Kuprinės pabiros
LIŪDNI ATSIMINIMAI APIE PEČIUKĄ IR MALKAS
Dar anais laimingais stovykliniais laikais, kada tetų Unros ir Iros malonioje globoje leidome tinginystės dienas Vokietijoje, mūsų Troležero stovyklos šeštojo barako antrajame kambaryje įsikūrė buvusių karių visas šešetas. Vyrai vienas kito verti. Antanas — ilgakojis, Martynas — pasaulinio masto melagis, Richardas — kelnių tapytojas, Stasys — ar dvylikos armijų buvęs karys, Bronius — kas rytas remontuojąs (savo griūvančią tavą ir šių žodžių autorius, kuris savo ypatybes laiko paslaptyje.
Kai stovyklos komendantas šį šešetą apgyvendino šeštojo barako antrajame kambaryje, dar tebebuvo šilta vasara. Martynas, kaip buvęs Lietuvoje statybininkas, savo patyrusia akimi apžvelgė kambarį ir autoritetingai pareiškė:
— Vyrai, čia špokinyčia, o ne kambarys. Tik viena siena tebus šilta, o per kitas siaus vėjai. Žiemą mes čia sušalsime.
Amžinai optimistas Bronius numojo ranka:
— Et, iki žiemos dar toli. Žiemai špokai išlekia kur šilčiau, taigi ir mes gal išskrisime kur į Australiją gyvačių gaudyti.
Bronius visus nuramino ir visas šešetas įsikūrėme pasieniais. Prie numatomos šiltesnės sienos užleidome įsikurti mažiau turintiems antklodžių.