Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuvos pogrindis ir MOLOTOVO-RIBBENTROPO SLAPTIEJI PROTOKOLAI

ISTORINĖ APŽVALGA

VYTAUTAS SKUODIS

Šiandieną Lietuvoje turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų kas buvo tie nelemti slaptieji protokolai, kuriuos 1939 metais Maskvoje pasirašė TSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Molotovas bei Ribbentropas ir nuo kurių prasidėjo naujas ciklas visų mūsų tautos nelaimių, besitęsiančių jau visą pusšimtį metų.

Dabar dideliu laimėjimu reikia laikyti tai, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė jau nebeneigia fakto, kad 1939 metais jos pirmtakai ir tuometiniai Vokietijos valdovai slapto suokalbio pasekmėje pasidalijo laisvus Rytų Europos kraštus, įjungdami juos į savo politinių interesų sferas. Tačiau dabartinė TSRS valdžia ir toliau tebekartoja melą, kad Lietuva, Latvija ir Estija pačios pasiprašė būti prijungtos prie TSRS. Žiūrint iš šalies, tas melas dabar atrodo dar keistesnis ir kvailesnis. Juk visas pasaulis dabar žino, kad tas „pasiprašymas" įvyko po to, kada į Pabaltijo kraštus buvo įvesta daugiau kaip pusė milijono Raudonosios armijos kareivių. Kaip tas ,,pasiprašymas" įvyko, dabar nesunku parodyti ir įrodyti ir dokumentaliai.

Nežinau, kada išeivijoje buvo sužinota apie Molotovo-Ribbentropo pasirašytus slaptuosius protokolus ir susipažinta su jų turiniu. Lietuvoje iki 1975 metų apie tuos protokolus tikriausiai niekas nežinojo. Veikiant pogrindyje ir skaitant beveik visą Lietuvos pogrindžio spaudą, taip pat palaikant plačius konfidencialius ryšius, iki 1975 metų rudens man niekur neteko girdėti apie Molotovo-Ribbentropo slaptus protokolus, kurie apsprendė Lietuvos prijungimą prie TSRS jau 1939 metais.

Lietuvoje nedaug kas žinojo ir Sovietų Sąjungos ultimatumo, pareikšto Lietuvos vyriausybei 1940 birželio 14 dieną, turinį. Po jo paskelbimo jau sekančią dieną Lietuva buvo okupuota. Vyresnieji kalbėjo, kad 1939 metais, Vilniaus kraštą sugrąžinus Lietuvai, joje įsteigtos sovietų karinės bazės reiškė Lietuvos nepriklausomybės saulėleidį: „Vilnius mūsų, o mes rusų", — kartojo žmonės sunerimę.

Vienas iš Tremtinių sąjungos mitingų šią vasarą. Fone matyti dail. Kęstučio Balčikonio Vytis.

Skaityti daugiau: Lietuvos pogrindis ir MOLOTOVO-RIBBENTROPO SLAPTIEJI PROTOKOLAI

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Gorbačiovas, KGB ir ateizmas

Dėkoju už žurnalo „Į Laisvę" Nr. 105. Žurnalas man įdomus, ir, nežiūrint užimtumo, visada perskaitau nuo pirmos iki paskutinės raidės. Dažnai randu staigmenų, o kartais dėl žurnale išreikštų minčių turiu savo nuomonę.

Pavyzdžiui, dėl Gorbačiovo reformų. Jos pradėtos tikrai ne „Vakarų laisvės jėgos" įtakoje, kaip rašote vedamajame. Tiesiog po Stalino mirties komunistų partija palaipsniui atleidinėjo vadžias, kiekvienas naujas valdovas darė žingsnį pirmyn, norėdamas įsiteikti liaudžiai, ir įsitvirtinti valdžioje.

Gorbačiovas nebuvo išrinktas demokratiniu būdu. Įsitvirtinti valdžioje jam reikėjo save parodyti dar didesniu reformatorium, žengti dar vieną žingsnį pirmyn. Jis įvedė seniai reikalaujamą „glasnost", kas atrišo bumas. Ir čia visa šalis sujudo, iš visų pusių pasigirdo reikalavimai. Sibiras pareiškė, kad jų dujos, kaip iš pavergtos kolonijos, parduodamos Vakarų Europai, tuo metu, kai tikrieji tų gamtos turtų šeimininkai patys jomis negali naudotis, vargsta. Sutraškėjo Maskvos diktatūra ir kitose respublikose, pradedant Vidurine Azija, baigiant Moldavija, Kaukazu ar Ukraina.

Mums rūpi Lietuva, ir iškovojimai tikrai nuostabūs. Juk už trispalvę, Vytį ar himną KGB veždavo į Sibirą ar Gulago salyną. Dėl KGB, tai negirdėjau, kad to baisaus „komiteto" veiklą kas nors būtų apribojęs. Pakeitė pirmininką, pakalbėjo, bet, kiek girdėjau, kadrų ne tik nesumažino, o dar pridėjo. Mano nuomone, Maskva per KGB turi labai gerą informaciją apie vidinius Lietuvos reikalus, padėtį ir nuotaikas, ir dėl to, masių spaudžiama, nusileido, net pradėjo „remti" tautinį judėjimą, atseit, reikia vesti teisingą nacionalinę politiką, gerbti mažas tautas, o rusams, suvažiavusiems į Pabaltijį, liepia prisitaikyti, išmokti kalbą ir neiti į konfliktus su vietiniais gyventojais. Kas su tuo nesutinka, Maskva rekomenduoja išvažiuoti. Kai kas, iš tikrųjų, išvažiavo atgal į Rusiją.

Nenorėčiau sutikti su profesoriaus Kuzmicko tvirtinimu, kad ateizmas atvedė į hedonizmą. Buvo ir laisvojoje Lietuvoje ateistų, tačiau neteko girdėti, kad jie buvo pakrikusios moralės. Mano manymu, hedonizmas Tarybų Sąjungoje kilo iš komunistų išsigimimo, idealų nebuvimo. Gavę neribotą valdžią, žinodami, esą nenubaudžiami, vadovaujantys komunistai vogė, plėšė ir sukčiavo. Na, o ištvirkavimas lydi visus nusikaltimus. Ateizmas galėjo prisidėti prie pilno išsigimimo, bet nebuvo pagrindinė priežastis.

Gyd. A. Zaksienė,
Virš. Nazaretas, Izraelis.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

SĄJŪDŽIO IŠPAŽINIMAS

RIČARDAS MIKUTAVIČIUS

Kun. Ričardo Mikutavičiaus straipsnis ,, Sąjūdžio išpažinimas" pasiekė redaktorių rugpjūčio mėnesi. Paruošus straipsni spaudai ir atidavus numerio medžiagą surinkti, redaktorius neseniai gavo iš Lietuvos žurnalo„Literatūra ir menas" rugpjūčio 5 dienos numerį 32 (2229), kuriame buvo atspausdintas tas pats kun. Mikutavičiaus straipsnis. Kadangi didelė dalis „Į Laisvę" skaitytojų ,,Literatūros ir meno" negauna, o straipsnis savo originaliomis mintimis ir stiliumi yra tikrai įdomus, buvo apsispręsta jį spausdinti ir čia. (Red.) 

SĄJŪDŽIO KILMĖS BRANDUOLYS

Pastovėjus prie fasadinių, euforija išpuoštų Sąjūdžio triumfo arkų, laikas pažvelgti į šį lietuvių tautos fenomeną ir iš kiemo pusės. Tik iš ten galima pažinti ir atidengti Sąjūdį, suvokti jo reikšmę tautai.

Sąjūdį jau pažįstame, gyvename jo idėjomis, dedame į jį viltis. Ši politinė, intelektualinė, kultūrinė bei dvasinė struktūra vis plačiau ir galingiau skleidžiasi žaibiškai besikeičiančiame mūsų gyvenime. Todėl įvairiai svarstoma ne tik apie jo ateitį, bet ir apie kilmę. Samprotavimų, išvadų apie tai apstu. Vieni tvirtina, kad Sąjūdis grynai politinis judėjimas, politinė jėga. Kitiems atrodo, kad Sąjūdis — ilgai slopintos, merdėjusios tautos saviraiškos staigus proveržis, užtvenkęs kelią atgal į visišką tautinę pražūtį. Dar kitiems Sąjūdis — nepaneigiamas ,,atgimimų cikliškumo pasireiškimas". Pagal pastarąjį požiūrį Sąjūdis — tautos gyvybinių resursų dar vienas raiškus išsiliejimas, kurio dėka liovėmės „prievarta keliavę atgal" nepriklausomos valstybės idealo gesimo, tautinės pražūties, dvasinės degradacijos kryptimis. Šitokios nuomonės aptaria Sąjūdžio veiklą, bet ne jo kilmę. Būtina pabrėžti ir tai, kad Sąjūdžio suvokimui nepakanka priskirti vien politinės situacijos Tarybų Sąjungoje foną, tarsi tik jis būtų Sąjūdį pagimdęs. Sąjūdžio kilmė, laikas, vieta, asmenys yra tam tikros ontologinės tikrovės regimybė. Reiškia politinis fonas nėra Sąjūdžio lygties sprendimo būdas. Taip, Sąjūdis atspindi ir laiko tėkmę, ir jo dvasią. Tačiau visų pirma jis išreiškia tautos fenomeną, nes išryškina esminį ryšį tarp idealaus ir realaus, įsivaizduojamo ir esamo. Lietuvių tautos dvasia, istorijos tėkmės paliečiama, įgauna konkrečią formą bei turini ir jį išsako, tačiau prieš tai lyg kažkokiame žaizdre tyliai ir esmiškai išsigrynina, išsilaisvina nuo sąnašų ir tampa visos nacijos filosofija. Todėl Sąjūdžio suvokimui nepakanka kad ir didžių jo darbų suvestinių. Būtina vertikali Sąjūdžio kaip lietuvių tautos kultūros išsikerojimo analizė, kuri ir tegali atskleisti Sąjūdžio kilmę.

Skaityti daugiau: SĄJŪDŽIO IŠPAŽINIMAS