PRANYS ALŠĖNAS
Nuslinko užmarštin daugelis vasarų, nukūprino laukais, nuėjo visa eilė pageltusių rudenų ir pražilusių žiemužių... O mano vaizduotėje, visdėlto, dar tebėra gyvas 1933-34 m. laikotarpio prisiminimas. Tai praleistieji nepilni pusantrų metų gusarų pulke, Kauno Žaliakalnyje, atliekant būtinąją karo tarnybą.
Prisimenu, medžiai jau krovė pumpurus, jievos ruošėsi žydėti, o mus vežė artimieji į stotį, palydėdami išvykstančius į kariuomenę. Tai buvo 1933 m. gegužės pradžia. Širdyje buvo kažko liūdna, gaila nežabotos jaunystės lakumo, nes aiškiai nujautei, kad kariuomenėj reikės truputį pasitempti drausmės atžvilgiu.
Taip ir sulėkėm, suvažiavom iš visų Lietuvos kampelių. Mus pasitiko išdidžiai Žaliakalny bestovinčios naujos, didingai atrodančios, gusarų pulko kareivinės, o po to, rajone, beskirstant į eskadronus, dalinių vadai.
Teko pakliūti į ryšių eskadroną ir tenai prasidėjo jauno gusaro gyvenimas su pirmaisiais vargais, vargeliais ir džiaugsmais, o taip pat nuotykiais, nuotykėliais.
APIE NUŠVILPTĄ SŪRĮ
Tenai susirinkom, norėtųsi pasakyti, daug žalios, netašytos, bet vertingos medžiagos. Visi buvom jauni, dvidešimt vienerių metų jaunikaičiai, tačiau mūsų nei išsiauklėjimas, nei manieros, toli gražu, nebuvo vienodos. Prisimenu kaip šiandien, tai buvo pačios pirmosios gusaravimo dienos. Grįžę iš pratimų ir, atrodė, dar tebejausdami tarpukojuose kietą balno keterą, laisvalaikiu vaikštinėjom kareivinių koridoriuje. Staiga atsidarė išorinės kareivinių durys ir įėjo eskadrono vadas, ltn. (vėliau — kapitonas) J. Čėsna. Kažkas nedrąsiai spėjo sukomanduoti “ramiai” ir ltn. Čėsna tuojau ėmė kalbinti, berods, nuo Pagirių kilusį jauną gusarą, iš tuometinės išvaizdos sprendžiant, “tikrą mamutės sūnelį”, Karažą.
— Kaip pavardė? — klausia eskadrono vadas.
— Karaža, tamsta leitenante.
— Na, kaip einasi, kaip patenkintas kariuomenėj?
Skaityti daugiau: ANUOS LAIKUS PRISIMENANT
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Lydėdami Kęstučio dukrą kunigaikštienę Danutę į Krokuvą, į karaliaus Jogailos laukiamo įpėdinio gimimo šventę, Macka ir jo brolvaikis Zbyška pakeliui pavijo būrį karių. Jų tarpe buvo kryžiuotis. Zbyškai, kuris savo širdies damai Danutei, keliaujančiai su kunigaikštienės dvaru, buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo, pasitaikė puiki proga pažadą ištesėti. Tad nieko nelaukdamas jis atstatė jietį ir paleido žirgą šuoliais. Būtų pervėręs kryžiuotį, bet buvo staiga sulaikytas garsaus riterio Povalos iš Tačevo, kuris tose vietose, karaliaus pavestas, žiūrėjo taikos ir tvarkos.
Pasirodė, kryžiuotis— komtūras Lichtenšteinas— vyko kaip Ordino pasiuntinys ir apsaugos buvo lydimas į Krokuvą. Pulti pasiuntinį reiškė mirtį. Toks buvo karaliaus įsakymas ir krašto paprotys. Povala gavęs iš Zbyškos garbės žodį, kad nebėgs nuo teismo už pasiuntinio puolimą, jo nesuėmė. Ir taip keliaudami jie visi netrukus pasiekė Krokuvą.
Kitą dieną nuėję ankstybųjų mišių ir sustoję vrie katedros riteriai šnekučiavosi apie Vytauto rengiamą žygį prieš totorius ir stebėjo ateinančius pamaldoms. Tarp kitų mišioms atvyko ir komtūras Lichtenšteinas.
Tuo pat metu praslinko pro juos ir pats Lichtenšteinas. Macka jį pažino iš kryžiaus, išsiūto ant apsiausto, bet jis nei Mackos nei Zbyškos nepažino, nes anksčiau buvo juos matęs šalmuotus, o per šalmą net ir iš arti galima buvo tik mažą veido dalį matyti. Praeidamas palenkė galvą Povalai ir Kirveliui ir netrukus su savo palydovais pradėjo lipti laiptais į katedrą atsargiais ir išdidžiais žingsniais.
Tuo pat metu pradėjo gausti varpai, išgąsdindami būrius katedros bokštuose prisilaikiusių kuosų ir balandžių ir pranešdami, kad netrukus prasidės mišios. Macka ir Zbyška, truputį sunerimę dėl staigaus Lichtenšteino pasirodymo, kartu su visais suėjo į bažnyčią. Vyresnysis riteris buvo labiau neramus, nes jaunesniojo dėmesys nukrypo į karaliaus dvariškius. Zbyška niekada savo gyvenime nebuvo matęs nei tokios bažnyčios nei tokių žmonių. Iš kairės ir dešinės jį supo žymiausi karalijos vyrai, garsūs savo patirtimi ir karais. Daugelis, kurių patarimu įvyko Didžiojo Lietuvos kunigaikščio sutuoktuvės su jauna ir žavinga Lenkijos karaliene, jau buvo išmirę, bet kai kurie dar buvo išlikę ir buvo labai gerbiami. Jaunasis riteris negalėjo atsižiūrėti kilnaus Krokuvos kašteliono Jaskos iš Tenčyno, kuriame darniai jungėsi griežtumas su kilnumu ir tiesumu. Jis stebėjosi ir kitų patarėjų kilniais ir išminties pilnais veidais ir daugybe kitų išdidžių riterių, lygiais nukirptais ant kaktų ir banguojančiais ilgais plaukais iš šonų ir užpakaly galvos. Kai kurie buvo užsidėję ant galvos plaukus prilaikančius tinklelius. Svečiai iš užsienio, Romos imperatoriaus pasiuntiniai, čekai, vengrai ir austrai su savo palydovais stebino savo apdarų įvairumu. Greta karaliaus sustoję Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai, nepaisydami meto ir karštų dienų, vilkėjo apsiaustus, pamuštus brangiais kailiais; kietais ir plačiais apdarais vilkį rusų kunigaikščiai bažnyčios sienų ir auksinių papuošalų atspindyje atrodė lyg bizantiškieji paveikslai. Tačiau didžiausiu žingeidumu Zbyška laukė pasirodant karaliaus ir karalienės ir, kiek galėdamas veržėsi artyn prie Dievo stalo, kur netoli altoriaus buvo matyti dvi raudono aksomo pagalvėlės, nes karališkoji pora visada mišių klausydavo klūpodami. Ir ištikrųjų, žmonėms neteko ilgai laukti: karalius įėjo per pirmąsias nuo zakristijos duris ir, kol priėjo iki altoriaus, galima buvo pakankamai prisižiūrėti. Jo plaukai buvo juodi, kaktoje kiek nuplikę, ilgi, šonuose užversti už ausų; nuskustas veidas buvo juodas, nosis — smaila ir kuprota, palūpiai kiek raukšlėti, akys — juodos, mažos ir žibančios, klaidžiojo iš vienos pusės į kitą, lyg skaičiuodamos susirinkusius žmones. Jo išvaizda švietė gerumu, bet kartu ir atsargumu, nes jis grynai laimės keliu buvo iškilęs augščiau, kaip tikėjosi, todėl nuolat turėjo sekti, ar jo veiksmai atitinka jo užimamą vietą ir ar niekas dėl jų jo nesmerkia. Todėl jo veide ir judesiuose galima buvo pastebėti tam tikrą nekantrumą. Lengva buvo įspėti, kad jo pyktis turi būti staigus ir baisus ir kad jis yra tas pats kunigaikštis, kuris, netekęs kantrybės dėl kryžiuočių vyliaus, sušuko jų pasiuntiniams: “Tu prieš mane su pergamentu, o aš prieš tave su jietimi!”
Skaityti daugiau: Kryžiuočiai
