Gen. P.Plechavičiaus žodis

MIELIEJI KARIAI,

Ar yra dar reikalo priminti Jums, kokia šviesi ir garbinga mums Lapkričio 23-ji diena. Tad šis sveikinimas nėra nei priminimas, nei raginimas, o tik keletas minčių ir įspūdžių tos dienos proga.

Lapkričio 23-ji savo kilme neturi efektingos medžiagos, nesusieta su kurios nors gilesnės prasmės įvykiu ar kautynėmis. Tai paprasta kalendorinė data. Tą dieną 1918 metais pažymėtas pirmas įsakymas kariuomenei. Tai reiškia, kad viešai ir oficialiai buvo konstatuotas savo kariuomenės faktas.

Nors tos dienos kilmė blanki, tarytum bespalvė, tačiau tas faktas gavo gyvybės sulčių ir nuostabiai sudarė sau turinį. Tos dienos faktaslaisvė ir nepriklausomybėgeriausiųjų mūsų tautos vyrų-savanorių, partizanų karštu krauju, jaunosiomis gyvybėmis pažymėtas ir ligi šios dienos tebežymioms dar.

Lapkričio 23-ji visada simbolizuoja mums laisvės ilgesį, siekimą, atkakliausią kovą ir amžiną budėjimą.

Šiandien, po daugelio metų, vėl esame siaubingai klaikioje būsenoje. Mūsų šalį vėl dengia tirštos miglos ir sunki naktis. Nuolat kyla klausimai: kas daryti, kur išeitį surasti ?

Lygindami tuos du momentus, tuojau matome didelį skirtumą. Anuo metu turėjome po savo kojom mielą Lietuvos žemę. Viršuje jaukiai švietė savasai artimas dangus. Stipriai gaivino dvasią gimtosios sodybos, sentėvių kapai, milžinkapiai. Sunkesnę valandą guodė ir ramino savosios šventyklos. Šiandien nieko to nebeturimetik siekiame. Tačiau visa tai tikra ir laukia mūsų!

Lapkričio 23-ji yra viena tų gražių progų atitrūkti valandėlei nuo kasdienybės, nuo visų savo darbų, smulkiųjų rūpesčių ir susikaupus giliai, giliai pamąstyti:

Ar jau leisimės taip sunykti ir subyrėti, kaip granito atlaužos, malamos keliams grįsti, kurias visi mindo ir dilina?

Ar stengsimės nepalūžti dar, nesusiskaldyti po sunkiausiais gyvenimo velenais ir išlikti gyventi kaip pridera garbingai tautai, kaip savaimingai kilniai žmonijos bendruomenės šeimai?

Skaityti daugiau: Gen. P.Plechavičiaus žodis

KOVA UŽ LAISVĘ YRA ŠVENTA

EMILIJA ČEKIENĖ

Mes žuvome, kad jūs gyventumėt, — mūsų tautos susikaupimo dienose dažnai ne vienam prisimena šis žuvusiųjų testamento žodžiai.

Tik dėka daugelio ryžtingų žygių, sunkių kovų ir tvirtos valios bei mūsų pirmųjų savanorių-kūrėjų aukų 1918 m. Vasario 16 d. Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kaip ši diena liko amžiams brangi kiekvienam lietuviui, taip lygiai ir lapkričio 23-ji — Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena, kurios kraujo aukomis buvo apgintas ir įteisintas Lietuvos nepriklausomybės pasirašytasis aktas. Lapkričio 23-ji, kaip ir kiekviena mūsų tautos šventė jungia po visą pasaulį išsiblaškiusius lietuvius i vieną idėjinę šeimą, o visus karius, ypač dar gyvus tų kovų dalyvius suartina dvigubai.

Garbė Partizanui, kritusiam kovoje dėl Tėvynės laisvės.

Dail. J. Kaminskas

Gerai žinome, kaip sunkias kliūtis, sunkius uždavinius teko nugalėti mūsų kariuomenei įvairiuose frontuose besikuriančioj tėvynėj, kuri varge gimė, augo ir brendo. Gal fiziškai mūsų kariai ir nebuvo stiprūs, menkai aprūpinti duona, menkai ir ginklais, mažai apmokyti kariškai, bet ryžtingi, tvirti ir nepalaužiamos dvasios mūsų savanoriai-kūrėjai ėjo grumtis su gausesniais ir gerai apginkluotais priešais. Jie pakėlė daug vargo ir skurde, daug kraujo praliejo, daug žuvo nepasiekę savo kovos idealo, bet jie laimėjo, jie savo krauju ir gyvybėmis išpirko Lietuvai laisvę. Tad kaip gi galėtume šią Lapkričio 23-ją dieną pamiršti, kuria mūsų kovotojai savo krauju įrašė į Lietuvos istoriją.

Skaityti daugiau: KOVA UŽ LAISVĘ YRA ŠVENTA

B. Sruoga — Ištrauka iš dramos “Barbora Radvilaitė” ir Poeto minėjimas

PRIEŠ DEŠIMTĮ METŲ NETEKOME MŪSŲ TAUTOS DIDŽIOJO POETO BALIO SRUOGOS

“BARBORA RADVILAITĖ”

IŠTRAUKA IŠ NEBAIGTOS BALIO SRUOGOS DRAMOS

I-as veiksmas, 11 pav. (Vilnius, Radvilų rūmų sodas) Barbora Radvilaitė ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Zigmantas Augustas

Zigmantas:

Barbora, tu verki? Neverk, brangioji!

Barbora :

Karalius! Ak! O aš maniau!.. Atleisk!

Zigmantas :

Sėsk, mano miela, būsim kaip seniau.

Barbora :

Seniai nebesimatėm.

Zigmantas :

Tik neverk.
Man ir be to sunku. Ne ašarų, —
Paguodos iš tavęs, Barbora, noriu.

Barbora:

Kad aš mokėčiau! Kad galėčiau! Viską
Tau padaryčiau, kad nebūtum liūdnas! 

Zigmantas:

Mylėk mane!

Barbora :

Karaliau! Nekankink
Manęs! Matai, kad leisgyvė esu!

Skaityti daugiau: B. Sruoga — Ištrauka iš dramos “Barbora Radvilaitė” ir Poeto minėjimas

LIETUVIŲ - LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS 1600-1611 METAIS

O. URBONAS

(Tęsinys)

Rugsėjo 1 d. Karolis pradėjo žygį Rygos kryptimi ir rugsėjo 12 d. ją pasiekė. Sutelktas jo jėgas sudarė 8751 pėstininkas ir 2758 raiteliai ( neskaitant artilerijos ir kitų smulkių dalinių), viso 12,509 vyrų.

Katkevičius, surinkęs viską, ką tik galėjo, skubėjo Rygos link ir rugsėjo 16 d. pasiekė Kirchholmą (Salaspilį). Visą jo kariuomenę sudarė 1040 pėstininkų ir 2350 raitelių. Su savo kariuomene jis pražygiavo kelią Wenden - Nitau - Lemburg - Ykskull - Salaspilis, atstumą virš 18 mylių, per 36 valandas.

Ryga jau buvo apgulta. Rugsėjo 14 d. Karolis užbaigė apgulos artilerijos išstatymą ir tą pat dieną prasidėjo Rygos bombardavimas.

Atrodė, jog Karolio svajonė vienu smūgiu užbaigti karą su Žygimantu išsipildys. Katkevičius su pagrindinėmis jėgomis buvo čia pat. Didelė jėgų persvara teikė Karoliui tokį pasitikėjimą, kad jis buvo linkęs žygiuoti prieš Katkevičių, nenutraukdamas Rygos apgulimo. Tik Lennartssono įkalbėtas, galų gale, jis nutarė Rygos “apgulimą keletai dienų nutraukti” ir stoti į kautynes su Katkevičium su visa savo kariuomene. Jo įsitikinimu šį kartą laimėjimas buvo užtikrintas ir Katkevičius būsiąs sumuštas “be ypatingų sunkumų”.

Su 8368 pėstininkais, 2500 raitelių ir 11 artilerijos pabūklų Karolis išžygiavo Salaspilio link ir rugsėjo 17 d. sustojo ties juo. Žygio metu smarkiai lijo, parakas ir degtuvai sudrėko, kariuomenė nakties žygio metu pavargo — viskas tas privertė Karolį duoti savo kariuomenei bent trumpą poilsį.

Vietovė, kurioje švedų kariuomenė susidūrė su Katkevičiaus, augščio atžvilgiu yra dviejų skirtingų dalių. Užpakalinė, arba vakarinė dalis (švedų artėjimo kelias) yra didokas kalnagūbris, ties Salaspiliu ir betarpiai į šiaurę nuo bažnyčios virstantis į gana ryškų kalną. Kalnas turėjo statokus šlaitus į Dauguvos pusę ir į pietų-vakarus. Ribą tarp vakarinės ir rytinės vietovės dalies (Katkevičiaus artėjimo kelias) sudarė nedidelis upelis, įtekantis į Dauguvą į pietus nuo bažnyčios. Kelias iš Rygos Salaspilio link, anais laikais, ėjo išilgai minėto kalnagūbrio ir betarpiai prieš Salaspilį, leidosi į slėnį. Maždaug 1600 metrų nuo Salaspilio (Rygos link) kelias kirto gan gilų slėnį, kuriuo tekėjo pelkėtais krantais upelis, sudarydamas lyg ir siaurumą, kurią švedų kariuomenė, atsitraukimo metu, greit pereiti negalėjo.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ - LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS 1600-1611 METAIS

ANTANAS LĖLIUŠIS - Maldos

ANTANAS LĖLIUŠIS

S

TU, VIEŠPATIE, žinai, kaiplūžta žodis
šiurpiam patrankų gaudesy, 
o meilės niekas tiek nerodys, 
kiek mirštantis laukuos karys.
Tu, Viešpatie, matai—mums stingsta lūpos,
sukepo kraujas, mirštančio širdis.
Šalia manasis brolis šaukia, klumpa,—
aplink mažytės kraujo gėlės supas:
O, Viešpatie,
esu karys ...,
ir lūžta žodis prakeiksmu, ugnyse.

  Ė

Pro mirštančią naktį vyturėlis,
nuo pilko grumsto pasikėlęs, 
gieda rytmetines; 
aplink aidai įkyrūs, 
širdis skausme panirus, 
sulaužo maldą ir rankas.
Bet, Viešpatie, Tu žinai,
ko prašo mirštantys kariai!

Skaityti daugiau: ANTANAS LĖLIUŠIS - Maldos

Subkategorijos