Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuvos vardas — auksinėmis raidėmis

Neseniai iš Lietuvos jau antrą kartą Amerikoje lankėsi Jonas Antanaitis, mokslo darbuotojas, su kuriuo redaktoriui teko pasikalbėti aktualiais Lietuvos padėti liečiančiais klausimais. Jonas Antanaitis — rezistentas jau nuo 1941 metų, studentų ateitininkų korp! Grandis korporantas, 1944-45 universiteto dėstytojas Kaune, Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas, suimtas 1945, sovietų lageriuose ir tremtyje išbuvęs iki 1956. Grįžęs iš tremties, buvo projektavimo instituto vyriausiuoju konstruktorium.

POKALBIS SU JONU ANTANAIČIU

Mūsų pokalbiuose daugiau kaip prieš dvejus metus kėlėte mintį, kad Lietuvos kelyje į laisvę svarbiausias uždavinys yra dvasinis tautos atgimimas. Kokios problemos, kokie uždaviniai yra aktualiausi šiuo metu, kai Lietuva jau pasiskelbė atstatanti savo nepriklausomybę?

Reikia pasakyti, kad dvasinis atgimimas ir dabar tebėra vienas iš aktualiausių uždavinių. Nežiūrint to, kad šiuo metu yra jaučiamas dvasinis pakilimas, ypač susidomėjimas religija (tikybos pamokas lanko ne tik mokiniai, bet ir nemažai jų tėvų), vis tik blogio šaknys dar tebėra išlikusios ne tik žmonių sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Tiesa, Lietuvos žmonės norėtų sukurti tokią visuomenę, kurioje dominuotų socialinis teisingumas, svajoja apie tokią Lietuvą, kurioje kiekvienas surastų savo vietą ir galėtų įprasminti savo gyvenimą, tik dažnai visiems tiems užmojams trūksta idėjų ir idealų.

Dvasinė stiprybė — tai pagrindinis ginklas mūsų kovoje dėl laisvės. Deja, šio ginklo dažnai pritrukdavome. Pirmąją bolševikinę okupaciją lietuvių tauta sutiko nepasiruošusi tokiems išbandymams: lietuvių tautoje atsirado „liberalų", kurie patikėjo pasakoms apie bolševikinį rojų. Vokiečių okupacija taip pat neprisidėjo prie dvasios stiprinimo. Todėl antrąją bolševikų okupaciją sutikome dar silpnesni. Neturėjome nei savo programos, nei vadų. Buvome priversti veikti pagal Stalino-Berijos scenarijų, kurio tikslas buvo lietuvių tautos sunaikinimas.

Skaityti daugiau: Lietuvos vardas — auksinėmis raidėmis

BAISIEJI LIETUVOS ISTORIJOS METAI

BRONIS KASLAS

Nuotr. K. Čikoto

DR. BRONIS KASLAS, šio straipsnio autorius, baigęs VDU teisiu fakultetą Kaune, vėliau gavo teisiu daktaro laipsni Strasbourgo universitete, Prancūzijoje. Politiniu mokslu ir diplomatinės Europos istorijos profesorius bei istorijos katedros vedėjas Wilkes universitete, Wilkes-Barre, PA. Keturių veikalu, anglų ir prancūzu kalbomis, ir daugelio straipsniu Europoje ir Amerikoje autorius. Vokiečiu okupacijos metu aktyvus rezistencijos dalyvis ir vienas iš Vliko steigėjų.

Žvilgsnis į praeitį

Jau nuo 14-to šimtmečio Lietuva buvo didelė ir galinga valstybė, valdanti teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ji savo jėgos nevartojo pavergti ir išnaudoti kitas tautas ar panaikinti jų socialinius ir religinius laimėjimus. Jos tikslas buvo sulaikyti mongolų invaziją į vakarus ir tuo pačiu užtikrinti savo valstybinį saugumą. Lietuvos armijos nužygiavo iki Ugros, Okos ir Donetso upių ir tuo sudarė Rusijai galimybę išsivaduoti iš mongolų nelaisvės.

Ilgainiui Maskvos kunigaikštystė kaimynines šalis jėga sujungė savo valdžion ir jau 15-tam šimtmečiui baigiantis tapo Lietuvos varžove Europos rytų Slavijoje. Brutalios jėgos būdas santykiuose su savo kaimynais nuo tada tapo pastovi Rusijos užsienio politikos tradicija. Vietoje koncentruotis į slavų genčių kultūros ugdymą, Rusijos valdovai sukaupė visą energiją absorbuoti kaimynines tautas ir plėsti savo teritorijas.

Didysis Maskvos kunigaikštis Jonas III (Ivan III, 1462-1505) davė oficialų istorinį toną Rusijos politikai. Jis atmetė Lietuvos kunigaikščio Aleksandro taikos pasiūlymus, sulaužė „Amžinosios Taikos" 1494 metų sutartį ir įsibrovė į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos teritoriją. Šiuo aktu Ivanas pradėjo Rusijos sutarčių laužymo ir ekspansijos tradiciją, kuri per šimtmečius tęsiasi iki šių dienų.

Skaityti daugiau: BAISIEJI LIETUVOS ISTORIJOS METAI

LIETUVOS MOKYKLOS KELIU

AURIMAS M. JUOZAITIS

Aurimas M. Juozaitis, šio straipsnio autorius, yra Lietuvos Mokytojų Sąjūdžio koordinacinio centro pirmininkas. Šią žiemą, vasario mėn., lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir dalyvavo tarptautinėje mokytojų konferencijoje.

Lietuva išgyvena audringą laikmetį. Didžiosios politikos verpetai įnešė ją į pasaulinių įvykių avansceną, jos vardas, ačiū Dievui, žinomas ne tik , aukštakakčiams'' (highbrow), bet ir kiekvienam atsitiktinai sustabdytam kur nors New Yorke ar Romoje, Sao Paulo ar Sydney. Be abejonės, tai milžiniškas pasiekimas, tačiau vien jo, vien ėjimo sunkių politinių kovų keliu link mūsų Tėvynės nepriklausomybės dabar jau nebepakanka. Žmogaus ir piliečio teises užtikrinantys įstatymai, gerai organizuotas valstybinio valdymo mechanizmas, efektyvi ir stabili ekonomika — visa tai karščiausių diskusijų objektai šios dienos Lietuvoje, ir tai suprantama, kadangi šios problemos gula tikro valstybingumo pamatan. Tačiau ne itin daug žmonių yra įsisąmoninę, kad šitų didelių klausimų sprendimai glūdi pačiuose giliausiuose kiekvieno žmogaus ėjimo pasaulin praduose, t.y. ugdyme. Kaip ir kokioje aplinkoje vaikas bus auklėjamas, lavinamas, mokomas, kur ir kada jis gaus vienokį ar kitokį išsilavinimą — tai tik keli iš pagrindinių žmogaus tapsmo klausimų, kuriuos ne itin noriai aptaria Lietuvos dienraščiai bei savaitraščiai. Vyrauja nuomonė, kad švietimo bei ugdymo problemos yra specifinės, spręstinos tik siaurame specialistų rate. Nesustosiu ties tokios padėties priežasčių nagrinėjimo, bet pabandysiu glaustai išdėstyti pagrindines švietimo sistemos pertvarkymo kryptis, kurios, manau, svarbios ne tik specialistams, bet ir visiems Lietuvos reikalais besirūpinantiems žmonėms.

Skaityti daugiau: LIETUVOS MOKYKLOS KELIU