TEODORAS PAPARTIS
Kiek prisimenu, tai buvo 1929 m. liepos mėn. pradžioje. Diena buvo šilta ir graži. Saulė kaitino ir pylė savo karštus spindulius į Klaipėdos miesto gatvių grindinį. Visas miestas saulės kaitroje duste duso. Karo laivas “Prezidentas Smetona” Dangės upėje nuo įkaitintų saulės spindulių taip pat šviežių dažų garais sunkiai kvėpavo. Buvo paprasta darbo diena. Laivo įgula dirbo kasdieninį darbą. Vieni tvarkė kajutės (jūrininkų gyvenamos patalpos) kiti dažė, treti valė, šveitė kūryklas ir mašinos skyrių. Taip, kad visa laivo įgula triūso, dirbo.
Suskamba laive esantis telefonas. Laivo budėtojas skuba prie jo. Pasigirdo budėtojo balsas: “Tamsta vade, prašo jus prie telefono”. Laivo vadas ima telefono ragelį ir kalba. Baigus pasikalbėjimą, laivo vadas duoda įsakymą skubiai paruošti laivą išvykimui į jūrą ir papuošti jį tarptautinėmis signalinėmis vėliavomis. Po atlikto darbo laivo įgula turi persirengti švariais šventadieniniais drabužiais.
Išgirdus tokį laivo vado paliepimą, visa įgula susidomėjo ir pro šalį einantį laivo karininką jūreiviai užklausė: “Kas tai bus per šventė? Kas tai bus per iškilmės? Ar Prezidentas atvyksta laivą vizituoti? Ar kuris ministerių nori aplankyti laivą?” Laivo karininkas atsakė, kad berods reikės konservatorijos mokinių ekskursiją pavėžinti į jūrą. Sužinojus tai, jūreiviai nepaprastai apsidžiaugė, sakydami, kad nors vieną kartą metuose gražiųjų lyčių kojytės įžengs į laivą. Daugumoje jūreiviai buvo nevedę. Tad jie laukė ir dirbdami galvojo, kad čia bus puiki ir maloni proga susipažinti su ekskursantėmis. O susipažinus maloniai ir nuoširdžiai pasišnekučiuoti, arba, reikalui ištikus, būti jų nelaimės prieteliu. Daugelis jūreivių bedirbdami svajojo ir pynė savo mintyse planus, kaip ir kokiu būdu būtų geriau užmegsti su ekskursantėmis pažintį. O kiti taip toli savo mintyse buvo išsibėgėję, kad net galvojo apie sukūrimą šeimyninio gyvenimo.
Skaityti daugiau: EKSKURSIJA Į JŪRĄ
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA iš praėjusių numerių:
Tynece Laukinio Buliaus smuklėje, Mackai iš Bogdanieco su savo brolvaikiu Zbyška ten sustojusiems pakeliui į Krokuvą, teko susitikti Kęstučio dukrą kunigaikštienę Oną Danutę, Mozūrijos kunigaikščio Jonušo žmoną su jos dvariškiais. Jų tarpe Zbyškai iš karto patiko jaunoji Danutė, kuri kunigaikštienei skambino kanklėmis ir dainavo.
Jai bedainuojant, suolas, ant kurio ji buvo pasilipusi, staiga pasviro ir, jei ne Zbyška, kuris ją pagavo, ji būtų nukritusi. Kunigaikštienei patiko toks žvalus jaunuolis ir, matydama Danutės susižavėjimą juo, ji prisaikdino jį jos riteriu. Ta pat proga Zbyška prisiekė atkeršyti kryžiuočiams už Danutės motinos mirtį.
Macka, kuris svajojo atstatyti savo sugriautą tėviškę Bogdaniecą, įkalbinėjo Zbyšką vykti į Vytauto ruošiamą žygį prieš totorius: “Pasižymėsi, būsi apdovanotas. O tarp kitko, Dievui laimint, ir belaisvių gali prisirinkti be skaičiaus. Totorių vilna, kaip skruzdžių žemėje. Laimėjimo atveju, kiekvienam teks po šešiasdešimt belaisvių.”
Ir čia Macka, būdamas godus žemei ir darbo jėgai, pradėjo svajoti:
-o-
— Dieve mano! Parsivarai kokį penkiasdešimt vyrų ir įkurdini Bogdaniece. Išdirbtume ir dirvonuojančios žemės plotą ir praturtėtume abu. O tu žinok, kad niekur tiek belaisvių neprisirinksi, kiek tenai!
Bet Zbyška tik galvą papurtė.
— Taip, taip. Arklinių žmonių parsigabensiu. Kurie tik arkline dvėseliena minta ir žemės dirbti nemoka! Kam jie reikalingi Bogdaniece? O be to aš prisiekiau tris vokiškas plunksnas nuo šalmų nurauti. Ne gi pas totorius aš jas gausiu?
— Prisiekei, nes kvailas esi, bet tokia ten ir priesaika.
— O mano riteriška garbė ? Kaip su ja ?
— O kas atsitiko Ringailei?
— Ringailė savo vyrą nunuodijo, ir atsiskyrėlis mane atleido nuo priesaikos.
— Tynece vienuolyno viršininkas ir nuo šitos priesaikos tave atleis. Vienuolyno viršininkas geresnis už kažkokį atsiskyrėlį, kuris buvo daugiau panašus į plėšiką.
— Aš nenoriu.
— Macka sustojo ir, pastebimai supykęs, paklausė ?
— Na, tai kaip dabar bus?
— Žygiuok pats su Vytautu, nes aš nevyksiu.
— Tu, riterio tarne! O kas karalienei nusilenks ? . . ir ar tau mano senų kaulų negaila ?
— Su savo kaulais medžius dar gali versti. O nors man jūsų ir labai gaila, bet pas Vytautą nenoriu.
Skaityti daugiau: Kryžiuočiai
PRANYS ALŠĖNAS
Nekalbėsiu čia, šiose eilutėse, apie fizinį karį, kuris, būdamas kariuomenės eilėse, marširuoja, miklinasi, atlieka rikiuotės pamokas, lavinasi sporte ir, bendrai, kariškam mene. Gi karo metu — jis kaunasi su priešo jėgomis, dažniausiai siekdamas itin kilnių tikslų, kaip: savo gimtajam kraštui laisvės atkovojimo arba — dar jos nepraradus — tos laisvės apsaugojimo ir pan.
Čia noriu pakalbėti apie kitą, ne fizinį, bet dvasinį Karį — tai mūsiškį karių žurnalą, kuris, tarytum geroji dvasia, nežiūrint kokiose aplinkybėse bėgyventumėm, pasiryžo neapleisti mūsų ir žygiuoti per pasaulį kartu...
Nepriklausomoje Lietuvoje žurnalu Kariu džiaugėsi aktyviosios tarnybos kariai, džiaugėsi juo ir atsarginiai. Tenai buvo gera, miela ir linksma visiems, nes švietė ir gaivino visų nuotaikas skaisčioji Tėvynės laisvės saulė. Deja, atėjo laikai, kada tąją laisvės saulę užslopino žiaurūs okupantai, o lietuvius karius — žiaurus likimas išblaškė po visą platųjį pasaulį. Ir kur dabar lietuvių, o, kartu su jais — ir Lietuvos karių nerastum — visur ten, kur tik žmonių gyvenama ...
Tenka tik pasidžiaugti, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse, tūkstančius mylių atstu nuo mūsų brangiosios Tėvynės, kaip sakoma, už jūrių marių, didelių pasiryžėlių redaktorių, redakcinio kolektyvo narių bei leidėjų dėka, vėl atgaivintas žurnalas Karys ir jis sąžiningai lanko mus, Lietuvos kariuomenės atsargos karius, visuose apvaliosios žemės kampeliuose. Deja, jis savo misiją atlieka tik laisvojo pasaulio sferoje, nes Karys negali pasiekti mūsiškių atsargos karių žiaurioj Sibiro tremty, negali prasiveržti pro geležinę uždangą pas mūsų karius didvyrius — šio meto Lietuvos miškų partizanus ir kitose pasaulio vietovėse, kur savo grobuoniškus nagus yra suleidęs raudonasis smauglys...
Skaityti daugiau: KARIO MISIJA SVETUR
DR. K. JURGĖLA
Vasario 12 diena yra — dviejų didžiųjų laisvintojų gimimo sukaktis. Vienas jų buvo lietuvis — Andrius Tadas Bonaventūras Kosciuška, kitas — amerikietis Abraomas Lincolnas.
Kosciuška gimė 1746 metais smulkių bajorų šeimoje, Merečovščizmos dvare, Lietuvos Brastos vaivadijoje. Baigęs kariūnų mokyklą Varšuvoje ir meno mokyklą Paryžiuje, jisai trumpą laiką tarnavo kariuomenėje, bet netrukus po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo išsikėlė Prancuzijon. Ten Kosciušką sužavėjo Amerikos kolonijų nepriklausomybės paskelbimas ir jisai jau 1776-tais metais išvyko Amerikon. Amerikiečių kariuomenės vadas nelabai pageidavo atvykstančių bajoraičių, ypač angliškai nemokančių. Jaunam lietuviui inžinieriui, artilerijos kapitonui Kosciuškai prisistačius, generolas Vašingtonas paklausė: “Ką aš galiu su tamsta daryti?” Kosciuška trumpai atsakė: “Mane išmėginti”. Vašingtonui patiko toksai atsakymas, ir Kosciuška pilnai pateisino jam parodytą pasitikėjimą.
T. Kosciuškos paminklas Fort Clinton
Skaityti daugiau: TADAS KOSCIUŠKA IR ABRAOMAS LINKOLNAS
Amžinų sniegų padengtas didžiulis žemynas, kurį Amundsenas, Scottas ir Byrdas tyrinėjo, šiandien pasidarė negarsinamu, bet iš visų pusių intensyviai siekiamu objektu. Į pietų polių pretenduoja N. Zelandija, Prancūzija, Australija (didžiausiai daliai), Norvegija, Vokietija, Argentina, Anglija, Čile ir, pagaliau, Sovietų Rusija. Amerikiečiai, atrodo, bus kiek pavėlavę, nes tik šiais metais į Antarktikos kontinentą išsiuntė mokslinę ekspediciją, kad galėtų dalyvauti tarptautinėse geofizikų konferencijose 1957—1958 metais. Amerikiečiams taip pat yra svarbu turėti teisių ir galimybių į gamtiniais ištekliais turtingą kraštą, kuris ilgą laiką buvo visų užmirštas. Tąja ekspedicija domisi krašto gynyba, atominės energijos komisija ir mokslinės įstaigos.
Ekspedicijai gal kiek rimtesnį pagrindą duoda ta aplinkybė, kad Sovietų Rusija gal būt naudoja Antarktiką kaip ginklų bandymų poligoną. Tokį įtarimą sukelia ypatingas Sovietų Rusijos domėjimasis Antarktika, prasidėjęs tuoj po paskutinio karo; antra, ten yra galimas visiškas paslapties išlaikymas, nes žemynas yra visiškai neapgyventas, išskyrus keletą mažų mokslinių stebėjimo punktų Palmer pusiasalyje. Ten neplaukioja klaidžiojantys japonų žvejai, kurie gali būti netikėtai apkrėsti radioaktyviom dulkėm; tolimi yra taškai, kurie galėtų padėti nustatyti atominių bandymų vietą ir, pagaliau, šešių milijonų kvadratinių mylių plotas yra idealiausia įvairių bandymų vieta tolimo našumo ginklams, be jokio pavojaus gyvybei, išskyrus pingvinų ir ruonių.
Skaityti daugiau: ŠALTASIS KARAS SIEKIA IR PIETŲ POLIŲ
