Gerbiamas ir mielas redaktoriau,
Didžiųjų švenčių proga noriu išreikšti gilią padėką už Jūsų pasišventimą redaguojant Į Laisvę žurnalą, kuris taip sėkmingai puoselėja lietuviškas-krikščioniškas vertybes ir solidarumą su laisvės ir nepriklausomybės siekiančia tauta.
Maloniai prašau perduoti mano nuoširdžiausius sveikinimus visiems Į Laisvę skaitytojams.
Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo palaimos 1990 metuose!
Vyskupas Paulius A. Baltakis, O. F.M.
Lietuvos sienų klausimu
Praeitame ĮL numeryje A. Gureckas Karaliaučiaus sritį vadina kliūtimi į nepriklausomybę. Romėnai kadaise yra pasakę, kad sutiktą kliūtį reikia padalinti ir tada ją pašalinti. Klausydami romėnų, jau dabar turėtume pradėti derybas dėl Tilžės srities, gal ir dėl Mažosios Lietuvos sričių, kurios Rusijos kariniams tikslams nereikalingos. Germanizacijos liekanų pašalinimas Rusijai gali būti priimtinas.
Tačiau vienas pirmutinių naujosios Lietuvos diplomatų rūpesčių būtų tartis su lenkais ir pataisyti Lietuvos sienas Punsko-Seinų-Suvalkų srityje. Lenkai, gavę plačias teritorijas vakaruose, turėtų būti sukalbami. Tas derybas būtų galima pradėti nedelsiant, o tada kalbėti apie sienos pakeitimus Mažojoje Lietuvoje ir Tilžės srityje.
A. Šmulkštys, M.D.
Gibbstovvn, NJ
Skaityti daugiau: SKAITYTOJAI RAŠO
Politinės padėties komentaras
EDITA NAZARAITĖ
Ir štai į istorines, Ivano Rūsčiojo ir Džiugašvilio Plieninio kruvinom pėdom išvaikščiotas Kremliaus menes įžengė naujas, modemus caras, rusų liaudies neišrinktas, bet, kaip ir per amžius buvo, garbinamas — gensekas, kurį kapitalistai žurnale „Time” titulavo „dekados žmogumi” — Michailas Gorbačiovas!
Ir apsivertė Rytų Europa aukštyn kojomis. Jeruzelskis, paslėpęs skvarbų žvilgsnį po juodais akiniais, tupėjo gimtojoj Lenkijoj, o elektrikas Valensa kalbėjo garbiems ponams kongresmenams Vašingtone. Vengrų kompartija palinkėjo sau labos nakties ir užpūtė paskutinę žvakutę kaip toj „Atsisveikinimo” simfonijoj, o Berlyno siena po gabaliuką pardavinėjama kaip senas suvenyras. Rumunų tauta įėjo į istoriją kaip pirmoji, nubaudusi komunistinį diktatorių mirties bausme. Net rožių aliejaus keruose snaudžianti Bulgarija panūdo pauostyti laisvės.
Deja, tokio „žemės drebėjimo” pačioje Rusijoje negirdėti, neskaitant streikų kasyklose ir menkų demonstracijų. Tai visgi smulkmė. Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija maudosi kraujuje, o Pabaltiečiai susikabinę rankomis, žavisi gandizmu, įtemptai mąsto.
Ir štai Lietuvos komunistai nustebina ne tik kitus, bet ir save pačius — atsiskyrėme nuo Maskvos kompartijos, kovosime už Lietuvos nepriklausomybę. Žinoma, lyginant šį įvykį su rumunų kareivių kulkomis suvarpytu Čiaučesku lavonu arba su dramaturgo Vaclovo Havelo triumfališku įžengimu į Čekoslovakijos prezidento postą, tai — tik aukšlelė tarp banginių. Tačiau ta aukšlelė sava, taigi ir širdžiai miela.
Bet, reikia manyti, bus nemažai klausiančiųjų — ar tikrai galima pasitikėti „atsiverčiančiais” komunistais Lietuvoje?
Skaityti daugiau: LIETUVA IR DIDYSIS RYTŲ EUROPOS „DREBĖJIMAS”
