LIETUVIŲ PĖDSAKAI RUSIJOJE

Gretimam puslapy: prie Petrapilio Kazanski soboro minios klausosi kalbų.

VĖJAS LIULEVIČIUS

Vėjas Liulevičius baigė University of Chicago kolegiją 1988 metais, gaudamas B.S. laipsnį iš istorijos. Tais metais buvo parinktas kaip „Fellow" JAV Mellon Foundation humanitariniams mokslams remti. Aspirantūros studijoms pasirinko University of Pennsylvania istorijos fakultetą, taipgi gaudamas universiteto teikiamą William Penn „fellowship". Ten jis šiuo metu tęsia studijas, koncentruodamasis Rytų ir Vidurio Europos 19 a. kultūros istorijos srityje.

Dar seniai prieš išsiruošiant į Maskvą, man buvo aišku, kad vaikščiosiu tokiose vietose, kurios jau daug lietuvių ištryptos. Nežiniomis ar žiniomis seksiu pėdsakais daugybės lietuvių, laimingų ir nelaimingų. Čia ir nelaimė, ir kartu gražiausias bruožas tokios genties, kurios istorija paskleista, kaip ir jos žmonės, per visą pasaulį. O be to, keliauti į rusų kalbos pasitobulinimo kursus tame Sovietijos „stipriam centre" buvo gera proga apsidairyti toje vietoje, kol ji dar nėra nebeatpažįstamai ir iš pagrindų pasikeitusi.

Bet, kai lėktuvas nusileido Šermetjevo aerouoste ir su grupe amerikiečių aspirantų atėjau prie muitinės, ne aš stovėjau lietuvių pėdsakuose, o jie mano. Pasisukau, išgirdęs pažįstamos kalbos garsus. Buvau pats paskutinis eilėje, kurioje ne tiek daug grįžtančių rusų su didžiulėmis kartoninėmis dėžėmis, pilnomis elektroninės technikos. Už kelių metrų kažkaip daugiau vakarietiškai atrodanti šeima — aukštas vyras, moteris ir dukrelė, — garsiai lietuviškai svarstė, į kurią eilę stoti. Pagavęs savo žvilgsniu jų dėmesį, prabilau: — ,,Stokite čia, čia eilė greitai juda". O atliepiui visiškai nebuvau pasiruošęs. Žmonės pabalo ir apsisuko. Pasišalino, traukė į kitą salės pusę. Ir aš kiek nustebęs, nežinodamas ką galvoti, nusisukau ir toliau laukiau prieiti prie tikrintojų.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ PĖDSAKAI RUSIJOJE

WIURZBURGO NEBĖRA

Iš Stasio Daunio karo meto dienoraščio

1945 metų pavasarį, prieš keturiasdešimt penkerius metus, Europoje aidėjo paskutinieji II-jo pasaulinio karo šūviai. Panašiose nuotaikose, kaip čia jas savo dienoraštyje aprašė Stasys Daunys, gyveno tūkstančiai iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusių lietuvių. Stasys Daunys, gimęs 1909.VIII.30 Tauragnų valsčiuje, žurnalistas, vokiečių okupacijos metais aktyviai įsijungęs į antinacinę rezistenciją. Vokietijoje talkino Vlikui Eltos biuletenio leidimo darbe. Amerikoje įsijungė į LFB sąjūdį ir 1961-1963 buvo Į laisvę žurnalo redaktorius. Plačiai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje ir visuomeninėje veikloje. Mirė Čikagoje 1977.11.27.

Wiurzburgas, 1945.III.28

Wiurzburgo nebėra. Lėktuvų bombos jį išbraukė iš gyvųjų miestų tarpo. Ištisus šimtmečius statytas, daug garbės dienų matęs miestas žuvo per vieną naktį. Tai buvo kovo mėn. iš 16 į 17 vakare apie 21 vai.

Tai buvo baisus vakaras ir dar baisesnė naktis. Aš gyvenau netoli pagrindinės stoties Excelsior viešbutyje. Pirmosios bombos krito tuojau po 21 val. Išsigandome, nes per radiją pranešė, kad mūsų kryptimi skrenda du lėktuvų junginiai. Praėjo kelios minutės ir prasidėjo baisioji audra. Bombos krito viena paskui kitą, bildesys kurtino ausis, lūžo durys, dužo stiklai, trupėjo sienos. Mes penkiese lietuviai — aš, J. Būtėnas, A. Keturakis, M. Kuprėnienė ir vienas nežinomas lietuvis buvome savo viešbučio rūsyje. Slėptuvė buvo visai menka. Pragariško trenksmo apkurtinti laukėme, kada ateis eilė mums, kada sujudės drebančios namo sienos ir amžinai nutildys mūsų širdžių plakimą.

Skaityti daugiau: WIURZBURGO NEBĖRA

Julius Keleras, kruvinasai ir keturiasdešimtieji

Kruvinasai

staliniecai pervažiuoja daugel sykių Lietuvos
partizanų kapus, ir saulė skleidžianti saldų 
mirties aromatą, ūmai užšaldo sodus, 
liepdama jiem žydėti raudonai raudonai 
lyg dobilėliui, kuriam šoble galvelę nukirs

siaubas, prakaitu sukruvinta paklodė, sapnuojant
tėvą, surištom rankom, motiną, apspjaudytu veidu, 
seserį, nuleista galva, kaimyną, nukryžiuotą 
ant lauko išvietės

Dzievuli, Dzievuli, kurgi tu, rypuoja
sena kaimietė vienut vienutėlė senoj, 
neapartoj sodyboj, kuriai irgi ištraukė liežuvį,
kad neišduotų šulinio svirčiai, 
kokia bolševikų spalva

Skaityti daugiau: Julius Keleras, kruvinasai ir keturiasdešimtieji

Julius Keleras — apie sulaužytas asmenybes ir laisvą kūrybos dvasią

Su Los Angeles LFB XXIV literatūros vakare dalyvavusiu jaunu poetu Julium Keleru kalbėjosi Juozas Kojelis.

Studijavai Vilniaus universitete dar prieš paskutiniuosius reikšmingus Lietuvos gyvenimui įvykius. Kokios nuotaikos buvo tada jaučiamos?

1987-aisiais baigiau Vilniaus valstybinį universitetą, tada nešiojusį ne taip jau garbingą, kaip vėliau viešai paaiškėjo, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardą. Tas vardas mums, studijuojantiems nereiškė absoliučiai nieko, prie jo pripratę, tiesiog nepastebėdavom panašiai kaip atrodo nepastebima dėmė sienoje, jei per ilgą laiką prie jos pripranti. Prie panašios dėmės teko priprasti ir mūsų broliams latviams; kiek žinau, jie iki šiolei savąją Alma mater dar tebevadina pergalinguoju P. Stučkos vardu. Ką gi, gerai, kad ano nei šio visai neuždarė, kad galėdavome klausytis nors kelių mėgiamų dėstytojų (docentės V. Daujotytės, docentės E. N. Bukelienės, profesoriaus J. Girdzijausko, profesoriaus B. Genzelio) paskaitų, dalyvauti jų seminaruose. Tais žmonėmis galėdavai pasitikėti, jie sakydavo tai, ką galvojo, ką žinojo, ką manė esant reikalinga pasakyti jaunam žmogui, bandančiam suvesti galus su galais. Daugeliu kitų nelabai tegalėdavai pasitikėti — nes ar galima pasitikėti tvarkingai pakabintu kostiumu, kurio atlape jautei išdidžiai šviečiant partiečio ženklelį? Žinoma, jie nenešiojo tų ženklelių, ir galiausiai ne jie pirmieji, ne jie paskutiniai įsirašė į partijos, bene labiausiai veidmainingos partijos politinėje istorijoje, sąrašus.

Keturi poetai, dalyvavę šios žiemos literatūros vakare, Los Angeles: Elena Tumienė, Julius Keleras, Danutė Mitkienė ir Bernardas Brazdžionis. Nuotr. V. Baltušienės.

Skaityti daugiau: Julius Keleras — apie sulaužytas asmenybes ir laisvą kūrybos dvasią

LAISVĖ ARBA IDEOLOGIJOS MIRTIS

ARVYDAS JUOZAITIS

Lietuvoje leidžiama Komjaunimo tiesa savo 1989 gruodžio 19 dienos nr. 240 įsidėjo Arvydo Juozaičio straipsnį „Laisvė arba ideologijos mirtis", kurį čia perspausdiname. Arvydas Juozaitis praeitą rudenį lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Mums nepaprastai malonu, kad Lietuvoje kreipiamas dėmesys į 1958 metais prof. Juozo Brazaičio ir kitų Lietuvių Fronto ideologų paruoštą 78 psl. knygutę „Į pilnutinę demokratiją", kad pradedama svarstyti ir pasisavinti šio pilnutinės demokratijos projekto idėjas. Žinome, kad jos Lietuvoje buvo gyvos visą laiką, bet dabartinės naujos sąlygos jau leidžia jas pasvarstyti ir pritaikyti atsikuriančiai Lietuvai.

Tarp kitko, nuo 1990 sausio 1 dienos Komjaunimo tiesa savo vardą pakeitė į Lietuvos rytą.

Laisvė — gal ji jau atėjo? Kažkas lyg ir alsuoja krūtinėje. Bet ar iš tikrųjų tai laisvė?

Kadaise, pirmaisiais pokario metais, Vokietijoje atsidūrę Lietuvos šviesuoliai padarė žygdarbį. Jie ką tik buvo praradę valstybę, Tėvynėje virė partizaninis karas, nežinia buvo apgaubusi visą Europą. Bet „Lietuvių Fronto" bičiuliai išleidžia nedidelę knygutę, kuri išsaugos jų atminti amžiams. Tai straipsnių rinkinys „Į pilnutinę demokratiją" — ir šiandien stebinantis minties atvirumu, perspektyva, laisve. Iš tikrųjų: tik laisvi žmonės visuotinio nuovargio ir nihilizmo sūkuryje galėjo tarti į epochos veidą: „Nei barbariškas žmogus, nei barbariška tauta nėra demokratai... Demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros". Tai buvo sakoma ne tik pasisukus į valstybės nebetekusią Lietuvą. Tai buvo sakoma žinant, kad demokratija sugrąžins mums valstybę. Galbūt todėl ir šiandien „Lietuvių Fronto" bičiuliai sudaro ideologinį išeivijos branduolį.

Ateitininkų suvažiavime Vilniuje, lapkričio 25-26 dienomis: iš kairės — Arvydas Juozaitis, šio straipsnio autorius, Povilas Šilas ir Jadvyga Bieliauskienė. Nuotr. P. Kaufmano.

Skaityti daugiau: LAISVĖ ARBA IDEOLOGIJOS MIRTIS

Daugiau įrašų...

  1. LIKOME IŠTIKIMI SAVO MISIJAI
  2. XXIV LITERATŪROS VAKARAS
  3. ATEITININKŲ SUVAŽIAVIMAS VILNIUJE
  4. „CARITAS" LIETUVOJE

Subkategorijos