ISTORIJA APIE RŪSTŲ PONĄ SU MEDALIAIS IR NENUORAMAS JŪRININKUS

V. PETRAVIČIUS

Tokia jau jūrininko prigimtis: mano manymu panaši į tekanti vandeni: jis amžinai neramus, juda, įieško ir kombinuoja. Stovim ant žydro Nemuno sroves, netoli Rusnės. Mūsų pusėje kasami apkasai, rezgamos spyglių užtvaros, statomi pabūklai. Toliau dunkso fabrikų masyvai, ir dūmai kyla i viršų. Kitoj Nemuno pusėj — lygumų pievos ir elegiškas ruduo su gelstančiais, auksiniais lapais. Slenka dienos ir naktys — laukiam įsakymo. Į mūsų nusistovėjusį ir vis labiau virstantį monotonišką gyvenimą įnešė daug neramumo pasklidęs gandas, kad anoj pusėj viskas evakuojama, ir kiekvienas gali paimti ką nori ir kiek tik gali panešti. Pasikvietęs iš kitų laivų prityrusius operacijose jūrininkus padarėm nepaprastą konferenciją, ir visi priėjom prie bendros išvados, kad laikas yra svarbus faktorius, ir turim neatidėliodami skubiai veikti. Kitą rytą, apsirūpinę kuprinėmis, kas bulbiniu maišu nešinąs, nuvykom į buvusią muitinę, kurios fasade kabojo geležinis, galingas aras.

Miglotais žodžiais išdėstę mūsų intenciją luftwaff’es feldfebeliui (jis tvarkė judėjimą) prašėm leidimo persikelti per Nemuną.

—    Tai ką, kalėdot užsimanėt...?

Tyla reiškė sutikimą.

—    Žiūrėkit ir manęs neužmirškit, — ir reikšmingai mirktelėjęs padavė išrašytus leidimus.

Persikėlę keltu per Nemuną, trys draugai pasileidom į žygį, turėdami palankų vėją į nugarą ir pasitikėdami mūsų nenusileidžiančia žvaigžde. Kojos vikriai kilnojosi, ir nepasijutom kaip pievos liko užnugary. Ant kalvelės pamiškėje stovėjo didelė, vieniša sodyba. Garsūs sparnuočių balsai kvietė mus ten užsukti.

Skaityti daugiau: ISTORIJA APIE RŪSTŲ PONĄ SU MEDALIAIS IR NENUORAMAS JŪRININKUS

PLĖŠIKŲ AMŽIUS NEILGAS

TEODORAS PAPARTIS

Šiaulių apskrities Stačiūnų valsčiaus gyventojai praėjusio karo metu dažnai nusiskųsdavo vietos lietuvių policijai, kad jų apylinkėje neretai pasirodydavo iš vokiečių karo belaisvių stovyklų pabėgę rusų kareiviai. Jie besislapstydami ateidavo pas vietos gyventojus iš Radviliškio — Šiaulėnų miškų ir reikalaudavo iš ūkininkų maisto, drabužių, apavo ir net svaiginamųjų gėrimų. Tokie apsilankymai ypač padažnėdavo rudenį, nes miškuose pasidarydavo šalčiau ir su maistu sunkiau.

Jeigu kuris ūkininkas neturėdavo ir negalėdavo patenkinti karo belaisvių rusų reikalavimų, tai tuomet patys belaisviai pradėdavo šeimininkauti ūkininko sodyboje. Jie paimdavo iš ūkininko tai, kas jiems patikdavo. Neretai pati ūkininką sumušdavo arba kitaip prikankindavo, o kartais net ir nužudydavo.

Vietos lietuviškoji policija susirūpino padažnėjusiais ūkininkų nusiskundimais ir pradėjo imtis žygių užkirsti rusams karo belaisviams kelią terorizuoti ir plėšikauti Stačiūnų valsčiaus apylinkėje.

Vieną lapkričio mėnesio pavakarį buvo gautas iš vietos ūkininkų pranešimas, kad Stačiūnų valsčiaus ribose, viename kaime, pasirodė trys stipriai ginkluoti rusai karo belaisviai. Jie užėjo pas neturtingą ūkininką ir reikalavo, kad duotų jiems maisto, apavo, drabužių ir keletą litrų naminės degtinės. Kadangi ūkininkas neturėjo atliekamų maisto produktų ir drabužių, o naminės degtinės iš viso nemokėjo gaminti, tad negalėjo patenkinti belaisvių reikalavimų. Belaisviai matydami, kad iš ūkininko geruoju nieko negaus, pradėjo grasinti ginklu.

Skaityti daugiau: PLĖŠIKŲ AMŽIUS NEILGAS

ČYPIŠKĖ

ANT. BERNOTAS

Žiema. Labai šalta.

Ant kalvų, slėniuose ir ant užšalusios Angaros upės ledo guli negilus sniegas. Sniego dar nedaug, ir jis lengvomis kepurėlėmis dengia kelmus, garbanotas pušų šakas ir giliomis provėžomis išvažinėtą kelią. Vėliau sniego privers ištisus kalnus, ir bus sunku išeiti ir išvažiuoti. Prasidės gilios žiemos vargai.

Nuošalus ir visų apleistas pietinio Sibiro užkampis — darbo vergų gyvenamoji vietovė. Kažkur toli, Irkutsko apygardos begaliniuose plotuose, taip pat apaugusiuose begaliniais ir sunkiai Įžengiamais miškais. Pušynais ir eglynais.

Netoli teka plati ir didelė Angaros upė. Ji prasideda iš pietvakarinio Baikalo ežero galo, prasilaužia pro kalnų virtines, teka į žiemius ir į vakarus, kol pagaliau už daug šimtų kilometrų susijungia su dar didesne, gilesne ir ilgesne Jenisėjaus upe.

Kažkur toli rytuose, ir dar toliau pietuose dunkso sunkiai įžiūrimi kalnai, padengti balta sniego pluta.

Pavakarys. Aplinkui sklinda melsvai violetinis rūkas ir viską supa į vieną masę: miškus, laukus ir tamsiai pilką dangaus skliautą. Netoli esančią pušyno sieną vos begalima įžiūrėti.

Skaityti daugiau: ČYPIŠKĖ

ŽMOGAUS KELIAS Į MĖNULĮ

B. BALČIŪNAS

Nuo pirmosios atominės bombos sprogimo praėjo vos 12 metų, kai žmogaus pagamintas žemės palydovas iškilo į erdves. Nuo atominio laikotarpio, staigiu ir trumpu šuoliu žmonija įžengė į tarpplanetinės erdvės užkariavimo laikotarpį ir, pagal mokslininkų skaičiavimus, 1963 metais žmogus pastatys koją ant mėnulio paviršiaus. Šiuo metu tai atrodo fantastiška ir sunkiai įmanoma, tačiau peržvelgus išrastas priemones, pritaikytas medžiagas ir žmogaus tikslus, susidaro kiek realesnis vaizdas.

Kas atsitiks po to, kai žmogus užvaldys tarpplanetines erdves, šiandien būtų sunku spręst. Dvi žemėj vyraujančios jėgos lenktyniauja dėl pirmumo: Vakarai ir komunistiniai Rytai. Viena aišku, — jei sovietai pirmieji pasieks mėnulį, amerikiečių prestižas kris daugiau negu po sputniko; maža to, mėnulis gali pasidaryti kariniai reikšmingas punktas ir toliau gali sekti komunistinių idealų įvykdymas — pavergimas ne tik amerikiečių, bet ir viso pasaulio.

Mėnulis, kaip karinė bazė tada gali daug daugiau reikšti, negu šiandien manoma: — raketos gali būti laidomos į bet kurią žemės paviršiaus vietą, be pavojaus būti pastebėtom prieš pasiekiant taikinį ir jau šiuo metu turimom priešraketinėm raketom būti numuštom; jis gali tarnauti kaip arsenalas; dėl mažesnės mėnulio traukos (viena keturioliktoji žemės traukos) reikėtų mažiau kuro ir žymiai mažesnių variklių raketas varyti. Iš mėnulio nekliudomai būtų galima stebėti visą žemės paviršių, naudojant televizijos aparatus. Radaro pagelba būtų galima tą pačią akimirką pastebėti kiekvieną išleistą raketą ar lėktuvą ar laivą judantį bet kuria kryptimi. Astronomai prasiveržę per žemę supantį kosmini kiautą, galėtų atidengti daugelį visatos paslapčių. Pačių amerikiečių teigimu, šiuo metu pastangomis ir pasekmėmis užkariauti erdves, pirmauja sovietai. Tačiau tai nereiškia, kad nėra galimybių amerikiečiams pirmiems pasiekti mėnulį.

Skaityti daugiau: ŽMOGAUS KELIAS Į MĖNULĮ

Poezija

LAISVĖS ŠVENTEI

JUOZAS ALMIS JŪRAGIS

Mes vėl visi susirenkam į būrį
Atšvęsti mums brangiosios Laisvės Šventės.
Į vėliavą akis įsmeigę žiūrim,
Ir šaukiam:— Kilk, Tėvyne, eik gyventi! —

Žiauriai Tave baisus likimas skriaudžia,
Ir temdo žvaigždę Tavo Laisvės Ryto.
— O kilk, Tėvyne! — mūsų širdys graudžios
Su tuo šūkiu pavirsta į granitą.

Nors mus audrų verpetai baugūs mėto,
Ne jiems nuplauti mus į užmiršimo dugną!
Kur bus lietuvis, ten kiekvienoj vietoj 
Sušvis, žėruos ir degs tėvynės meilės ugnys!

Skaityti daugiau: Poezija

Daugiau įrašų...

  1. KAIP MOKOMA GEOGRAFIJOS SOVIETŲ MOKYKLOSE
  2. TREMTIES TRIMITAS
  3. LŠST LCV Jaunimo Skyriaus vadovybė
  4. ŠAULĖ TREMTYJE

Subkategorijos