,

—    šiai strategijai vykdyti pasirengimai.

To galimo pavojaus akivaizdoj:

—    Vykdomas skubus J. A. V-btų strategijos peržiūrėjimas ir pritaikymas netikėto smūgio reikalavimams (skubus raketinių bazių steigimas Anglijoje ir kitur);

—    planuojama pasyvi krašto gynyba nuo branduolinių ginklų.

Tur būt mes visi sutiksime, kad geriausias apsigynimo būdas nuo Sovietų planuojamo smūgio Vakarams būtų tas, kad Vakarai patys tinkamu momentu Sovietams smogtų taip, kad jų naujoji strategija neturėtų galimybės net pasireikšti. Bet tas niekada neįvyks. Demokratijai karą pradėti yra nepopuliaru. Amerikiečių gerai informuota spauda viešai skelbia esą Washingtono vadovybė palaiko mintį, kad J. A. V-bės turi priimti smūgį ir tik po to smogti atgal. Tokios strategijos klausimas šiuo metu Washingtone svarstomas-nagrinė j amas.

Šiandien J.A.V. savo pastangas koncentruoja į “atkeršijimo” ginklų tobulinimą ir į metodus, kaip tuos ginklus sėkmingiausiai pavartojus. Iš to ir sprendžiama, kad J.A.V. yra besirengiančios priimti Sovietų pirmą smūgį. Jos yra priešingos spręsti tarptautinius ginčus ginklu. Bet, būdamos užpultos, jos ginsis, naudodamos visą savo pajėgumą.

Nėra abejonės, kad šis galingas kraštas, jo vadovybė, strategai supranta kokius didelius nuostolius reikėtų pakelti tuo atveju, jei visgi Sovietai pirmieji išdrįstų kada nors smogti. Kad tas neatsitiktų J.A.V. deda visas galimas pastangas.

Įsidėmėtina, kad Kremliaus strategai netiki, kad, gavę patys netikėtą smūgį, būtų po to pajėgūs vykdyti masinį “atkeršijimą”. Todėl šiandieną jie deda didžiausias pastangas naujausių puolamųjų ginklų ištobulinimui ir jų gamybos pagreitinimui. Jie viešai sako, kad pasigamins tokius baisius ginklus, kuriais vienu netikėtu smūgiu galės sunaikinti bet kurį savo priešą.

RAKETOS PAGIMDĖ SOVIETU NAUJĄ DOKTRINĄ

Tolimų atstumų raketos Sovietų karo planuotojų senai buvo laikomos idealus ginklas netikėtam smūgiui vykdyti. Praėjusią vasarą, aštuonis mėnesius prieš paleidžiant Sovietams pirmą sėkmingą tarpkontinentinę balistinę raketą, žymus Sovietų raketų ekspertas gen. maj. G. J. Pokrovsky, karinėj spaudoj rašė: “Tolimų atstumų raketų masyvinis netikėtas smūgis, paleistas agresoriaus prieš taikingai nusiteikusį kraštą, būtų ypatingai skaudus, mirtinas. Netikėtumas lengvai pasiekiamas todėl, kad raketų ugniavietės ir pačios raketos gali būti slaptai parengtos ir sutelktos dar taikos metu be jokios baimės, kad jas priešas galėtų išaiškinti ir sunaikinti. Turint tai galvoje, tolimų atstumų raketos, tapdamos naujausiu atominio amžiaus kovos ginklu, labiausiai iškelia netikėtumo reikšmę būsimame kare”... Suprantama, kad, ryšyje su tolimų atstumų raketų gamyba ir jų tobulinimu, Sovietai pradėjo dažniau rašyti ir viešai kalbėti apie netikėto pirmojo ar “pirmenybės” smūgio doktriną. Jau 1955 m. gegužės mėn. kariniame žurnale “Vojenskaja Mysl” gen. P. Kurochin rašė ...“kad mūsų tėvynė būtų labiau apsaugota nuo netikėto agresoriaus puolimo, mes turime būti pilnoj kovos parengty ir žinoti kaip smogti pirmąjį smūgį priešui, jam ruošiantis mus užpulti. Tai vienintelis kelias sužlugdyti agresoriaus planus, siekiančius netikėtu užpuolimu sunaikinti mūsų tėvynę”...

Sovietų generolai, rašydami kariniuose žurnaluose apie naują doktriną, reiškia abejojimą dėl savo pajėgumo vykdyti “atkeršijimą”, jei jie gautų pirmą netikėtą smūgį iš Vakarų. Jie nurodo, kad, priėmus “atkeršijimo” strategiją, Sovietai save pastatytų didelėn rizikon. Juo toliau, juo toji rizika didėtų. Šiuo klausimu maršalas P. Rotmistrov 1955 m. “Vojenskaja Mysl” duoda sekantį įspėjimą ...“Kiekvienam aišku, kad atominių-vandenilinių ginklų amžiuje, netikėtumas, vartojant tuos baisius ginklus, pasidaro lemiančiu faktorium laimėjimui pasiekti ne tik kautynėse, operacijose, bet ir viso karo eigos nulėmimui.

Netikėtas masinis puolimas šiais naujais ginklais gali trumpu laiku sužlugdyti visą valstybę”... Iš to Sovietų strategai daro sekančią išvadą, sakydami ...“Kadangi praeity agresoriai dažnai vartodavo netikėtus užpuolimus prieš kitas valstybes, todėl mes negalime ignoruoti tų istorinių pamokų ir turime visada būti pasiruošę paleisti į agresorių pirmąjį netikėtą smūgį patys”... “Mūsų smūgis”, — sako maršalas Rotmistrov, — turi būti visiškai nelauktas — netikėtas. Jis turi būti ne tik netikėtas, bet taip pat turi būti paleistas žaibišku greičiu. Smūgį paleidžiant kreiptinas dėmesys į agresoriaus — priešo atkeršijimo galimumus, jo veiksmų metodus, karines pajėgas, naudojančias naujus ginklus, ir, pagaliau, į agresoriaus pasiruošimus bei mėginimus vykdyti agresijos veiksmus prieš Sovietų Sąjungą”...

NAUJOS DOKTRINOS PRADŽIA

Sovietų doktrinos pakeitimo klausimas iškilo 1955 m., kada tarp raudonųjų Kremliaus ponų vyko varžybos dėl pirmavimo. Tuometinis premjeras G. Malenkovas, kaip ir miręs Stalinas, norėjo laikytis senos tradicinės strategijos, t.y., daugiau pasikliauti savo atkeršijimo galimumais, kaip gynybos pagrindu, mažindamas ginklavimosi išlaidas ir dėdamas daugiau pastangų pakelti gyvenimo lygį. Malenkovas tada pasakė: “...reikalai nėra taip blogi ir dabar mes galime atsikvėpti...” Bet su Malenkovo nuomone Chruščevas griežtai nesutiko.

Mat, jau tada ne tik JAV-bės, bet ir Sovietai turėjo atomines bombas. Chruščevas sakė: “...Atominės bombos pakeitė visą gynybos vaizdą. Su naujais ginklais bet kuri pusė galėtų sunaikinti kitą, davus tik trumpą ženklą...” Chruščevas tvirtino, kad ofenzyva duoda daugiau šansų ir pirmenybių negu defenzyva. Girdi, Sovietų Sąjunga ginkluota atomo-vandenilio bombomis ir priemonėmis jas svaidyti į priešo taikinius, taptų nenugalima su sąlyga jeigu Sovietai pirmieji smogtų, arba bent tik grąsintų smogti pirmieji ir tuo pat metu būtų pajėgūs sukliudyti priešo atkeršijimo puolimus. Varžybas laimėjo Chruščevas. Ginklavimas tapo dar labiau sustiprintas. Dabar Sovietai pradėjo vykdyti ambicingą ir išlaidžią ginklavimosi programą. Pirmenybė buvo duota tolimų atstumų raketų gamybai ir įrengimui veiksmingos oro gynybos. Strategija, pagrįsta pirmojo masinio smūgio paleidimu, reikalauja milžiniškų pastangų ir astronomiškų išlaidų ginklavimuisi. Kodėl? Todėl, kad pasisekimas būtų labiau užtikrintas, smūgis turi būti toks stiprus ir tikslus, kad juo būtų sunaikintos visos ar bent dauguma vakariečių atkeršijimo bazių. Kitaip sakant, smūgiai turi būti paleisti vienu metu į šimtus pasaulio vietovių, turi sunaikinti tūkstančius lėktuvų, tūkstančius raketų ugniaviečių, taip pat šimtus miestų ir pramonės centrų. Tam reikia turėti milžinišką smogiamąją jėgą. Be to, Sovietai tuo pat metu turi pajėgti atmušti vakariečių oro pajėgų ir raketų kontrofenzyvą-atkeršijimo puolimus, kurie sektų iš dar nesunaikintų bazių. Tokiai smogiamai jėgai sukurti reikia ne tik milžiniškų sumų, bet ir sugebėjimo. Pirmojo netikėto smūgio rezultatai vaizduojami impozantiškai. Ir dėl to Sovietai savo karines jėgas stiprins iki tol, kol jie jausis esą pilnai pasirengę. Tada jiems nebus jokių kliūčių ar sunkumų pasakyti arba “nustatyti”, kad amerikiečiai jau “pasirengę” smogti Sovietus ir, kad “užkirstų” kelią, Sovietai smogia pirmieji.

BOMARK — priešlėktuvinė raketa; deš. — tarpkontinentinė raketa ATLAS, skrenda 5000 mylių.

(Air Force photo)

PASIRUOŠIMO ATGARSIAI

Sovietai, besigirdami savo laimėjimais balistinių raketų ir dirbtinų žemės satelitų srity, varo propagandą ir įspėja savo gyventojus, kad, girdi, Vakarai jau yra besirengią juos užpulti. Išvengti agresoriaus puolimo, Sovietai patys turi pirmieji smogti Vakarams. Nesunku suprasti kuriais sumetimais Sovietai skleidžia tekius nepamatuotus gandus apie Vakarus. Tuo jie išduoda savo piktas intencijas Vakarų atžvilgiu. O tas reiškia, kad naujos Sovietų strategijos skleidžiamas garsas laisvajam pasauliui nieko gero nežada.

Sovietų oro pajėgoms įsakyta būti pasirengus kiekvienu momentu stoti kovon prieš Vakarus gavus ženklą. Gen. ltn. P. Braiko, Sovietų žurnale “Oro pajėgų žinios” rašo: “...Sovietų oro pajėgų uždavinys yra atimti iš agresoriaus pirmo netikėto smūgio galimumą. Oro pajėgos neturi prileisti, kad jos pačios gautų netikėtą smūgį nuo agresoriaus. Jei karo kurstytojai mano savo planus prieš mus vykdyti, tai mes turime būti pasirengę sunaikinti tuos jų planus, kol dar jie nepradėti vykdyti...”

Sovietų aviacijos personalui yra sakoma, kad Vakarai nėra “atkeršijimo” politikos šalininkai. Esą jie (Vakarai) atvirai planuoja patys smogti pirmą netikėtą smūgį sovietams.

Sovietų “Oro pajėgų žiniose” savo laiku buvo įdėtas vedamasis, kuriame buvo sakoma “...Kiekvienam yra žinoma, kad imperialistai neslepia savo planų pradėti karą, smogiant netikėtą smūgį mūsų tėvynei...” Toliau rašoma “...Štai dėl to, esant tokioms sąlygoms, kada vartojamos naujos karybos priemonės ir nauja technika, neužtenka būti pasiruošusiems ir būti pajėgiems smogti agresoriui smūgį už smūgį. Yra būtina atimti iš agresoriaus pirmo netikėto smūgio galimumą”. Ir Sovietų civiliams gyventojams pasakojamos tos pačios pasakos. “Literaturnaja Gazeta” — laikrašty (plačiai skaitomas Sovietų inteligentijos ir labiausiai įtakingų sluogsnių) gen. ltn. Šatilov rašo: “...Atominiai ginklai, taip pat ir netikėto smūgio operacijos, yra dvigubų ašmenų ginklas...”

ĮSPĖJIMAS LAISVIEMS KRAŠTAMS

Kai šie siaubingi grąsinimai ir įspėjimai skelbiami Sovietų gyventojams, j ieškant pateisinimo ir paramos savo pirmojo smūgio strategijai, Sovietų diplomatija išsijuosus varo kampaniją, kad būtų neutralizuotos JAV-bių dabartinės bazės, kurios gali būti panaudotos atkeršijimo operacijoms. Vidurio Europos nuatominimas ir neutralizavimas yra vienas iš svarbiausių Sovietų siekimų jų pastangose susilpninti Vakarus.

Kremlius išsiuntinėjo įspėjančias ir grąsinančias notas ne tik JAV ir jos sąjungininkams Europoj, bet taip pat Š. Afrikos ir Vid. Rytų kraštams, Pakistanui, Japonijai ir net neutraliai Šveicarijai. Notose grasoma sunaikinti tas valstybes, kurios leistų savo teritorijoj įsteigti J.A.V. raketoms bazes. Notos kiekvienai valstybei buvo įvairios. Atsižvelgiant į specialią valstybės padėtį, notos turinys buvo labiau ar mažiau įžūlus. Pav., notoje Olandijai Kremlius įspėja, kad ji neleistų NATO steigti savo žemėje bazių ir, girdi, jei bazė būtų įsteigta arti Soesterberg miesto, tai vienos Sovietų atominės bombos, paleistos į tą bazę, užtektų, kad būtų sunaikinti: Amsterdamas, Haga, Utrecht, Amersfort ir visas plotas tarp tų miestų.

Notoje Prancūzijai sakoma, kad jai kiltų didelis pavojus, jei Vokietijoj JAV-bės įsteigtų raketų bazes. O Anglijai buvo pasakyta, girdi, paskiras Amerikos lakūnas, patruliuodamas virš Anglijos, galėtų įžiebti karą, kuris pirmoj eilėj sunaikintų pačią Angliją.

Sovietų netikėto smūgio strategijos efektui pasiekti yra svarbu, kad JAV-bių užjūrio bazių būtų kuo mažiausiai. Efektas bus tik tada įspūdingas, kada pavyks vienu smūgiu visas priešo atkeršijimo priemones ir galimybes sunaikinti. O juo daugiau Vakarai turi bazių, juo yra mažesnė galimybė, kad Sovietai jas visas vienu metu galėtų sunaikinti. Todėl Sovietai šiandien ir deda visas savo pastangos, kad sutrukdytų Vakarams naujų bazių steigimą ir, kur galima, panaikintų jau turimas bazes.

APSIGYNIMO PALYGINIMAS

Sovietai daleidžia, kad J.A.V-bės bus pajėgios vykdyti naikinantį atkeršijimą, gavusios netikėtą pirmą Sovietų smūgį. Kad tokio atkeršijimo galimumai būtų kuo mažiausi, Sovietai atlieka didelius apsigynimo darbus savo teritorijos viduje. Yra žinoma, kad Sovietai jau dabar turi įsirengę platų radaro tinklą surasti priešo bombonešiams, skrendantiems su atkeršijimo misija. Be to, jie turi kasdien didėjančią sprausminių lėktuvų naikintuvų armiją ir daugybę priešlėktuvinių raketų įrengimų bei ugniaviečių. Spaudos žiniomis, atrodo, kad JAV yra nuo Sovietų atsilikusios oro gynybos srity. Reikia atkreipti dėmesį į tai kad Sovietai, priėmę pirmo netikėto smūgio strategiją, turi didelių pirmumų prieš JAV-bes oro gynybos prasme. Mat, Sovietai, paleidę netikėtą smūgį, tiksliai žinotų, kada atkeršijimo iš Vakarų jie susilauktų. Jų gynyba būtų pasiruošusi pradėti veiksmus jau žinomoj vietoj ir žinomu laiku. JAV-bės, laukdamos Sovietų pirmojo smūgio, gali turėti labai mažai laiko arba jo visai neturėti paleistam smūgiui sutrukdyti arba net įspėti apie pavojų.

Prileidžiant, kad JAV-bių ir Sovietų oro gynybos pajėgos yra vienodai stiprios, tai JAV-bės, gavusios netikėtą smūgį, pasiliktų žymiai susilpnintos, o Sovietai po to pasidarytų dar labiau pajėgūs atmušti JAV-bių atkeršijimo puolimus.

Kad JAV-bės neatsilieka nuo Sovietų balistinių raketų srity rodo štai kas. š. m. kovo mėn. amerikiečių spaudoj pasirodė straipsnis “Kontr-smūgis per 2 minutes”. Čia sakoma, kad pusiasalio Canaveral Oro pajėgų viršininkas gen. ltn. Yates pareiškė, jog JAV-bių 5500 mylių balistinės raketos gali būti paruoštos šauti per 2 minutes, kai tik bus susektas Sovietų puolimas. Reiškia, šis kraštas neatsilieka nuo Sovietų. Nuolatinis progresas daromas visose srityse.

Kai kurie dabartinės padėties žinovai tikina, kad, girdi, Sovietai nepasieksią tokio pasirengimo laipsnio, kad vienu smūgiu galėtų sunaikinti Vakarus. Bet, nežiūrint tokių ir apnašių raminančių spėjimų, vakariečių tarpe vėl padidėjo susirūpinimas po to, kai Sovietai paskelbė šiuos savo laimėjimus:

—    5000 mylių atstumo balistinė raketa, vairuojama radio pagalba, sviesdama atominį sviedinį, gali pataikyti į taikinį 6 mylių atstume. Toks sviedinys, viską naikinantis 10 mylių spinduliu, galėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus ir didžiausią karinę bazę.

—    Skysto kuro papildymo technika įgalina Sovietų sprausminius bombonešius, pakilusius iš savo bazių, be sustojimo pasiekti taikinius JAV-bių viduj ir grįžti atgal.

Teoretiškai imant, šie paminėti du techniški laimėjimai duoda pagrindo manyti, kad Sovietai po kurio laiko turės galimybę smogti JAV-bėms iš savo teritorijos tolimųjų bazių.

IŠVADOS

1.    Sovietų naują doktriną negalima laikyti galutinai prigijusią Sovietų armijoje ir atitinkančią gyventojų psichologinius nusiteikimus.

2.    Į naujos Sovietų doktrinos propagandą reikėtų pirmiausia žiūrėti kaip į šaltojo karo priemonę gąsdinti ir terorizuoti Vakarus.

3.    Sovietų nauja doktrina, lygiai, kaip ir sputni-kai, išjudino JAV-bes iš apsnūdimo, neveiklumo. Tačiau ir trijų amerikiečių žemės satelitų sėkmingas paleidimas ir kiti amerikiečių užsimojimai akivaizdoj Sovietų galybės augimo tuo tarpu neduoda pagrindo tvirtinti, kad šaltojo karo frontuose Vakarai galėtų paimti iniciatyvą iš Sovietų ir priverstų juos trauktis atgal.