Gen. P.Plechavičiaus žodis
MIELIEJI KARIAI,
Ar yra dar reikalo priminti Jums, kokia šviesi ir garbinga mums Lapkričio 23-ji diena. Tad šis sveikinimas nėra nei priminimas, nei raginimas, o tik keletas minčių ir įspūdžių tos dienos proga.
Lapkričio 23-ji savo kilme neturi efektingos medžiagos, nesusieta su kurios nors gilesnės prasmės įvykiu ar kautynėmis. Tai paprasta kalendorinė data. Tą dieną 1918 metais pažymėtas pirmas įsakymas kariuomenei. Tai reiškia, kad viešai ir oficialiai buvo konstatuotas savo kariuomenės faktas.
Nors tos dienos kilmė blanki, tarytum bespalvė, tačiau tas faktas gavo gyvybės sulčių ir nuostabiai sudarė sau turinį. Tos dienos faktas— laisvė ir nepriklausomybė— geriausiųjų mūsų tautos vyrų-savanorių, partizanų karštu krauju, jaunosiomis gyvybėmis pažymėtas ir ligi šios dienos tebežymioms dar.
Lapkričio 23-ji visada simbolizuoja mums laisvės ilgesį, siekimą, atkakliausią kovą ir amžiną budėjimą.
Šiandien, po daugelio metų, vėl esame siaubingai klaikioje būsenoje. Mūsų šalį vėl dengia tirštos miglos ir sunki naktis. Nuolat kyla klausimai: kas daryti, kur išeitį surasti ?
Lygindami tuos du momentus, tuojau matome didelį skirtumą. Anuo metu turėjome po savo kojom mielą Lietuvos žemę. Viršuje jaukiai švietė savasai artimas dangus. Stipriai gaivino dvasią gimtosios sodybos, sentėvių kapai, milžinkapiai. Sunkesnę valandą guodė ir ramino savosios šventyklos. Šiandien nieko to nebeturime— tik siekiame. Tačiau visa tai tikra ir laukia mūsų!
Lapkričio 23-ji yra viena tų gražių progų atitrūkti valandėlei nuo kasdienybės, nuo visų savo darbų, smulkiųjų rūpesčių ir susikaupus giliai, giliai pamąstyti:
Ar jau leisimės taip sunykti ir subyrėti, kaip granito atlaužos, malamos keliams grįsti, kurias visi mindo ir dilina?
Ar stengsimės nepalūžti dar, nesusiskaldyti po sunkiausiais gyvenimo velenais ir išlikti gyventi kaip pridera garbingai tautai, kaip savaimingai kilniai žmonijos bendruomenės šeimai?
