“SPUTNIKAMS” PADANGES RAIŽANT

J. SKARDIS

Seniai jau amerikiečiai, o kartu ir visas laisvasis pasaulis, buvo gavęs tokį psichologinį smūgį, kaip po paskutiniųjų sovietų laimėjimų — “sputnikųu”, žemės satelitų, paleidimo. Alkanas, apdriskęs ir vakariečių skaitomas labai atsilikusiu, ruskelis šiandien teškia amerikiečiams į akis pašaipą, kad, esą, jūs, amerikiečiai, mokate suprojektuoti ir pagaminti geresnes automobilių uodegas, o mes, rusai, pagaminame geresnes tarpkontinentines raketas ir geresnius žemės satelitus...

Plačioji amerikiečių spauda, po rusų “sputnikųu” paleidimo, yra užpildyta įvairiausių straipsnių, komentarų, mokslininkų ir vadovaujančių asmenybių raminančių pareiškimų, tačiau daug kur pamatysime ir aštrios kritikos ne tik Jungt. Amerikos Valstybių vyriausybei, Pentagonui ir amerikiečių mokslininkėms, bet ir visai amerikiečių visuomenei.

Daugelį kartų laike paskutiniųjų kelerių metų kai kurie vakariečiai, sovietų ekspertai, kai kurie mokslininkai ir įžvalesni spaudos atstovai primindavo ir pabrėždavo faktą, kad negalime nedavertinti sovietų daromą pažangą mokslo ir technikos srityse. Tik ketverių metų reikėjo rusams sulaužvti amerikiečių turėtą atominės bombos monopolį. Tik devynių mėnesių reikėjo rusams prisivyti amerikiečius vandenilio bombos srityje. Rusų karinis lėktuvas MIG buvo amerikiečiams rimtas įspėjimas, kad rusai nėra atsilikėliai technologijos srityje. Amerikiečiai turėjo įsirengę Turkijoje, prie Juodosios jūros, puikiausiais ir moderniausiais prietaisais aprūpintą slaptą stebėjimo stotį ir galėjo žinoti ką sovietai daro, ką jie ruošia. Tačiau į tai nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio. Dabar gi visiems amerikiečiams, nuo prezidento, ligi eilinio piliečio, tenka sunkiai virškinti tokias savos spaudos pašaipas, kad rusų progresą mokslo ir techonlogijos srityje nereikia maišyti su amerikiečių šaldytuvų ir lūpoms pieštukų pagaminamu kiekiu...

Iš kitos pusės pažvelgus, reiktų prisiminti, kokios yra sunkios ir nelygios lenktynės, tarp diktatūros ir demokratijos.

Skaityti daugiau: “SPUTNIKAMS” PADANGES RAIŽANT

KAIP PATEKOM Į PRANCŪZIJĄ

B. VRUBLEVIČIUS

Čia noriu nors trumpais bruožais atpasakoti vieno tautiečio, psk. P. š-s., per pastaruosius karo metus patirtus vargus. Rašau, ką jis man yra pasakojęs.

1940    m. Ukmergėje tarnavau 1-me artilerijos pulke. Netrukus užplūdo Lietuvą raudonoji armija. Po 6-šių mėn. pradėjo keisti kadrus ir vertė karius mokintis rusų kalbos. Po trijų mėn. dešimt iš mūsų “gabiausiųjų” su kapitonu Ž., gavom politrukų padėjėjų laipsnius. Na, o nepaklusniuosius kas naktį iš kareivinių išveždavo į nežinią, kurių daugiau nematėme.

1941    m. birželio mėn. puolė vokiečiai. Rusai sukilo ir skubiai mūsų pulką varė į automašinas bei šarvuočius išvežimui kažin kur. Negalėjome atsipalaiduoti nuo raudonųjų, nes buvome nuginkluoti ir stipriai saugomi. Tuo būdu teko atsisveikinti su Lietuvos žemele. Pravažiavome Latviją ir atsidūrėme Rusijoje. Pskovo mieste mus aprengė jau sovietine uniforma ir išsiuntė į fronto linijas prie Stalingrado. Buvome sumaišyti kovos daliniuose; buvo ir ukrainiečių su mumis. Mūšiai tuo metu buvo smarkūs. Ėjo iš rankų į rankas kovos laukas, ypač Stalingrado ruože.

Kartą nakties metu buvome nusiųsti slapukais (būrys), vedami ruso leitenanto. Proga pasinaudojęs, buvęs tarp mūsų kapitonas ukrainietis nudūrė rusą ir slaptai perbėgome pas vokiečius. Vokiečiai mus priėmę, klausinėjo ar sutiksime kovoti prieš rusus. Sutikome. Tuojau pat sudarė du batalionus iš lietuvių, latvių, ukrainiečių ir kitų. Atsitraukę suformavo.

Skaityti daugiau: KAIP PATEKOM Į PRANCŪZIJĄ

MŪSŲ KAIMYNAI IR UKRAINOS DAINA

ZIGMAS RUMŠA

Išeivijos lietuviška periodinė spauda, nors ir nedrąsiai, bet jau pradeda rašyti apie mūsų artimesnius bei tolimesnius kaimynus. Tikslas aiškus — pažinti juos arčiau. Ypatingai tas pažinimas liestų lietuviškai galvoti nusiteikusį jaunimą. VLIK’as pernai gegužės-birželio mėn. sesijoje pabrėžė, kad stengsis megzti santykius su visais Lietuvos kaimynais, o su ukrainiečiais santykiai bus pagyvinti, siekiant glaudesnio bendradarbiavimo. Iš tiesų, jeigu dar galvojame apie Lietuvos laisvę ir jos gerovę, tai nuodugnesnis pažinimas savo kaimynų būdo, jų kultūros, ekonominio lygio bei politinių siekimų mums išeivijoje būtų vienas svarbesnių reikalų, talkininkaujant rungtynėse mūsų tautai dėl jos egzistencijos. Mes galvojame, kad įvairiais būdais ir pastangomis, nutolę nuo tėvų žemės ir gyvendami aptvertose stovyklose, ar dirbdami prie staklių ar kasyklose ir bendradarbiaudami su mūsų kaimyninių tautų atstovais, tais pačiais keliais atvykusiais, gerai iš jų esame pažinę ukrainiečius ar kitus kaimynus. Tačiau tektų suabejoti tokiu teigimu. Stovyklose, stovint eilėse su ištiesta ranka gabaliukui duonos gauti, ar nuolatiniam darbe girdint “formano” raginimus, tokiose sąlygose kitų tautų atstovų bei jų tautų pažinimas būtų labai miglotas ir netikslus. Todėl mums, esant išeivijoje, tenka jieškoti savo tautos draugų bei priešų pažinimui kitu būdų ir kelių. Vienas iš prieinamiausių būdų tikslui siekti yra knygos, žurnalai, laikraščiai, menas, šios priemonės yra lengvai prieinamos ir įgyjamos.

Šį kartą norėtųsi prisiminti apie tolimesni pietų kaimyną — Ukrainą. Su tuo kraštu mūsų valstybė istorijos bėgyje turėjo nemažai reikalų, todėl netektų abejoti, kad ir ateityje jų netruks. Šiuo metu tiek mes, tiek ukrainiečiai atrodo turime vienodus ir bendrus du sunkius rūpesčius. Pirmas — didrusio hegemonijos atsikratymas, antras — mūsų Vilniaus krašto ir ukrainiečių rytinės Galicijos su Lvovu klausimai. Dabar tiek Vilniaus, tiek Lvovo sričių klausimai išspręsti jų savininkų naudai. Tačiau bendri kaimynai lenkai, paneigdami istorinius, etnografinius ir kitus faktorius, įvairiomis progomis viešai savinasi tas sritis ir ateityje lyg linkę kovoti dėl Vilniaus ir Lvovo kraštų prisijungimo prie savo žemių. Tokią politika lenkams vedant, be abejonės konfliktai bus neišvengiami. Tuo metu lietuviai ir ukrainiečiai bendro reikalo spiriami, gelbės vieni kitiems. Todėl pažinkime šiuos kaimynus arčiau.

Skaityti daugiau: MŪSŲ KAIMYNAI IR UKRAINOS DAINA

TĖVYNĖJE

BIRŠTONAS IR APYLINKĖS

P. BLIUMAS

Mes labai dažnai kalbame apie tėvynę, bet gal retai kada pagalvojame, kas yra toji tėvynė, kas ją sudaro, kodėl mes turime ją mylėti ir privalome ją nuo priešų ginti?

Trumpai, suglaustais žodžiais, galėtume pasakyti, kad mūsų tėvynė yra toji šalis, kurioje nuo amžių mūsų protėviai, tėvų tėvai, mūsų tėvai gyveno, mes patys joje esame gimę, augę ir gyvenę.

Tėvynę sudaro: tos šalies žemė, visa šalies gamta, žmonės, jų papročiai, gimtoji kalba ir nemarioji tėvynės dvasia.

Taigi, tėvynė yra:_ jos gražieji laukai, kalnai kalneliai, pakalnės ir slėniai, ošiančios girios, žydinčios pievos ir lankos, jos didžiosios upės ir mažieji upeliai, melsvieji ežerai ir javų laukai. Tėvynės dalį sudaro ir gėlėtieji pavasariai, kaitriosios vasaros, derlingieji rudens ir baltos snieguotosios žiemos. Tėvynės dalis yra ir danguje šviečianti saulutė ir nakties glūdumose spindinčios žvaigždutės; laukuose ir miškuose čiulbantieji paukšteliai, apie gėlytes skraidantieji įvairiaspalviai drugeliai; naminiai gyvulėliai, laukiniai žvėreliai ir net mažieji vabalėliai. Tėvynės dalis yra ir toje šalyje gyveną žmonės ir juos jungiančioji jų bendra gimtoji kalba. O ta gimtoji tėvynės kalba yra nuostabiausia priemonė, kuria to krašto žmonės gali išreikšti savo gražiausius jausmus, mintis ir jas perduoti vieni kitiems. Neveltui yra sakoma, kad gimtoji kalba tai gražiausioji tėvynės muzika ir daina.

Skaityti daugiau: TĖVYNĖJE

VIETINĖ RINKTINĖ PANEVĖŽYJE

A. SKOPAS

Su noru stojo Panevėžio apsk. jaunimas į besiformuojančią Vietinę Rinktinę. Kovo mėn. pabaigoje buvo pašaukti visų valsčių užsiregistravę vyrai į Panevėžį. Susirinko žymiai daugiau, kaip buvo reikalinga, todėl darė didesnę atranką. Nemažas skaičius turėjo sugrįžti atgal.

Panevėžyje suformavo 1 ir 2-rą kuopą, o trečioji to paties bataliono kuopa buvo suformuota Biržuose. Ji ten ir stovėjo iki likvidavosi. 1-ji kuopa įsikūrė Ramygalos g-vėje — vienoje mokykloje, o mūsų II-ji kuopa — Respublikos g-vėje — buvusiuose teismo rūmuose. Tuo būdu mūsų kuopa stovėjo pačiame miesto centre.

Besikuriantis batalionas susidūrė su įvairiais sunkumais: nebuvo tinkamų patalpų, aprangos, tinkamo aprūpinimo maistu ir kitais reikmenimis. Nebuvo ir ginklų. Kurį laiką gulėjome ant grindų pasikloję šiaudus. Bet nežiūrint į visus minėtus trūkumus, jaunų vyrų nuotaika buvo gera. Visi suprato, kad visas tiekimas priklauso vokiečių ir mūsų vadai stengsis būklę sutvarkyti.

Skaityti daugiau: VIETINĖ RINKTINĖ PANEVĖŽYJE

Subkategorijos