PASIKALBĖJIMAI PRIE DAUGUVOS
J. VĖGĖLIS
Buvo tai 1916 metų pradžioje. Beveik visa Lietuva jau buvo užimta vokiečių ir jų frontas su rusais vietomis sieke Dauguvos upę. Atvykęs iš Petrogrado į Krėstlaukę, sužinojau, kad 495 Kauno pulkas, išsidėstęs šios apylinkės kaimuose, pasipildo žmonėmis ir reikmenimis; išlygina savo turėtus nuostolius kautynėse su vokiečiais. Pulko štabą suradau padauguvy, netolimam Kuoplaukės miestely. Mane sutiko pulko vado adjutantas Nagel, su kuriuo, prieš porą metų, Kelmės apylinkėje, skirstėme kaimus į vienkiemius Pristatytas pulko vadui, gavau paskyrimą į to pulko 2 kuopą.
Sekančią naktį pulkas išvyko į Pleskovą, o iš ten į Ogrės pozicijas ties Ryga. Prasidėjo sunkios ir vargingos fronto kario dienos. Mus nuo vokiečių skyrė Dauguvos upė, per kurią priešai nuolat siųsdavo vienas antram mirtį nešančius artilerijos sviedinius ir kulkosvaidžių bei šautuvų kulkas. Retkarčiais tekdavo atmušti priešo puolimus. O nuolat reikėdavo ilgai išbūti slėptuvėse.
Ten karių tarpe vykdavo daug neužbaigiamų, tylių kalbų... 2-os kuopos vadas buvo latvis Ganiberzin, o jo padėjėjas — ukrainietis Bindiuk. Su jais daugiausia pasikalbėjimus aš ir turėjau. Ganiberzin buvonuo Bauskės. Prieš karą jis dirbęs, rodos, miškų žinyboje. Buvo, matyt, daug skaitęs, matęs ir labai mėgdavo kalbėti istorijos temomis. Vis darydavo išvadas apie savo tautos žmonių ir krašto ateities likimą. Jis kalbėdavo, kad karą užbaigus, koks jo galas bebūtų, latviai ir lietuviai turime būti laisvi nuo priklausymo rusams ir turime sudaryti jungtinę Latvijos-Lietuvos valstybę, arba atskiras tas dvi valstybes. Pasakodavo kaip savo specialybės pirmus praktikos darbus atlikinėjęs Baltstogės ir Šilučio (Slucko) giriose, kad tuos kraštus gerai pažinęs ir laiko juos lietuviškomis sritimis. O vadinamieji gudai esą tai rusų valdžios pastangomis surusinti lietuviai, panašiai kaip Palaukės (Polocko) ir Vytėnų (Vitebsko) krašte latviai. Jis labai nemėgo rusų ir nuoširdžiai pasikalbėdavome tik būdami vieni du. Jis mokėjo daug latviškų ir lietuviškų dainelių, kurias mėgdavo, vienas būdamas, dainuoti ir švilpauti.
Ukrainietis Bindiuk buvo santūresnis, tylus ir negreit leisdavosi į artimesnes kalbas. Jis buvo atsargus ir tik tarnybiniai tekalbėdamas, stebėjo visus, kaip kareivius, taip ir karininkus. Po kurio laiko susipažinome arčiau, pradėjome pasikalbėti. Labai jam patikdavo, jeigu aš pradėdavau ką nors kalbėti apie Ukrainą. Mačiau, kad jis labai mylėjo savo kraštą ir žmones. Nors jo kuopoje buvusius kelis ukrainiečius jis spaudė labiau, kaip kitus ir vis jiems sakydavo: “Tu turi būti drąsus, darbštus, tvarkingas ir teisingas; atmink, kad tu esi ukrainietis!”
Artėjo tų metų pavasaris. Kauno pulką pakeitė kitas pulkas ir mes ilsėjomės miškeliuose, keletą kilometrų toliau nuo apkasų. Bindiukas paskutiniu laiku kažkodėl buvo labai liūdnas. Atėjo Velykos. Mes su juo sėdėjome pamiškės dirvone, kur jau truputi šildė pavasarėjanti saulutė. Minėjome savo tėviškes, pasipasakodami šį bei tą iš savo jaunystės ir gyvenimo šeimose. Jis minėjo savo giminės senelius, kurie buvę žymūs žmonės Ukrainoje. Jų kilmę jis rišo su Vytauto laikų žinomais ten žmonėmis. Prisiminimų paveiktas jis susijaudino. Atsiduso ir pradėjo sakyti: “Ir kas mus dabar laukia? Ko mes čia tupime? Kovojame! Bet dėl ko? Kad čia žūtume, alindami nekaltų latvių kraštą?... štai laiškas, kuriame rašo žmona, kad mūsų giminaitis Vytvyckis žuvo Būgo fronte. Ir dėl ko? Ar jis norėjo ginti Rusiją? Ne! Jis buvo pavergtas, kaip ir aš. O jis, kaip ir mes visi tikri ukrainiečiai, norėjo tik laisvos (samostijne) Ukrainos. Aš pažinau jau tave ir spėju tavo norus. Aš tau pasitikiu. Dirbkime, kad Ukraina ir Lietuva būtų vėl laisvos ir nepriklausytų maskoliams. Kad per Prypetę ar Dnieprą galėtume vieni kitiems rankas paduoti”. Tą pasakęs, jis kietai paspaudė mano ranką ir susimąstęs tylėjo.
Jo žodžiai ir rankos paspaudimas mane giliai paveikė. Mintyse sukosi Ukraina, Lietuva, Vytvyckis. Po mūsų ilgo tylėjimo paklausiau Bindiuką: “O kaipgi galima bus sveikintis per Prypetę (Pripiat) ar Dnieprą, kai tarpe mūsų Gudija tiesiasi?” — “Kokia Gudija? Tokios tautos nėra. Juk tu žinai, kad Balstogės-Minto (Minsko) sritis yra tik šio šimtmečio bėgyje aprusintas Lietuvos žemių plotas, po to, kai jį buvo pasigrobę Rusijos carai. Ten lietuviai gyvena. Tik jaunimas, gal kaip aš ir tu, aprusėję kiek. O senieji dar daugumoje tebekalba lietuviškai. Aš tą žinau. Minte ir Šlapėse, arti Baltstogės, aš turiu giminių; ten buvojau ir lankiausi kaimuose. Tos apylinkės miestuose tebėra Lietuvos kunigaikščių didingų pilių liekanos. Ten gyveno viena šaka mano, Vytvyckių, giminės. Ukrainos Vytvyckiai yra garsi karių giminė. Jie, dar anais laikais, kai Ukraina ir Lietuva buvo viena valstybė, vadovavo raiteliams Vyčiams, kurie tuomet sudarė Did. Liet. Kuniaikščio Vytauto raitariją (gvardiją). Nuo to ir jų garbinga pavardė esanti sudėtinė iš Vytauto Vyčiai. Vytvyckių buvusi plati giminė. Bet vėliau, kai Rusija užvaldė Ukrainą, dalis jų išsikėlė į Austrovengriją. Taigi, brolau, tik dirbkime išvien, kaip mūsų proseneliai darė!” Toks jo paaiškinimas, atskleidęs man įdomių naujų istorinių smulkmenų, giliai įstrigo atmintin.
Tą vasarą 495 Kauno pulkas buvo perkeltas į Rumunijos frontą, o aš, jau 15 Sibiro pulke, likau ir toliau Dauguvos fronte. Atsisveikinant su Bindiuku, nuoširdžiai jam linkėjau laimės kovoje už Ukrainą. O jis atsakė; “Už mūsų abi šalis kartu!” Prisižadėjome po karo, jeigu nežūsime, vienas kitam parašyti.
Bet jo vieną laišką gavau anksčiau. Kai 1917 m., jau po Rusijos carų valdžios žlugimo, prasidėjo rusų kariuomenės irimas ir kūrėsi karių tautiški komitetai, tai tų komitetų Dauguvos fronto suvažiavimai vykdavo Rygoje. Lietuvių XII armijos karių komitetas draugiškai bendradarbiavo su Estų, Latvių, Lenkų, Ukrainiečių ir kt. komitetais. Ypatingai glaudūs santykiai lietuvių buvo su ukrainiečiais. Jų suvažiavimai sveikindavo vieni kitus ir atstovus net ant rankų keldavo. Ypatinga veikla iš lietuvių pasižymėjo V. Natkevičius, P. Guzas ir generolas Gintyla. Kartą ukrainiečių komitete, poručikas Ševčenko įteikė man Bindiuko laišką, kuriame, tarp kitko, buvo rašyta: “Savo Ukrainoje kovoju. Tikiu, kad mano Tėvynė prisikels. Duok Dieve, kad ir jums sektųsi! Kad būtume laisvi ir galėtume susitikti kaip kaimynai”.
Į tokį malonų laišką tuojau sekančią dieną Burdiukui parašiau atsakymą. Norėjau pranešti jam apie nuotykį, kuris patvirtino jo anuomet pasakojimą apie Gudijos lietuviškumą. O tas įvykis buvo toks. Kai lietuviai kariai ėmė kurti savo tautinius dalinius, XII armijos vadas, generolas Radko-Dimitrijev (bulgaras) davė įsakymą savo armijai išskirti lietuvius ir pasiųsti juos į susirinkimo vietą Bolderį (Rygos pajūrio vasarvietė). Turėjau įsakymą priimti ten susirinkusius lietuvius. Maniau, kad ten bus keletas vyrų. Bet labai nustebau, kai ten radau net apie pora šimtų įvairių laipsnių karių.
Pasirodo, kad jie visi laikė save lietuviais, nors lietuviškai nedaug kas iš jų tekalbėjo. Daugumas jų buvo kilę nuo Minto, Palaukės (Polocko), Šilučio (Slucko), Lydos, Volkoviškio, Lietuvos Brastos, Gardino, Balstogės. Jie labai norėjo stoti į lietuvių pulkus, į savo, kaip jie kalbėjo. Kiti savo lietuviškumą įrodinėjo net pavardėmis, kurių tarpe buvo: Šukevič, Oginski, Smilgevič, Kailin, Pilecki, Krevin, Baltakevič ir kt. Jie tvirtino, kad jų tėvai kalba ir lietuviškai. Be visų tų “pietiečių”, kaip mes juos pavadinome, buvo augštaičių ir žemaičių iš Vilniaus, Kauno ir Suvalkų kraštų.
Nors aš ir gerai žinojau Lietuvos rytines ir pietines sritis ligi pat Prypeties upės, bet apie šį nuotykį norėjau pranešti Bindiukui ir pabrėžti, kad jo pasakojimai yra teisingi.
Laikas bėgo. Bet po karo jo žadėto antro laiško aš ir dabar tebelaukiu.
Sakoma, kad žymesni įvykiai su žmonių pergyvenimais neišdyla; o po kurio laiko jie lyg tęsiasi, veikdami į gyvąją aplinkumą. Ir tikrai, daug buvusių įvykių jau virš 40 metų laiko į mane vis tebeveikia.